Petro ir Povilo bažnyčia

PETRO IR POVILO BAŽNYČIA

Vienas įspūdingiausių, gražiausių ir vertingiausių XVII a. Vilniaus barokinio meno paminklų yra Petro ir Povilo bažnyčia. Vieta jos statybai buvo parinkta tuo metu dar menkai apgyvendintame Antakalnio priemiestyje, vaizdingoje Neries pakrantėje, žalių kalvų ir pušynų fone. Stovėdama atokiau miesto centro ir tirštai užstatytos miestiečių gyvenvietės ribų, visiškai nuo kitų pastatų izoliuotoje ir pačios gamtos apsaugotoje vietoje, bažnyčia beveik nenukentėjo nuo karų, gaisrų ir iki mūsų dienų išliko tokia, kokią prieš 300 metų ją sukūrė talentingi baroko meistrai.
Petro ir Poovilo bažnyčios statybos iniciatorius buvo vienas įtakingiausių ano meto Lietuvos feodalų – Mykolas Kazimieras Pacas. Plati didikų Pacų giminė (jų buvo net penki broliai) XVII a. valdė milžiniškus dvarus, turėjo tūkstančius baudžiauninkų ir užėmė svarbiausius valstybinius ir bažnytinius postus. Pacai įvairiose krašto vietose statėsi sau prabangius barokinius rūmus, dosniai finansavo jų steigiamų vienuolynų bei bažnyčių statybą. Žiauriu išnaudojimu, tūkstančių baudžiauninkų prakaitu ir krauju aplaistytomis statybomis Pacai siekė sau garbės, katalikų bažnyčios palankumo ir norėjo įamžinti savo vardą.
1668 m. prasidėjo Petro ir Povilo baažnyčios statyba. Gatavą būsimo pastato projektą – medinį bažnyčios maketą – tais pačiais metais iš Krokuvos atvežė architektas Jonas Zaoras. M. Pacui pageidaujant, projektas vietoje buvo kiek pakeistas ir 1668 m. birželio 20 d. įvyko kertinio pamatų akmens padėjimo iškilmės. Iki 1671 m. rudens krokuvietis J.

. Zaoras buvo ir vyriausiasis statybos darbų vykdytojas. Jam dėl nežinomų priežasčių iš Vilniaus išvykus, statybai vadovavo italas Fredianis.
Bažnyčios sienų, skliautų ir kupolo mūrijimo darbai, atrodo, užtruko iki 1675 m., bet lygiagrečiai jiems jau nuo 1671 m. vyko ir pastato apdaila bei pagrindinio fasado dekoravimas. Šis darbas, turbūt, nebuvo sėkmingas, nes, keisdami vienas kitą, per trumpą laiką jam vadovavo net keturi meistrai: Sucharas, Brabantas, Novatnas ir Hansas. Pastarojo sumanytoms fasado skulptūroms eskizus darė vietinis dailininkas J. Šreiteris. Tačiau brangiai kainavęs ir bemaž jau baigtas fasadas, atrodo, nepasižymėjo nei geru skoniu, nei meniškumu. Jis, matyt, nepatiko ir Pacui, kuris 1677 m. toliau bažnyčią dekoruoti pakvietė skulptorius italus: Pietrą Pertį ir Džiovanį Mariją Galį. Atvykę italai daugumą fasado skulptūrų nuėmė ir, padedant vietiniams meistrams, dar appie 8 metus dekoravo bažnyčios interjerą. Per tą laiką jie papuošė skulptūromis ir reljefais visą centrinę bažnyčios navą, šešias šoninių navų koplyčias, prieangį, kupolą, skliautus ir presbiteriją. Tačiau ir italų skulptoriams galutinai bažnyčios užbaigti nepavyko: 1682 m. pavasarį mirė fundatorius M. Pacas. Jo testamento vykdytojai nebeįstengė finansuoti likusių nebaigtų dekoravimo darbų, ir italai 1686 m. iš darbo pasitraukė.
1691 – 1704 m. daugiausia Vilniaus žuvininkų ir lentpjūvių cechų lėšomis buvo kuriami du didieji transepto altoriai. Prie jų dirbo kelios skulptorių grupės, bet ir vėl darbų neužbaigė. Trukdė fi
inansiniai sunkumai ir tai, kad šių skulptorių atlikti darbai nei kokybe, nei meniškumu neprilygo italų P. Perčio ir Dž. Galio sukurtam bažnyčios interjerui.
XVIII a. pradžioje tolimesniems darbams visai sustojus, bažnyčia liko be centrinio (didžiojo) altoriaus, sakyklos, vargonų ir kai kurių kitų detalių. XIX a. pradžioje bažnyčią restauravo du italai – J. Baretis ir M. Pianas. Be restauravimo darbų, jie dar įrengė du transepto ir presbiterijos susikirtimo kampuose esančius rokoko stiliaus altorius ir pastatė to paties stiliaus laivo formos sakyklą. Tačiau įrengti didžiojo altoriaus jie nesiėmė. Taip iki pat mūsų dienų bažnyčios interjeras nebuvo iki galo užbaigtas. Vis dėlto jis yra puikus suklestėjusio baroko architektūros, plastikos ir monumentalios tapybos sintezės pavyzdys, vienas vertingiausių barokinio meno paminklų mūsų šalyje.
Pagrindinio Petro ir Povilo bažnyčios fasado kompozicinis sprendimas nėra itin pavykęs ir nei didesniu meniškumu, nei originalumu nepasižymi. Jis kiek per platus ir žemas, su dviem neaukštais ir ne itin išraiškingais bokštais. Plačios karnizų juostos pabrėžia du pastato aukštus, o vertikalus skaidymas yra pernelyg gausus ir susmulkintas. Gerų proporcijų yra centrinio įėjimo portalas, papuoštas kolonomis, o viršuje – berniukų figūromis ir Pacų giminės herbu. Fasado centre – platus dekoratyvinis balkonas ir didelis langas; šonuose – dvi dar skulpt. Novatno sukurtos Augustino ir Stanislovo figūros. Virš lango lotyniškas užrašas: Re
egina pacis, funda nos in pace (Taikos karalienė, stiprink mus taikoje). Žodžiai “pacis, pace” čia asocijuojasi ir su bažnyčios fundatoriaus K. Paco pavarde. Viršuje centrinė fasado dalis baigiasi dvilypiu frontonu, kuriame įkomponuotas dekoratyvinis portikas su bareljefu.
Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano su kupolu. Tačiau jos erdvinis sprendimas, kaip ir fasadas, stokoja aiškių proporcijų, būdingų kitiems Lietuvos barokiniams pastatams. Kupolo erdvės centras nėra pakilęs virš stogo kraigo, todėl, žiūrint į fasadą, kupolas matomas tik iš tolo.
Skulptūriniam Petro ir Povilo bažnyčios interjero dekorui buvo naudojamas stiukas – paprasta, pigi ir rišli statybinė medžiaga. Matyt, pagal pačių skulptorių receptą stiuką iš kalkių, kreidos, gipso ir kitų, daugiausia vietinių, medžiagų statybininkai gaminosi patys. Stiukas gerai tiko lipdybai, išdžiūvęs darėsi tvirtas kaip akmuo ir, būdamas baltas, gražiai atrodė. Jautrių ir išradingų menininkų rankos šią paprastą medžiagą pavertė šimtais aukšto meninio lygio skulptūrų, reljefų, pano, kurie dengia viso pastato vidų beveik nuo pat jo grindų iki kupolo žibinto.
Tačiau skulptūrinės puošybos gausumas bažnyčios interjero nedaro pernelyg perkrauto, monotoniško ir varginančio. Įvairi šio pastato skulptūrų tematika, glaudus atskirų siužetų bei temų tarpusavio ryšys, meniniu požiūriu nepriekaištingi kompoziciniai sprendimai.
Pasirinkdami temas, skulptoriai, dailininkai, be abejo, turėjo skaitytis su bažnytinės valdžios bei pastato užsakovo ir fundatoriaus interesais. Tačiau greta bažnytinės tematikos, gausios biblinės mitologijos mo
otyvų jie nevengė vaizduoti ir savo meto gyvenimo įvykių bei žmonių, daug kur tai padarydami giliau ir plačiau, negu leido pati pastato paskirtis. Skulptoriai daug kur pavaizdavo savo laiko žmones – didikus ir valdžios atstovus, karius ir amatininkus, elgetas ir invalidus su visais XVII a. visuomeniai būdingais klasiniais ir socialiniais prieštaravimais. Jų veiduose nesunku įžiūrėti vietinį tipažą, o išraiškoje – būdingus žmonių charakterius, jausmus ir pergyvenimus. Apranga ir buitinės detalės rodo tų žmonių socialinę padėtį, jų luominę ir klasinę priklausomybę.
Greta alegorinę filosofinę prasmę turinčių scenų ir religinių apeigų atributikos skulptūriniame interjero dekore nestinga liaudies gyvenimo epizodų, jos buityje naudojamų daiktų – darbo įrankių, namų apyvokos reikmenų, ginklų, muzikos instrumentų ir kt.
Negalima nepastebėti su nepaprasta fantazija ir išradingumu gausiuose dekoratyviniuose pano, arkų apvaduose, frizuose, kapiteliuose ir kitus atkurtų gėlių , lapų, žiedų, vaisių įvairumu ir turtingumu. Tą patį galima pasakyti ir apie gyvūnijos pasaulį, kuriam čia atstovauja realūs ir fantastiški gyvūnai – žvėrys, paukščiai, žuvys.
Kiekvienas iš dviejų tūkstančių bažnyčioje esančių reljefų, skulptūrų, pano yra unikalūs, galintys būti savarankiško meno kūriniu. Netgi simetriškai išdėstytas figūras ir pano dažniausiai jungia tik bendra tema ir panašūs kompoziciniai sprendimai, bet visiškai skiria skulptūrų pozos, daiktai ir detalės.
Petro ir Povilo bažnyčios interjero skulptūra labai dinamiška. Kiekviena figūra turi savo pozą ir judėjimo kryptį, niekas čia nestovi vietoje, viskas eina, juda, gyvena. Šiam begaliniam baroko teatrališkumui ir dinamikai daug gyvybės ir išraiškos teikia skulptorių puikiai panaudotas šviesos ir šešėlių žaismas, perėjimai iš tamsesnių, menkiau apšviestų kampų ir koplyčių į pagrindinę pastato navą ir gausiai šviesos užlietą erdvų ir aukštą bažnyčios kupolą.
Aukštu meninio atlikimo lygiu ir giliu realizmu pasižyminčią Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrą vykusiai papildo tapybos darbai. Iš jų pažymėtinos penkios, kaip spėjama, italų dailininko M. A. Palonio darbo freskos. Didžiajame bažnyčios altoriuje yra didelis vilniečio dailininko P. Smuglevičiaus (1745 – 1807) darbo paveikslas, vaizduojąs apaštalus Petrą ir Povilą, o presbiterijos kairiojoje pusėje, virš durų, 1691 m. nežinomo dailininko tapytas fundatoriaus M. Paco portretas.
Petro ir Povilo bažnyčia yra puikus pavyzdys meno, kuris, būdamas pajungtas bažnyčios interesams, talentingų, laisvų nuo religinės mistikos, pažįstančių gyvenimą ir mylinčių jį kūrėjų dėka prabyla į mus tikroviškais vaizdais, toli pranoko bažnytininkų jam keltus reikalavimus ir išsaugojo savo grožį ateities kartoms.

BERNARDINŲ IR ONOS BAŽNYČIŲ ANSAMBLIS

Prieš penketą šimtmečių, XV a. viduryje, gražiame Vilnios upelio vingyje (dabartinio Jaunimo sodo teritorijoje) driekėsi medžiais apaugusios balotos pievos su kur ne kur netvarkingai pabirusiomis miestiečių trobomis ir ant Vilnios dudenančiu didžiojo kunigaikščio malūnu. Tačiau vieta netoli pilių ir tuometinio Vilniaus centro buvo visais atžvilgiais labai patogi. Kai 1469 m. Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Vilnių vienuolius bernardinus, jie pirmiausia pasistatė medinius vienuolyno ir bažnyčios pastatus, kurie 1475 m.sudegė. Vienuoliai ėmėsi naujos, mūrinės bažnyčios statybos, kurią baigė apie 1500 m. Bet ir vėl nelaimė – sutrūkinėjo bažnyčios sienos, įgriuvo skliautai. Teko dar kartą viską pradėti iš naujo. Sienos iki pamatų buvo nugriautos, palikta presbiterija, šalia jos stovėjęs bokštas ir zakristija. 1500 – 1516 m. ant senojo pastato pamatų iškilo nauja bažnyčia. Jos statybą rėmė ir dosniai finansavo vietiniai didikai.
Naujoji bažnyčia, XVI a. Vilnių aplankiusių keliautojų teigimu, buvusi viena iš didžiausių ir gražiausių mieste. Deje, mums beveik nežinomi ją projektavusių ir stačiusių meistrų vardai
XVI a. antrojoje pusėje bažnyčia ir vienuolynas vėl nukentėjo nuo gaisro. 1576 – 1577 m. vyko dideli atstatomieji darbai. Tada buvo suskliausti nauji, iki mūsų dienų dešiniojoje navoje išlikę krištoliniai skliautai, pristatytas prieangis, vienuolyno patalpos išpuoštos freskomis. Tai buvo jau paskutinė gotikos laikotarpiu atlikta bernardinų vienuolyno ir bažnyčios rekonstrukcija.
Tačiau ir vėlesniais amžiais, daugiausia dėl XVII – XVIII a. karų, kurių metu stiprūs bernardinų bažnyčios ir vienuolyno pastatai naudoti gynybos tikslams, juos dar ne kartą teko perstatinėti ir rekonstruoti. XVIII a. pabaigoje buvo perdirbti bažnyčios skliautai. Presbiterijoje, centrinėje ir iš dalies šoninėse navose jie tapo kryžminiais. Rekonstruotas prieangis, aptinkuotas ir subarokintas bažnyčios frontonas bei du jo šoniniai bokšteliai. Šiuo laikotarpiu prie bažnyčios buvo pristatyta ir naujų patalpų – koplyčių. Tai renesansinė Mykolo koplyčia prie bažnyčios varpinės bokšto, barokinė Florijono (Trijų karalių) koplyčia prie pietinės bažnyčios sienos ir kt. XIX a. ir XX a. pradžioje bernardinų ansamblio pastatai taip pat ne kartą buvo remontuojami ir perstatinėjami, bet esminių pakitimų jų architektūroje nepadaryta.
Dabar tebestovi buvusi bernardinų bažnyčia neblogai išsaugojo savo pirmykštį gotikinį charakterį ir yra vienas ryškiausių XVI a. Vilniaus gotikos pavyzdžių. Tai halinio tipo 42,2 m ilgio ir 24 m pločio trinavis pastatas, kurio vidaus erdvė suskaldyta keturiomis poromis aštuoniakampių piliorių, besiremiančių į 22,5 m aukštį iškeltus skliautus. Centrinė nava baigiasi 20,2 m ilgio presbiterija, kurią nuo jos skiria 1710 m. pastatytas didysis altorius. Didysis ir daugumas kitų altorių yra mediniai, barokiniai, XVIII a. vidurio Vilniaus dailidžių darbo. Jie išdrožti iš klevo, papuošti meniškais raižiniais ir skulptūromis. Dėmesio verti ir kiti išlikę medžio darbai – sakykla, klausyklos, suolai. Vertingi du antkapiniai XVII a. marmuriniai paminklai bažnyčios rūsiuose palaidotiems didikams.
Bernardinų bažnyčia yra viena būdingiausių gynybinio tipo gotikinių bažnyčių. Rūstų viduramžišką pastato charakterį rodo visa jo išorė: storos, masyviais kontrforsais paremtos sienos, trijuose bažnyčios kampuose iškilę bokštai, 19 šiaurinėje sienos pastogėje į vieną eilę išrikiuotų šaudymo angų. Meninis pastato išorės dekoras gana kuklus. Pagrindinį fasadą per visą jo plotį puošia gražus profiliuotų plytų frizas, dvi abipus didžiojo lango esančios nišos, imituojančios mažesnius gotikinius langus, ir virš jų – du labai įdomūs profiliuotų plytų ornamentai.
Visoje Vilniaus gotikos architektūroje labai savitas yra didysis, bažnyčios varpine laikomas, pietryčių bokštas. Tai, beje, vienas iš seniausių ir gražiausių Vilniaus bokštų. Jis aštuoniakampis, lengvas ir grakštus, gausiai dekoruotas. Horizontalios karnizų briaunos dalija jį į tris aukštus, kurių kiekvienas papuoštas skirtingomis geometrinėmis figūromis. Nors bokštas, kaip spėjama, statytas pirmajame XVI a. ketvirtyje, tačiau jo architektūra būdinga vėlyvajai gotikai ar net renesansui. Tai rodo viršutiniame aukšte suapvalintos langų arkos, gerai išieškota pusiausvyra tarp horizontalių į viršų kylančių linijų, nepriekaištingas viso bokšto ir atskirų jo dalių proporcijų santykis.
Aukščiausias Lietuvos gotikos pasiekimas, tikras gotikos šedevras yra grakščioji bernardinų kaimynė – Onos bažnyčia. Jos statybos istorija beveik nežinoma, kaip nežinomi ir ją sukūrusių meistrų vardai. Tačiau nuostabiai harmoninga ir lengva pastato architektūra rodo juos buvus puikius savo amato žinovus, talentingus menininkus ir gerus statybininkus.
Pirmoji Onos bažnyčia, sovėjusi dabartinės vietoje, minima dar XV – XVI a. riboje. Tada ji, matyt, dar buvusi medinė (sudegė per 1564 m. gaisrą). Po šio įvykio buvo pradėtai ir apie 1581 m. baigta dabartibė bažnyčia.
XVII a. pastatą ištiko nelaimė: įgriuvo skliautai. Remonto metu daugiausia buvo pakeistas bažnyčios interjeras – ištinkuotos sienos ir pastatyti trys nauji barokiniai altoriai. Laimė, bažnyčios išorė tada nenukentėjo. Ji buvo išsaugota ir vėlesnių remontų metu: po1794 m. sukilimo ir 1812 m. karo. Per praėjusį šimtą metų bažnyčia sėkmingai restauruota dar tris kartus – 1871, 1902 ir 1971 metais.
Bažnyčios vidus nėra įdomus. Visą pastato ertmę sudaro viena 12,7 metrų aukščio nava, kurią nuo presbiterijos skiria aukšta ir smaili gotikinė arka. Nava plane yra tik 19 m ilgio ir 8,7 m pločio, restauruoti jos skliautai gana plokšti, papuošti nerviūromis. Šiaurinėje pastato pusėje yra 1613 m. pastatyta zakristija ir galerija, jungianti Onos ir bernardinų bažnyčias.
Šoninės sienos labai plonos, su keturiomis poromis gotikinių langų, tarp kurių skliautų svorį nešančių kontrforsų funkcijas atlieka į pastato vidų ir išorę prasikišę stulpai. Presbiterijos sienose jie perauga į dailius dekoratyvinius bokštelius – pinaklius, pusračiu išsirikiavusius aplink absidos stogą.
Architektūriniu ir meniniu požiūriu vertingiausias yra vakarinis, pagrindinis fasadas, neturintis sau lygių ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos plytų gotikos architektūroje. Mūrytas iš degtų paprasto molio plytų – trapios, mažai tinkamos dekoravimui ir gotikinei statybai medžiagos – jis pasižymi linijų ir formų grakštumu, jų tarpusavio darna, įvairumu bei dekoratyvumu.
Labai rūpestingai išdegtos, nebijančios drėgmės ir temperatūros svyravimų 33 skirtingų formų plytos kruopščiai sumūrytos gerai apgalvota tvarka. Šio architektūros šedevro kūrėjai molio plytą privertė paklusti meno ir grožio dėsniams. Fasade, tiesa, nėra akmeninei Vakarų gotikai būdingų skulptūrų ir ažūrinių akmens mezginių, bet tai fasado nė kiek nesumenkina. Jo taisyklingą simetrišką kompoziciją formuoja trys vienodo aukščio bokštai su pabrėžta centrine dalimi. Apatinę, cokolinę fasado dalį su trimis įėjimo arkomis nuo viršutinės dalies skiria karnizas. Iš jo kyla virveliniu ornamentu papuoštų fasado centrinės dalies stačiakampių – didesnio vidurinio ir mažesnių šoninių – vertikalės. Stačiakampius bei į juos sumontuotus aukštus ir siaurus gotikinius fasado langus kerta didžiulė kylanti arka, tarsi arbaleto lankas išmesdama į viršų lengvutį ir ploną kaip strėlė vidurinį fasado bokštelį. Tarp vidurinio ir storesnių šoninių bokštų, atremti į mažųjų stačiakampių viršų, išsikiša įstiklintų erkerių trikampiai su nedideliais bokšteliais ir juos vainikuojančiais pinakliais. Didžiosio fasado arkos motyvą šių bokštelių aukštyje per visą fasado plotį kartoja smailialankių arkų eilė. Su kiekvienu metru kildamas į viršų, bažnyčios fasadas lengvėja, darosi ažūrinis ir baigiasi smailiomis, aštuoniakampiais virtusių bokštų viršūnėmis. Bokštų ir pinaklių smailės apkibusios gotikai būdingais dekoratyviniais pumpurais – krabais, papuoštos kalvių darbo saulutėmis, vėjarodėmis ir kryžiais.
Onos bažnyčios fasado kompozicija puikių proporcijų, tektoniška, plastiška. Nešančios kunstrukcijos ir dekoratyviniai elementai logiškai pajungti pastato visumai ir atitinka jos mastelį. Fasado kūrėjai gerai jautė statybinės medžiagos savybes ir meistriškai jas išsaugojo, niekur neperžengdami saikingumo ribų, plytų gotikoje kūrybiškai panaudodami ir kai kuriuos akmens gotikos dekoratyvinius elementus bei motyvus.
Onos bažnyčia – tai Vilniaus gotikos gulbės giesmė, paskutinis miesto pastatas, kuriame įkūnyta visa, ką geriausio buvo pasiekę Lietuvos gotikos meistrai per tris šio architektūros stiliaus gyvavimo šimtmečius. Ji iškilo tada, kai gotikinės statybos tradicijos buvo dar labai gajos, bet statybininkų ir meninikų mintį jau veikė naujos – renesanso epochos – idėjos.
Bernardinų ir Onos bažnyčios – darnus gotikinės architektūros ansamblis, kurio pirmame plane stovi mažesnė ir grakštesnė Onos bažnyčia, o antrame – didesnė ir masyvesnė bernardinų bažnyčia. Ansamblio dešinėje archit. A. Čagino 1874 m. pastatyta neogotikinė varpinė didesnės architektūrinės ir meninės vertės neturi.

Leave a Comment