Aliejaus rinkos tyrimas

TURINYS

ĮVADAS 2
1.RAPSŲ GAMYBA 3
2.ALIEJAUS GAMYBA IR SUVARTOJIMAS LIETUVOJE 7
3. ALIEJAUS RINKA 13ĮVADAS
Lietuvoje vystantis ekonomikai, nepriklausančiai nuo užsienio šalių tiekiamų žaliavų ir produkcijos, kuriasi naujos žemės ūkio ir pramonės šakos. Viena labiausiai besivystančių ūkio šakų yra aliejaus pramonė, ir jai tiekiamų žaliavų auginimas.
Lietuvos žemės ūkis nuo seno gamina tokius produktus, kurie garantuoja vietos gyventojams būtinas mitybai šviežias, pilnavertes maisto medžiagas.
Dauguma “aliejaus šaltinių” auginama Azijoje, Amerikoje, Kanadoje ir Rusijoje, tik alyvas augina Europoje prie Viduržemio jūros. Aliejų gaminti pasaulyje dažniausiai naudojamos sojų pupelės, saulėgrąžos, rapsai, žemės riešutai, kuukurūzai, medvilnė.
Nors rapsus pradėta auginti 1968 metais, rapso aliejaus gamyba – jaunutė pramonės šaka Lietuvoje. Ji plėtojasi gana sparčiai aprūpindama šalį vietiniu augaliniu aliejumi.
Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti lietuviško aliejaus marketingo ypatumus Lietuvoje 1990 – 2000 m. laikotarpiu.
Darbo objektas – lietuviško aliejaus pramonė.
Darbe panaudotas aprašomasis, statistinis, grafinio vaizdavimo ir analitinis metodai.
Darbe buvo panaudota Lietuvos Statistikos Departamento medžiaga, respublikinių periodinių leidinių publikacijos, Kaimo verslo plėtros informacija ir kt.1. RAPSŲ GAMYBA
Lietuvos žemės ūkis ir jo produkcijos perdirbimo pramonė pajėgi aprūpinti šalies gyventojus beveik visais pagrindiniais maisto produktais.
1968 m. buvo pradėti auginti raapsai, kurie ir dabar yra palyginti nauja sparčiai plečiama Lietuvos ūkiuose kultūra.
Lietuvoje auginami vasariniai ir žieminiai rapsai. Tačiau turint omenyje tai, kad rapsas yra žaliava vietinio augalinio aliejaus gamybai, šiame darbe šių rūšių neišskirsime.
Rapsų derliaus, derlingumo bei plotų rodikliai, jų ki

itimas įtakoja aliejaus gamybą.
Apie 70 proc. šalies dirvožemių yra tinkami rapsams auginti. Pagal agrotechninius reikalavimus, jų rotacija 4 – 5 metai, todėl pasėlių struktūroje rapsų plotai gali sudaryti apie 20 – 25 proc.
Pirmasis rodiklis atspindintis rapsų gamybą yra pasėlių plotai nagrinėjamu laikotarpiu, t.y. 1990 – 2000 m.
*Duomenys gali būti netikslūs. Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 2000.
1 pav. Rapsų pasėlių plotų kitimas 1990 – 2000 metais visuose ūkiuose
Rapsų pasėlių plotai kasmet didėjo. 1993 m. šia kultūra buvo apsėta tik – 5,2 tūkst. ha, kai tuo tarpu 1999 m. – 83,8 tūkst. ha (1 pav.).
1999 m. rapsų pasėlių duomenis lyginant su 1998 m. pastebimas ryškus šuolis, pasėlių plotai padidėjo net 2,3 karto. 1999 metais rapsų pasėliai, palyginti su 1995-aisiais, padidėjo 6 kartus ir pasiekė 83,8 tūkst. ha, tai sudarė apie 3,5 proc. bendrojo pasėlių ploto, kai tuo tarpu 1995 m. – 0,6 proc. viso pasėlių ploto.
Daugiausia auginami vasariniai rapsai, jų pasėliai sudaro 96 proc. beendrojo rapsų ploto.
Rapsai auginami beveik visuose Lietuvos rajonuose, daugiausia ūkininkų ūkiuose.
Šiaip Lietuvoje yra potencialios galimybės didinti rapsų pasėlių plotus ir patenkinti aliejaus pramonę vietine žaliava.
Antrasis pagal svarbą rodiklis, turintis įtakos aliejaus gamybai yra rapsų derlingumas.
• Duomenys gali būti netikslūs. Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 2000.
2 pav. Rapsų derlingumo kitimas 1990 – 2000 m. visuose ūkiuose t/ha
Rapsų derlingumas labai svyruoja. Didžiausias derlingumas užfiksuotas 1990 m. – 2,17 t/ha, o mažiausias – 1994 m. – 1,08 t/ha (2 pav.). Lyginant paskutiniųjų dviejų metų rodiklius – rapsų derlingumas padidėjo 6,57 proc.
Respublikoje palyginti nedidelis rapsų derlingumas. Rapsai auginami daugiausia sm
mulkiuose, nespecializuotose ūkiuose, kur nėra galimybių panaudoti pažangių auginimo technologijų.
1996 – 1998 metais rapsų vidutinis derlingumas buvo 1,92 – 1,86 t/ha, o pavyzdžiui, Vokietijoje – 3,10 t/ha, Olandijoje – 3,4 t/ha, ES šalyse vidutiniškai – 2,9 t/ha. Stambesni, specializuoti Lietuvos ūkiai, kur intensyvesnė gamyba, taip pat pasiekia rapsų derlingumą iki 2,5 – 3,0 t/ha.
Nors didžiausią įtaką derlingumo kitimui turi gamtinės sąlygos, tačiau vis didesnės įtakos turi ir naujausių auginimo technologijų laikymasis. Jis leidžia kažkuria dalimi sumažinti gamtinių sąlygų neigiamus padarinius ir užtikrinti stabilų derlingumo ir produkcijos kokybės didėjimą. Tačiau tai gali pritaikyti tik stambūs, specializuoti ūkiai.
Bendras rapsų derlius pateiktas 3 paveiksle.
3 pav. Rapsų derliaus kitimas 1990 – 2000 m. laikotarpyje visuose ūkiuose tūkst. t Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 2000
Rapsų derlius, tiesiogiai įtakojamas pasėlių plotų ir derlingumo, labai svyravo (3pav.). 1990 m. rapsų derlius (dėl aukšto derlingumo – 2,17 t/ha) buvo įspūdingai didelis – 24,3 tūkst.t Tačiau lyginant 1999 – uosius su 1990- aisiais, jis padidėjo 4,7 karto, o su 2000- aisiais – 3,3 karto.
Šiuo metu rapsai – pagrindinė aliejinė kultūra, naudojama maistinio aliejaus gamybai Lietuvoje. Intensyvinti rapsų auginimą ir plėsti jų plotus skatino didelės supirkimo kainos, Niekas negali paneigti, kad supirkimo kaina įtakoja pagaminamos produkcijos kiekius. Ir nors valstybės vykdoma politika įtakoja rapsų gamybą, tačiau supirkimo kainos atlieka reguliatoriaus vaidmenį gamybos procese.
1 lentelė Rapsų supirkimo bei vidutinės kainos kitimas nagrinėjamu laikotarpiu
Metai 1990 1995 1996 1997 1998 1999
Rapsų supirkimas tū.kst. t 11,6 2,3 11,0 8,7 63,5 89,3
Vid. rapsų supirkimo kainos Lt/t 817 Rb. 885 1121 852 943 588
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1999.
1998 m., po 19
996 m. didžiausio kainų lygio, kuomet buvo pasiekta 1121 Lt/t ,supirkimo kainos sumažėjo apie 15 proc., tačiau tenka pastebėti, kad šis sumažėjimas nėra toks ženklus, kaip kitos žemės ūkio produkcijos (1 lentelė). 1999 m. rapso supirkimo kainos buvo mažiausios per visą nagrinėjamą laikotarpį.
Lyginant paskutiniųjų dviejų metų duomenis supirktų rapsų kiekis padidėjo – 40,6 proc. Didžioji šio kiekio dalis supirkta iš ūkininkų – 57,6 tūkst.t, o likusioji dalis iš žemės ūkio bendrovių – 31,7 tūkst.t
Kaip matyti iš 1 lentelės duomenų, rapsų supirkimo kainos Lietuvoje 1998 m., palyginus su 1997- aisiais, padidėjo 11,5 proc., bet nepasiekė 1996 m. lygio. Lyginant paskutiniųjų dviejų metų supirkimo kainas, pastebima kainų mažėjimo tendencija.
Padidėjus paklausai užsienio rinkose bei valstybės paramai, rapsų augintojai 1996 – 1999 m. plotus kasmet didino 2 ir daugiau kartų.2. ALIEJAUS GAMYBA IR SUVARTOJIMAS LIETUVOJE
Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje vietinė aliejaus pramonė nebuvo išvystyta. Lietuvoje buvo gaminamas prastos kokybės saulėgrąžų aliejus nei skoniu, nei estetinėmis savybėmis neatitikęs vartotojų reikalavimų ir todėl greitai buvo išstumtas iš rinkos gerai įpakuoto, geresnio kvapo ir patrauklesnės išvaizdos importinio aliejaus. To pasėkoje silpna Vilniuje esanti aliejaus gamyba buvo išstumta iš aliejaus rinkos ir kurį laiką gamino tik majonezą.
1993 m. Rokiškio rajone buvo įkurta nauja akcinė bendrovė “ Obelių aliejus”, kuri normaliai buvo pradėta eksploatuoti 1996 m. Šiai bendrovei teko ne tik “įlįsti” , bet ir įsitvirtinti šalies aliejaus rinkoje, kuri buvo perpildyta importine produkcija.
Rapsų aliejus bu
uvo menkai žinomas lietuviams, o tuo tarpu šalies rinkoje buvo galima rasti įvairiausių rūšių aliejaus, todėl paprastam vartotojui gana sunku susigaudyti.
Aliejus išgaunamas spaudimo ar ekstrakcijos būdu. Gali būti naudojamas karštas ir šaltas spaudimas. Šaltu spaudimo būdu gauti aliejai dažniausiai nerafinuojami (nevalomi). Gaminant tokios kategorijos aliejų, žaliavai keliami ypač dideli reikalavimai, nes nevalytas aliejus tiesiogiai vartotojams maistui. Tai nulemia gana aukštą jo kainą. Šiuo būdu gaminami alyvuogių, saulėgrąžų, riešutų ir kt. aliejai. Rapsų, sojos, medvilnės aliejai turi būti rafinuojami, nes jie yra intensyvios spalvos, specifinio skonio, juose randama kai kurių nepageidaujamų natūralių ir pašalinių medžiagų.
95 proc. Europoje gaminamų aliejų yra gaunami ekstrakcijos būdu, naudojant heksaną arba benziną. Tai yra pats ekonomiškiausias gamybos būdas, nes išspaudose lieka tik 1 proc. aliejaus. Tačiau tokios gamybos teršia aplinką. Daugelyje pasaulio šalių aliejus stabilizuojamas, pridedant sintetinių antioksidantų. Jie labai efektyvūs, nebrangūs, pailgina maisto produktų vartojimo laiką, tačiau įtariama, kad gali skatinti vėžinių ląstelių formavimąsi. Europos Sąjungos šalys žada uždrausti tokiu būdu gaminamo aliejaus realizavimą.
Pagrindinai aliejaus gamintojai Lietuvoje – AB “Obelių aliejus” ir Vilniaus AB “Aliejus”. Pastaroji bendrovė iš Estijos įsiveža jau išspaustą rapsų aliejų ir jį rafinuoja pagal šiuolaikinę kanadietišką technologiją. AB “Obelių aliejus” bendrovėje aliejus spaudžiamas iš Lietuvos ūkininkų užaugintų rapsų sėklų ir rafinuojamas pagal vokišką “KRUPP” firmos technologiją, kuri įgalina išsaugoti apie 80 proc. vitamino E bei maksimaliai pašalinti aliejaus spalvą lemiančius chlorofilus.
Rafinavimo metu pašalinamas nemalonus žaliojo aliejaus kvapas, skonis, agrochemikalai ir toksiški sunkieji metalai. Vėliau aliejus yra išbalinamas ir išdžiovinamas. Gaunamas aukštos kokybės produktas, atitinkantis visus maistiniam aliejui keliamus reikalavimus.
Lietuvoje pagamintuose aliejuose nevartojami jokie sintetiniai priedai, apsaugantys juos nuo gedimo. Netinkamai laikant ir vartojant aliejų, labai reikalingos žmogaus organizmui polinesočiosios riebalų rūgštys oksiduojasi, todėl aliejų laikyti reikia sandariai uždarytą, tamsioje, vėsioje vietoje. Aliejai, kurių sudėtyje yra daug polinesočiųjų rūgščių, netinka kepti.
Lietuvos gyventojai vartoja daug gyvulinių riebalų, todėl jų mityboje labai trūksta polinesočiųjų riebalų rūgščių, esančių kai kuriuose aliejuose. Labai svarbus jų tarpusavio santykis. Šią spragą galėtų užpildyti rafinuotas rapsų aliejus arba jo mišiniai su kitais aliejais.
2 lentelė Augalinio aliejaus sudėtis ( 100 g produkto)
Aliejaus pavadini-mas Tokoferoliai,mg Toko- trie-noliai mg Karo- tinai mg Riebalų rūgštys, proc.

ben. kiekis vitam E sočiosios monon-esočiosios polinesočiosios

linolo linoleno
1 2 3 4 5 6 7 8 9
Raudona-sis palmių aliejus 33,5 33,5 66 50 33 47 14 0,3
Rapsų 66 -107 18 -28 – 0,3-0,7 6 59 26 1,0
Saulėgrąžų 40-80 34,9 – – 9 12 78 pėdsakai
Sojų 33 -152 3 -12 – – 15 24 54 7
Kukurūzų 46 -121 19,8 – – 13 25 61 1
1 2 3 4 5 6 7 8 9
Kukurūzų 46 -121 19,8 – – 13 25 61 1
Medvilnės 50 -100 32,0 – – 27 19 54 –
Alyvuogių 6 – 9 3 – 7 – – 14 77 3 1
Alie.jus”Ka- rotinas” 48 – 75 17 -26 8-9 7-15 9 61,5 19,5 7,7
Šaltinis: (6, 52 – 53 p.).
Iš lentelės pateiktų duomenų matyti, kad rapsų aliejuje yra tik 6 proc. ribojamų sočiųjų riebalų rūgščių, pakankamas kiekis fiziologiškai vertingų polinesočiųjų riebalų rūgščių (vitamino F), kurios žmogaus organizme nesintetinamos, ir daug mononesočiųjų riebalų rūgščių (58 proc.), kurios labai išgarsino alyvuogių aliejų (77 proc.).
Mitybos specialistai pripažįsta, kad rapsų aliejus turi geriausią riebalų rūgščių procentinę sudėtį. Unikali rapsų aliejaus riebalų rūgščių sudėtis išskiria jį iš kitų augalinių aliejų.
JAV mokslininkai teigia, kad žmogus su maistu turi gauti 1-2 g polinesočiųjų riebalų rūgščių per parą. Be to su riebalais ir aliejumi organizmas gauna ir geriausiai įsisavina riebaluose tirpstančius natūralius vitaminus A, E, K, F ir D, kurių perteklius (priešingai nei sintetinių) nesikaupia organizme.
Aliejų reikia vartoti saikingai (norma 80 g aliejaus per dieną).
Mūsų rinka užversta pigiu, abejotinos kokybės aliejumi, kuris į Lietuvą iš ES šalių įvežamas be jokių muitų. Kainų skirtumai susidaro dėl skirtingos produkto išeigos, priklausomai nuo gamybos būdo: spaudžiant šaltu būdu 1 t aliejaus gaunama iš 4 t rapsų sėklų, karštu būdu – iš 3 t, ekstrakciniu būdu – iš 2,5 t.
Atliktų importuojamų aliejų tyrimai parodė, kad juose vidutiniškai tėra 65 proc. riebalų. Likusi dalis – konservantai ir įvairios cheminės medžiagos. Europos Sąjungos nustatytas aliejaus standartas – pagrindinis kokybės rodiklis ( rūgštingumas) negali viršyti 0,05 proc. “Obelių aliejaus” rūgštingumas 2,5 karto mažesnis – 0,02 proc.
Šiuo metu Lietuvoje aliejų gamina keletas įmonių: natūralų rapsų ir sėmenų – kooperatinė ŽŪB “Kraliejus”, Panevėžio ŽŪB “Tėviškė”, o karštai spaustą, rafinuotą, balintą ir dezodoruotą rapsų Obelių UAB “Obelių aliejus” bei Vilniaus AB “Aliejus” ir kt. Dvi didžiosios aliejų gaminančios įmonės yra UAB “Obelių aliejus” bei Vilniaus AB “Aliejus”. Be šių įmonių rapsų aliejų spaudžia ir keletas smulkių gamintojų, bet dėl mažos jų užimamos rinkos dalies, į juos nekreipsime dėmesio.

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1999 m.
*Duomenys 1999 m. pateikti tik I pusmečio.
4 pav. Aliejaus gamyba Lietuvoje
Ne visas Lietuvoje pagamintas aliejus yra rapsų, saulėgrąžų ir kt. aliejaus dalis bendrame kiekyje yra nežymi.
Per nagrinėjamą laikotarpį (1995 – 1999m.) aliejaus gamyba Lietuvoje išaugo 8,2 karto nuo 500 iki 4400 t (4 pav.). Neoficialiais duomenimis 1999 metais “Obelių aliejus” pagamino ir pardavė apie 6 tūkst. t aliejaus, o Vilniaus įmonė tik apie 3 tūkst. t (11, 7 p.). 1999 m. pagal kt. šaltinius yra pagaminta apie 9 tūkst. t aliejaus.Tai rodo, kad lietuviškas aliejus vis sparčiau yra pripažįstamas mūsų rinkoje.
Išeina, kad tik trečdalis aliejaus suvartojamo mūsų šalyje yra pagamintas Lietuvoje. Apie du trečdaliai aliejaus importuojama. Ir nors yra tendencija mažėti importuojamo aliejaus daliai, tačiau turi būti dedamos didžiulės pastangos iš vyriausybės ir gamintojų pusės, stengiantis padėti lietuviškam aliejui užimti kiek galima didesnę rinkos dalį. Be abejonės, ne visą augalinį aliejų galima gaminti Lietuvoje, čia nėra tinkamo klimato sąlygų augti alyvmedžiams, ar kitokiems šiltą klimatą mėgstantiems augalams iš kurių spaudžiamas aliejus, tačiau didesnę dalį į šalį įvežamo aliejaus galima puikiausiai pakeisti Lietuvoje pagamintu rapsų aliejumi.
Maisto produktų suvartojimas yra valstybės gyventojų perkamosios galios atspindys ir valstybės ekonominės galios rodiklis. Jis priklauso ne nuo šių produktų pasiūlos ar tiekiamo jų asortimento, o nuo turimų sukauptų pajamų ir tų produktų kainų lygio. Todėl padidėjus išlaidų daliai maisto produktams įsigyti, sumažėja daugelio maisto produktų suvartojimas (9, 5 p.).
Jei uždirbtume dvigubai daugiau, didėtų kitos išlaidos, bet ne išlaidos maisto produktams. Gal vartotume geresnės kokybės produktus, bet nepradėtume vartoti jų dvigubi daugiau. Aliejus nėra būtinas maisto. produktas tarkime kaip duonos gaminiai, todėl pablogėjus ekonominei padėčiai vartotojų poreikiai nelabai pakistų. Pirkėjai labiau rinktųsi žemesnę kainą turinčią prekę. Analizuojant aliejaus gamybą ir atsižvelgiant į galimas jo gamybos perspektyvas ateityje, reikia atkreipti dėmesį į aliejaus suvartojimo dinamiką.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1999 m.
5 pav. Aliejaus ir margarino suvartojimas skaičiuojant vienam gyventojui (kilogramais) 1990 – 1999 m.
Aliejaus ir margarino suvartojimas nuo 1991 – 1999 m. augo, tik 1996 – 1998 m. išsilaikė stabilus (5 pav.). Lyginant 1995 m. suvartojimą su 1990 m., pastebimas padidėjimas 57,5 proc., o 1999 m. aliejaus ir margarino buvo suvartota net 78 proc. daugiau nei 1990 m. (t.y. net 1,8 karto daugiau).
Aliejaus bei margarino suvartojimo augimas sietinas su tuo, kad nemaža dalis gyventojų maisto gamybai, paruošimui pradėjo naudoti augalinius riebalus vietoj gyvulinių. Taip pat dauguma įmonių naudojančių gyvulinės kilmės riebalus kaip žaliavą gamybos procese keičia juos augalinės kilmės riebalais.
Nors visumoje faktai rodo, kad žemės ūkio produktų gamyba ėmė mažėti, importas viršija eksportą. Vidaus rinkos potencialas (Lietuvos gyventojai – maisto produktų vartotojai) dėl didėjančios emigracijos ir gimstamumo mažėjimo ėmė mažėti.
Dabartiniu metu Lietuvos gyventojų yra per 3,7 mln. Lyginant su ankstesniųjų metų gyventojų skaičiaus augimo prognozėmis, faktiškas gyventojų skaičius už prognozuojamą mažesnis maždaug 300 tūkst. (16, 26 – 27 p.).
Maisto produktų vartojimo mažėjimą ir struktūros pokyčius lėmė perkamosios galios mažėjimas. Mažėjant šeimų pajamoms, brangstant maisto prekėms, didėjo išlaidos maistui. Jei 1990 m. jos sudarė 29,6 proc. visų šeimos išlaidų, tai 1999 – aisiais – 45,7 proc.
Visumoje sumažėjo gyvulininkystės žuvų bei jų produktų suvartojimas, tačiau padidėjo aliejaus bei margarino, vaisių ir uogų, daržovių, duonos ir pyrago gaminių suvartojimas. Mitybos racionalumo požiūriu – tai teigiami poslinkiai.
Panagrinėjus detaliau, galima pastebėt
i šeimų išlaidas aliejaus bei margarino įsigijimui 1 namų ūkio nariui.
3 lentelė Aliejaus bei riebalų vid. mėn. piniginės išlaidos ir išlaidų dalis bendruose išlaiduose maistui 1993 – 1997 m.
Metai 1993 m. 1994 m. 1995 m. 1996 m. 1997 m.
Piniginės išlaidos aliejui ir riebalams Lt (vid. mėn. Išlaidos 1 namų ūkio nariui) 2,6 4,0 4,6 9,4 9,6
Aliejaus bei riebalų išlaidų dalis bendruose išlaiduose maistui, proc. 4,1 4,9 4,2 7,3 6,9
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1998 m.
Piniginės išlaidos kasmet didėjo ir jei 1993m. jos buvo tik – 2,6 Lt vienam šeimos nariui, tai po kelerių metų išaugo iki – 9,6 Lt. Lyginant 1997 m. duomenis su 1993 m., išlaidos aliejui ir riebalams padidėjo apie 3,7 karto. O išlaidų dalis aliejui ir riebalams bendruose išlaidose nuo 1994 m. kasmet padidėdavo (3 lentelė).
Kaip jau minėjau anksčiau, Lietuva yra pajėgi aprūpinti savo vartotojus neabejotinos kokybės ir gero skonio lietuvišku aliejumi. AB “Aliejus” ir “Obelių aliejus” gali pasiūlyti vartotojui net keletą rūšių aliejaus. Pavyzdžiui, “Obelių aliejus” su karotinu šiemet pripažintas metų gaminiu.
Vilniaus AB “Aliejus” šiuo metu gamina: 1) rafinuotą rapsų aliejų “Vilnius”, 2) “Karotiną aliejų Vilnius”, 3) rafinuotą saulėgrąžų aliejų “Vilnius”.
Obelių UAB “Obelių aliejus” gamina: 1) rapsų aliejų, 2) Obelių rapsų aliejus “Karotinas”.
Prognozuojama, kad ateityje augalinio aliejaus paklausa dar labiau išaugs, o ir vyriausybė atkreips dėmesį į importuojamo aliejaus muitų nustatymo problemą..3. ALIEJAUS RINKA
Žemės ūkio produktų paklausa yra santykinai neelastinga. Maisto produktų paklausa kinta labai nežymiai ir menkai priklauso nuo pajamų. Jeigu pajamos būtų dvigubai didesnės, didėtų kitos išlaidos, bet ne išlaidos maisto produktams. Galbūt būtų vartojami geresnės kokybės produktai, tačiau nebūtų pradėta vartoti jų dvigubai daugiau. Tas pats būtų ir priešingu atveju. Mažėjant pajamoms, didėja jų dalis maisto produktams pirkti, mažėja pajamų dalis kitiems poreikiams tenkinti. Mažėjant žemės ūkio produktų kainoms, šių produktų suvartojimo didėjimas nekompensuoja žemės ūkio produktų gamintojų pajamų mažėjimo. Tai reiškia, kad žemės ūkio produktų gamintojams tenka mažesnė gerovės prieaugio dalis, negu kitų prekių gamintojams (16, 10 p.).
Lietuvoje aliejaus paklausa nuolat auga. Kaip buvo pažymėta anksčiau, vienas lietuvis 1990 m. aliejaus suvartojo 7,3 kg, o 1999 m. – 13,0 kg. Taip pat ir rapso paklausa žymiai išaugo. Šios aliejinės kultūros paklausos didėjimą lemia ir platesnis jos vartojimas ne tik maisto bei parfumerijos pramonėje, bet ir biokuro gamybai.
Neoficialiais vertinimais, aliejaus poreikis šalyje yra apie 30 – 35 tūkst. t per metus. Dviejų didžiausių Lietuvos aliejaus bendrovių vadovų tvirtinimu jau dabar galėtų beveik užpildyti rinką: Vilniaus “Aliejaus” pajėgumai yra apie 20 tūkst. t per metus, o “Obelių aliejaus” – beveik 7 tūkst. t, kiti smulkesni gamintojai (ŽŪB “Kraliejus”, ŽŪB “Tėviškė”, “Klaipėdos grūdai”) – dar iki 8 tūkst. t. Pasak “Obelių aliejaus” vadovo, tereikia papildomai pastatyti pirminio spaudimo įrenginius, ir Lietuva galėtų pati apsirūpinti augaliniu aliejumi. Importuotojams liktų įvežti tik alyvuogių bei kitų Lietuvoje neaugančių kultūrų aliejaus. Tačiau kol kas konkurencinėje kovoje Lietuvos gamintojams sekasi nevienodai: 1999 m. “Obelių aliejus” sugebėjo išnaudoti beveik visus savo pajėgumus ir pardavė apie 6 tūkst. t aliejaus, o Vilniaus įmonė – tik apie 3 tūkst. t, arba maždaug septintadalį viso savo įmanomo kiekio. Deja, importuotojai užima didžiąją rinkos dalį (11, 7 p.).
Aliejaus spaudykla AB “Obelių aliejus” didžiausia rapsų perdirbimo įmonė Lietuvoje, pagrindinį savo produktą aliejų spaudžianti tik iš Lietuvoje išauginto rapso. Tai vienintelė įmonė respublikoje, galinti perdirbti aliejinių augalų sėklas, pagaminti žalią aliejų ir pagal maistinio aliejaus standarto kokybės reikalavimus jį paruošti vartojimui. Šiai įmonei reikėjo ne tik įeiti, bet ir įsitvirtinti aliejaus rinkoje, kuri, atrodytų, tuo metu nepajudamai buvo “užkišta” importine produkcija. Užsieninis aliejus plūdo ne tik legaliai, bet ir kontrabandos keliais. O ir patys lietuviai apie rapsų aliejų ne ką težinojo. Vis dėlto pasiekta, kad šios įmonės aliejus žinomas visoje Lietuvoje. Pagamintos produkcijos apimtys padidėjo nuo 8 mln. Lt iki 18 mln. ir prognozuojama, kad paskutiniu metu gamyba padidės 30-35 proc.
Ir vis dėlto lietuviškam natūraliam aliejui yra labai sunku konkuruoti su ekstrakciniu importiniu, kai mūsiškiui pagaminti reikia vos ne dvigubai daugiau žaliavos (spaudžiant šaltu būdu 1 t aliejaus gaunama iš 4 t rapsų sėklų, karštu būdu – iš 3 t, ekstrakciniu būdu – iš 2,5 t) ir gaunamas išspaudų kiekis dvigubai didesnis. T. y. spaudimo būdu išspaudus aliejų apie 10 proc. produkto lieka išspaudose, todėl jo savikaina didesnė už kai kurių įvežamų, kurie gaminami ekstrakcijos metodu, tai reškia, minėtus 10 proc. išimant iš išspaudų jas ištirpinant heksanu arba benzinu. Tarp kitko, kaip jau buvo minėta ankstesniuose skyriuose, ES yra priėmusi nutarimą, nuo 2003 m. draudžiantį ekstrakcijos metodą maistinio aliejaus gamyboje. Ne vien ši aplinkybė sudaro kainos skirtumą tarp “Obelių” bei įvežamo aliejaus. Kadangi minėta įmonė pastatyta iš kreditų ir vien palūkanų kasmet moka beveik 3 mln. Lt, ši suma irgi įeina į aliejaus savikainą. Be to, galima pridėti dar tai, kad visos Europos valstybės subsidijuoja savo produkcijos, taip pat ir aliejaus, eksportą. Ir dar, į Lietuvą įvežamam aliejui nėra kol kas taikomi jokie muitai (1.1, 7 p., 20, 54 p., 7, 5 p.).
Sovietmečiu, kol nebuvo pradėtas importuoti ar kontrabandiniu keliu patekti į Lietuvos parduotuves aliejus, Vilniaus “Aliejaus” įmonė buvo monopolininkė. Iki 1993 m. ši įmonė per dieną išpilstydavo iki 35 t saulėgrąžų aliejaus iš Ukrainos ir aprūpindavo aliejumi visą Lietuvą. 1996 m. pradžioje “Amer Nielsen Research” tyrimų bendrovės filialo Lietuvoje duomenimis, tik 5,6 proc. rinkos užėmė vietoje išpilstytas aliejus, kuris importuotas iš Vokietijos ar Ukrainos. Aliejų pilstė apie dešimt Lietuvos įmonių. Saulėgrąžų aliejus užėmė tik 11,3 proc. rinkos, kitą dalį užpildė rapsų, kukurūzų, alyvuogių, riešutų, sojų, ropių, palmių ir kitokie aliejai (2, 36 p.).
Dabartiniu metu Lietuvoje gaminamas vos vienos rūšies rapsų aliejus, ir tik nedideliais kiekiais saulėgrąžų ir sėmenų aliejus. Vietinių gamintojų produkcija sudaro tik apie 25 proc. šalies aliejaus rinkos. Likusią Lietuvos aliejaus rinką užima importinis aliejus, kurio atvežama maždaug 50 rūšių (19, 2 p.).
Lietuvos rinkoje įsitvirtino ir tapo labiausiai populiarus toks aliejus, kuris buvo pradėtas importuoti pirmiausiai. T. y. Vokietijos “Brokelmann” įmonės gaminamas “Brolio” aliejus (šioje įmonėje taip pat gaminamas aliejus “Saulutė”). Taigi vien iš Brokelmano gamyklų aliejaus (“Brolio” ir “Saulutė”) kasmet įvežama mažiausiai 15 tūkst. t. Pagrindinė šio aliejaus importuotoja yra firma “Trojina”. Šios firmos darbuotojų teigimu iš Brokelmano gamyklų įvežama apie 57 proc. aliejaus ir kasmet parduodama aliejaus už 5 mln. Lt. O taip pat yra aptariama galimybė į Lietuvą aliejų įvežti iš Estijos gamyklos, atidaryti gamybos liniją Latvijoje. Tokiu atveju į Lietuvą būtų atvežta dar pigesnio aliejaus. Ir dar, jeigu jam bus nustatyti muitai, gali pablogėti santykiai su estais ir latviais, nes jie bus nepatenkinti, kad jų šalyse pagamintą produkciją kaimynai apmuitins (1, 12 p.).
Kaip minėta aliejaus rinkos lyderis – vokiškas “Brolio” aliejus. Jis sudaro daugiau nei pusę (54,9 proc.) importuojamo aliejaus. Apie 8,4 proc. importo sudaro “Shell delikate” (Vokietija), 7 proc. – “Lukana” (Čekija) augaliniai aliejai. Apie 3 – 3,5 proc. aliejaus rinkos užima belgiškas augalinis “Risso” ir vengriškas aliejus “Floriol”. Kitų įmonių importuojamas aliejus sudaro apie 7 proc. rinkos (žr. 6 pav.) (19, 2 p.).

šaltinis: (19. 2 p.).
6. pav. Lietuviško aliejaus rinka1999 m.

Kaip jau buvo minėta daugiausiai aliejaus importuoja firma “Trojina” iš Brokelmano aliejaus gamyklų. Vilniaus bendrovė “Mebara” prekiauja belgiškais aliejais “Risso”, “Reddy”, Lietuvoje išpilstytu ukrainietišku bei kitais aliejais. Vilniaus “Urdžios” bendrovė importuoja 20 pavadinimų aliejų, dar 10 perka iš kitų prekiautojų Lietuvoje. Kiekvienas aliejaus importuotojas, kaip vietiniai aliejaus gamintojai, dėl ribotos Lietuvos rinkos ir žmonių perkamosios galios, ieško galimybių aliejų parduoti Rusijoje, Baltarusijoje ar kt. šalyse.
Kainos ir jų pokyčiai. Kaina turi daug aspektų. Remiantis marketingu, kaina yra ta vertė, kurią vartotojas sumoka už mainus, skirtus jo poreikių tenkinimui. Aliejaus kainą, kaip ir kitų maisto produktų, įtakoja gamybos, įpakavimo, transportavimo, pardavimų išlaidos bei kiti mokesčiai. Be to, galutiniam vartotojui dažniausiai šis produktas parduodamas mažmeninės prekybos būdu. Įvairios parduotuvės taiko skirtingą antkainį (paprastai jis sudaro apie 20 – 30 proc. prekių kainos), todėl mažmeninės produktų kainos gerokai didėja. Žinoma, aliejaus kainas labai įtakoja ir konkurencija, kuri šioje srityje yra pakankamai stipri. Importuojamas aliejus prieš kelerius metus, kai dar neveikė “Obelių aliejus”, kainavo apie 6 – 8 Lt/l, o dabar – vos 3 Lt/l. Sunaikinus vietinius aliejaus gamintojus įvežamas aliejus žymiai pabrangtų. Galima teigti, kad nors lietuviškas aliejus užima žymiai mažesnę Lietuvos rinkos dalį nei importuojamas, tačiau išlieka svarbus pastarųjų konkurentas. Be abejo, lietuviškas aliejus būtų dar didesnis konkurentas importiniam, jeigu gautų tokią pačią .paramą iš valstybės, kaip šalys iš kurių importuojamas aliejus.
4-oje lentelėje yra pateikiamos populiariausio lietuviško aliejaus bei su pastaruoju kainomis konkuruojančio importinio aliejaus kainos nustatytos “Vilniaus prekybos mažmenos” Maximos parduotuvėje.
4. lentelė. Aliejaus kainos Lt/l Maximos prekybos centre 2000 04 – 2001 04 laikotarpyje
Data Aliejaus pavadinimas

Taupa Aukselis Vilnius O Saulutė Obelių Brolio Oilio Lisieur Floriol
1999 04 2,86 2,99 3,19 3,29 3,49 4,68 3,29 3,29 3,69 3,99
2000 04 2,38
2,38 2,69
2,29 2,99
2,78 X 2,38

2,89
2,61 2,66
2,36 2,99
2,49 3,69
3,41 3,59
3,39

Kaip matyti, lietuviškas aliejus pradžioje konkuravęs tik savo kokybe pradėjo konkuruoti ir kaina. Žinoma , šio prekybos tinklo parduotuvėse parduodama Vilniaus įmonės produkcija mažiausiomis kainomis, nes “Vilniaus prekybos mažmena” yra pagrindinis jų produkcijos platintojas. “Obelių aliejaus” kaina nuo pat pradžių buvo aukštesnė nei kitų lietuviškų aliejų. Tik paskutiniaisiais metais kaina buvo sumažinta padarius tam tikrus pakeitimus, pasikeitus sąlygoms. Tačiau ir dabar Obelių produkcija orientuota į turtingesnį, vartotoją kuriam svarbi produkto kokybė. Taip pat teigia ir vengriško aliejaus “Floriol” importuotojai, kad šį aliejų perka tie vartotojai, kuriems svarbiausia kokybė. Šio aliejaus kaina palyginus su 1996 m. (4,60Lt/l) sumažėjo iki 3,59 Lt/l, tačiau vis tiek išlieka aukštesnė nei kitų populiarių importuojamų aliejų.
Toliau 7 paveiksle parodytos vidutinis mažmeninės aliejaus kainos Lietuvoje 1999 – 2000 m., jų pokytis atskirais nurodytų metų mėnesiais. Akivaizdu, kad tiek saulėgrąžų, tiek kitokio augalinio aliejaus kainos paskutiniaisiais metais tolygiai mažėjo. Tai lėmė ne tik didėjanti konkurencija rinkoje. Daugelyje šalių eksportuotojai buvo priversti mažinti aliejaus kainas,nes rapsų sėklų ir aliejaus gamyba nuolat didėjo, aplenkdama vartojimo paklausą.

Šaltinis:Rinkotyra 1999 m.; 2000 m.
7. pav. Aliejaus vidutinės mažmeninės kainos Lt/l 1999 – 2000 m.

Visoje Europoje, įskaitant ir Rytų Europą, rapsų pasiūla yra pakankamai didelė, kas neleis šios produkcijos kainoms didėti ir bus mažesnės nei kitų aliejinių augalų kainos. Be to, žemos rapsų kainos apspręs šios produkcijos vartojimo tiek aliejaus gamybai, tiek pašarams didėjimą. Šiuo metu Lietuvoje rapsui taikomos vieningos minimalios ribinės supirkimo kainos, kaip maistiniams grūdams, pienui, galvijams bei linams. Deja, kol kas Lietuvoje rapsų supirkimo kainos yra apie 10 proc. žemesnės už pasaulinę rapsų kainą dėl išmokamų pakankamai didelių subsidijų augintojams(rink.99 38 p.). Nepaisant to, rapsų pirkimo kainos Lietuvoje palyginus su kitomis kultūromis yra didelės. 1996 m. rapsų pirkimo kaina, įskaitant subsidijas, buvo 1121 Lt/l, o javų – 685 Lt/l.
Lietuvoje rapsų augintojų ūkiai labai maži, todėl ūkininkai, pardavę derlių, negauna tiek pinigų, kiek pavasarį buvo investavę.Pavyzdžiui 1999 m. pardavus toną rapsų sėklų, buvo galima vidutiniškai uždirbti 850 Lt, o juos užauginti kainavo 100 – 150 Lt daugiau. Taigi, kaip matyti rapsų augintojams reikalinga valstybės parama. Plačiau apie tai sekančiame skyriuje (1, 12 p.).
“Agra Europe” teigia, kad tarptautinėje rinkoje iki 2002 m. prognozuojama aliejinių augalų kainų mažėjimo tendencija, o vėliau kainos kils. 2006 m., palyginti su 2002-aisiais, aliejinių augalų kainos Europoje, kaip ir JAV sojos pupelių kainos, gali padidėti iki 950 – 1000 Lt/t, t. y. per 30 proc. Tai skatins rapsų eksportą. 2006 m. Lietuva galėtų eksportuoti apie 100 tūkst. t rapsų. Prognozuojama, kad Lietuvoje rapsų plotai turėtų padidėti iki 170 –200 tūkst. ha (1999 m. rapsų buvo apsėta 83,6 ha). didinant aliejinių augalų pasėlių plotus, atitinkamai bus padidinti ir rapsų paruošimo bei perdirbimo pajėgumai. numatoma modernizuoti AB “Obelių aliejus”, steigti naujus pajėgumus rapsų džiovinimo bei valymo paslaugoms teikti. Bus plėtojama rapsų augintojų ir perdirbėjų kooperacija.
Eksportas. Kad galėtų eksportuoti savo p.rodukciją, t. y. kad “Obelių aliejaus” pagamintas rapsų aliejus taptų konkurentabilus, kitaip sakant, kitose šalyse būtų parduodamas ta pačia kaina kaip kiti, reikalingos eksporto subsidijos. 1999 m. “Obelių aliejus” 44 proc. pagaminto rapsų aliejaus eksportavo. Tais metais užsienio rinkose rapsų aliejaus pardavimo kaina buvo 45 proc. mažesnė, negu įmonės savikaina. Todėl, palaikant aliejaus eksportą, AB “Obelių aliejus” buvo skirta 3,1 mln. Lt eksporto subsidijų.
“Obelių aliejaus” produkcija noriai perkama Baltarusijoje, Rusijos Kaliningrado srityje bei kt. šalyse, tačiau kaina turi būti priimtina, ne didesnė už kitų Europos šalių aliejų. Taip pat yra pastebėta, kad lietuviškas aliejus, esant vienodoms kainoms, yra mieliau perkamas nei kitų šalių.
Kol kas pagrindinė eksporto kryptis – Rytai. Tačiau įmanoma įsiveržti į Vakarų rinkas. Minėta įmonė siuntė savo produkcijos pavyzdžius į JAV ir šios šalies įvežamų maisto produktų kokybės departamento buvo gautas atsakymas, kad lietuviškas aliejus tinkamas įvežti į Ameriką. Tačiau kainų skirtumas gamintojams nepalankus ir šiuo atveju taip pat reikalinga eksporto subsidija (20, 54 p.).
Pakankamai didelės rapsų supirkimo kainos skatino intensyvinti rapsų auginimą ir plėsti jų plotus. 1996 m. rapsų pirkimo kaina, įskaitant subsidijas, buvo 1121 Lt/t, o javų – 685 Lt/t. Padidėjus paklausai užsienio rinkose bei valstybės paramai, rapsų augintojai 1996 – 1999 m. plotus kasmet didino du ir daugiau kartų. Lietuvos žemdirbiams rapsų eksportas yra viena pagrindinių jų realizavimo galimybių, kadangi vidaus rinkoje rapsų paklausa ribota. 1997 – 1999 m. buvo eksportuota 43 – 74 proc. rapsų derliaus į Daniją, Suomiją, Šveicariją ir Latviją. Tačiau užsienio rinkose rapsų kainos kasmet mažėjo. 1999 m. eksporto vidutinė kaina buvo apie 30 proc. mažesnė negu 1997 m. (žr. 5 lentelė)
5. lentelė. Rapsų derlius ir eksportas 1997 – 1999 m.
Metai Derlius, tūkst. t Eksportas Eksporto vidutinė kaina, Lt/t

tūkst. t proc.
1997 37,2 16,0 43 1013
1998 71,9 42,9 60 991
1999 115,1 84,9 74 762
Šaltiniai: Lietuvos žemės ūkis 1995 – 1999. – V.: Statistikos departamentas prie LRV.
Rėmimo politika. Kadangi lietuviškas aliejus Lietuvos rinkoje susiduria su didele konkurencija, jam reikalingas rėmimas. Rėmimas padeda užmegzti ryšį tarp įmonės gamintojos ar prekybos įmonės ir jų klientų. Ryšio tikslas – pasiekti, kad vartotojai pirktų įmonės prekes. Ir labai svarbu, kad ryšys būtų toks, kad vartotoją laiku pasiektų informacija apie prekes. Reklama per radiją yra gana pigi informacija, veikianti daugelį gyventojų sluoksnių. Šiuo metu per radijo stotį M-1 reklamuojamas “Obelių” aliejus. Žinoma, reklama televizijoje yra efektyviausia, apima didelę auditoriją. Tačiau jos kaina aukšta. Šiuo metu per televiziją gana aktyviai kartu su “Rasa” reklamuojama “Veiverių” produkcija, t. y. vyksta žaidimas. Vienas iš produktų su minėtu ženklu yra aliejus. Taip pat ir reklamuojant “Daumantų” majonezą, galima teigti, kad reklamuojamas ir aliejus su šiuo ženklu.
Produkcijos reklamos televizijoje, radijuje ar laikraščiuose užsakovai dažniausiai yra patys gamintojai. Tačiau jų produkciją gali reklamuoti įvairios parduotuvės, prekiaujančios tais gaminiais, pristatydamos prekės kainas reklaminiuose bukletuose, kartu reklamuoja ir pačią prekę, įmonę gamintoją. Velykinėje “Vikondos” brošiūroje buvo reklamuojamas augalinis aliejus “O”, “EKO” brošiūroje – “Daumantų” aliejus. Taip pat ir kitų prekybos tinklų išleidžiamose brošiūrose galima pastebėti reklamuojamą lietuvišką aliejų.
AB “Obelių aliejus” nuolat reklamai skiria tam tikrą dalį pinigų. Nors didelių sumų skirti negali, vis dėlto 1999 m. tam reikalui buvo išleista apie 300 tūkst. Lt. Įmonė reguliariai organizuoja įvairius konkursus, dalyvauja parodose ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tačiau bene dažniausiai naudojamas rėmimo būdas – populiarinimas, t. y. neapmokamas bendras komercinės informacijos skleidimas apie įmonę ir jos gaminamą produkciją. Populiarinimą atli.eka žurnalistai ar tam tikros srities specialistai, rašydami straipsnius aliejaus savybes, naudojimo ypatumus ir pan. Žodžiu, stengiamasi, kad žmonės suprastų, jog “Obelių aliejus” gamina gerą, kokybišką ir tikrą lietuvišką produktą, be jokių antioksidantų, be cholesterolio (20, 55 p.).
Lietuviško aliejaus gamintojų asmeninis pardavimas, kaip žodinis prekės pristatymas pirkėjui, turint tikslą parduoti prekę, nėra taikomas. Kadangi ši rėmimo priemonė yra veiksminga kai rinkoje yra nedaug pirkėjų, o kaip žinoma, aliejus yra naudojamas plačiai, praktiškai visų.
Įpakavimas ir ženklinimas. Tiek lietuviškas, tiek importinis aliejus yra pilstomas į 1 litro talpos plastmasinius indus, išskyrus alyvuogių, kukurūzų ir kt. brangesnį aliejų, kurio svorio atžvilgiu pasirinkimas didesnis. Be to, vartotojams naudojantiems aliejų didesniais kiekiais ar norintiems sutaupyti, siūloma aliejaus supilstyto į 10 litrų plastmasinius indus. Tačiau tokios talpos induose supilstyto aliejaus pasirinkimas nėra didelis. Iki Vilniaus įmonės “Aliejus” modernizavimo aliejus buvo pilstomas į stiklinius indus, kas tikrai nebuvo labai patogu vartotojui.
“Obelių aliejus” gamybos pradžioje buvo pilstomas į specialius Obeliuose gaminamus 1 ir 0,5 litro plastmasės butelius. Šiuo metu tiek “Obelių” rapsų aliejus, tiek aliejus su karotinu “Karotinas” pilstomi į 0,9 litro talpos plastmasinius butelius. Dažniausiai pirkėjas neatsižvelgia į konkrečios prekės savybes jeigu jos per daug nenukrypsta nuo standartų ar individo lūkesčių. Taigi toks “Obelių” aliejaus talpos sumažinimas, praktiškai, “neįsigilinus” nepastebimas arba tiesiog nekreipiamas dėmesys į tai. O įmonei tai leido sumažinti parduodamo produkto kainą ir pritraukti daugiau pirkėjų.
Aliejaus įpakavimas, t. y. pilstymas į butelius, kurie kainuoja apie 0,6 Lt, didina prekės savikainą, o tuo pačiu ir pardavimo kainą. Tačiau sandariai uždarytas aliejus ilgą laiką saugo savo savybes, sudėtį, leidžia pateikti pirkėjui patogų kiekį, palengvina transportavimą ir pan.
Ant kiekvieno butelio yra priklijuojamos etiketės. Jose nurodoma: aliejaus rūšis, gamintojas, įmonės ar prekės ženklas, logotipas, produkto sudėtis ir energetinė vertė, talpa, laikymo sąlygos, o kartais ir vartojimo būdai, be abejo, galiojimo terminas ir kt. informacija susijusi su produktu.
“Obelių aliejus” savo pagamintą produkciją pateikia su tokiais prekiniais ženklais: “Obelių aliejus” ir “Karotinas”. Vilniuje pagamintas aliejus pateikiamas į prekybą tokiais prekiniais ženklais: “Vilniaus”, “Aukselis”, “Karotinas”, “O”, “Taupa”.
Paskirstymas. Dažniausiai lietuviškas aliejus galutiniam vartotojui patenka iš mažmenininko, kuris savo ruožtu perka iš gamintojų. Kadangi aliejaus galiojimo terminas gana ilgas, o be to, kaip jau buvo minėta, didžioji suvartojamo aliejaus dalis yra importuojama, taip pat naudojamas toks paskirstymo kanalas: Gamintojas  Didmenininkas  Mažmenininkas  Vartotojas.
AB “Obelių aliejus” savo produkciją prekiauja įvairiai, tiek per didmenininkus, tiek per mažmenininkus. Pagrindinis partneris yra firma “Sanitex”, platinanti prekes mažmeninės prekybos parduotuvėms, užsiimanti didmenine prekyba, o taip pat turi prekybos “Užmokėk ir neškis” tinklą, atskiras padalinys organizuoja įvairias loterijas, akcijas, degustacijas ir pan. AB “Obelių aliejus” yra pasirašęs su “Sanitex” tiekimo sutartį, pagal kurią “Obelių aliejaus” gamintojai minėtai įmonei suteikė išskirtines platintojo teises savo produktams. Tačiau, taip pat, AB “Obelių aliejus” stengiasi palaikyti ir plėsti ryšius su daugeliu firmų. Šiuo metu stengiasi įsiterpti į vadinamąją gamybinę rinką, t. y. kavines, restoranus, kepyklas, žuvies pramonę (20, 55 p.).Vilniaus įmonės produkcijos didžiausias platintojas yra “Vilniaus prekybos mažmena”. Todėl galima pastebėti, kad Maximos, Medijos, Minimos parduotuvėse Vilniaus aliejus, o ypatingai aliejus su prekiniu ženklu “Taupa”, užima geresnes vietas parduotuvės lentynose.

4. RINKODAROS REGULIAVIMAS

Lietuvos aliejaus .pramonė labai jauna ir jai reikalinga valstybės parama. Sunku vietiniams gamintojams konkuruoti su importuojamais aliejais, kurie įvežami iš valstybių kur aliejaus gamintojams daug lengviau, nes ten rapso augintojai gauna labai dideles subsidijas. ES šalyse už hektarą rapsų vidutiniškai mokama 500 JAV dolerių subsidijos. Taigi perdirbėjams už žaliavą ten tenka mokėti daug mažiau nei čia.
Nuo 1995 m. buvo pradėtos mokėti subsidijos rapsų augintojams Lietuvoje, kurios tais metais siekė 200 Lt už toną rapsų pirmos klasės ir 150 Lt už toną antros klasės rapsų. 1999 m. iš Kaimo rėmimo fondo skirta 16,8 mln. Lt. Rapsų augintojams buvo mokama po 130 Lt už subrandintų grūdams rapsų pasėlių hektarą ir po 160 Lt už pirmos klasės rapsų toną, parduotą AB “Obelių aliejus” pagal kvotą. 1999 m. buvo nustatyta 18 tūkst. t rapsų supirkimo kvota Obelių įmonei.
Nuo 1992 m. buvo nustatomos minimalios rapsų supirkimo kainos. 1993 m. už rapsus tinkančius maistiniam aliejui gaminti buvo mokama 740 Lt/t, 1996 m. – 1121 Lt/t su subsidija, 1997 m. – 1100 Lt/t. Deja, vėlesniais metais rapsų supirkimo kainos mažėjo.
Žemės ūkio maisto produktų eksportas yra beveik neribojamas. Skatindama eksportą, Lietuva panaikino beveik visus eksporto muitus, netaiko kiekybinių eksporto apribojimų – eksporto kvotų, licenzijų. Taikomos dvi eksporto subsidijavimo priemonės. Viena jų – Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos agentūros supirktos ir eksportuojamos žemės ūkio ir maisto produkcijos subsidijavimas bei susidariusių nuostolių kompensavimas. Antroji – tiesioginis įmonių eksportuojančių produkciją subsidijavimas. 1999 m. AB “Obelių aliejus”, palaikant aliejaus eksportą, buvo skirta 3,1 mln. eksporto subsidijų (22, 50 p.).
Siekiant apsaugoti vidaus rinką nuo pigių, bet nekokybiškų žemės ūkio ir maisto produktų iš užsienio, vyriausybė nutarimu Nr. 1350/1998 11 20, papildančiu nutarimą “Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos” /1997 03 24 Nr. 281, išplėstas žemės ūkio ir maisto produktų, kuriuos importuojant reikia turėti licenziją, sąrašas. Nuo 1999 m. 02 01 d. rapsų, garstyčių aliejus importuojami, taikant automatinio licencijavimo sistemą pagal žemės ūkio ministerijos išduotas licencijas (22, 50 – 51 p.).
AB “Obelių aliejus” pastatyta ir įrengta už Vyriausybės garantija gautą paskolą – maždaug 20 mln. Lt. Dar apie 10 mln. Lt valstybės garantuotų pinigų investuota į Vilniaus “Aliejaus” rekonstrukciją. Abi bendrovės buvo rengiamos dalyvauti nuo 1992 m. kurtoje, bet taip ir neįgyvendintoje rapsų auginimo ir perdirbimo programoje. Galima stebėtis, kad milijonus investavusi Vyriausybė nebesirūpina, kaip užtikrinti savo remtoms bendrovėms palankias verslo sąlygas. Minėtų įmonių vadovų manymu, valstybė turėtų remti pramonės šaka, į kurią jau įdėta tiek daug pinigų. Kadangi Lietuvoje galima ir užauginti reikalingų žaliavų, ir pagaminti produktą. Įvedus muitus valstybė laimėtų daugeliu aspektų: sumažėtų importas, bet daugiau gamintų vietos įmonės, jos mokėtų daugiau mokesčių ir aprūpintų darbu tūkstančius rapsus auginančių šalies ūkininkų.
Šiuo metu importiniam aliejui taikomas 3 proc. importo muitas. Lenkija, saugodama pakankamai stiprią vietinę aliejaus pramonę, įvežam iš ES rapsų aliejui nustačiusi net 94 proc. muitą. Pati ES importiniam aliejui taiko vidutiniškai 11 proc. muitus. Lietuviško aliejaus gamintojai norėtų, kad įvežamam rapsų aliejui, kurio patys pakankamai prispaudžia, būtų nustatytas 30 proc. muitas, sojų ir saulėgrąžų – 20 proc., o aliejui, valomam ekstrakcijos būdu – net 50 proc. Alyvuogių, kukurūzų aliejaus, kurio litras kainuoja maždaug po 18 Lt, siūloma neapmuitinti. Deja, net jei Vyriausybė nuspręstų įvesti muitus iš užsienio valstybių įvežamiems aliejams, dauguma importuotojų jokių suvaržymų nepajustų, nes šiuo metu beveik visas aliejus įvežamas iš ES, su kuria Lietuva yra pasirašiusi laisvos prekybos sutartis ir negali užsigeidusi įvesti muitų. Taigi, Lietuva galės taikyti muitus įvežamam aliejui iš ES. tik išsiderėjusi šią teisę iš eurovaldininkų (11, 7p., 1,12 p.).
Taip pat yra ir kita nuomonių pusė apie įvedamus muitus, kad nuo neteisingos muitų politikos ypač nukenčia vartotojai: iš jų atimama galimybė įsigyti pigesnių ir geresnių produktų. Užtenka pasidairyti po parduotuvių lentynas, ir pagal kainas bei asortimentą apytiksliai sužinosime, kokie yra parduodamų prekių muitai. Priešingai daugumos žmonių nuomonei ir protekcionizmo šauklių įtikinėjimams, muitas neveikia taip, kad, jį įvedus lietuviškų prekių kainos liktų tos pačios, o užsienietiškų – pakiltų. Lietuviškos prekės brangsta ne ką mažiau – tiek, kad dar būtų šiek tiek pigesnės už užsienietiškas. Tačiau pagrindinis savikainos skirtumas dėl nustatytų muitų atitenka toli gražu ne vartotojui, o “lietuviškam” gamintojui. Nekeista, kad tokios dovanos – galimybė pasipelnyti, neįdėjus jokio darbo (nebent darbu laikytume ministerijų slenksčių zulinimą) dalinamos ne kiekvienam. Paprastai tokie laimingieji būna monopolininkai, glaudžiai susiję su valdžia. Visai neatsitiktinai muito degalams didinimą inicijuoja valdiška “Mažeikių nafta”, o aliejui – iš valdiškų paskolų sukurtas “Obelių aliejus” (21).
Galbūt, kad gelbėdama Vyriausybė aliejaus gamintojus, žlugdys aliejaus vartotojus. Maždaug pusę majonezo savikainos sudaro aliejaus kaina, o konservų – 8–9 proc. Daugelis konservų ir majonezų gamintojų naudoja importuojamą aliejų. Įvedus aliejaus muitą, ši produkcija pabrangtų. Deja, iš pagrindinių lietuviško aliejaus gamintojų “Aliejus” ir “Obelių aliejus” nebuvo gautas pažadas, kad nustačius muitą importiniam aliejui, įmonės nebrangins savo produkcijos. Iš kitos pusės, jei nepabrangtų lietuviškas aliejus, susidomėtų konservų ir majonezo gamintojai, kurie dabar jį įsiveža iš užsienio (1, 12 p.).
Rapsų augintojai ir perdirbėjai yra susivieniję į Lietuvos rapsų augintojų ir perdirbėjų asociaciją, kuri rūpinasi jų interesais. Oficiali asociacijos būstinė yra Žemės ūkio rūmuose, Kaune, tačiau realiai ji savo veiklą vykdo Obeliuose, kur dirba asociacijos prezidentas. Asociacijos pagrindinis tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą bendriems uždaviniams spręsti. Asociacija dalyvauja kuriant, ruošiant pastabas įstatymų ir poįstatyminių aktų projektams, atstovauja ir gina narių interesus įvairiose organizacijose. Taip pat ji skelbia konkursus, rengia parodas, muges, konferencijas ir kt.

IŠVADOS

Atlikus šį darbą, galima teigti, kad:
1. Aliejaus pramonė ir jai tiekiamų žaliavų auginimas yra viena iš labiausiai besivystančių ūkio šakų.
2. Apie 70 proc. šalies dirvožemių yra tinkami rapsams auginti ir pagal agrotechninius reikalavimus, jų rotacija 4 – 5 metai, todėl pasėlių struktūroje rapsų plotai gali sudaryti apie 20 – 25 proc.
3. 1999 m. rapsų pasėlių duomenis lyginant su 1998 m. pasėlių plotai padidėjo net 2,3 karto, o palyginus su 1995 m. – 6 kartus ir pasiekė 83,8 tūkst. ha.
4. 1996 – 1998 metais rapsų vidutinis derlingumas buvo 1,92 – 1,86 t/ha, kai pavyzdžiui, Vokietijoje – 3,10 t/ha, Olandijoje – 3,4 t/ha.
5. 1990 m. rapsų derlius (dėl aukšto derlingumo – 2,17 t/ha) buvo – 24,3 tūkst.t Lyginant 1999 m. su 1990 m., jis padidėjo 4,7 karto, o su 2000 m. – 3,3 karto. Lyginant paskutiniųjų dviejų metų duomenis supirktų rapsų kiekis padidėjo – 40,6 proc. Didžioji šio kiekio dalis supirkta iš ūkininkų – 57,6 tūkst.t, o likusioji dalis iš žemės ūkio bendrovių – 31,7 tūkst.t
6. Šiuo metu Lietuvoje aliejų gamina keletas įmonių: natūralų rapsų ir sėmenų – kooperatinė ŽŪB “Kraliejus”, Panevėžio ŽŪB “Tėviškė”, o karštai spaustą, rafinuotą, balintą ir dezodoruotą rapsų Obelių UAB “Obelių aliejus” bei Vilniaus AB “Aliejus” ir kt.
7. Per 1995 – 1999 m. aliejaus gamyba Lietuvoje išaugo 8,2 karto . 1999 m. “Obelių aliejus” pagamino ir pardavė apie 6 tūkst. t aliejaus, o Vilniaus įmonė tik apie 3 tūkst. t Aliejaus poreikis Lietuvoje yra apie 30 tūkst. t per metus.
8. Aliejaus ir margarino suvartojimas nuo 1991 – 1999 m. augo, tik 1996 – 1998 m. išsilaikė stabilus. Lyginant. 1995 m. suvartojimą su 1990 m., pastebimas padidėjimas 57,5 proc., o 1999 m. aliejaus ir margarino buvo suvartota net 78 proc. daugiau nei 1990 m. (t.y. net 1,8 karto daugiau).
9. Lyginant 1997 m. duomenis su 1993 m., išlaidos aliejui ir riebalams padidėjo apie 3,7 karto.
10. Sovietmečiu, kol nebuvo pradėtas importuoti aliejus, Vilniaus “Aliejaus” įmonė buvo monopolininkė. Iki 1993 m. ši įmonė per dieną išpilstydavo iki 35 t saulėgrąžų aliejaus iš Ukrainos ir aprūpindavo aliejumi visą Lietuvą. 1996 m. tik 5,6 proc. rinkos užėmė vietoje išpilstytas aliejus, kuris importuotas iš Vokietijos ar Ukrainos.
11. Dabartiniu metu vietinių gamintojų produkcija sudaro tik apie 25 proc. šalies aliejaus rinkos. Likusią Lietuvos aliejaus rinką užima importinis aliejus, kurio atvežama maždaug 50 rūšių.
12. Aliejaus rinkos lyderis – vokiškas “Brolio” aliejus. Jis sudaro daugiau nei pusę (54,9 proc.) importuojamo aliejaus
13. Lietuviškas aliejus pradžioje konkuravęs tik savo kokybe pradėjo konkuruoti ir kaina. Tiek saulėgrąžų, tiek kitokio augalinio aliejaus kainos paskutiniaisiais metais tolygiai mažėjo.
14. 1999 m. “Obelių aliejus” 44 proc. pagaminto rapsų aliejaus eksportavo. Tais metais užsienio rinkose rapsų aliejaus pardavimo kaina buvo 45 proc. mažesnė, negu įmonės savikaina. Todėl, palaikant aliejaus eksportą, AB “Obelių aliejus” buvo skirta 3,1 mln. Lt eksporto subsidijų.
15. AB “Obelių aliejus” reklamai 1999 m. išleido apie 300 tūkst. Lt. dažniausiai naudojamas rėmimo būdas – populiarinimas, t, stengiamasi, kad žmonės suprastų, jog “Obelių aliejus” gamina gerą, kokybišką ir tikrą lietuvišką produktą, be jokių antioksidantų, be cholesterolio.
16. AB “Obelių aliejaus” pagrindinis partneris yra firma “Sanitex”, tačiau, taip pat stengiasi palaikyti ir plėsti ryšius su daugeliu firmų, įsiterpti į vadinamąją gamybinę rinką. Vilniaus įmonės produkcijos didžiausias platintojas yra “Vilniaus prekybos mažmena”.
17. 1999 m. iš Kaimo rėmimo fondo skirta 16,8 mln. Lt. Rapsų augintojams buvo mokama po 130 Lt už subrandintų grūdams rapsų pasėlių hektarą ir po 160 Lt už pirmos klasės rapsų toną, parduotą AB “Obelių aliejus” pagal kvotą. 1999 m. buvo nustatyta 18 tūkst. t rapsų supirkimo kvota Obelių įmonei.
18. AB “Obelių aliejus” pastatyta ir įrengta už Vyriausybės garantija gautą paskolą – maždaug 20 mln. Lt. Dar apie 10 mln. Lt valstybės garantuotų pinigų investuota į Vilniaus “Aliejaus” rekonstrukciją.
19. Rapsų augintojai ir perdirbėjai yra susivieniję į Lietuvos rapsų augintojų ir perdirbėjų asociaciją, kuri rūpinasi jų interesais.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Balčiūnaitė S. Neišreikalaujantys muitų įvežamam aliejui, jo gamintojai Lietuvą vadina šiukšliadėže. // Lietuvos aidas. 2000 vasario 2 d. – 12 p.
2. Bradauskienė G. Lietuvos aliejaus rinkoje konkurencinę kovą laimi kontrabandininkai. // Lietuvos rytas, priedas “Vartai”. 1996 birželio 10 d. – 36 p.
3. Čaplikas A. “Obelių aliejus” du su puse karto sveikiau. // Ūkininko patarėjas. 1996 birželio 22 d. – 5 p.
4. Dubinas V. Rapsų rinkos perspektyvos // Rinkotyra. 1998 Nr.1. – 48 – 54 p.
5. Grybas J. Kas žlugdo aliejaus pramonę? // Valstiečių laikraštis. 1997 vasario 4 d. – 2 p.
6. Gruzdienė D. Kokį aliejų pasirinksime – tokia ir bus nauda. Mano ūkis. 1998. Nr.10 – 53 p.
7. Janulis P. Geriau lietuviškas. // Ūkininko patarėjas. 1996 birželio 22 d. – 5 p.
8. Janiūnas P. Rapsų aliejus iš Obelių visomis progomis. // Respublika. 1997 birželio 9 d. – 6 p.
9. Kazakevičius Z. Maisto produktų suvartojimas. Mano ūkis, priedas “Ekonomika”. 1997. Nr.2. – 5 p.
10. Kilius A. Aliejus. Žemės ūkis. 1992. Nr. 3 – 19 – 20 p.
11. Krasauskas D. Aliejaus karas. // Kauno diena. 2000 kovo 20 d. – 7 p.
12. Statistikos departamentas prie Lietuvos respublikos Vyriausybės. Lietuvos statistikos metraštis 2000. – V., 2000 m.
13. Statistikos departamentas prie Lietuvos respublikos Vyriausybės. Lietuvos statistikos metraštis 1999. – V., 1999 m.
14. Statistikos departamentas prie Lietuvos respubliko.s Vyriausybės. Lietuvos statistikos metraštis 1998. – V., 1998 m.
15. Rinkotyra 1999. Nr. 4(6) – 38 39 p.
16. Rinkotyra 2000. Nr. 4(10) – 10 – 11 p., 26 – 27 p.
17. Pocius J. Kas laimės aliejaus karą? // Respublika, priedas “Ekonomika”. 1996 gegužės 24 d. – 12 p.
18. Pranulis V., Pajuodis A., Urbonavičius S., Virvilaitė R. Marketingas: vadovėlis. Vilnius: Eugrimas, 1999.
19. “Saulutės”neišgelbėjo ir I. Sabonienės šypsena. // Laikinoji sostinė. 1999 vasario 22 d. – 1 – 2 p.
20. Spraunius A. Rapsų aliejus – sveikas aliejus. Žemės ūkis. 2000 Nr.4. – 54 – 55 p.
21. Šimašius R. Muitai trukdo žmonių gerovei. htp: //www.Lrinka. Lt/Pranešimai.
22. Žemės ūkis 1999 m. Raida ir perspektyvos. – 2000 m. – 50 – 51 p.
23. Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. Mokslinės konferencijos pranešimai. 2001 m. – 26 p.

Leave a Comment