Vilniaus arkikatedros lotyniškieji epitafiniai įrašai (XVI–XVIII a.) ir jų literatūrinė raiška

Lietuvos bažnyčiose esančios plokštės su XVI–XVIII a. epitafinio pobūdžio tekstais ilgą laiką buvo vertinamos tik informaciniu aspektu. Į šiuos įrašus buvo žvelgiama kaip į pagalbinę priemonę menotyros ar istorijos tyrinėjimuose, o literatūros moksle veikiausiai dėl išankstinio nusistatymo neva bažnytiniai epitafiniai įrašai yra tik cliché rinkinys, jie buvo palikti nuošaly1.

Šio straipsnio objektu pasirinktos Vilniaus Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedroje esančios lotynų kalba rašytos XVI–XVIII a. epitafijos (nors juo galėtų tapti daugybė ir lenkų, ir lotynų kalba rašytų nurodyto laikotarpio epitafijų, esančių ne tik Viilniaus, bet ir kitose Lietuvos bažnyčiose). Bandysime parodyti, kad bažnytinių epitafijų vertinimas vien informaciniu aspektu yra nepakankamas ir toli gražu neišsemiantis tokio įrašo esmės, kad šios epitafijos yra viena iš mažųjų literatūros formų, ypač mėgtų baroko epochoje, su jai būdingomis poetinėmis raiškos priemonėmis, stilistika, kūrėjo erudicijos atsiskleidimu semantikos ir kompozicijos srityse.

Tradicija tekstu pažymėti mirusiojo kapavietę siekia III t. pr. Kr. Egiptą. Pačios ankstyviausios žinomos epitafijos, randamos ant senovės Egipto sarkofagų ir karstų, buvo visų pirma maginę funkciją atliekantys tekstai. Juose užžrašydavo mirusiojo vardą, lytį, pareigas, taip pat prašydavo dievų malonių. Tačiau svarbiausia buvo magiškosios hieroglifų galios nukreipimas ir panaudojimas mirusiojo naudai. Pavyzdžiui, tam tikri hieroglifai, ypač vaizduojantys žmones, paukščius ar gyvūnus, tikėta galį pridaryti rimtos žalos, jei būdavo lokalizuojami magiškai ja

autriose vietose – ant laidojimo kambario sienų ar sarkofago šonų. Baimintasi, kad jie gali pradėti gyventi nepriklausomą priešišką gyvenimą, sueikvoti velioniui skirtas maisto atnašas ar pasikėsinti į mirusį kūną. Stengiantis nuo to apsisaugoti, tokie hieroglifai būdavo tiesiog pakeičiami kitais arba modifikuojami (pvz., gyvatė ar vabzdys buvo vaizduojami be galvų, paukštis – sukapotu kūnu ir pan.)2.

Senovės Graikijoje pirmosios epigraminės epitafijos pasirodė VII a. pr. Kr. antroje pusėje. Jos pasižymėjo poetine forma, nebūdinga egiptietiškosioms, finikietiškosioms ar Tarpupio tautų epitafijoms – buvo rašomos tam tikru metru, dažniausiai hegzametru ar eleginiu distichu, kuris skyrė tokį tekstą nuo įprastinės kalbos, pabrėždamas jo ritualinę reikšmę3. Be to graikiškosios epitafijos turėjo ir apibrėžtą, kanonizuotą teksto pateikimo struktūrą. Pirmiausia, trečiuoju arba pirmuoju asmeniu buvo pateikiama informacija apie asmenį, kuriam skiriamas kapas (tik vaardas, arba vardas, tėvavardis, tautybė ir pareigybės). Toliau įvardijamas antkapį pastatęs asmuo (paprastai velionio giminaitis), mirties aplinkybės ir jų įvertinimas. Tyrinėtojų nenaudai, nebuvo pateikiamos tikslios laiko nuorodos. Toks keturių dalių struktūrinis pagrindas galėjo būti išplečiamas epitetais, metaforomis, praturtinamas įvairiais tropais, žinoma, saikingai, kadangi teksto užrašymo ant kietos medžiagos – akmens ar marmuro plokščių – technika ir tekstu užpildomos erdvės ribotumas diktavo ypatingas sąlygas kūrėjui.

Nors ir nebūdamos literatūros kūriniais par excellence, epigraminės epitafijos šliejosi prie įvairių literatūros žanrų. Visos meninės epo, lyrikos, ir dr

ramos priemonės buvo vartojamos priklausomai nuo tam tikroje epochoje labiau vertinto žanro. Pavyzdžiui, archainėse epitafijose galima sutikti epitetų, vartotų Homero, Hesiodo epuose, o IV–V a. pr. Kr. įrašuose randama panašumų su drama4. Ypatingai epigraminė epitafija praturtėjo stilistinėmis priemonėmis ir subtilia forma helėnizmo epochoje, patyrusi knyginės epitafijos įtaką, nes pastarosios neretai būdavo perrašomos ant akmens plokščių.

Antkapiniuose graikų įrašuose mirusieji stokoja asmeninių charakteristikų. Kiekvienai asmenų kategorijai (kariui, valdytojui, žmonai, sūnui ir t. t.) taikomi daugmaž identiški privalumus nusakantys epitetai, kurie keliauja iš vieno įrašo į kitą. Mirusysis, nepriklausomai nuo praėjusio gyvenimo, visuomet heroizuojamas, vaizduojamas kaip savo epochos didvyris. Tačiau jam priskirtos savybės, kurias to laikmečio žmonės idealizavo, liudija ne velionio individualumą, o veikiau naudą, kurią tų savybių turėtojas gali atnešti valstybei ir jos bendrapiliečiams. Trumpai tariant, su amžinybe siejamas ne tiek pats žmogus, kiek jo atlikti žygiai ir poelgiai5.

Seniausieji antkapiniai įrašai, užrašyti lotynų kalba, datuojami III a. pr. Kr. (septynių Scipionų elogijai). Nors romėnai ir žinojo apie savo kaimynų graikų paprotį žymėti įrašais antkapines plokštes ir paminklus, tačiau įrašų paplitimui Romoje didesnę įtaką darė jų pačių gyvenimo būdas, o ypač protėvių kultas. Romėnų namų atrijuose pagarbiausioje vietoje buvo laikomos mirusių artimųjų vaškinės kaukės, kuriose buvo išraižomi trumpi jų biografiniai duomenys ir nuopelnai. Manoma, ka

ad būtent šie įrašai, vadinami elogijais, buvo romėniškųjų epitafijų pirmtakai6.

Romėnų epitafijos buvo rašomos ir proza, ir eilėmis, o kartais eiliuotas tekstas buvo baigiamas keliomis prozinėmis eilutėmis, nurodančiomis paminklu pasirūpinusį asmenį, velionio amžių ir kokią nors būdingą formulę (pvz., gailestį išreiškiantį sušukimą).

Romėniškoje tradicijoje taip pat egzistavo tam tikri struktūros kanonai, kurių buvo paisoma. Epitafijoje turėjo būti pateiktas vardas, gimimo ir mirties data, arba velionio amžius (yra nemažai atvejų, kai gyvenimo trukmė nusakoma net valandų tikslumu), gimimo ir mirties vieta (mirusiųjų svetur antkapiuose pirmoji buvo ypač pabrėžiama, o kartais net trumpai ir idealizuotai apibūdinama), moralinis portretas, ryškiai idealizuotas, aukštinantis velionį, išskiriantis ir sureikšminantis jo dorąsias savybes (fortitudo, clementia, liberalitas, pietas), vaizduojantis jį tarsi exemplum virtutis gyviesiems ir galiausiai įrašas būdavo baigiamas antkapiu pasirūpinusio giminaičio ar artimo bičiulio vardu.

Ankstyvosios romėnų epitafijos buvo kiek monotoniškos, tačiau ilgainiui praturtėjo, patirdamos literatūros žanrų ir jų kūrėjų įtaką7. Buvo imituojami ir net kopijuojami populiariausi Romos poetai – Propercijus, Ovidijus, Stacijus8.

Labiausiai į akis krentantis romėniškųjų įrašų bruožas yra individualumas arba savotiškas portretiškumas, nebūdingas graikų epitafijoms9. Mirusysis vaizduojamas konkrečioje jį supusioje žemiškoje aplinkoje, kurioje išryškėja jo doras būdas, valstybei naudą atnešusi veikla.

Antkapiniai krikščionių įrašai savo kompozicija beveik nesiskiria nuo pagoniškųjų, išlaikydami tas pačias sudedamąsias dalis. Sintaksė, motyvų išdėstymas, meninė frazeologija, nedaug sk

kyręsi nuo pagoniškosios, buvo tiesiog inkorporuoti į krikščioniškosios iškalbos ir simbolikos sistemą. Idealizuotas moralinis velionio paveikslas, trumpas cursus honorum krikščioniškose epitafijose rodė, kad būtent tokio gyvenimo dėka mirusysis buvo išvaduotas iš mirties ir pelnė Dievo karalystę (vita beata, sidera celsa Christi10). Šiuose įrašuose dažnas tikėjimo išpažinimas, Švč. Trejybės, Kristaus ir šventųjų šlovinimas, džiugesys, sulaukus amžinosios palaimos.

Apie V a. po Kr. antkapinių įrašų pasitaiko vis rečiau ir netrukus, vienur anksčiau, kitur vėliau, jie visiškai išnyksta. Maždaug nuo XII a. jie vėl pasirodo, tačiau nuo šiol tyrinėjimų istorija persikelia į bažnyčias.

Manoma, kad laidojimus bažnyčiose įtakojo kankinių kulto išplitimas11. Kankinio kapavietė buvo laikoma šventa ir neliečiama vieta nuo ankstyviausių krikščionybės laikų. Ant jų karstų katakombų nišose buvo statomi pirmieji altoriai, o vėliau – bažnyčios, kurių didysis altorius stovėdavo ant kankinio kapo. Buvo tikima, kad kankiniai saugoja gyvuosius ir globoja mirusius12, todėl tikintieji, vildamiesi jų užtarimo, troško būti paguldyti amžinajam poilsiui kuo arčiau garbinamos kankinių palaidojimo vietos. Taip garbingiausia vieta palaikams tapo bažnyčios vidus. Laikui bėgant, iškilo perpildymo ir galbūt higienos problemų, todėl apribojus laidojimus bažnyčiose, tai liko tik itin garbingų, nusipelniusių ir dorybingų žmonių, bažnyčios geradarių privilegija.

Lietuvoje laidoti bažnyčiose pradedama XIV a. viduryje, iškart po krikšto priėmimo, tačiau antkapiai ir epitafijos paplito tik XVI a.13 Tiek Europos, tiek Lietuvos bažnyčiose keletą šimtmečių gyvavęs unikalus reiškinys – individualizuoti laidojimo vietą ir įamžinti velionio atminimą įrašu – sietinas su Renesanso humanistų, siekusių atgaivinti humanitarinį antikos palikimą, veikla. Dar vėlyvaisiais viduramžiais atsiradusio, o Renesanso epochoje ypač išaugusio susidomėjimo antikiniais įrašais dėka buvo išsaugota daugybė lotyniškosios epigrafikos pavyzdžių. Buvo sudarinėjamos tokių tekstų antologijos, kurių skaitymas ir komentavimas tapo populiaria mokymo priemone humanitarinio profilio kolegijose. Taip būsimieji bažnytinių epitafijų kūrėjai galėjo susipažinti su antikine epigramine epitafija, gyvavusia ant akmens paminklų laukuose ar pakelėse, ir ją imituodami kurti naująsias epitafijas.

Vilniaus katedroje yra 22 lotynų kalba rašytos epitafijos. Ankstyviausios iš jų skirtos Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, mirusiam 1506 m., Žygimanto Augusto žmonoms – Elzbietai Habsburgaitei, mirusiai 1545 m., ir Barborai Radvilaitei, mirusiai 1551 m. Didžioji likusiųjų dalis yra XVII a. dvi – XVIII a., o keturios apima 1808–1895 metus. Visos epitafijos skirtos itin aukštas valstybines ar bažnytines pareigas ėjusiems asmenims – kunigaikščiams, vyskupams, didikams, įvairiomis fundacijomis rėmusiems šią bažnyčią – ar jų šeimos nariams.

Dabar praktiškai neįmanoma pasakyti, kas buvo šių epitafijų autoriai. Kaip ir antikoje, nagrinėjamosios baroko epigraminės epitafijos buvo anoniminės. Tiesa, kartais romėnų antkapiuose būdavo iškalamos garsių Romos poetų eilutės. Vilniaus katedroje taip pat yra vienas antkapinis paminklas (epitafija Barborai Radvilaitei), kurio tekstas akivaizdžiai parašytas pagal vieno iškiliausių to meto epigramos meistrų Petro Roizijaus (apie 1505 – 1571) epitafijas14:

Barbara, quae tegitur tumulo regina sub isto
Augusti conjunx altera regis erat,
Commoda multa tulit multis, incommoda nulli,
A qua se laesum dicere nemo potest,
Immatura obiit decima trieteridi capta
Bis viduos fatis linquere jussa thoros.
Occidit ante diem, et quamvis anus illa fuisset,
Diceret Augustus obiit ante diem.15

Visais kitais atvejais kūrėjų vardai lieka nežinioje, tačiau iš jų sukurtų tekstų nesunku susidaryti nuomonę apie puikų autorių išsilavinimą ir kūrybinį talentą.

Baroko epigraminės epitafijos buvo kuriamos lotyniškųjų antkapinių įrašų pavyzdžiu. Stulbinantis judviejų panašumas išryškėja jau pirmojoje įrašo eilutėje. Kone kiekvienas Vilniaus katedroje esantis lotynų kalba parašytas epitafinis tekstas pradedamas dedikacija D[eo] O[ptimo] M[aximo] (geriausiajam galingiausiajam Dievui), kuri yra tiesioginis vedinys iš romėnų epitafijose dažnai sutinkamos dedikacijos I[ovi] O[ptimo] M[aximo]16.

Antrojoje bažnytinių epitafijų eilutėje paprastai pateikiamas asmens, kuriam skirtas įrašas, vardas. Jis užrašomas Nominatyvo arba Datyvo linksniu, neretai, pabrėžiant šios teksto dalies svarbą, išskiriamas grafiškai, t.y. parašomas didesnėmis arba paauksuotomis raidėmis. Tačiau yra atvejų kai toks eiliškumas pažeidžiamas.

Pavyzdžiui epitafija, skirta kunigaikščio Jonušo Radvilos žmonai Kotrynai iš Potoko, mirusiai 1642 m. Slucke ir palaidotai Vilniaus katedroje 1643 m.:

Pietatis, pudicitiae, humilitatis,
bonitatis omniumque virtutum
exemplar,
haeroina sui saeculi incomparabilis
Catherina, de, Potok17.

Pirmiausia nežinomam dedikatui priskiriamos trys dorybės (pietas, pudicitia, humilitas), kurios baroko epochoje buvo laikmos dorovinio idealo pagrindu. Kitoje eilutėje gana abstrakčiai pasakoma, kad asmuo yra apskritai visų dorybių įsikūnijimas, toliau – kad tai pavyzdys visiems, su niekuo nepalyginama herojė. Taip palaipsniui vis augant skaitančiojo smalsumui penktoje eilutėje galiausiai pasirodo čia palaidoto asmens vardas įgavęs nepaprastai didelį reikšminį svorį, kurį išryškina ir ypatinga punktuacija – kableliais išskiriamas kiekvienas vardo sandas.

Epitafijoje Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui, mirusiam 1630 m., mirusiojo vardas pasirodo trečioje įrašo eilutėje, įpintas į poetišką palyginimą:

Posteritatis oculis
si spectare potest
magni praesulis Eustachy Wolowicz immortale decus,
nam velo limantis, ut sol nube tegitur18.

Šioje epitafijoje, atidavus duoklę žanro keliamiems struktūros reikalavimams, dedikato vardas, kaip svarbiausia epitafijos dalis, pateikiamas teksto pradžioje. Tačiau vardas nėra atraminis sakinio žodis. Svarbus yra visas sakinys, kuriuo metaforiškai išreikštas antkapinio įrašo tikslas – būtinybė išsaugoti ateities kartoms mirusiojo atminimą. Paprastai ši mintis figūruoja baigiamojoje įrašų dalyje, pavyzdžiui epitafija Kęsgailų giminės didikams baigiama taip: Ne vero sepulta cum corporibus iacet memoria, post plurimos mortis eorum annos gratus eius nominis pronepos Christophorus cum consorte sua Tiszkiewicia posthumae aetati hoc epitaphium erexit anno 1700 die 14 Iunii19. O nagrinėjamoje Eustachijaus Valavičiaus epitafijoje teksto kūrėjas, pasirinkęs kiek kitokį epitafijos idėjinio turinio komponavimo būdą, paverčia tai teksto įžanga. E. Valavičius dėl savo šlovingos veiklos bažnyčios ir valstybės labui palyginamas su saule (sol), kurią laikui bėgant ima temdyti užmaršties debesis (nube tegitur). Tačiau šį neišvengiamą procesą sustabdyti, lyg šydą (velum) praskleisti, gali toliau seksiantis amžiams iškaltas tekstas, primenantis ir tarsi atgaivinantis ryškiausius vyskupo gyvenimo tarpsnius, jo būdą.

Taigi jau pirmosiose baroko epigraminių epitafijų eilutėse matyti įrašų autorių variacijos dedikato vardo pateikimo būdais, pastangos išvengti monotoniškumo šiek tiek pažeidžiant įprastinę dėstymo seką ir praturtinant tekstą emocinės įtampos elementais ar poetiniais palyginimais.

Toliau vidurinėje epitafijos dalyje pateikiamas mirusiojo būdo (mores) ir nuveiktų darbų (res gestae) aprašymas. Kai kuriose epitafijose šios dalys yra persipynusios, kai kuriose dėstomos skyrium.

Kuriant moralinį mirusiojo portretą, asmuo besąlygiškai idealizuojamas. Jis ne tik įkūnija tobuliausias baroko žmogaus savybes, bet ir tampa sektinu pavyzdžiu kitiems. Exemplar ar exemplum vadinami Vilniaus vyskupai Eustachijus Valavičius, Benediktas Vaina, Jonas Nepomukas Korvinas Kosakovskis, minėtoji Kotryna iš Potoko. Šis epitetas, kaip ir tobulas mirusiojo būdas išryškina didaktinę moralinę epitafijų funkciją.

Šlovinant mirusiojo dorybes baroko epitafijose išryškėja būtent šios epochos moralinės nuostatos, pasaulėvoka, taikliai apibūdinama kaip “buvojimas nuolatinėje mirties atvirybėje”20. Memento mori akivaizdoje žemiškasis šaunumas buvo praradęs savo vertę, o taip siekta Renesanso šlovė pasirodė esanti netvari ir permaininga, todėl visomis išgalėmis buvo siekiama dieviškosios malonės, kuri pelnoma dorumu, kuklumu, nusižeminimu, pamaldumu ir atgaila. Nagrinėjamosiose epitafijose vyrauja tokie epitetai kaip vir pietate, integritate aliisque virtutibus conspicuus (žmogus, garsus pamaldumu, teisumu ir kitomis dorybėmis); praeclara virtute egregiisque tum animi, tum corporis dotibus ornata (garsi dorumu ir papuošta ypatingais sielos ir kūno turtais); doctus et pius, fortis et munificus (mokytas ir pamaldus, narsus ir dosnus); virtute et morum eloquentia clarus (garsus dorumu ir pavyzdingu elgesiu); vir omni encomio maior, natura miti, benigna et ad omnes propensa, vultu animoque liberali, consilio et eloquentia admirabili (vyras, pranokstąs bet kokį pašlovinimą, švelnios, malonios ir visiems palankios prigimties, kilnaus veido ir dvasios, nuostabus patarimais ir iškalba) ir pan.

Nors leksikos atžvilgiu šie apibūdinimai anaiptol nemonotoniški, o kartais net maloniai nustebinantys savo vaizdingumu ir išradingu rafinuotumu – pvz., amicos benevolentia, suos caritate, cunctos humanitate amplexus et tuitus est (draugus apgaubė ir globojo palankumu, artimuosius – meile, visus – kilnumu); arba vir <.> fortitudine animi praestans atque zelo domus Dei flagrans (pasižymintis dvasios stiprybe ir liepsnojantis uolumu Dievo namams), – visgi daugelis jų gana abstraktūs. Tad peršasi išvada, kad šių tekstų autoriai siekė išaukštinti ne konkretų žmogų, bet krikščioniškąjį gyvenimo būdą kaip vienintelį kelią, vedantį Išganymo link.

Kuriant doro, visapusiškai tobulo mirusiojo paveikslą, vaizduojamasis žmogus praranda individualumą, o kartais tiesiog visiškai atitolsta nuo realybės. Tai ypač akivaizdu epitafijoje, skirtoje LDK iždininko Andriaus Zavišos ir Sofijos Valavičiūtės dukrai Barborai Zavišaitei, kuri mirė 1603 m., sulaukusi vos 13 metų:

Barbarae, filiolae suavissimae, quae virgo corpore, virgo mente arbitrum solita pectoris Deum quaerere, orandi studiosa, otii non ignava, ante annos animi matura, moribus innocens, spiritu demissa, auribus religiosa, oculis verecunda, verbis gravis, loquendi parca, sermone casta, non incessu solucior, non gestu fractior, non verbis procacior, non voce petulantior, domesticis non dissidens, neminem fastidiens, humilem nunquam vitans nec inopem, vivens sine quaerela, benevolens omnibus, parentibus obsequens, in propinquos officiosa, in tenera aetate iudicio praecox, virtute matura21.

Perskaitę šią epitafiją vargiai galėtume įsivaizduoti realią gyvą 13 metų mergaitę. Sunku tokį amžių suderinti su nuolatinėmis maldomis ir Dievo paieškomis, rimta ir santūria kalbėsena, dievobaimingumu. Nelabai įprasta apibūdinti vaiką kaip išsižadėjusį puikybės, padedantį vargšams ar brandų sprendimais.

Šį į akis krentantį atotrūkį nuo tikrovės galėjo lemti ne tik su kaupu atiduota duoklė didaktikai, bet ir autoriaus emocijos, įsijautimas į tėvišką netekties skausmo išgyvenimą. Apskritai visoje epigrafikos istorijoje vaikų ir jaunų žmonių antkapiniai įrašai išsiskiria ypatingu jausmingumu, skausmą ir neviltį išliejančiu lyriškumu.

Tokį idealizuotą ir nerealumo įspūdį sukeliantį mores aprašymą, daugelyje epitafijų seka glaustas, tačiau istoriškai tikslus nuveiktų darbų ir eitų pareigų aprašymas, tarsi primenantis, kad įrašas skirtas realiai egzistavusiam žmogui. Ypač išsami ir gana didelės apimties ši epitafijos dalis yra Vilniaus vyskupų Jurgio Tiškevičiaus, mirusio 1656 m., Eustachijaus Valavičiaus, Benedikto Vainos, LDK didžiojo vėliavininko Samuelio Paco, mirusio 1627 m., antkapinėse lentose. Kitose – kiek trumpesnė, kartais telpanti į 2–3 eilutes.

Baigiamojoje epitafijų dalyje pateikiamos mirties aplinkybės, data, neretai antkapiu pasirūpinusio asmens vardas.

Kai kuriais atvejais mirties aplinkybės nusakomos su stulbinančiu ir visiškai tokio pobūdžio tekste nelauktu detalizavimu. Pavyzdžiui, pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elzbieta Habsburgaitė neturėdama vaikų, mirė nuo epilepsijos dideliam visų liūdesiui ir sielvartui., Benediktas Vaina, kai ketindamas nusilpusiam kūnui grąžinti sveikatą atvyko į Italijos gydyklas . palaužtas amžiaus ir blogos sveikatos, vargų pabaigai buvo pašauktas Paduvoje į dangų., arba Samuelis Pacas nuo ūmios karštinės, deja, palūžęs, didelei valstybės ir savo šeimos netekčiai, užgeso per patį pasiruošimą didesniems darbams.

Tokių detalių panaudojimas vargu ar galėjo būti atsitiktinis. Galbūt tai buvo gerai apgalvotas, išradingas bandymas “sužmoginti” kiek anksčiau sukurtą idealų mirusiojo paveikslą, priartinti jį prie tikrovės. Tai buvo ypač svarbu didaktinėje literatūroje. Stengiantis pabrėžti, kad siūlomas pavyzdžio modelis yra ne siekiamybė, o realiai įgyvendinamas faktas, buvo naudojamos įvairios priemonės. Viena jų – sektino pavyzdžio vaizdavimas kasdieniame, buitiniame fone. Taigi netikėtą paskutiniųjų gyvenimo dienų aplinkos detalizavimą, kuriame lyg tarp kitko paaiškėja, kad kažkas negalėjo susilaukti vaikų, o kažkas sirgo epilepsija ir pan., nagrinėjamose epitafijose reikėtų vertinti kaip didaktinių tikslų įgyvendinimą, norą parodyti, kad mirusysis toks pat žmogus kaip ir įrašo skaitytojas.

Tačiau didžiojoje įrašų dalyje labai glaustai, nesileidžiant į jokias detales, yra pasakoma, kad žmogus mirė vienais ar kitais metais. Bet net ir tokius trumpus duomenis epitafijų kūrėjai sugebėjo pateikti išvengdami trafaretinių frazių ir suteikdami tekstui skirtingus prasminius akcentus.

Dažniausiai sutinkamos frazės, kuriomis mirtis vaizduojama kaip netikėtas, staigus anksčiau vardytų darbų nutraukimas, kuomet žmogus drastiškai išplėšiamas iš gyvenimo (morte ereptus; morte sublatus sibique ereptus; reipublicae familiaeque suae damno in ipsa meditatione maiorum factorum et flore aetatis extinctus ir pan.). Tokiuose įrašuose gyvenimo baigtis yra žiauri, negailestinga, atnešanti skausmą ne tik artimiesiems, bet ir valstybei (obiit omnium ingenti luctu et maerore; obiit publico luctu).

Kitą grupę sudarytų frazės, kuriose mirtis pasirodo kaip natūrali doro ir pavyzdinio gyvenimo tąsa. Ji sutinkama kaip malonė, Viešpaties dovana, kaip atlygis už gerus darbus (Deus . ad laborum coronam in coelos . evocavit; ad coelites rediit; pie migravit ad Dominum).

Abi išskirtosios grupės iš esmės neprieštarauja viena kitai. Pirmuoju atveju, vaizduojant mirtį kaip bet kada žmogų galinčią ištikti baigtį, yra akcentuojamas žemiškojo gyvenimo trapumas ir menkumas, raginimas nesureikšminti žemiškųjų pasiekimų ir šlovės, o antruoju – suvokus, kad šis pasaulis yra netvarus ir laikinas, raginama gyvenimą nugyventi kaip galima prasmingiau, dirbant gerus darbus, tobulinant save patį, gausinant dvasios turtus ir tuo pelnant Dievo malonę – amžinąjį gyvenimą.

Norėtųsi kitame kontekste aptarti jau minėtą epitafiją trylikametei mergaitei Barborai Zavišaitei. Jos mirtis čia nusakyta labai poetiškai, imituojant Senojo Testamento „Giesmių giesmę“:

Mundo contempto, ad coelestes thalamos properasti, virginum agminibus occurens, dulces alternans choros, agnum secuta quocumque ierit pascentem inter lilias. Sponsum amplexa, divitem mundo, potentem imperio, nobilem caelo, ipsa nobilis saeculo, nobilior Deo22.

Šioje ištraukoje galima atpažinti daug „Giesmių giesmės“ motyvų: mergelių meilė Kristui – mergaitės myli tave [Gg 1, 2], sekimo motyvas – mes bėgsime į tavo tepalų kvapą [Gg 1, 3], ganymasis lelijose – jis ganosi lelijose [Gg 2, 16] ir kt. Baroko literatūroje Biblija, o ypač „Giesmių giesmė“ buvo vienas svarbiausių imitacijos šaltinių greta Antikos kūrinių. Visos Europos religinės lyrikos kūrėjai iš jos sėmėsi motyvų, simbolių ir vaizdų23. Ši epitafija yra ne tik vienas gražiausių mirties sutikimo pavyzdžių, bet ir tekstas, liudijantis apie aukštą kūrėjo išsilavinimą, literatūrinę erudiciją.

Reikia pasakyti, kad mirties aplinkybių ir datos įvardijimu kai kurių epitafijų tekstas ir baigiamas. Tačiau žymiai daugiau tokių, kurių paskutinėse eilutėse yra įsiamžinę palaidojimu ir paminkline lenta pasirūpinę velionio artimieji ir giminaičiai. Pavyzdžiui, Kotryna iš Potoko yra palaidota didžiai liūdinčio vyro, kunigaikščio Jonušo Radvilos, LDK vyriausiojo rūmininko; epitafijoje Jurgiui Tiškevičiui sakoma: amžino atminimo paminklą savo brangiausiajam protėviui [Jurgiui Tiškevičiui] pastatė Antanas Tiškevičius, Lohoisko ir Berdičevo grafas, Dievo ir Apaštalų Sosto malone Žemaitijos vyskupas, ir pan.

Taip pat yra keletas epitafijų, kurių tekstas baigiamas atsisveikinimo formulėmis, kuriomis kreipiamasi į skaitytoją, pvz., Tark, skaitytojau: tebūnie amžinas atilsis Olavui Alginui ir amžinoji šviesa tešviečia šiai sielai, arba Tu melsk Dievą arba pasitrauk, jei tai apsunkina tave, nes kol šis [E. Valavičius] gyveno, nieko neapsunkino.

Taigi trumpai apžvelgus LDK baroko epigraminės epitafijos struktūrą ir medžiagos pateikimo būdus, galima teigti, kad tai yra lotyniškųjų antkapinių įrašų imitacija, praturtinta baroko literatūrai būdingomis meninėmis raiškos ir stiliaus priemonėmis. Vilniaus katedroje esantys epitafiniai įrašai pasižymi ne tik glausta, šiam žanrui privaloma kompozicija, bet ir minties, atspindinčios baroko epochos pasaulėvoką, dinamiškumu, ekspresyvumu, meistrišku leksikos parinkimu. Visa tai liudija, kad šių tekstų kūrėjai buvo nepriekaištingą literatūrinį išsilavinimą turintys eruditai, išmanantys stilistikos, semantikos ir kompozicijos subtilybes, gebėję paversti trumputį memorialinės didaktinės paskirties tekstuką mažąja literatūros forma, verta žymiai platesnės ir visapusiškesnės nei šis straipsnis analizės. Kartu Vilniaus arkikatedros epitafiniai įrašai rodo antikinės šio žanro tradicijos tąsą, jos modifikacijas bei vietinių realijų atspindžius LDK kultūroje.

Literatūra:

Ariès, Ph., 1993: Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje, Vilnius: Baltos lankos.

Awianowicz, B., Grajewska, M., 1999: “Łacińskie epitafium biskupa Jerzego Tyszkiewicza z wiłeńskiej Katedry”, Collectanea classica Toruniensia XII. Studia Graeco – Latina III universitatis Nicolai Copernici, Toruń.

Brown, P., 1999: Šventųjų kultas, Vilnius: Aidai.

Cieślak, K., 1992: Kościól – cmentarzem. Sztuka nagrobna w Gdańsku (XV – XVIII w.), Gdańsk.

Davies, W.V., 1987: Egyptian Hieroglyphs, Berkeley and Los Angeles: University of California Press.

Encyclopaedia Britannica. Micropaedia III., 1980: Chicago, London, Toronto, Geneva, Sydney, Tokyo, Manila, Seoul.

Galletier, E., 1922: Étude sur la poésie funéraire romaine, Paris: Libraire Hachette.

Harasimowicz, J., 1992: Mors ianua vitae (Śląskie epitafia i nagrobki wieku Reformacji), Wrocław: Wydawnicywo Uniwersytetu Wrocławskiego.

Jurgelėnaitė, R., 1998: Lotyniškoji laidotuvių poezija. XVI a. pabaigos Vilniaus akademijos tekstų retorinė analizė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Kaufmann, C. M., 1917: Handbuch der Altchristlichen epigraphic, Freibourg im Breisgau.

Kitkauskas, N., 1976: Vilniaus katedra, Vilnius: Mintis.

Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, 1997: sud. D. Ramonienė, Vilnius: Vilniaus Dailės Akademijos leidykla.

Kuolys, D., 1992: Asmuo, tauta, valstybė LDK istorinėje literatūroje. Renesansas, barokas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Lietuvių enciklopedija X., 1957: JAV: Lietuvių enciklopedijos leidykla.

Markauskaitė, N., 2001: „Epitafinės kompozicijos Vilniaus Šv. Kazimiero jėzuitų bažnyčios kriptoje“, Menotyra 2 (23), Vilnius.

Morcellus, S. A., 1819: De stilo inscriptionum latinarum liber I, Patavii: Typis seminarii.

Paknys, M., 2001: “Mecenatystė”, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tyrinėjimai ir vaizdai, sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša, M. Paknys, R. Petrauskas, E. Raila, Vilnius: Aidai.

Paknys, M., 2001: “Mirtis”, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tyrinėjimai ir vaizdai, sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša, M. Paknys, R. Petrauskas, E. Raila, Vilnius: Aidai.

Panofsky, E., 1964: Tomb Sculpture. Four Lectures of its Changing Aspect from Ancient Egypt to Bernini, New York.

Patiejūnienė, E., 1998: Brevitas ornata. Mãžosios literatūros formos XVI – XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Petkus, V., 1994: Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios, Vilnius.

Royzius P., Pars I-II, 1900: Carmina, Cracoviae: Typis universitatis Jagellonicae.

Šventasis Raštas, t. II, 1991: Iš lotynų kalbos vertė Skvireckas J. J., Vilnius: Vaga.

Ulčinaitė, E., 2001: Lietuvos Renesanso ir baroko literatūra, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Weiss, R., 1988: The Renaissance Discovery of Classical Antiquity, Oxford: Basil Blackwell.

Woodhead, A. G., 1981: The Study of Greek Inscriptions, Cambridge, London, New York, New Rochelle, Melbourne, Sydney: Cambridge University Press.

Чистякова, Н. А., 1979: Античная эпиграмма, Москва: Издательство Московского университета

Чистякова, Н. А., 1983: Греческая эпиграмма VIII – III вв. до н. э., Ленинград: Издательство Ленинградского университета.

Gauta 2003 10 02
Priimta publikuoti 2003 10 15

Autorės adresas:
Klasikinės filologijos katedra
Vilniaus universitetas
Universiteto g. 5
LT–2734 Vilnius
El. paštas: klasik.fil@flf.vu.lt

Nuorodos:

1 Pastaruoju metu situacija keičiasi ir jau atsiranda publikacijų, skirtų epitafijų teksto analizei (Markauskaitė, 1999; Awianowicz, 1999).

2 Davies, 1987, 20.

3 Manoma, kad graikiškosios epitafijos ištakos veikiausiai yra susijusios su seniausia dainuojamąja poezija, iš kurios vėliau išaugo epas ir lyrika, ir kuri ritualinio giedojimo pavidalu buvo laidojimo ceremonijos, kaip atminimo įamžinimo ir laikiškumo įveikimo apeigų, dalis [Чистякова, 1983, 39].

4 Чистякова, 1983, 59-116.

5 Ten pat, 69.

6 Чистякова, 1979, 80; Galletier, 1922, 193.

7 Kalbant apie literatūrinę įrašų vertę analizuojamos tik eiliuotą formą turinčios epitafijos, nes užrašytosios proza buvo trumpos, sausos ir grynai informatyvinio pobūdžio.

8 Galletier, 1922, 267.

9 Чистякова, 1979, 80.

10 Plg. Kaufmann, 1917, 199 – 201.

11 Panofsky, 1964, 46.

12 Ten pat, 46; Ariès, 1993, 30.

13 Paknys, 2001, 376.

14 P. Roizijus parašė ciklą epitafijų Barborai Radvilaitei (Barbarae Reginae epitaphia). Nagrinėjamasis antkapinis tekstas buvo sudarytas sujungus I-ąją ir IV-ąją originalias P. Roizijaus epitafijas:

I. Barbara, quae condor tumulo, regina, sub isto,

Augusti coniux altera regis eram.

Immatura cado, decima trieteride coepta

Regales fatis linquere iussa toros.

Vixi grata minus populo, sed noxia nulli;

Augusto laus est me placuisse meo.

IV. Barbara Sauromatum regina, hoc clausa sepulcro est,

De Radivilorum femina nata domo.

Augusto nupsit regi, dulcissima coniux,

Cui fuit in terris carius ante nihil.

Occubuit iuvenis; quae si longaeva fuisset

Defunctam Augustus ipse negaret anum.

(Royzius, t. 2, 1900, 34)

15 Karalienė Barbora, kurią dengia šis kapas, buvo antroji karaliaus Augusto žmona. [Ji] daugeliui darė gera, o bloga – niekam. Niekas negali pasakyti, kad buvo jos nuskriaustas. Mirė dar jauna, pradėjusi trečią dešimtį. Du kartus, likimui lėmus, liko vienišos lovos. Mirė prieš laiką, bet nors ir būtų buvusi sena, Augustas būtų sakęs, kad mirė prieš laiką.

16 Seniausiuose romėnų įrašuose gausu įvairių dedikacijų, pvz., caelo aeterno, Dianae sanctae, Veneri victrici ir kt. [Morcellus, 1819, 16 – 17].

17 Pamaldumo, skaistumo, nuolankumo, gerumo ir visų dorybių pavyzdys, neprilygstama savo laikmečio herojė Kotryna iš Potoko.

18 Jei ainių akimis būtų galima pažvelgti į didžiojo vyskupo Eustachijaus Valavičiaus nemirtingąją šlovę, nes ji dengiama šydo [.] tarsi saulė debesies, [tai pamatytume].

19 O kad kartu su kūnais nebūtų palaidotas ir atminimas, praėjus daugybei metų po jų mirties, dėkingas to paties vardo provaikaitis Kristupas su savo žmona Tiškevičiūte pastatė šį paminklą ateities kartoms 1700 metų birželio 14 dieną.

20 Kuolys, 1992, 151.

21 Barborai, mieliausiajai dukrelei, kuri [būdama] mergaitė ir kūnu, ir siela, buvo pratusi ieškoti Dievo, [savo] širdies valdovo, maldose uoli, laisvu laiku darbšti, siela prieš laiką subrendusi, skaisčių papročių, nusižeminusi dvasia, klausa dievobaiminga, žvilgsniu drovi, žodžiais rimta, kalba santūri, šnekose tyra, nei eisena iššaukianti, nei laikysena bejėgiška, nei žodžiais įžūli, nei balsu akiplėšiška, namiškiams nepriešgyniaujanti, prieš menkesnį nesipuikuojanti, niekuomet nevengianti vargšo, gyvenanti be skundų, maloni visiems, tėvams paklusni, artimiesiems paslaugi, jauno amžiaus brandi sprendimais, dorumu suaugusi.

22 Paniekinusi pasaulį, nuskubėjai į dangiškąsias sužadėtuves, išbėgdama pasitikti mergelių pulkų, su jomis pakaitomis giedodama malonias giesmes, sekei Avinėlį, besiganantį tarp lelijų, kur tik jis ėjo. Laikei glėbyje sužadėtinį, turtingą skaistumu, galingą valdžia, kilnų danguje, pati [būdama] kilni [šiame] gyvenime, dar kilnesnė [būsi] pas Dievą.

23 Ulčinaitė, 2001, 282.

Leave a Comment