Antano Miškinio eilėraščio „Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio…” analizė. I bandymasSarkastiška šypsena, kreivai žvelgianti į kiekvieną tradiciją, kiekvieną autoritetą, kiekvieną socialinę normą, maištingi žodžiai, užglaistyti skambiomis frazėmis, ironizuojantys posmai, smerkiantys sudaiktėjimą ir subanalėjimą… Jaunas poetas Antanas Miškinis sukelia konfliktą tarp visuomenės ir blaivesnio mąstymo, nepriklausomo nuo Kažkieno nuomonės, Kažkieno norų ar papročių.Eilėraštis „Taip gera būtų…”, mano nuomone, ir yra tas, labiausiai atspindįs, pirmąjį A.Miškinio kūrybos tarpsnį. Eilėraščio pradžia žada nuoširdžias, išdidžias eiles, tačiau jau greitai galima suprasti, kad autorius juokiasi. Juokiasi iš to, ką mes gerbiam, saugom ir kuo žavimės. Tam tikra prasme jis juokiasi iš mūsų visų.Visas eilėraštis parašytas tariamąja nuosaka, tuo autorius tarsi parodo, kad šitas kelias – tikslo, meilės ir darbo atsisakymas yra nerealus. Eilėraščio nerealumo įspūdį ir artimumą svajonei sustiprina ir jau pirmieji eilėraščio žodžiai: „Taip gera būtų…” Tuo net eilėraščio žmogui nesuteikiama proga gyventi kupiname spalvų pasaulyje (čia – „teka pilkos upės”). Kita vertus, įdomu skaityti, kaip autoriui pavyko atskleisti savo kūrinyje ne tik svajonę, bet ir patį svajojimą.A.Miškinis visame eilėraštyje kaip r visoje savo ankstyvojoje kūryboje yra artimas kaimui ir gamtai, tačiau šiuo tuo „Taip gera būtų” skiriasi nuo daugumos A.Miškinio kūrinių – būtent platesne eilėraščio erdve (greta kaimo ir jo gamtos atsiranda kurortas, parkai). Keturiuose posmeliuose mes tikrai galime išvysti lietuviško rudens kontūrus – pilkus debesis, šimtus žvirblių žagaruose, sušalusią žemę, gelstančius parkus, upę. Gamtos vaizdas tampa ir tarytum įžanga eilėraščio žmogaus tariamiems prisiminimams – žvirbliai skatina atsiminti vestuves, o gelsvėjantys parkai – verkiančias mergaites.
Ypač ironiškai eilėraščio žmogus žiūri į jausmus („ko tos mergaitės verkia”) ir vestuves („apygirčiai jaunikiai” veža verkiančią nuotaką). Sulygindamas šias dvi situacijas (ašaromis) eilėraščio žmogus stengiasi parodyti nesibaigiantį užburtą ratą, kuriame neįmanoma rasti laimės, būtent dėl to jis ir siūlo pagyventi be tikslo ir be meilės.Tuo pačiu A.Miškinio žmogus nori parodyti, kad kartais, pasižiūrėjus į save iš šono, mūsų jaudulys atrodo absurdiškas ir kad jis gali pasibaigti labai greitai. Mergaitės praranda viltį ir paguodą sudužus pirmosioms meilėms, o eilėraščio „aš” šaltakraujiškai laukia jausmų jau-nežinia-kuriai garbinamajai užgesimo. Tuo A.Miškinis tarsi drąsina elgtis kaip jo herojus – žvelgti į viską blaiviau ir pernelyg nesikrimsti. Kita vertus, galbūt herojus niekada nėra turėjęs jausmų kaip tos puolamos mergaitės ir jau vien tuo jis yra skurdus.A.Miškinis šiame eilėraštyje pateikia ir vieną daugeliui pažįstamą situaciją – kažkam atsitikus mes puolame nerimauti, vertiname dalyką kaip labai svarbų ir reikšmingą. Praėjus tam tikram laiko tarpui iš jo jau juokiamės ir, apskritai, žiūrime į įvykį visiškai kitaip („kaip anekdotą pasakoti tamstai”).Eilėraščio žmogų galima vertinti įvairiai – nuo objektyvaus iki bejausmio, tačiau kad ir kokį jį priimtume, šis A.Miškinio eilėraštis atrodo šiek tiek keistai. Aš netikiu juo. Aš netikiu, nes A.Miškinio maištingumas atrodo TIK jauno žmogaus pretenzijos keisti pasaulį (rašant šį eilėraštį autoriui buvo xx metų). Jo šiokia tokia arogancija vis tiek išlenda į paviršių. Tai nėra gražu. O gražus pats ėjimas prieš visuomenę, jo juokas, tai, kad jis nesijuokia iš Žmogaus, o juokiasi iš žmonių.A. Škėmos romano “Balta drobulė” pasaulis
Parengė Tautvydas Vikšraitis4A1999 m. 12 mėn. 13 d.
“B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia.Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulį susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolat keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir “suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią prasmę) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj pat performuojamas, nardinamas į tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu (išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektui gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairios metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausio būties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė.
Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšių susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei sąmonei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys.Amerikoje, dirbdamas liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjį savo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos. O senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo pasaulinio karo, – mąsto Garšva apie senutę, cituojančią eilėraštį lifte. Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimą mirtį.Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiama, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo.“Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj.Škėmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją (išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaip avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”, be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes atskleidė mums gyvą ir autentišką žmogų.Naudota literatūra:
Kęstutis KEBLYS “Antano Škėmos ”Balta Drobulė”
Loreta MAČENSKAITĖ “Škėmos “Balta Drobulė”- romanas apie rašymą”