TURINYS
ĮVADASI. Viešųjų bibliotekų įstatymai LietuvojeII. Viešųjų bibliotekų įstatymai ir jų raida DanijojeIII. Viešųjų bibliotekų įstatymai NorvegijojeIV. Viešųjų bibliotekų įstatymai SuomijojeV. Vięšųjų bibliotekų įstaymai ŠvedijojeVI. Viešųjų bibliotekų įstatymai IslandijojeVII. Viešųjų bibliotekų įstatymų Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse palyginimas IŠVADOSLITERATŪROS SĄRAŠAS
ĮVADAS
Viešųjų bibliotekų veiklą turėtų pagrįsti įstatymai, užtikrinantys jos tęstinumą ir vietą valdžios struktūroje. Viešųjų bibliotekų įstatymų formos būna įvairios. Vienose šalyse ar regionuose jų veiklą reguliuoja specialūs viešųjų bibliotekų įstatymai, kitose – įstatymai apima įvairių tipų bibliotekas. Viešųjų bibliotekų įstatymai skiriasi ir reiškiamomis nuostatomis. Viešųjų bibliotekų įstatymų forma ir detalumas būna labai skirtingi, tai nulemia valdžios struktūrų variacijos. Danija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Islandija pasaulio akyse yra vienas regionas, vadinamas Skandinavija, o tiksliau – Šiaurės šalimis. Turinčias skirtingą istoriją ir papročius penkias šalis jungia analogiška visuomenės struktūra, gyvenimo būdas, mąstysena, vertybės. Šiaurės šalių bibliotekos pasaulyje pripažįstamos kaip vienos iš geriausių. Tai ypač būdinga viešosioms bibliotekoms, kurios yra pagrįstos demokratijos, prieinamumo visiems ir kiekvienam, neribojant amžiaus, lyties, įsitikinimų, pažiūrų, rasės, tautybės ir kt., principais. Plačiai žinoma apie viešųjų bibliotekų populiarumą visuomenėje, stebina aukšti ir nuolat augantys veiklos rodikliai.
VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ ĮSTATYMAI DANIJOJE
Danijoje vyriausybė jau nuo 1882 m. skyrė nedideles sumas bibliotekų veiklai palaikyti. Danijoje viešųjų bibliotekų raidą paskatino ir 1909 m. įstatymu įkurta Vyriausybės viešųjų bibliotekų konsultanto tarnyba, tačiau didysis stimulas buvo 1920 m. įstatymas, davęs pradžią centrinių bibliotekų sistemai kurtis ir nustatęs taisykles valstybės subsidijoms gauti, derinant jas su vietos valdžios skirtomis lėšomis. Vyriausybės konsultanto tarnyba buvo transformuota į Valstybinę viešųjų bibliotekų inspekciją, kuri nuo 1936 m. kontroliuoja ir centrinių bibliotekų direktorių skyrimą. Ši inspekcija taip pat buvo įpareigota reguliuoti valstybės lėšų paskirstymą, konsultuoti bibliotekas, rūpintis bibliotekų statybomis. 1946 m. aktu buvo įsteigti du specialūs fondai, iš kurių vienas buvo skirtas naujiems projektams ir paslaugoms plėsti, o antras –autorių honorarams. Labai svarbus yra 1964 m. aktas , įvedęs privalomas bibliotekų paslaugas bendruomenėse. 1978 m. įstatymas perkėlė bibliotekų finansavimą municipalitetams. 1993 m. priimtas Viešųjų bibliotekų įstatymas numatė, kad grafysčių bibliotekas finansuoja valstybė, įteisiino neknyginių dokumentų komplektavimą ir išdavimą viešosiose bibliotekose, įgalino visas savivaldybes išlaikyti viešąsias bibliotekas, prieinamas suaugusiems ir vaikams, o viešąsias bibliotekas – bendradarbiauti su mokyklų bibliotekomis. Vyriausybė įsipareigojo išlaikyti bibliotekas tautinėms ir kultūrinėms mažumoms jų gyvenamuose arealuose, o Aklųjų biblioteka įpareigota teikti garsines knygas ir kitą specialią medžiagą viešosioms bibliotkoms, per kurias ji būtų prieinama neįgaliesiems.
2000 m. gegužės 4 d. Danijos parlamentas priėmė naują bibliotekų įstatymą. Įstatyme išryškėja naujas – išplėstinis bibliotekos – suvokimas. Biblioteka suvokiama ir kaip informacijos bei kultūros skleidimo fizinė (reali) vieta, ir kaip elektroninė biblioteka, kurioje paslaugos vartotojui siūlomos internetu, bibliotekininkui tiesiogiai nedalyvaujant. Įstatymas įvairiais būdais atspindi naują mąstymą. Pagrindinis naujo įstatymo tikslas – didinti viešosios bibliotekos galimybes spręsti informacijos ir kultūros politikos užduotis informacinėje visuomenėje. Naujas įstatymas nebereikalauja, kad viešosios bibliotekos direktorius būtų profesionalus bibliotekininkas. Manoma, kad kitų profesijų atstovai gali vadovauti bibliotekoms dėl to , kad didieji municipalitetai plečia savo veiklą, todėl vertinami ne tik profesiniai, bet ir vadybosįgūdžiai. Ankstesniajame įstatyme buvo nurodyta, kad viešoji biblioteka turi būti prieinama kiekvienam nuolatiniam danijos gyventojui. Naujasis įstatymas nurodo, kad viešoji biblioteka turi būti prieinama kiekvienam – tiek jos patalps, tiek dokumentai. Dokumentų išdavimas, informacija ir konsultacija, kai bibliotekoje apsilankoma asmeniškai, yra nemokama. Bibliotekos neleis naudotis internetu susirašinėjimui elektroniniu paštu, IRC (tarptautinė dokumentinės informacijos perdavimo linija) pokalbiams, pirkimui, bankinių operacijų tvarkymui. Įstatymas suteikia lankstumo tarpbibliotekiniam abonementui. Ketinama padaryti jį prieinamą bet kurioje bibliotekoje, o ji pati turi nuspręsti iš kur gaus dokumentus, kurių pati neturi, bet kurių pageidauja skaitytojas. Apskrities bibliotekų struktūra taip pat turi būti lankstesnė. Įstatyme pabrėžta, kad valstybinės ir valstybės remiamos bibliotekos turi būti prieinamos visai visuomenei, jų veikla negali susiaurėti iki savo apskrities ribų. Apskrities bibliotekų uždaviniai turi būtiapibrėžti veiklos sutartyse, kurias reikia suderinti su Danijos nacionalinės bibliotekos vadovybe ir municipalitetais. Bibliotekų bendras kataloga – bibliotek.dk – dabar bus pasiekiamas per internetą. Gyventojai iš savo namųkompiuteriu galės turėti prieigą prie bibliotekos ir ieškoti, nustatyti dokumento buvimo vietą, o ilgainiui – užsisakyti dokumentus, kurie galės būti skolinami iš bet kurios Danijos bibliotekos už tam tikrą numatytą 5 Danijos kronų už vienetą mokestį, tai daroma dėl bendros skaitytojų drausmės. Išplėstinei viešąjai bibliotekai suteikiama galimybė siūlyti ir specialias mokamas paslaugas. Biblioteka turi sukurti skaitytojų aptarnavimo taisykles, kuriose reikia numatyti, kaip bus nustatoma skaitytojų tapatybė, kuriam laikui bus skolinamos knygos, koks bus mokestis už tam tikras paslaugas.Įstaymas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Nuo 2003 metų sausio įsigaliojo teisė išduoti muzikos įrašus, daugialypės terpės dokumentus iš kito municipaliteto bibliotekų.VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ ĮSTATYMAI IR JŲ RAIDA NORVEGIJOJE
Norvegijoje pirmasis bibliotekų įstatymas buvo priimtas 1935 m. Norvegijos bibliotekos valstybės paramą pradėjo gauti jau 1841 m. , o nuo 1947 m. viešosioms bibliotekomis rūpinasi municipalitetai. Valstybė skiria lėšų knygoms įsigyti ir personalo atlyginimams mokėti, o vietos valdžia rūpinasi patalpomis ir ūkiu. Bibliotekų įstatymai buvo atnaujinti 1971 m. ir 1985 m., o 1993 m. priimtos kelios pataisos ir papildymai. 1985 m. įstatymu atsakomybė už veišąsias bibliotekas perduota savivaldyb4ms ir grafystėms. Valstybė tik nustato jų pareigas, o ne vykdymo kelius ir būdus. Pagal galiojantį Viešųjų bibliotekų įstatymą Norvegijoje viešosios bibliotekos pripažįstamos kaip pagrindinės bibliotekos paslaugų tiekimo visiems gyventojams įstaigos. Šuo metu 435 norvegijos savivaldybėse veikia viešosios bibliotekos, o dvi savivaldybės naudojasi viešosios bibliotekos paslaugomis. Naudojimasis bibliotekomis yra nemokamas ir neribojamas. Kiekviena biblioteka įgaliota siekti kokybės ir įvairovės. Ir suaugusiems, ir vaikams turi būti teikiamos kokybiškos paslaugos. Viešosios bibliotekos taip pat turi aptarnauti ligonines ir kitas institucijas. Grafysčių bibliotekos veikia kaip regioniniai centrai ir koordinuoja bibliotekų veiklą. Valstybė įsipareigoja remti tuos bibliotekų poreikius, kurie neįeina į kiekvienos savivaldybės ar grafystės atsakomybės sritį: knygų mažumoms pirkimą, bibliotekų paslaugas ligoninėse, kalėjimuose, bibliobusų pirkimą, mokslinius tyrimus viešosiosse bibliotekose.Farerų ir Alando (Olando) salos bei Grenlandija turi analogiškus bibliotekų įstatymus.
VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ ĮSTATYMAI IR JŲ RAIDA SUOMIJOJE
Suomijoje pirmasis viešųjų bibliotekų įstatymas pasirodė 1928 m. Kitas, 1961 m. įstatymas, buvo pagrindas provincijos bibliotekų sistemai kurti. Svarbus jo bruožas buvo tas, kad kaimo municipalitetams buvo skiriama dvigubai daugiau valstybės lėšų nei miesto municipalitetams. Šis įstatymas gerokai suaktyvino bibliotekų veiklą. Trečiasis bibliotekų įstatymas įsigaliojo 1981 m., o šiuo metu Suomijos bibliotekų veikla reguliuojama ketvirtojo Bibliotekų įstatymo, pradėjusio galioti 1993 m. 1993 m. įstatymas daug trumpesnis už ankstesnįjį. Čia apibrėžiamos viešųjų bibliotekų funkcijos bei pareigos taip pat, kaip prieš 12 metų. Palieka nepakeistą bibliotekos tikslų ir uždavinių formuluotę, rodo sampratos apie ją stabilumą, o kita vertus, – nenorą performuluoti esminių nuostatų, suteikiant bibliotekoms laisvę pačioms nusistatyti veiklos prioritetus. Šis įstaymas neįpareigoja savivaldybių turėti viešąsias bibliotekas, tačiau numato, kad tik turinčios viešųjų bibliotekų savivaldybės gali gauti joms valstybės finansavimą. Šiandien visose 455 Suomijos savivaldybėse veikia viešosios bibliotekos. Viena savivaldybė gali pirkti bibliotekų paslaugas iš kitos, ir tokia praktika jau egzistuoja: kai kurios savivaldybės perka bibliobusų, kompiuterinių sistemų ar kitas paslaugas. Įstatymas įpareigoja viešąsias bibliotekas bendradarbiauti su mokslinėmis. Viešąsias bibliotekas finansuoja savivaldybės ir valstybė. Savivaldybių lemiama įtaka yra ta, kad iš valstybės jos gauna pinigų švietimo ir kultūros reikalams ir pačios sprendžia, kaip juos paskirstyti mokykloms, bibliotekoms, muziejams, sporto ir laisvalaikio, muzikos įstaigoms.
VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ ĮSTATYMAI IR JŲ RAIDA ŠVEDIJOJE
Švedijoje 1842 m. pasirodė privalomo mokslo aktas, reglamentavęs ir parapijų bibliotekų, viešųjų bibliotekų pirmtakių, steigimą. Nuo 1930 m. čia funkcionuoja centralizuota viešųjų bibliotekų sistema, kurioje yra kelių lygių bibliotekų: valstybė skiria lėšas tik grafysčių bibliotekoms; visas kitas viešąsias bibliotekas išlaiko savivaldybės. Turinčioje tvirtas savivaldos tradicijas ir įprastinį pakankamą vietos valdžiosdėmesį viešosioms bibliotekoms. Švedijoje pastaruosius tris dešimtmečius nebuvo bibliotekų įstatymo. 1996 m. priimtame įstatyme įtvirtinamas požiūris į viešąją biblioteką kaip lygios ir laisvos prieigos prie informacijos ir žinių kiekvienam piliečiui garantą. Įstatymas įpareigoja kiekvienoje savivaldybėje turėti viešąją biblioteką ir skelbia, kad dokumentų išdavimas vartotojams yra nemokamas. Kaip ir Suomijos bibliotekų įstatyme, apibrėžiamos grafysčių bibliotekų funkcijos, užtikrinant tarpbibliotekinio abonento sistemą ir bendradarbiavimą, įteisinamas mokslinių ir viešųjų bibliotekų bandradarbiavimas. Atskiro paragrafu aptartos bibliotekų paslaugos vaikams ir jaunimui.
VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ ĮSTATYMAI IR JŲ RAIDA ISLANDIJOJE
Islandijoje pirmasis bibliotekų įstatymas įsigaliojo 1955 m., juo buvo numatytos minimalios lėšos viešosioms bibliotekoms išlaikyti (vienam gyveventojui) iš valstybės ir vietos valdžios biudžeto, taip pat pradėta kurti centrinių (miesto ir rajonų) bibliotekų tinklą. Bibliotekų beiklą koordinavo Valstybinė viešųjų ir mokyklų bibliotekų inspekcija. 1976 m. įstatymu, kuris galioja ir šiandien, atsakomybė už viešųjų bibliotekų išlaikymą perduota vietos valdžiai, vyriausybės subsidijomis mokami mokesčiai autoriams už jų kūrinių išdavimą viešosiose bibliotekose. Islandija yra vienintelė šalis, kurioje už skaityto bilietą reikia mokėti. Tai aiškinama itin mažos tautos specifika ir tradicija.
VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ ĮSTATYMAI IR JŲ RAIDA LIETUVOJE
Kalbėti apie viešųjų bibliotekų tinklą Lietuvoje galima nuo 1936 m., kai buvo priimtas Viešųjų bibliotekų įstatymas. 1937 m. išleistos “Valstybinės viešųjų bibliotekų įstatymui vykdyti taisyklės”, kurios numatė, kad viešąsias bibliotekas steigia, jų vedėjus skiria ir darbo užmokestį jiems moka bei knygas bibliotekoms parūpina Švietimo ministerija, o patalpą skiria ir ūkines išlaidas padengia savivaldybė.
1990 m., priėmus Vietos savivaldos pagrindų įstatymą, masinės bibliotekos perėjo savivaldybių žinion ir tapo priklausomos nuo vietos valdžios sprendimų.1995 m. priimtas Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas, kuris apibrėžia Lietuvos bibliotekų sistemą, jų fondus ir apsaugą, bibliotekų ryšius ir bibliotekų finansavimo principus. Lietuvos bibliotekų įstatyme juridiškai įteisinta masinių bibliotekų pertvarka į viešąsias bibliotekas. Viešųjų bibliotekų reforma turėtų pertvarkyti bibliotekas iš esmės, permąstyti jų misiją, tikslus, uždavinius ir veiklos metodus. 1997 m. patvirtinti apskrities viešosios bibliotekos bendrieji nuostatai ir savivaldybės viešosios bibliotekos nuostatai. Juose įtvirtinta pasaulinius standartus atitinkanti viešosios bibliotekos samprata. Viešoji biblioteka – kultūros, švietimo ir informacijos įstaiga, kurios veikla grindžiama bendražmogiškomis nuostatomis bei tautos tradicijomis ir kuri privalo tenkinti visų gyventojų, nepriklausomai nuo jų tautybės, amžiaus, politinių pažiūrų, tikybos, profesijos ir kitų požymių, informacijos , kultūros bei savišvietos poreikius ir garantuoti visos informacijos, esančios bibliotekoje, prieinamumą ir pilnumą.2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris nustato bibliotekų veiklos valstybinį valdymą, bibliotekų sistemą, bibliotekų fondo sudarymo tvarką, šio fondo struktūrą ir jo apsaugą. Įstatyme aptariami du straipsniai skirti viešajai bibliotekai. Įstatyme pabrėžiama, kad apskričių viešosios bibliotekos finansuojamos iš valstybės biudžeto, o savivaldybių viešosios bibliotekos – iš savivaldybių biudžeto. Apskrities viešosios bibliotekos steigėjas apskrities viršininkas, o savivaldybės viešosios bibliotekos steigėja – savivaldybė. Apskrities viešoji biblioteka užtikrina valstybinių bibliotekininkystės plėtojimo programų vykdymą apskrityje, aptarnauja vartotojus, yra apskrities terotorijoje veikiančių viešųjų bibliotekų veiklos tyrimo, koordinavimo, metodinės pagalboss, tapbibliotekinio abonemento, bibliografijos kraštotyros ir informacijos centras. Apskrities viešoji biblioteka kaupia ir saugo apskrities poreikius tenkinantį universalų dokumentų fondą, dalyvauja formuojant Lietuvos bibliotekų fondą ir kuriant bibliotekų informacijos sistemą. Įstatyme numatyta, kad kiekvienoje savivaldybėje turi būti įsteigta savivaldybės viešoji biblioteka. Gali būti steigiamiir filialai miesto mikrorajonuose, miesteliuose ir kaimuose, taip pat filialai aptarnaujantys vaikus ar kitas vartotojų grupes, bei mobiliosios bibliotekos.Viešųjų bibliotekų veiklos tradicijos Lietuvoje buvo nutrauktos pokario laikotarpiu, kai demokratiškos, aktyvios visuomenės kultūros ir švietimo institucijos sampratą pakeitė ideologiškai indoktrinuotos, tiesmukiškai auklėjimo funkciją atliekančios masinės bibliotekos. Masinę biblioteką nuo viešosios skiria ne vie iškaba, todėl tinklo reorganizavimui reikia ne tik pinigų, bet ir aiškios strategijos. Nuo 1990 m. Lietuvos bibliotekos grįžta į pasaulinį bibliotekininkystės kontekstą, plečiasi bendradarbiavimas su užsienio šalių bibliotekomis, bibliotekininkais, tarptautinėmis organizacijomis, keičiamasi patyrimu ir idėjomis. Ypač aktyviai ir geranoriškai Lietuvos bibliotekas remia Šiaurės šalių viešųjų bibliotekų specialistai: organizuoja kursus, seminarus, stažuotes, dovanoja leidinių ir įrangos. Sukaupta medžiaga yra reikšminga, kuriant Lietuvos viešosios bibliotekos modelį.IŠVADOS
Visos Šiaurės šalys turi bibliotekų arba viešųjų bibliotekų įstatymus. Jie vystėsi nuo detalių instrukcijų iki bendro pobūdžio aprašymų, nurodančių pagrindines bibliotekų veiklos kryptis. Visų šalių įstatymai turi daug bendrų bruožų ir atspindi nacionalinę specifiką. Bibliotekų įstatymai visų pirma pabrėžia bibliotekų paslaugų būtinumą ir reikšmę visuomenei. Viešosios bibliotekos Šiaurės šalyse pagal įstatymą yra nemokamos. Kiekvienos Šiaurės šalies bibliotekų įstatyme nurodomas bendras viešųjų bibliotekų tikslas