Kūno kultūros mokytojo ugdymosios veiklos ypatumai dirbant su jaunesniojo amžiaus vaikais

TURINYS

Įvadas 3
1. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų galimybės ir interesai kūno kultūros pamokose 4
2. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūno kultūros
pamokos organizavimo specifika 5
2.1. Pradinukų kūno kultūros pamokos tikslai ir uždaviniai 5
2.2. Reikalavimai pradinukų kūno kultūros mokytojui 6
2.3. Pradinukų kūno kultūros pamokos struktūra 7
2.4. Kūno kultūros pamokos ypatumai skirtingo jaunesniojo

mokyklinio amžiaus vaikams 10
2.4.1. Kūno kultūros pamokų ypatumai pirmoje klasėje 10
2.4.2. Kūno kultūros pamokų ypatumai II-IV klasėse 12
3. Išvados 14

Literatūros sąrašas 15

ĮVADAS

Kūno kultūros pamokos – tai linksmas, kupinas nuotykių žaidimas, atveriantis galimybę patirti išlavinto, sveiko ir stipraus organizmo, kūno ir judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuriantis prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai, teikiantis laimės, mookantis gyventi. Pirmasis susitikimas su kūno kultūra mokykloje turi palikti neišdildomą įspūdį vaikų sąmonėje – jie pasijunta pradėję nuostabų nuotykį, kuris, esant ryžtui ir sėkmei, gali tęstis visą gyvenimą.
Kūno kultūros mokytojų pagalba kūno kultūros pamokose jau jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai įgyja daug žinių apie mankštinimąsi, grūdinimąsi, dienos režimą. Sustiprėja fiziškai, suvokia, kokią didelę įtaką kūno kultūra turi kiekvieno žmogaus gyvenime. Vaikai mokosi greitai bėgti, slidinėti, šokti, čiuožti, laipioti ir ropoti. Kūno kultūros pamokų metu judriuosius žaidimus vaikai žaidžia kiekvieną pamoką. Taip toobulina išmoktus judesius, mokosi naujų. Fiziniai pratimai, šokių elementai suteikia daug džiaugsmo, padeda įgyti gražią ir taisyklingą laikyseną.
Kūno kultūros mokytojai jaunesniojo mokyklinio amžiaus berniukams kūno kultūros pamokų metu padės išsiugdyti svarbių vyriškų ypatybių: fizinę jėgą ir valios jėgą, vyriškumą, iš

štvermę, atsakomybės jausmą ir kt. Mergaitėms padės išsiugdyti moteriškumą, gracingumą, liekną figūrą. (4,16)
Darbo tikslas – aptarti kūno kultūros mokytojo ugdomosios veiklos ypatumus jiems dirbant su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais.
Darbo objektas – kūno kultūra.
Darbo dalykas – kūno kultūros mokytojo ugdomosios veiklos ypatumai jiems dirbant su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais.
Darbo metodas – mokslinės literatūros analizė.
Darbo uždaviniai:
1. Apibūdinti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikių galimybes ir interesus kūno kultūros pamokose.
2. Išanalizuoti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūno kultūros pamokos organizavimo specifiką, aptariant pradinukų kūno kultūros pamokos tikslus ir uždavinius, reikalavimus pradinukų kūno kultūros pamokai, pradinukų kūno kultūros pamokos struktūros pagrindinius bruožus ir kūno kultūros pamokos ypatumus skirtingo jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

1. JAUNESNIOJO MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ GALIMYBĖS
IR INTERESAI KŪNO KULTŪROS PAMOKOSE

Pradinių klasių mokinių amžiaus periodas turi savitų anatominių ir fiziologinių, psichologinių yppatumų ir dėsningumų, į kuriuos kūno kultūros mokytojas privalo atsižvelgti parinkdamas ir organizuodamas įvairius žaidimus kūno kultūros pamokose. Negalima pamiršti šio amžiaus vaikų fizinių galimybių, jų interesų, norų ir žaidimų patirties.
Šio amžiaus vaikai labai judrūs ir nuolat stengiasi pademonstruoti savo vikrumą, greitumą, jėgą. Dauguma jų jau turi neblogus pagrindinių judesių įgūdžius. Tai leidžia pedagogams plėsti ir įvairinti pratimų turinį bei užduočių atlikimo būdus. Vaikų sausgyslės ir raumenys labai elastingi, plastiški, todėl jiems nesunku atlikti įvairius judesius ir sudėtingesnius veiksmus. Sąnariai la

abai paslankūs, tačiau tarpsąnarinis audinys dar nesusiformavęs ir lengvai pažeidžiamas. Vaikų raumenys dar palyginti silpni, o darbingumas menkas. Jie greitai pavargsta, ypač tada, kai užduotys neįdomios. Kūno kultūros pamokose nerekomenduojamos užduotys, kai reikia nešti ar perduoti sunkesnį daiktą, įveikti ne pagal išgales sudėtingą kliūtį ir pan. Negalima vaikams leisti lenktyniauti ropomis, remiantis keliais į grindis, atlikti kūlvirstį įsibėgėjus, šuoliuoti atgal per kamuolį, gimnastikos lazdą, nušokti nuo aukštesnės kliūties ant kieto pagrindo. Geriausi tinka nesudėtingi dinamiški pratimai, žaismingos užduotys. (2,18)
Vaikų žaidimų patirtis dar menka, tačiau sparčiai gerėja judesių koordinacija ir jie greitai išmoksta ir gana sudėtingų pratimų bei veiksmų, tačiau atlikti sudėtingesnes užduotis lenktyniaudami jie dar negali.
Šiame amžiuje stiprus saviraiškos veikloje poreikis. Dėl to daugeliui pradinukų rungtyniauti, žaisti yra įdomu ir malonu. Nuolat stiprėja pasiekimų poreikis ir dėmesys savo veiklos rezultatams. Varžybų užduoties atlikimo pobūdis aktyvina žaidėjus, skatina siekti pergalės, nors valios savybės išugdytos dar menkai, o savo veiklą jie ne visuomet vertina objektyviai.
Šio amžiaus vaikui labai svarbu būti pastebėtam, įvertintam, paskatintam. Todėl nesudėtingose varžybose, kur galima pasireikšti, kiekvienam ypač malonu rungtyniauti.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai labai judrūs, nepastovūs, ne visuomet gerai suvokia savarankiškumą ir drausmę, aktyvumą, drąsą ir atsargumą. Būdingas padidėjęs emocionalumas ir savikontrolės stoka, jos silpnumas. (2,19)
Kūno kultūros mokytojai pl
lanuodami ir organizuodami kūno kultūros pamokas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams privalo atsižvelgti į šio amžiaus tarpsnio vaikams būdingus anatominius, fizinius ir psichologinius ypatumus.
2. JAUNESNIOJO MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ KŪNO
KULTŪROS PAMOKOS ORGANIZAVIMO SPECIFIKA

Sekančiuose šio skyriaus poskyriuose pateikiami pradinukų kūno kultūros pamokos tikslai ir uždaviniai, reikalavimai šiai pamokai pravesti, aptariama pradinukų kūno kultūros pamokos struktūra ir aptariami kūno kultūros pamokos ypatumai skirtingo jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

2.1. Pradinukų kūno kultūros pamokos tikslai ir uždaviniai

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūno kultūros pamokose mokytojai turi siekti sekančių tikslų (5,6): stiprinti visų mergaičių ir berniukų sveikatą, laiduoti darnią asmens fizinės, psichinės, dvasinės ir socialinės sveikatos sklaidą, ugdyti sveiką gyvenseną, tenkinti natūralų vaikų poreikį judėti, lavinti motoriką ir laikyseną, plėtoti dvasinius ir fizinius gebėjimus, padėti įsisąmoninti save, ugdytis savivoką, kaupti socialinę patirtį.
L.Bobrova ir P.Ivanovas iškėlė sekančius jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūno kultūros pamokų metu mokytojams keliamus uždavinius (5,6-7):
• Palaikyti ir žadinti pradinuko norą aktyviai fiziškai veikti, puoselėti kūno grožį, judesių ir pozų kultūrą, estetinį skonį, formuoti motorikos įgūdžius, ugdyti gebėjimą juos taikyti įvairiomis sąlygomis.
• Suteikti žinių apie asmens higieną, kūno kultūros higieną, aktyvaus poilsio reikšmę žmogaus organizmui, ugdyti įgūdžius saugiai elgtis, išvengti traumų.
• Skatinti harmoningą organizmo vystymąsi, rengti organizmą psichinei bei fizinei įtampai.
• Puoselėti pradinukų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, ugdyti savigarbą, pagarbą ki

itam asmeniui, mokyti savitarpio pagalbos ir rūpinimosi kitais, paslaugumo, atsakomybės už gamtą ir aplinką.
• Ugdyti šiuolaikinę sampratą, kad sveikatos saugojimas ir stiprinimas, kūno ir dvasios tobulinimas yra visuotinis gėris, kurį galime ir privalome kurti patys.
Uždavinių įgyvendinimo taktika (5,6-7):
o Siekti, kad vaikai kūno kultūros pamokose jaustųsi ramūs, emociškai saugūs, nepatirtų nerimo, baimės, neišgyventų streso.
o Suteikti galimybę per pamoką reikštis vaikų savarankiškumui, kūrybingumui, iniciatyvai, atkaklumui, drąsai.
o Pažadinti domėjimąsi savimi: mokyti pažinti save, savo galias, pojūčius, ypatumus, individualybę.
o Mokyti vaikus kurti žaidimus, pratimus bei jų variantus, atpažinti juos, analizuoti; mokyti perteikti mintį judesiais, gėrėtis jais, įsiklausyti į juos.

2.2. Reikalavimai pradinukų kūno kultūros mokytojui

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūno kultūros mokytojas be ankstesniame poskyryje išdėstytų mokinių ugdymo tikslų ir uždavinių taip pat turi laikytis specialistų išdėstytų pradinukų kūno kultūros mokytojo darbo principų (5,7):
• Pažinti vaiką ir priimti jį tokį, koks yra, atsižvelgti į kiekvieną mokinį, ugdyti pagal individualią fizinę prigimtį, psichofizinį skirtingumą, turimą patirtį.
• Besąlygiškai gerbti kiekvieno vaiko asmenybę, jo savitumus ir teisę būti laimingam.
• Globoti silpnesnės sveikatos, savimi nepasitikinčius vaikus. Puoselėti ir visokeriopai stiprinti jų sveikatą.
• Kūno kultūros pamokose sudaryti sąlygas, kurios įgalintų mokinius patirti džiaugsmą, kylantį, kai tenkinami judėjimo poreikiai, realizuojama saviraiška, savitaiga, kūrybos poreikis.
• Fizinį ugdymą grįsti kūno kultūros užduočių diferencijavimu bei individualizavimu, atsižvelgiant į vaiko fizinę prigimtį, amžių, lytį, interesus, polinkius ir gebėjimus.
• Rasti tokias fizinės veiklos formas, kurios teiktų mokiniams judėjimo džiaugsmą, ugdytų judesių kultūrą, raiškumą, teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą, sveikatą, puoselėtų tautos kultūrines tradicijas, padėtų socialiai bręsti asmenybei.
• Suteikti vaikui laisvę savarankiškai spręsti iškilusias fizinės veiklos problemas, drąsiai reikšti savo jausmus ir norus, veikti remiantis savo patirtimi ir sugebėjimais.
• Pirmenybę teikti vaiko fizinės prigimties tobulinimui, sveikatos ir fizinių galių plėtojimui, gerųjų emocijų ugdymui, o ne sportinių rezultatų siekimui.

2.3. Pradinukų kūno kultūros pamokos struktūra

Kūno kultūros pamokos pasižymi organizuota veikla, užduočių eiliškumu, pagrįstu kūno kultūros higienos bei metodikos reikalavimais, leidžiančiais efektyviai realizuoti pamokai numatytas užduotis. Tai ir sąlygoja pamokos, kaip vientiso pedagoginio proceso, skirstymą į tam tikrus etapus. Dirbtinai neskaidant pamokos į dalis, joje galima įžvelgti šiuos svarbiausius etapus (žr. 1 pav.):
1. Pamokos pradžią (parengiamoji dalis),
2. Pagrindinę veiklą (pagrindinė dalis),
3. Pabaigą (baigiamoji dalis).

Parengiamoji dalis: bendroji, organizacinė, funkcinė.
Pagrindinė veikla: pratimų mokymas, įgūdžių sudarymas ir jų tobulinimas, fizinių ypatybių lavinimas, žinių perteikimas. Pamokos užbaigimas: atsipalaidavimas, poilsis, apibendrinimas

1 pav. Pradinukų kūno kultūros pamokos struktūra (5,13)

Kūno kultūros pamoka reikalauja iš mokinių aktyvios veiklos, fizinių pastangų ir valios. Šiai veiklai visi mokiniai turi būti specialiai pasirengę, nes ji atliekama pagal tam tikras taisykles: prieš intensyvesnę veiklą šiek tiek pasimankštinti, didesnių fizinių pastangų reikalaujančias užduotis kaitalioti su ramesnėmis ar trumpo poilsio pertraukėlėmis, pamokos pabaigoje laipsniškai mažinti krūvį, pailsėti.
Pamokos dalis, per kurią realizuojami pagrindiniai pamokos uždaviniai, o mokinių aktyvi veikla pasiekia didžiausią intensyvumą, yra tarsi šerdis. Kitos dvi pamokos dalys būna tarsi pagalbinės, padedančios geriausiai pasiekti numatytus tikslus.
Parengiamoji pamokos dalis. Nuo pamokos pradžios daug priklauso tolesnė jos eiga, galutinis rezultatas. Turininga veikla, žvali nuotaika pamokos pradžioje didina pradinukų darbingumą 20-30 proc. Pamokos pradžią lemia daug veiksnių: mokinių savijauta, ankstesnė veikla, pratybų vieta, pamokos uždaviniai, meteorologinės sąlygos ir kt.
Kūno kultūros pamokai pradinukai pradeda rengtis jau pertraukos metu. Pedagogui reikia skirti daug pastangų ir laiko, kol mokiniai (ypač pirmokai)įpranta greitai persirengti, tvarkingai susidėti drabužius, susitvarkyti sportinę aprangą ir organizuotasi susirinkti į pamokos vietą.
Pamokos pradžios 2-3 min. – įvadinė dalis. Pamoką pradėti rekomenduojama įprastu sportiniu ritualu – pasisveikinimu. Įsitikinęs, kad mokiniai pasirengę pamokai (apsirengę, tvarkingi), mokytojas gali trumpai supažindinti su būsimos veiklos svarbiausiais momentais, priminti higienos reikalavimus. Įvadas turi būti konkretus, dalykiškas, mobilizuojantis vaikų dėmesį, sudominantis būsima pamokos veikla.
Svarbiausias dėmesys parengiamojoje pamokos dalyje skiriamas funkciškai parengti organizmą (širdies veiklai, kvėpavimui suaktyvinti) – raumenų, sąnarių mankštai, pašalinančiai bendrą kūno vangumą ir padedančiai pasiruošti intensyvesnei veiklai. Tuo tikslu 5-6 min. atliekami nesudėtingi mankštos pratimai, žaidimai vidutine ir lėta sparta. Parengiamosios dalies turinys, jos trukmė ir pobūdis priklauso nuo tolesnės pamokos eigos, jos užduočių.
Pagrindinė pamokos dalis. Ryškių ribų tarp parengiamosios ir pagrindinės pamokos dalių neturėtų būti. Pagrindinės pamokos užduotys turėtų būti natūralus pamokos tęsinys. Mokymo, lavinimo ir sveikatos stiprinimo uždaviniai įgyvendinami kompleksiškai. Tokia mokymo užduočių ir aktyvesnės praktinės veiklos kaita per pamoką leidžia išvengti pervargimo, monotonijos ir geriausiai atitinka pradinukų galimybes.
Svarbiausias šios pamokos dalies reikalavimas – veiklos ir turinio įvairumas, dinamiškumas, emocionalumas, sudarantis kiekvienam ugdymo galimybes, leidžiantis mokiniui pasireikšti. Praktinės veiklos formos pagrindinėje pamokos dalyje labai įvairios: vienose pamokose daugiau laiko skiriama naujiems pratimams, žaidimams mokyti, kitose – žinomiems pratimams kartoti, įgūdžiams įtvirtinti, žaidimams, dar kitose – fizinėms ypatybėms lavinti.
Kai pamokoje mažiau užduočių, joms skiriama daugiau laiko, pratimai kartojami daugiau kartų. Šiame pamokos etape ryškinama mokymo metodinė kryptis, siekiama išugdyti tinkamus praktinius įgūdžius, sudaryti kiekvienam mokiniui lavėjimo galimybes, kartu ugdant poreikį ir įprotį sistemingai mankštintis, tobulėti fiziškai.
Organizmo optimalaus parengimo būklė po mankštos išlieka neilgai, todėl pagrindinės dalies pradžioje daromos svarbiausios užduotys: mokoma naujų pratimų, lavinama judesių koordinacija, greitumas. Po mokymo užduočių, lėtesnės veiklos turėtų sekti dinamiškesnės užduotys, žaidimai. Po pusiausvyros, metimo į taikinį ir kitų užduočių, reikalaujančių mažiau fizinių pastangų, pateikiamos šuolių, bėgimo bei kitos aktyvesnės veiklos užduotys. Patartina vengti vienodo pobūdžio užduočių ir žaidimų, lavinančių tas pačias raumenų grupes.
Užduočių ir fizinio aktyvumo kaita skatina pradinukų mankštinimąsi, palaiko dėmesį, garantuoja išmokimo kokybę ir įvairiapusišką fizinį lavėjimą, organizmo rekreacines galimybes. Kuo tvirtesni pradinukų įgūdžiai, didesnė praktinė užduotis, tuo įvairesnė veikla pamokoje, didesnės lavėjimo galimybės.
Baigiamoji pamokos dalis. Higieninė ir pedagoginė baigiamosios pamokos dalies reikšmė pradinėse klasėse labai didelė. Po intensyvesnės fizinės veiklos pradinukai dar kurį laiką jaučią buvusį fizinį krūvį. Kad sudaryti palankias organizmo atsistatymo, poilsio sąlygas, nepakenkiant tolimesnei mokinių veiklai kitose pamokose, šios pamokos pabaigoje reikia mažinti fizinę apkrovą ir leisti pailsėti.
Baigiamosios pamokos dalies turinį, jos trukmę sąlygoja prieš tai buvusi veikla (žr. 2 pav.)

Kai mokiniai pamokoje daug žaidė, intensyviai atlikinėjo kitus pratimus (padažnėjęs kvėpavimą)
Atliekami atsipalaidavimo pratimai einant ar stovint, pabrėžiant gilų iškvėpimą, ramus ėjimas uždėjus rankas ant juosmens, užsimerkus.

Pamokos pabaigoje jaučiamas bendras fizinis nuovargis (po gimnastikos pratimų, šuolių, žaidimų). Atsipalaidavimo pratimai stovint ar einant: platūs mostai rankomis, kojomis, purtymo judesiai sėdint, kybant, gulint (pakėlus aukštyn kojas), siužetiniai žaidimai.

Pamokoje vyravo vidutinio intensyvumo užduotys. Ramūs žaidimai, rateliai, laikysenos pratimai, šokių žingsniai.

2 pav. Baigiamosios pradinukų kūno kultūros pamokos dalies turinys (5,18)

Ankstyvesnė fizinė veikla, didesnis fizinis krūvis reikalauja ilgesnio poilsio, kruopščiau parinktų atsipalaidavimo pratimų. Kai pamoka praėjo ramiau, baigiamoji dalis gali būti labai trumpa, glaustai apibendrinant eigą ir organizuotai baigiant pamoką. Retsykiais pabaigoje galima skirti laiko pamokos analizei, aktualios teorinių žinių temos komentarams, namų užduoties aiškinimui, savarankiškos veiklos laisvalaikiu rekomendacijoms.
Paprastai baigiamoji pamokos dalis turėtų nuolat priminti pradinukams, kad po intensyvesnės mankštos negerai staigiai nutraukti pratimus ir pasyviai ilsėtis. Dar blogiau, kai po judrios veiklos (ypač žaidžiant), vaikai atsisėda ar atsigula ant žemės, geria šaltą vandenį ir pan.
Aktyvaus poilsio turinys ir jo formos pamokos gale yra labai įvairios: atsipalaidavimo, kvėpavimo, taisyklingos laikysenos pratimai, imitacinės užduotys, rateliai, ramūs žaidimai ir kt.
Įdomiai užbaigti pamoką galima vidutinio intensyvumo ar ramiais žaidimais su daina, loginio mąstymo užduotimis, tvarkos pratimais (stovint, sėdint ar lėtai vaikštant).

2.4. Kūno kultūros pamokos ypatumai skirtingo
jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams

2.4.1. Kūno kultūros pamokos ypatumai pirmojoje klasėje

Pirmoje klasėje formuojami elementariausi kūno kultūros pradai, jos „abėcėlė“. Pirmokui ji turi padėti greičiau adaptuotis mokykloje, stiprinti sveikatą. Pirmojoje klasėje vyksta perėjimas iš laisvesnės, mažiaus apibrėžtos žaidimų veiklos į sudėtingesnę, organizuotesnę. Tas „peršokimas“ iš „kiemo kultūros“ turi būti protingas, nenustelbiantis gerųjų vaikų pomėgių ir pasirinkimo laisvės. Kūno kultūros pamokose pirmoje klasėje turima ypač atsižvelgti į kiekvieno vaiko galimybes, patirtį ir poreikius. Kiekviena pamoka turi būti sveikatos, darbingumo šaltinis. Sudarant turinį ir jį realizuojant, pirmiausiai atsižvelgiama į natūralų vaiko poreikį judėti, žaisti, įdomiai ir įvairiapusiškai veikti. Kūno kultūros pamokų skiriamasis bruožas – jų kompleksiškumas. Tarp įvairių pamokos užduočių (mokymo, įgūdžių sudarymo, fizinių galių lavinimo, žaidimų) yra glaudi priklausomybė. Praktinėje veikloje jos persipina, papildo viena kitą ir funkcionuoja kartu. Kūno kultūros pamoką pirmokai suvokia kai įdomų žaidimą.
Pirmoko kūno kultūros mokytojo uždavinys yra ne tik suteikti žinių, bet ir ugdyti patyrimą. Todėl ir pamokas derėtų organizuoti taip, kad mokiniai turėtų galimybę rinktis įvairaus ugdymo būdus bei praktinę veiklą, skatinančią mokymą daryti įdomesnį ir džiaugsmingesnį.
Pirmokai linkę į greitus ir įvairius judesius, žaidimus. Bėgiodami, aktyviai veikdami ir žaisdami jie mažiau pavargsta negu vaikščiodami, o vaikščiodami – mažiau negu stovėdami. Standartinius judesius, monotonišką veiklą ar pratimus pirmoje klasėje kūno kultūros mokytojas turėtų dažniau keisti įdomiomis užduotimis, žaidimais. (1,3)
Nors pirmokų kūno kultūros pamoka suprantama kaip vientisa veikla, žaidimas, sąlyginai ji, kaip ir aukštesnių klasių kūno kultūros pamokos, yra dalijama į tris pagrindines dalis: parengiamąją, pagrindinę ir baigiamąją. Tokią pamokos tvarką lemia kūno kultūros higienos, pedagogikos ir metodikos reikalavimai, kuriais siekiama sudaryti optimalias sąlygas vaikų aktyviai, intensyvesnei veiklai. (1,3)
Pamokos pradžioje pirmoje klasėje svarbiausias dėmesys skiriamas funkciniam organizmo parengimui (širdies veiklos, kvėpavimo suaktyvinimui), raumenų ir sausgyslių mankštai, padėsiančiai pašalinti prieš tai buvusios veiklos įtampą, bendrą kūno vangumą. Jei pamokoje numatoma daugiau dėmesio skirti naujų pratimų, žaidimų mokymui, tai pamokos pradžioje be kelių įdomesnių ėjimo, bėgimo, šuoliukų užduočių derėtų atlikti keletą bendrų pratimų, kuriuos atliekant akcentuoti taisyklingą kūno laikyseną, judesių tikslumą.
Mankštos pratimai ir kitos užduotys atliekamos įvairiai (1,4):
1. Imitacinis būdas. Pirmokams būdingas noras mėgdžioti, imituoti, interpretuoti. Tuo reikia kaip galima dažniau pasinaudoti mankštos metu. Mankštos metu mokytojas demonstruoja ir aiškina pratimus. Kai kartu su mokytoju išmokstami nesudėtingi mankštos pratimai, galima skirti įvairias mankštos užduotis su imitacijos elementais: žvėrelių judesius, lėktuvo, paukščio skridimą, bėgimą per vandenį, mašinos vairavimą, milžino žingsnius ir t.t.
2. Žaidimų būdas. Pirmokai noriai atlieka įvairias mankštos užduotis žaidimų forma. Siužetiniai žaidimai mankštą daro ne tik įdomią ir emocingą, bet ir kryptingai mokytojo valdomą. Žaidimai labai paprasti.
3. Pratimų atlikimas pagal komandą. Po kiekvieno pratimo daroma pauzė. Mokytojas parodo, paaiškina (arba rodo ir aiškina kartu) pratimą. Pratimą visi mokiniai atlieka kartu pagal mokytojo skaičiavimą, plodami į muzikos taktą.
Didesnio fizinio krūvio pamokos pradžioje reikėtų vengti. Parengiamojoje pamokos dalyje krūvis turi būti saikingas ir didinamas laipsniškai. Neleistina, kad mankštos metu mokiniai lenktyniautų perdėtai, intensyviai atlikinėtų pratimus. Mankšta neturėtų nuvarginti pirmokų.
Pagrindinių pamokos užduočių atlikimas turėtų būti natūralus pamokos tęsinys. Per tam skirtas minutes suteikiamos žinios, sudaromi ir tobulinami judėjimo įgūdžiai, ugdoma taisyklinga kūno laikysena, žaidžiami žaidimai, lavinamos fizinės ypatybės. Toks pamokos įvairumas, kompleksiškas ugdymas geriausiai atitinka šio amžiaus vaikų fizinio pajėgumo ir psichologines galimybes siekiant įvairiapusiško lavėjimo. Jei pamokos metu atliekama mažiau užduočių, jos kartojamos keletą kartų.
Pagrindiniame pamokos etape turi būti ryški mokomoji – metodinė kryptis, siekimas išugdyti praktinius įgūdžius, poreikį ir įprotį sistemingai mankštintis, tobulėti fiziškai.
Vienoje pamokoje mokyti daug naujų pratimų ar žaidimų nederėtų. Vienas iš svarbesnių reikalavimų šiame pamokos etape – užduočių ir žaisimų kaita. Po mokymo, lėtesnės veiklos turėtų būti siūlomos dinamiškesnės, intensyvesnės užduotys, žaidimai. Tokia užduočių ir fizinės veiklos kaita aktyviną pirmoką, padeda jam susikaupti, kelia nuotaiką, garantuoja išmokimo kokybę bei įvairiapusišką lavėjimą. Bene svarbiausias mokytojo rūpestis šiame pamokos etape – mokinių užimtumas. Nustatyta, kad pirmoje klasėje poilsio pauzės tarp pratimų atlikimo septynis kartus viršija laiką, sugaištą pratimams atlikti.
Pirmokų aktyvios veiklos pamokoje pagrindą sudaro užduočių individualizavimas atsižvelgiant į mokinių gebėjimus ir fizinį pajėgumą. Jau pradiniame ugdymo etape mokytojas turi sudaryti tokias mokymo sąlygas, kad įgūdžiai būtų formuojami kryptingai, sprendimus pirmokai turi surasti patys.
Naujų pratimų mokymas neturi užgožti įdomios, nuotaikingos vaikų veiklos pamokoje. Nuobodus pratimų technikos mokymas, perdėtas aiškinimas pirmokus vargina, dažnai to jie ir nesupranta. Aiškinimas turi būti labai trumpas, lakoniškas ir suprantamas kiekvienam. Naujos užduoties mokymas pamokoje neturėtų užimti daug laiko (6-8 min.).
Sudarius pirmuosius mokomo veiksmo įgūdžius, pratimus galima atlikti rungtyniaujant. Varžybos sutelkia vaikų pastangas, leidžia palyginti savo ir draugų gebėjimus. Mokinantis naujų pratimų, rungtyniaujama, kas užduotį atliks teisingiau, gražiau, daugiau kartų nesuklydęs ir pan.
Reikalavimus mokymo metu mokytojas turi didinti pamažu, nebarant vaikų, jei jie nesugeba atlikti užduoties, pagirti ir paskatinti pažangą darančius mokinius. Nederėtų lyginti stipresniųjų ir silpnesniųjų vaikų rezultatų, gebėjimų. Taip dirbtinai būtų stabdomas ir vienų, ir kitų individualus lavėjimas. Pamokose kiekvienam pirmokui reikia pabrėžti individualią jo lavėjimo pažangą.
Baigiamosios pamokos dalies trukmę, jos turinį lemia prieš tai buvusi veikla. (1,5-9)

2.4.2. Kūno kultūros pamokų ypatumai II-IV klasėse

II-IV klasėse ir toliau daug dėmesio skiriama mokinių iniciatyvumui, savarankiškumui, drausmingumui, dėmesio sutelkimui, taip pat dorinių ir dvasinių asmenybės savybių (sąžiningumo, nuoširdumo, savitarpio supratimo, atsakingumo už save ir už šalia esantį, jautrumo ir kt.) ugdymui. Ugdant dorines ir valios ypatybes, atsižvelgiama į šio amžiaus tarpsnio ypatumus – jo siekimą suvokti save kaip asmenį, individualybę, domėjimąsi savuoju „aš“, savo fizinėmis ir psichinėmis galimybėmis.
Kartu šio moksleivių amžiaus tarpsniui programa suteikia mokytojui galimybę ugdyti intelektinę mokinių sferą (suvokimą, vaizduotę, atmintį, mąstymą). Daug dėmesio skiriama mokinių fizinės ir psichinės būsenos savireguliavimui.
Vienas svarbiausių kūno kultūros uždavinių pradinėse klasėse yra ir mokinių poreikio fiziniams pratimams ugdymas: čia pravartu sudaryti emociškai saugią, jaukią, estetišką aplinką. (5,10)
II-IV klasės mokinių fizinis pajėgumas, praktinė patirtis ir turimos žinios sudaro geras prielaidas kūno kultūros pamokose siekti didesnio motorinio glaudumo ir intensyvesnės veiklos formuojant sudėtingesnius fizinius gebėjimus. Šiame amžiaus tarpsnyje taip pat daug dėmesio skiriama mokinių savarankiškumui, iniciatyvai ir kūrybingumui ugdyti, siekiama, kad kiekvienas moksleivis pamėgtų sportą ir reguliariai mankštintųsi, tobulėtų fiziškai. (3,3)
II-IV klasėse moksleivių fizinės ypatybės lavėja gana sparčiai. Šio amžiaus tarpsnio kūno kultūros pamokose turėtų vyrauti įvairi veikla, lavinanti visus kūno raumenis, ypač tuos, kurie natūraliomis laisvalaikio sąlygomis lavėja lėtai (pilvo, liemens, viršutinių galūnių). Ypač svarbu lavinti vadinamąjį vaikų kūno vikrumą, nes atliekant įvairius veiksmus reikia ne tik stiprių raumenų, bet ir judesių koordinacijos, lankstumo, gebėjimo išlaikyti kūno pusiausvyrą.
Kasmet kūno kultūros pamokose daugiau tobulinami, „šlifuojami“ žemesnėse klasėse sudaryti judėjimo įgūdžiai ir gebėjimai stiprinant bendrą mokinių fizinį pajėgumą. Tuo tikslu pamokose daug žaidžiama, organizuojamos įvairios klasės varžybėlės, padedančios palaikyti mokinių aktyvumą, sudarančios plačias pasirinkimo galimybes skirtingo fizinio pajėgumo ir gebėjimų vaikams. (3,4)
Pedagogas turėtų nuolatos skatinti ugdytinius sportuoti savarankiškai laisvalaikiu, stiprinti savo sveikatą siekiant optimaliai pasirengti kūno kultūros pamokoms aukštesnėse klasėse.
II – IV klasių moksleivių kūno kultūros pamokų struktūra visiškai atitinka šiame darbe pateiktos standartinės kūno kultūros pamokos struktūros ypatumus.

3. IŠVADOS

• Pradinių klasių mokinių amžiaus periodas turi savitų anatominių ir fiziologinių, psichologinių ypatumų ir dėsningumų, į kuriuos kūno kultūros mokytojas privalo atsižvelgti parinkdamas ir organizuodamas įvairius žaidimus kūno kultūros pamokose.
• Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūno kultūros pamokose mokytojai turi siekti tam tikrų specialistų išskirtų tikslų. Darbe iškelti tam tikri jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūno kultūros pamokų metu mokytojams keliami uždaviniai.
• Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūno kultūros turi laikytis specialistų išdėstytų pradinukų kūno kultūros mokytojo darbo principų.
• Kūno kultūros pamokos pasižymi organizuota veikla, užduočių eiliškumu, pagrįstu kūno kultūros higienos bei metodikos reikalavimais, leidžiančiais efektyviai realizuoti pamokai numatytas užduotis. Tai ir sąlygoja pamokos, kaip vientiso pedagoginio proceso, skirstymą į tam tikrus etapus. Dirbtinai neskaidant pamokos į dalis, joje galima įžvelgti tris svarbiausius etapus: pamokos pradžia (parengiamoji dalis), pagrindinę veiklą (pagrindinė dalis), pabaigą (baigiamoji dalis).
• Pirmoje klasėje formuojami elementariausi kūno kultūros pradai. Pirmokui ji turi padėti greičiau adaptuotis mokykloje, stiprinti sveikatą. Pirmojoje klasėje vyksta perėjimas iš laisvesnės, mažiaus apibrėžtos žaidimų veiklos į sudėtingesnę, organizuotesnę. Kūno kultūros pamokose pirmoje klasėje turima ypač atsižvelgti į kiekvieno vaiko galimybes, patirtį ir poreikius. Sudarant pamokų turinį ir jį realizuojant, pirmiausiai atsižvelgiama į natūralų vaiko poreikį judėti, žaisti, įdomiai ir įvairiapusiškai veikti.
• II-IV klasėse ir toliau daug dėmesio skiriama mokinių iniciatyvumui, savarankiškumui, drausmingumui, dėmesio sutelkimui, taip pat dorinių ir dvasinių asmenybės savybių (sąžiningumo, nuoširdumo, savitarpio supratimo, atsakingumo už save ir už šalia esantį, jautrumo ir kt.) ugdymui. Kasmet kūno kultūros pamokose daugiau tobulinami, „šlifuojami“ žemesnėse klasėse sudaryti judėjimo įgūdžiai ir gebėjimai stiprinant bendrą mokinių fizinį pajėgumą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ivanovas P. Kūno kultūros pamokų turinys (Pirmoji klasė). – Š. – 1994.
2. Ivanovas P. Palenktyniaukime: Estafetės I-IV klasių moksleiviams. – Š.: Šiaurės Lietuva. – 2000.
3. Ivanovas P., Paškevičienė L. Kūno kultūros pamokų turinys: IV klasė. – Š.: Šiaurės Lietuva. – 2002.
4. Bobrova L. Pažink save (elementarios pradinuko kūno kultūros žinios). – Š.: Šiaulių Pedagoginis institutas. – 1995.
5. Bobrova L., Ivanovas P. Pradinukų kūno kultūra. – K.: Šviesa. – 1997.

Leave a Comment