Viešoji kalba
Laba diena, šiandien kalbėsiu šia tema: rašytojas Juozas Grušas teigia: „Skaitydami gerą kūrinį labiau suprantame kas tai per daiktas gyvenimas, negu stebėdami patį gyvenimą“ . Šią temą pasirinkau, nes ja teigiama, jog knygos turi daug naudos. Todėl remdamasi keliais autoriais ir jų kūriniais išreikšiu nuomonę apie knygų teikiamus dalykus bei kaip žmonės bando suvokti gyvenimą.
Taigi, norėčiau pradėti nuo to, kad gyvenimas žmonėms vis dar kelia nemažai mįslių. Nepaliaujamai ieškoma jo prasmės bei teisingo gyvenimo modelio. Vienas iš stereotipų, kuriuo vadovaujasi daugelis žmonių yra galvoti, kad turime gyventi taip, kaip tie, kurie yra garsūs bei turi didelį namą, šeimą ir daug pinigų. Jie mano, jog tai geras pavyzdys, o tai pasiekus jie jausis laimingi. Galbūt kai kuriems žmonėms gyvenimo įprasminimas ir yra materialiu pavidalu, tačiau tikrai ne visiems. Ginčytis dėl to kas yra gyvenimas ir kaip jį derėtų nugyventi galima ilgai. Tačiau aišku viena: aklai sekti pavyzdžiu yra lengviau nei ieškoti savojo kelio. Bet juk galų gale po kelių dešimčių metų jie ateina suvokimas, jog gyventi kitų žmonių gyvenimus nėra asmeninė laisvė. Ir reikia nepamiršti, kad ne visi drįsta eiti nepramintu keliu. Nemažai žmonių baiminasi elgtis kitaip, nei visuomenė, jie vengia išsiskirti iš tų, kurie atitinka standartus. Dėl to žmonių pasaulėžiūra linkusi susiaurėti. Taigi, svarbu turėti savo tikslą ir suvokimą apie gyvenimą.
Esu pastebėjusi, jog žmonės, kuriems teko susidurti su knygomis lengviau tvarkosi gyvenime. Ne veltui sakoma, kad literatūra puoselėja dvasines vertybes. O šios sudaro pagrindą, kuriuo žmogus vadovaujasi savo gyvenime. Todėl labai svarbu, kad tam tikru žmogaus amžiaus metu jo asmenybė, charakteris, bei įsitikinimai susiformuotų atitinkamai. Nepaisant to, kad tam didelės įtakos turi šeimyninė aplinka ir auklėjimas, manau, kad knygų skaitymas taip pat nemažai įtakotų. Nes kiekviena knyga yra vertinga. Ji nebūtinai turi būti gerų minčių rinkinys, nes gerus kūrinius atrandame skaitydami, mėgindami suprasti perteikiamą informaciją. Todėl ji nebūtinai būtų ir ta knygos, kuri yra įvertinta kritikų ar puikuojasi geriausiųjų dešimtuke. Geri kūriniai yra tie, kuriuose mes randame ką nors artimo ir pažįstamo sau.
Turiu omenyje, kad kai galime realiai pritaikyti tai, ką perskaitėme. Tai daug daugiau išminties ir gero pavyzdžio teikiantis dalykas, nei tai, ką mes dažniausiai matome aplinkoje. Nesakau, kad šiuolaikinis pasaulis yra antivertybių laikai. Tačiau modernėjančiame pasaulyje yra lengva pasiklysti ir sunkiau randama tai, kas tikra ir teisinga. Todėl knygos padeda suformuoti teisingą požiūrį bei dvasinį žmogaus pasaulį. Tik žmogaus asmenybės nepakeis viena knyga. Reikia nemažai skaityti, ieškoti ir analizuoti. Aš pati užaugau skaitydama knygas, todėl puikiai žinau, ką reiškia atrasti knygą ir ką reiškia padėti knygą šalį, nes jai dar ne laikas. Kai kuriems kūriniams reikia pribręsti. Tačiau kiekvienas jų palieka mumyse kokią nors žymę. Tai, jog skaičiau knygas dabar man leidžia lengviau atsispirti gyvenimo teikiamoms pagundoms bei padeda nepaklysti pasirinkimuose ir dvejonėse. Todėl norėčiau jums pristatyti kelis kūrinius, kurie mano gyvenime pakeitė nemažai.
Pirmasis kūrinys tai psichologinis- intelektualinis romanas ,, Altorių šešėly”, kurį XX amžiuje parašė lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis- Putinas. Tai daugeliui lietuvių žinomas kūrinys. Tiek parašymo laiku tiek vėlesniais metais jis išliko populiarus. Tai, jog laikai keičiasi nereiškia, kad senos knygos negali būti aktualios ir kitose epochose. Nors tai priklauso nuo knygos turinio. Tačiau šis kūrinys analizuoja žmogaus vidinę būseną kaip jis jaučiasi, kai jam tenka pasirinkti dėl savo gyvenimo ateities. Šiame romane parodoma ką reiškia, kai žmogus nepaisant aplinkos nepasiduoda ir kovoja ne tik su išoriniais dalykais, bet ir pats su savimi. Dažnai sutapatiname save su knygų veikėjais. Įsijaučiame į tai, ką jie išgyvena, klystame ir mokomės kartu su jais. Juk klysdami pažįstame save, o pažinti save, manau, yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Būtent skaitymas padeda aiškiau suvokti realybę per tarpininką- knygos veikėją. Ir galbūt daugeliui seni, geri kūriniai kaip tik padeda apsispręsti tame modernėjančiame pasaulyje. Jame vis sunkiau rasti pavyzdį, ką jau kalbėti, jog tą pavyzdį turėtume kurti patys. Ir stebint gyvenimą kažin kada pasitaikytų proga gauti tokį supratimą, kokį suteikia šis romanas. Suvokimą, jog reikia klausyti vidinių troškimų, reikia klausytis savo širdies, kad būtum laimingas ir galbūt neteks suklysti, o net jei ir taip- svarbu žinoti, jog klysti ar keisti sprendimą nėra nuodėmė. Svarbiausia nestovėti vietoje, nebijoti rizikuoti ar kam nors priešintis. Nes nemaža dalis žmonių šiais laikais bijo kovoti ir atvirai išreikšti kaip jaučiasi ir ką išgyvena. O knygose tai rašoma asmeniškai kiekvienam skaitytojui. Taigi, laiko patikrinti kūriniai, kurie nagrinėja aktualias temas, išties yra geriau už gyvenimo stebėjimą.
Taip pat, ir šiuolaikinėse knygose galima rasti panašumų su veikėjais, tačiau aplamai knygose galima atpažinti realias gyvenimo situacijas. Manau, daugelis knygų ir yra parašytos iš patirties. Todėl jos paliečia skaitytoją. Neretai perskaičius kūrinį, kuriame istorijos sutampa su mūsų realia aplinka, paaiškėja ir tarsi viskas susidėlioja į savo vietas. Būtent tas kūrinys tampa geru, kuris mus ko nors išmoko ar atmintyje įstringa ilgam. Vienas tokių man asmeniškai yra vengrų rašytojo Sandor Marai romanas ,, Žvakės sudega ligi galo”. Nors tai nėra visiems žinoma knyga, tačiau man ji padėjo suformuoti požiūrį į draugystę ir žmonių tarpusavio santykius. Tai buvo viena tų knygų, kuri ilgai gulėjo lentynoje ir tik atėjus tam tikram laikui aš ją perskaičiau. Atradau pati, niekas nerekomendavo ir niekur neskaičiau jos recenzijos. Todėl tai įrodymas, jog geri kūriniai gali būti tie, kuriuos mes atrandame patys ir kurie palieka mums įspūdį. Būtent šis romanas tarsi sutapo su realia situacija. Knygos veikėjas susidūręs su išdavyste daug mąsto apie draugystę, apie mylimų žmonių santykius ir apie geriausius draugus. Šią knygą skaičiau gana seniai ir iš tiesų man pravertė tai, kad iš jos tuomet supratau, jog draugas neturi laukti atlygio, paslaugos už paslaugą ir jis privalo matyti draugo trūkumus bei jo klaidas, bet vis tiek jį priimti tokį koks yra. Supratau, kokia iš tiesų turi būti draugystė. Tai ne ta, kurią eidamas gatve matai… Draugystę iš išskaičiavimo, naudos ar tiesiog dėl bendro draugų skaičiaus. Svarbu mokėti šiuos dalykus atskirti ir suvokti draugystės prasmę ir reikšmę, o tam geriausiai padeda geri kūriniai. Taigi, iš kūrinių, kuriuos atrandame patys mes galime daugiau pasisemti išminties, nei iš to, ką matome savo aplinkoje.
Baigdama savo kalbą norėčiau pasakyti, kad knygas po truputį išstumia moderniosios technologijos. Galbūt tai pažangos laikai, tačiau vienur pranašėjant, kitur degraduojama. Manau, tai atsiliepia žmonių moralei. Juk knygos turi tiek daug naudos. Ir jos ne tik yra geras pavyzdys mokytis, tačiau taip pat jos lavina vaizduotę, skatina žmogų mąstyti, analizuoti, jos padeda atitrūkti nuo realybės arba atvirkščiai- jose gali susidurti su savo gyvenimu iš šalies, knygos suteikia pasitikėjimo savimi, ir išmoko nebijoti elgtis kitaip ar tiesiog klysti, juk knygose yra matomas rezultatas. Todėl atradus gerą kūrinį suprantama, jog nebūtina ieškoti atsakymų aplinkoje, o vėliau ir nebeieškoma, nes suvokiama, ką reiškia skaitant atrasti. Taigi, jei aplinkoje nėra pavyzdžio kaip suvokti gyvenimą, tam gali padėti geri kūriniai.