Viduramžių pasaulėjauta

Viduramžių pasaulėjotoje Dievas yra visa ko priežastis ir pradžia. Jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš jo nuolat sklinda šviesa, o pasaulis yra Dievo kūrinys. Šios epochos žmogus nori suprasti pasaulį, visuose jo reiškiniuose ieško prasmės – viskas yra tikslinga, turi savo vietą ir paskirtį, savo tikslą, visą Kūrėjas yra numatęs, stebi ir vertina. Bet jei viskas yra Dievo sukurta, kaipgi tada paaiškinti blogio egzistavimą? Viduramžiais pasaulis suvokiamas dualistiškai: vyksta nuolatinė kova tarp dviejų priešybių – gėrio ir blogio jėgų. Todėl nėra tokių dvviejų kategorijų, kurios nebūtų dvilypės: laikas, kaip ir erdvė, gali būti geras ir piktas, palankus vienai veiklai ir pavojingas kitai, egzistuoja sakralinis, švenčių, laikas kaip ir sakralinė erdvė, tam tikros šventos vietos.
Epochos dualizmą išreiškia ne tik visų kategorijų antitezė (priešprieša), bet ir didžiuliai kontrastai, prieštaravimai. Kad pasaulyje vyksta nuolatinė Kristaus ir piktosios dvasios kova dėl žmogaus sielos, viduramžių žmogų verčia manyti jo pastebimas gyvenimo prieštaringumas. To meto filosofinė mintis viską vertina išganymo požiūriu – smerkia ar šlovina, bet realybė smarkiai skiriasi nuuo krikščioniškojo idealo. Buvo teigiama, kad žmogui duota laisva valia, jis pats pasirenka gyvenimo kelią. Vieni, išrinktieji, gyvena pagal Dievo įstatymus, kiti, atstumtieji, vergauja žmogiškoms silpnybėms: egoizmui, garbėtroškai. Šias dvi gyvenimo formas įvardijo šv.Augustinas, vienas iš Bažnyčios tėvų, griežtai atskyręs nu

uodėmingą gyvenimą nuo krikščioniškojo gyvenimo idealo: savo veikale „Apie Dievo valstybę“ jis aprašo amžiną kovą tarp Dievo valstybės ir pasaulio valstybės. Kova tarp dveijų priešybių yra istorijos varomoji jėga. Germanai, kaip ir visi pagonys, laiko slinktį suvokė cikliškai: kovojantys dievai sukuria pasaulį ir žmoniją, po tam tikro laiko vėl kovodami jį sunaikins. Biblijoje laiko slinktis linijinė – pasakojama žydų tatos ir jos santykių su Dievu istorija. Šv.Augustinas filosofiškai apibendrino krikščioniškąją laiko sampratą: laikas yra Dievo pradėta žmogaus išganymo istorija nuo sutvėrimo iki paskutiniojo teismo. Istorijos tikslas nėra pati istorija. Laikas pasibaigs Dievo karalystės pergale – amžinuoju sekmadieniu.
Viduramžių žmogus ieško reiškinių esmės ir visur įžvelgia paslėptą prasmę, visas pasaulis suvokiamas kaip Dievo sutvertas simbolinis tekstas, atspindintis anapusinį grožį. Simbolinis pasaulio suvokiamas ir alegorinė miinties raiška yra pagrindinis viduramžių dvasios bruožas.
Senoji garikų kultūra perkeltinės prasmės nepažinojo, o Senajame ir Naujajame Testamente gausu alegorinių pasakojimų. Būtent iš senosios žydų kultūros viduramžių Europa mokėsi simbolinio mąstymo. Kaip graikams mitai, taip viduramžių žmogui alegorija (abstrakčios sąvokos išreiškimas konkrečiu gyvenimišku vaizdu) tapo vaizdžiu pasaulio aiškinimo būdu. Alegorija visada slepia savyje didaktinį pradą, kylantį iš viduramžių žmogaus polinkio mąstyti apie pasaulį nuolat jį vertinant.
To laiko teologai įžvelgia analogiją tarp žmogaus ir pasaulio: mikrokosmo (žmogaus) ir makrokosmo (pasaulio) analogija sudaro vi
iduramžių simbolikos pagrindą. Kosmosas yra tarsi didelis žmogus, o žmogus – tarsi mažas kosmosas. „Žmogaus organizmo ir visatos elementai yra tapatūs. Žmogaus kūnas – iš žemės, kraujas – iš vandens, kvėpavimas – iš oro, o šiluma – iš ugnies. Kiekviena žmogaus kūno dalis atitinka visatos dalį: galva – dangų. Krūtinė – orą, pilvas – jūrą, kojos – žemę, kaulai – akmenis, gyslos – šakas, plaukai – žolę, o jausmai – gyvūnus“.
Simboliškai suvokiama gamta tapo abėcėle, kuria Kūrėjas kalba apie pasaulio tvarką ir moko, kaip reikia elgtis pasaulyje norint pelnyti dangaus palankumą. Net ir grožio kategorijoms suteikiama moralinė prasmė. Šv.Augustinas pateikė grožio, kaip geometrinio taisyklingumo, teoriją. Jis tvirtino, kad lygiakraštis trikampis yra gražesnis nei įvairiakraštis, dar gražesnis yra kvadratas, kurio lygios kraštinės sueina į lygius kampus, o gražiausias besąs apskritimas, nes jo nesibaigiančios tąsos neiškraipo joks kampas. Tobuliausias iš jų visų esąs taškas, nedalus savo paties centras, pradžia ir pabaiga, apskritimo ašis.
Ypatinga reikšmė teikiama skaičiams. Po Švč.Trejybės simbolio – trijų – svarbus skaičius keturi: keturios pasaulio šalys, keturi svarbiausi vėjai, mėnulio fazės, metų laikai. Keturi yra žmogaus skaičius – atstumas tarp ištiestų rankų yra lygus ūgiui, taigi sudaro kvadrato ilgį ir aukštį. Keturi – dorovinio tobulumo skaičius (moralus žmogus buvo vadinamas keturkampiu). Kitas magiškas skaičius yra penki. Penkios yra daiktų esmės, penkios gyvų būtybių rūšys (paukščiai, žuvys, augalai, gyvūnai, žm
monės). Skaičius penki kartojasi Šventajame Rašte (Penkiaknygė, penkios Viešpaties žaizdos). Penkių įvaizdis yra rožė.
Dar svarbesnė šviesos simbolika. Iš labai senų pagoniškų tradicijų į viduramžius ateina Dievo kaip šviesos idėja.
Viduramžių pasaulio modelį bando perteikti architektūros statiniai. Nuo XI iki XII amžiaus vidurio išauga ir suklesti romaninis stilius. Jis simbolizuoja asketiškuosius viduramžių idealus: pastato sunkumas, formų griežtumas ir aiškumas tarsi supriešina praeinantį žemiškąjį ir amžiną dieviškąjį grožį. XII amžiuje romaninį stilių keičia gotika. Kresnoje ir masyvioje romaninėje bažnyčioje vyrauja arkos ir gulsčios linijos, gotikos arcjitektūra visur pabrėžia vertikalias linijas, tik vienas fasado langas, vadinamas rože, būna apvalus. Gotika architektams leidžia atskleisti pagrindinį epochos siekimą – įrodyti dvasios pranašumą prieš materiją. Visos gotikinio pastato linijos bėga aukštyn, nuo žemiškų rūpesčių į dieviškojo grožio pasaulį. Šviesa, sklindanti gotikinėje katedroje iš viršaus ir gaubianti visą vidaus erdvę, simbolizuoja Dievą kaip absoliučios šviesos šaltinį.
Viduramžių bažnyčios erdvė dinamiška. Žmogui atrodo, kad jis eina iš baimės į palaimą, iš nuodėmės į malonę.

Literatūra

Viduramžių literatūros palikimas be galo gausus ir įvairus. To laiko autoriai privalo remtis autoritetu, bet visiškai nesirūpina, koks jo cituojamo šaltinio santykis su tikrove, nes tikima fantastiškiausiais dalykais, nejaučiamas skirtumas tarp realybės ir vizijų, sapnų. Fantazijos ir stebuklų sritis yra tiek pat svarbi kaip ir realybė. Išmonė yra realaus gyvenimo dalis. Todėl vi

iduramžių literatūrą sunku suskirstyti į praktinę, mokslinę ir grožinę. Šių dienų akimis, daugiau grožiniai negu moksliniai yra to meto istoriniai veikalai – metraščiai, kronikos, analai. Tą patį galima pasakyti ir apie tuomet ypač populiarias enciklopedijas, kuriose aiškinamos įvairiausių reiškinių, gyvūnų, augalų, žmogaus kūno organų ir kt. Simbolinės reikšmės. Teologiniai traktatai, autobiografijos, stebuklų gyvenimus (hagiografinės novelės) sukurti daugiau didaktiniais negu estetiniais tikslais, bažnytinė literatūra (liturginė poezija) – himnai, maldos, raudos – priklauso poezijos sričiai. Didėja ir kalbų įvairovė. Greta plačiai vartotos lotynų kalbos, imami kurti tekstai gimtosiomis kalbomis. Lotynų – to meto mokytosios visuomenės dalies kalba, vartota daugiausia mokslo ir bažnyčios reikmėms. Gimtosiomis kalbomis pradedama kurti augančių nacionalinių valstybių literatūra – užrašomi senieji epai, randasi poezija, riteriniai romanai, miestiečių literatūra.

Epai

Žymiausi anksyvųjų viduamžių literatūros paminklai – senieji tautiniai epai. Tai pietų airių sagos (prozinis mitologinės istorinės tematikos kūrinys, vaizduojantis visos giminės gyvenimą) ir giesmės, senoji skandinavų literatūra, anglosaksų herojinis epas „Beovulfas“.

Senuosiuose epiniuose kūriniuose vaizduojamas mitų ir prisiminimų apie legendinę praeitį pasaulis. Herojai elgiasi pagal senosios kultūros nustatytus elgesio archetipus (pirmavaizdis, idealus vaizdas, kuriuo sekama tikrovėje). Jie gyvena gentiniame laike: viena karta keičia kitą kartą, pats herojus tėra tik viena iš grandžių. Svarbiausias jo rūpestis – pomirtinė šlovė, tik atlikęs žygdarbį jis išliks būsimų kartų atmintyje. Senieji epai, sukurti gimtosiomis kalbomis, liudija gentinę atmintį, saugo kultūrinę tradiciją.

Brandžiųjų viduramžių epe ryškėja konkrečių istorinių įvykių atspindžiai, aiškiai jaučiama krikščioniškosios pasaulėjautos įtaka. Tai kryžiaus karų laikotarpio kūriniai – herojiniai epai, dar vadinami giesmėmis apie žygdarbius. Jas atlikdavo profesionalūs dainiai, klajojantys iš miestelio į miestelį ir per šventes pasirodantys aikštėse. Prancūzijoje jie buvo vadinami žonglieriais, Vokietijoje – špylmanais, Ispanijoje – chugliarais. Kartais jie būdavo ir tų giesmių autoriai.

Epas išreiškia jo herojų pilietinę sąmonę: skelbia tautos paskirtį gyventi herojiškai tobulą gyvenimą. Dažniausiai vaizduojamas karo konfliktas su svetima tauta ar gentimi – kitatikiais, būdingi tautos vienybės, patriotiniai motyvai. Sava tauta visada teisi, o kitataučiai ar kitatikiai yra smerkiami, niekinami. Žymiausi Europos viduramžių herojiniai epai – prancūzų „Rolando giesmė“ (XI a.pb. – XIIa.pr.), vokiečių „Nibelungų giesmė“ (XIII a.pr.).

Leave a Comment