Vestuvių scenarijus

XVIII amžiaus

Vestuvių scenarijus

Darbą parengė:

Edita Jazdauskaitė

9b klasė

Naudota literatūra:
Bindokienė D. B. „Lietuvių papročiai ir tradicijos“
Čepienė I. „Lietuvių etninės kultūros istorija“
Glemžaitė E. D. „Kupiškėnų senovė“

VESTUVIŲ VEIKĖJAI:

Jaunikis, jaunoji, piršlys, bažnytinė svočia, svočia gaubėja, jaunųjų tėvai, pamergės, vyresnioji pamergė, pabroliai, vyresnysis (didysis) pabrolys, kviesliai, vedžiai, kraičvežiai, kiti svečiai.

PARENGIAMOJI VESTUVIŲ APEIGŲ DALIS – PIRŠLYBOS

Jaunikis pasikviečia piršlį ir su juo sutaręs važiuoja pas mylimos merginos tėvus,
prašyti jos rankos. Piršliai, netikėtai atvažiavę, nesisako kas iš tiesų yra, nes nori ištirti, kaip namuose tvarkomasi, ar valyva mergina. Išlipę iš veežimo, kuris apipuoštas tradiciniais varpeliais, piršliai įeina į gryčią ir sako:
-Mūsų arklys apsirgo. Gal rastųs pas Jus duoninės tešlos, pridžiūvusios prie alkūnės?
-Yra, yra! – atsiliepia mergina. – Anoj nedėlioj duoną minkiau, tai dar yra, tuoj prigrandysiu.

Įvyksta pažintuvės, per kurias piršliai su jaunikiu sužino ar yra laukiami jaunosios namuose.

Piršliai atvažiuoja antrą kartą. Įvyksta užgertuvės. Kai tėvai piršlius pakviečia į vidų už stalo, jie išsitraukia butelį degtinės, kuris yra užkimštas rūtos šakele. Mergina, paimdama šakelę, parodo, kad sutinka būti peršama. Piršliai tariasi su tėvais dėl pasogos.

Susitarus dėėl jos, nuotaka dovanoja piršliui ir jaunikiui po rankšluostį ir savo austą juostą, norėdama patvirtinti susitarimą. Po kiek laiko jaunosios tėvai važiuoja ūkvaizdžiais, t. y. apžiūrėti jaunikio ūkį. Galutinis susitarimas tuoktis sutvirtinamas sužadėtuvių apeigomis, kai jaunieji apsikeičia rūtų vainikais ar ži

iedais, užgeria vienas kitą, pasibučiuoja.

Vėliau į parapijos bažnyčią yra vežami užsakai. Jei kunigas sutinka su būsimomis vestuvėmis, tris sekmadienius yra skelbiami užsakai apie įvyksiančias jungtuves. Tuo laikotarpiu nuotaka ruošia vestuvių dovanas, tvarko kraitį, eina į bažnyčią, lydima pamergių, parodydama savo ištikimybę. Svečiams į vestuves kviesti yra siunčiamas kvieslys. Jis turi būti pasipuošęs aukšta kepure, apkaišyta gėlėmis, žalumynais, rankoje jis turi turėti kvieslę – trišakę lazdelę su varpeliu ir kaspinais. Įėjęs į pirkią turi ja skambinti ir improvizuotai pakviesti šeimininkus į artėjančias vestuves.

MERGVAKARIS (PINTUVĖS)

Mergvakaris vyksta vestuvių išvakarėse. Jo tikslas: atsisveikinti ištekančią draugę ir vedantį draugą.

Pamerges kviečia jaunoji. Jų skaičius neapibrėžtas. Kviečiamos jaunosios seserys, o taip pat būsimojo vyro seserys arba artimos giminaitės. Iš pamergių jaunoji pasirenka vieną, kuri vadinama vyriausiąja pamerge.

Jaunasis pasirenka pabrolius – tiek kiek yrra pamergių. Vyriausiuoju pabroliu pasirenka brolį arba geriausią draugą. Jaunieji taip pat pasirenka svočią ir svotą.

Mergvakario vaišėmis pasirūpina jaunosios motina ir svočia. Kviečiami jaunųjų geri draugai, giminės.

Susirinkus visiems svečiams vyksta įvairūs žaidimai, rateliai. Pradžioje atvyksta jaunasis su savo pabroliais, o jaunosios broliai ir draugai nenori jų įsileisti į vidų, „užtveria atvykėliams vartus“, kuriuos saugo sargas. Tarp vyriausiojo pabrolio ir sargo vyksta visiems girdimas dialogas, pasikalbėjimas:
Sargas: Kas jūs esate? Ko jums čia reikia?
Pabrolys: Esame pakeleiviai iš tolimos šalies, kuri yra už devynių up

pių, už aukštų kalnų, už mėlynų jūrų.
Sargas: O kokiu keliu čia atvykote?
Pabrolys: Linų žiedais tiestu, žvaigždėmis apšviestu, rūtomis barstytu.
Sargas: Ar surinkote tas rūtas?
Pabrolys: Visas surinkome, tik žaliausios ir gražiausios neradome. Tikėjomis pas jus ją surasti.
Sargas: O kur dėsite atradę?
Pabrolys: Turime baltą dobilėlį, tai prie jo pasodinsime.
Sargas: Tai ko jūs norite?
Pabrolys: Norime pas jus sustoti, pasisvečiuoti, kojas pamiklinti, gerkles paskalauti. Ar priimsite?
Sargas: Gal priimsime, jeigu verti būsite. Pasakykite, kai per girią jojote, kokių medžių daugiausia girioje matėte?
Pabrolys: Apvalių!
Sargas: O kokių akmenų upėje daugiausia buvo?
Pabrolys: Šlapių.
Sargas į visus susirinkusius: Ar įleisime?
Susirinkusieji: Įleiskite, įleiskite.

Sargas: O kuo įrodysite, kad esate geri žmonės, ne kokie palaidūnai?
Pabrolys: Štai mūsų įrodymai!

Ant stalelio pabrolio draugai deda dėžes su gėrimais.
Sargas (apžiūrėjęs dovanas): Jūsų įrodymai geri. Galite įeiti (vartai atkeliami ir jaunikis su vyrais įeina į vidų).
Sargas: Palaukite, palaukite, ar žinote, kaip atrodo ta rūtelė, kurios ieškote?
Pabrolys: Žinome, žinome: ji visų gražiausia, linksmiausia, mylimiausia.
Sargas: Visos mūsų mergaitės-rūtelės yra gražiausios, linksmiausios ir mylimiausios. Štai išsirinkite savąją!

Atvykusieji nuvedami į klėtį, kur sėdi vienodomis skaromis apdengtos kelios merginos. Jų tarpe yra būsima jaunoji. Jaunasis turi atspėti, kuri jo išrinktoji.

Po jaunosios suradimo einama prie stalo, žaidžiami kiti mergvakario stalo žaidimai.

Vėliau ateina eilė pintuvių apeigoms. Jų metu nupinamas rūtų vainikėlis, išpinamos, sušukuojamos jaunosios kasos, vėl iš naujo gražiai su

upinamos ir vainikėlis uždedamas ant galvos. Pintuvių metu dainuojamos graudžios atsisveikinimo dainos.
Draugės gailisi išsiskiriančios iš jų būrio, jaunoji rauda savo darželio, rūtelių, tėvų namų ir linksmo jaunimėlio, su kurio iki šiol taip artimai rišosi jos gyvenimas. Raudos ir dainos palydimos tikromis ašaromis, nes jaunoji turėjo netrukus išvažiuoti į vyro namus, į kitą apylinkę, palikusi visa tai, ką iki šiol pažinojo ir mylėjo.

Mergvakario dainos

„Kurteliai sulojo“

Kurteliai sulojo, Sustok, bernužėli,
Bernelis atjoja, Baltas dobilėli,
Žiūriu, žiūriu pro langelį, Noriu noriu pakalbėti
Pro šalį prajojo. Nors pusvalandėlį.

Sustok, bernužėli, Sustot nesustosiu,
Sustok, mylimasis, Lankyte lankysiu,
Noriu pakalbėti Kol aš tave, mergužėle,
Nors pusvalandėlį. Iš čia išviliosiu.

„Kas bernelio sumislyta“

Kas bernelio sumislyta, Aš už tavęs netekėsiu
Bernužėlio sugalvota: Nei žiedelio nemūvėsiu –
Aukso žiedelį nukaldinti Tu per naktelę uliavojai,
Ir mano vardelį įmušdinti. Karčiamoj už stalo pernakvojai.

Tu pragėrei bėrą žirgą

Ir tėvelio margą dvarą,

Tai tu pragersi mane jauną,

Nuo baltų rankelių žiedelius.

ir kitos dainos.

VESTUVIŲ MUZIKANTAI

Vestuvių muzikantai mažiausiai yra trys: armonika, klarnetas, smuikas. Jie kviečiami dviem trim dienom, kiekvienam sumokant po rublį (sidabru) į dieną. Be to, jie pinigų dar gali gauti iš svečių. Mat, kai tik svečių pulkas įvažiuoja į kiemą, tuoj muzikantai grodami išeina jų pasitikti. Taip pat muzikantui smuikininkui į ranką yra įbraukiamas pinigas, kai norima užsakyti šokį, – jis dažniausiai yra orkestro vadovas. Muzikantais labai rūpinamasi, kad jie būtų gerai vaišinami ir

r pailsėtų, nes be muzikos nėra linksmumo.

VESTUVIŲ SEKMADIENIS

Sekmadienio rytą jaunosios pusėje visi keliasi anksti: ruošiamasi jaunikį sutikti. Šeimininkės dengia stalą. Pamergės nusiveda jaunąją į kamarytę, aptaiso ją vestuviniais rūbais, pina rūtų vainiką. Jaunoji aprengiama savo geriausiais šventiniais rūbais. Nuotaka ir jos pamergės galvą puošiasi karūnėlėmis, padarytomis iš kaspinų, įvairiausių gėlių. Vyriausioji pamergė, pasodinusi jaunąją ant apverstos rėčkos, kurioje skalbiamas žlugtas, šukuoja jai galvą. Plaukus supina į kasas, sudėlioja ant galvos. Vainikas jau yra nupintas. Jaunoji prašo savo motiną uždėti jai ant galvos rūtų vainiką: „Motinyta mano, gimdytoja mano, uždėk man vainiką.“. Ji rauda, o pamergės ją ramina, dainuodamos tam tikras dainas.
Tuo metu tėvai iš savo namų išleidžia jaunikį pas jaunąją. Tėvai palaimina sūnų ir palydi jį iki priebučio. Jaunikis su savo pajauniais susėda į vežimus, ir visi išvažiuoja iš kiemo. Pirmas važiuoja jaunikis su savo didžiuoju pajauniu, paskui palyda.

DIDYSAI

Didysai arba užgėrų rytas yra tas vestuvių momentas, kada jaunieji pasikeičia rūtų vainikėliais. Jaunajai nupina vyresnioji pamergė ir prisega prie kasų, jaunajam nupina jo tėvų namuose ir prisega prie švarko atlapo.
Grojant muzikai, bažnytinė svočia jaunąją iš seklyčios veda prie stalo, kur jos laukia jaunikis su pajauniais. Kad jos gyvenimas būtų turtingas, ją iš seklyčios veda baltos drobės taku. Šituo taku paskui jaunąją eina pamergės.
Tada visus sodina užstalėn. Jaunąją sodina krikštasuolin, greta jos sėdasi jaunikis. Iš kito jaunosios šono, ant didžiojo suolo, palei sieną susėda vyresnioji pamergė ir kitos pamergės. Priešais, ant pristatomo suolo (zaslano), atsisėda didysis pajaunys (mitulys) ir greta jo visi pajauniai. Prie jaunikio ant didžiojo suolo sėdi bažnytinė svočia, kuri jaunuosius lydi į bažnyčią, ir svočia gaubėja, kuri jaunuosius vėliau lydės į vyro šalį (namus). Toliau susėda kiti svečiai.
Užgėrų ryto ceremoniją pradeda didysis pajaunys. Jis pastato ant stalo butelį gėrimo ir, pripylęs stikliuką, užgeria vyresniąją pamergę. Išgėręs vėl pripila ir duoda jam kartu su lėkštute, ant kurios padėtas jaunojo rūtų vainikėlis.
Tada vyresnioji pamergė iš lėkštės paima tą vainikėlį, padeda jį ant stalo; ant tos lėkštės padeda jaunosios vainikėlį ir užgeria pajaunį.
Vainikėliai yra prisegami prie jaunojo švarko atlapo ir prie jaunosios kasų.

JAUNIEJI VYKSTA Į BAŽNYČIĄ *

Po „užgėrų ryto“ visi išeina iš užstalės ir ruošiasi į kelionę, kad nepasivėlintų mišių – mat, jaunieji yra sutuokiami per sumą. Tai yra tinkamiausias ir garbingiausias laikas. Nors ir skubama, tačiau atliekama tai, kas būtina, kad jaunųjų gyvenimas būtų laimingas.
Kad jaunųjų gyvenimas būtų tvirtas, svočia ir tetulytė į mazgelį įriša truputį duonos ir žiupsnelį druskos ir liepia jaunajai tą mazgelį užsikišti užantin. Duona ir druska – stiprybės ir tvirto gyvenimo ženklas.
Keliantis iš užstalės, motina liepia pamergėm jaunąją apvesti aplink stalą. Jaunąją bevedant, kai kurios pamergės čiupteli už staltiesės. Kelios pamergės palies staltiesę, tiek būsią vaikų.
Kad jaunieji gyventų turtingai, į nuotakos rūbą, jai nežinant, įsiuvamas auksinis pinigas.
Kada tėvai jaunuosius palaimina, jiems važiuojant tuoktis, visi turi vėl susėsti užstalėn, tada jų gyvenimas bus laimingas.
Tėvai jaunuosius palaimina, jie priklaupdami bučiuoja tėvams į ranką. Jaunoji graudžiai verkia. Yra sakoma: „Jei prieš šliūbą neišmesi ašarėlės, tai gyvenime šimtą kartų išraudosi.“ Visi jaunuosius išlydi į kiemą. Jaunuosius ir vestuvininkus iš namų išlydi su muzika – groja maršą. Muzikantai tol groja, kol visi susėda į vežimus ir paskutinis vežimas iš kiemo išvažiuoja.

JAUNIEJI SUGRĮŽTA IŠ BAŽNYČIOS

Jauniesiems sugrįžus iš bažnyčios, juos kieme pasitinka muzikantai, grodami linksmą maršą. Tėvai jaunuosius prie durų sutinka su duona ir druska. Tada visus kviečia prie stalo, kur susėda ta pačia tvarka, kaip per „užgėrų rytą“, ir tos tvarkos laikosi per visas vestuves.

Jaunajai nuima rūtų vainiką ir gaubia ją nuometu

Gerai įpusėjus vestuvinėm vaišėm ir visiems tebesėdint užstalėje, didysis pajaunys eina jaunajai nuimti rūtų vaikino. Jis pakviesdavo tėvus prieiti arčiau prie stalo, o pats užeina už stalo, užlipa ant didžiojo suolo palei sieną, kur sėdi pamergės, ir pasieniu nueina iki jaunosios. Stovėdamas už jaunosios nugaros, paklausia jos tėvų: „Ar leidžiat vainiką nuimti?“ Tėvai vienas į kitą pažiūri ir atsako: „O ką tu darysi, leidžiam.“ Tada didysis pajaunys abiem rankos tveria nuo galvos vainiką, jaunoji mėgina jo neduoti, tačiau vainikas nuimamas. Išėjus iš užstalės, jaunajai vykstant į vyro pusę, tetulė jaunajai užriša nuometą. Nuo tada ji visuomet jį nešioja.

JAUNIEJI RENGIASI Į VYRO ŠALĮ

MEŽLIAVA (jaunosios išpirkimas)

Mežliava yra rinkliava jaunosios naudai, jai išvykstant į vyro pusę.Ją pradeda didysis pajaunys. Tebesėdint užstalėje jaunajai, jaunajam, svočiai ir kitiems svečiams, jaunosios motina ant stalo padeda tuščią lėkštę rinkliavai. Tada svečiai sujunda, sakydami: „O, jau bus mežiava, reik pinigus krapštyt.“ Didysis pajaunys atsikelia nuo zaslano ir meta į lėkštę sidabrinį rublį, sušukdamas „Mūsų marti!“ Tada jaunosios šalies pajaunys užmeta kelis sidabrinius, sakydamas „Mūsų saso“. Tuo būdu viena pusė su kita rungtyniauja, kol jaunosios pusės išsisemia kišenės. Mežliavą užbaigia jaunikis, užmesdamas daug pinigų. Daugiau nebesivaržoma ir visi šaukia: „Marti nupirkta!“ Tuo metu jaunoji, sėdėdama užstalėje, verkia, nes artinasi atsiskyrimo valanda, tačiau, skarele veidą pridengusi, per jos kamputį seka, kas ir kiek įmeta mezliavos. Kada jau niekas daugiau nebemeta, išsivaikšto, sumestieji pinigai atiduodami jaunajai.

JAUNOJI ATSISVEIKINA SU TĖVIŠKE

Jaunoji, balsu raudodama tam tikrus vestuvių verkavimus, atsisveikina ne tik su tėvais, namiškiais, giminėmis ir kaimynais, bet ir su savo darželiu. Atsistojusi prie rūtų darželio, atsirėmusi ant tvorelės, pradėdavo raudoti: „Sudie, mano brangus darželi. Jau užkelti dėl manęs darželio varteliai, jau neberavės ir nebelaistys mano baltos rankelės žaliųjų rūtelių. Nebenešios mano jauna galva žalių rūtų vainikėlio.“
Atsisveikinimo metu, kai tik jaunoji kiek nustodavo raudoti apeiginius verkavimus, jaunimas dainuodavo lydėtines dainas.

JAUNOJI PASISLEPIA

Vestuvėm išvykstant į vyro šalį, jaunoji su pamergėm kamarėlėje ar maltuvėje po marškom. Piršlys turi jaunąją surasti ir iš po marškų ištraukti. Pamergės, kaip tik išmanydamos, slepia jaunąją, klaidina piršlį. Kai tik piršlys iš po marškų ištraukia kokią mergšę, tyčia ten pasislėpusią, tai visiems yra daug didelio juoko. Kada pagaliau piršlys nutveria jaunąją už rankos, veda ją į gryčią pas jaunikį.

VEDŽIAI IR KRAIČVEŽIAI **

Pirma kraičvežių ir svečių vestuvininkų į jaunikio namus išvažiuojau du jaunosios pajauniai, vadinamieji „vedžiai“. Jie turi išpirkti jaunamartei kelią ir vartus, išvaduoti klėties raktus, kad būtų kur marčios kraičius sudėti ir pataisyti lovą jaunamartei gulėti, išpirkti didįjį stalą marčios svečiams sodinti. Pajauniai vedžiai su savimi vežasi išperkamų dovanų: kelias margas juostas, keletą butelių gėrimų, pyragėlių, saldainių, pinigų. Kiek yra dosnūs vedžiai, tiek mielai yra sutinkama jaunamartė, tiek josios giminė turtinga.
Vedžiai, privažiavę jaunojo kaimą, pamato pastatytus vartus, papuoštus žalumynais ir užstumtus kartimi. Prie vartų stovi kaimo jaunimas, reikalaudamas išpirkti vartus ir kelią į kaimą. Vedžiai juos tuoj vaišėmis išvaduoja. Privažiavę jaunojo kiemą, vedžiai randa kiemo vartus užkeltus ir pančiu užrištus. Kai jie išsipirkdavo vartus prie klėties. Čia stovi būrys moterų. Vedžiai, vaduodami klėties raktus, užmesdavo ant klingės plačią margą juostą, vadinasi, „atrakina klėties duris“. Moterys pasiima juostą ir įleidžia vedžius su kraičvežiais.
Atvažiuojančius kraičvežius kaimynai pasitinka kaip tik galima juokingiau, pakeldami tokį triukšmą, kad net apsiklausyti sunku.
Tik tada, kai vedžiai ir kraičvežiai išvaduoja klėtį ir neša sunkias skrynias, ryšulius, prikrautus pagalvių, patalų, visi nustoja triukšmavę ir pagarbiai apžvelgia jaunamartės kraičius.

VYRO ŠALY

JAUNŲJŲ SUTIKIMAS

Vyro šalyje jaunuosius prie namų durų sutinka šešuras ir anyta, „močia“. Anyta ant lėkštės laiko mažas, vienam kąsniui, duonos riekeles ir jos pakraštėlyje truputį druskos. Jaunieji ima po duonos riekelę, padažo į druską ir valgo. Slenkstį paržengus, jaunuosius sutinka švogeris su dviem stiklinėm alaus. Abu jaunieji čia pat prie durų priemenėje išgeria alų. Tada šešuras jauniesiems po kojų žemėn meta molinį dubenėlį. Visi žiūri, į kelias šukes dubenėlis subyrės, – tiek būsią vaikų. Į vidų jaunuosius praleidžia pirma ir veda ten, kur sudėti jaunosios kraičiai ir paklota lova. Jaunieji tol sėdi prie kraičių, kol išperka gryčioje „sodą“ ir stalą.

PAJAUNIAI IŠPERKA „SODĄ“ IR STALĄ

Vestuvinis „sodas“ yra padaromas iš ruginių šiaudų kūlio. Jis yra rombo formos, papuoštas gėlytėmis, ir jo viduryje pasodintas žmogelis, išpjautas iš buroko, vadinamas „agradnikas“. „Sodas“ kaba virš stalo, bent kiek aukščiau sėdinčiųjų. Užstalėje sėdi šios šalies viešnios, kurios reikalauja išperkamųjų už „sodą“ ir stalą.
Vienur moterys už „sodą“ prašo dviejų butelių gėrimo, kitur – „vieno sikėlio saldainių“, tam ant stalo padeda lėkštę, dar kitur prašo „trijų pūrų saldainių“ – jiems pastato tris stiklines.
Kada „sodas“ jau nupirktas, moterys pasiima išperkamąsias dovanas ir išeina iš užstalės, užleisdamos didįjį stalą atvykusiems svečiams ir jauniesiems. Namiškiai deda ant stalo valgius ir sodina užstalėn jaunąją, jaunąjį ir anos šalies pajaunius. Jie saugo „sodą“, kad kas nepaliestų, nepagadintų. Tas „sodas“ saugomas per naktį, o pirmoryčio apeigom jis jau nebereikalingas.

PIRMORYTIS ***

Pirmasis rytas vyro namuose yra vadinamas „pirmoryčiu“. Jis pradedamas tam tikrom apeigom. Iš ryto jaunąją iš klėties į gryčią veda anyta, paėmusi ją už rankos. Muzika groja sutikimo maršą. Įvedus marčią į gryčią, anyta jai į rankas įduoda: žarstiklį, puodkilį, šakes ir kitus ūkiškus daiktus, tuo būdu pavesdama jai šeimininkystę.
Marią įvedus į gryčią, visi sodinami užstalėn. Marti ir sūnus – jaunavedžiai – sodinami stalo gale. Ant stalo, be kitų valgių, būna padėtas svočios pyragas. Vestuvininkams susėdus užstalėn, svočia ant stalo pastato butelį, užkištą rūtos šakele.
Pirmoryčio vaišėse dalyvauja beveik tik giminės. Per jas jaunamartė padovanoja svečiams įvairiausių savo dovanų. Tada daugelis, gavusių dovanų, ją pašokdina.
Po pirmoryčio apeigų svečiai išvažinėja.

POVESTUVINIS LAIKOTARPIS

Ištekėjusią moterį tuojau po vestuvių ima vadinti jaunamarte. Su ja elgiamasi pagarbiai ir su meile. Svečiuose, pokyliuose jaunamartė sodinama krikštasuolin. Ją švelniai kalbina, pirmąją vaišina.
Tie, kurie nebuvo vestuvėse, pirmą kartą su jaunavedžiais susitikę, sveikindamiesi jiems padovanoja kokią dovaną, o jei kas dovanos neturi, tai dešine ranka paima savo drabužio skverną ir per jį pasisveikina, sakydamas: „Dovanos neturiu, tai per skverną sveikinu, ne plika ranka.“ Tuo būdu jaunavedžiams linkima gero gyvenimo. Jaunamartė, eidama pirmą į svečius pas gimines, nešasi dovanų rankšluostį, stuomenį ar ką nors panašaus. Dovanas duoda šeimininkei ir jos artimiesiems.
Kai jaunamartė susikaukia vaiko, tuomet ją ima vadinti marčia. Pirmasis vaikas vadinamas „marčios vaiku“. Jeigu marčios ilgai nesusilaukia vaikų, tada marčiomis jos laikomos dvejus ar trejus metus, o paskui vadinamos nebe marčiomis, bet bobomis. Kartais smarki moteris, pavadinta „boba“, atsikerta: „Boba po velėna gyvena, boba dirvone ropinėja.“

*Sutuoktuvių prietarai

Jeigu jaunajai į bažnyčią einant kas įsitveria jos rūbo, tada jos gyvenimas bus nelaimingas. Šitaip padaro iš keršto ar pavydo jaunikio nuskriaustoji.
Einant prie altoriaus, jaunoji atsiriša raikštį, tada lengviau gimdys.
Jauniesiems einant prie altoriaus, svočia prie staliuko patiesia drobės stuomenį, kad jų gyvenimas būtų turtingas. Tas stuomuo paliekamas bažnyčiai.
Kuris iš jaunųjų prie altoriaus einant pirmas atsistoja ant patiesto drobės stuomens ar ant kilimėlio, šito namuose bus valia, šitas namus valdys.
Jeigu kunigui rišant rankas ir jauniesiems klaupiantis jaunasis primygs jaunosios rūbo skverną arba ant kojos užmins, tada gyvenime bus jo valia, o jei jaunoji užmins, tada ji namus valdys.
Jeigu jungtuvių apeigų metu altoriuje žvakės daga skaisčiai – jaunųjų gyvenimas bus laimingas. Jeigu žvakės jaunosios ar jaunojo pusėje prigesusios, tai šitam gyvenimas bus nelengvas.
Jaunoji, po jungtuvių namo sugrįžusi, prie gryčios slenksčio stengiasi jaunikiui ant kojos užminti, tada namuose bus jos viršus.

**Prietarai, vykstant į vyro šalį

Važiuojant vyro pusėn, kad jaunosios raganiai neužkerėtų, motina įduoda jai skiltelę česnako, kurį turi įsidėti į burną ir laikyti šone tarp žando ir dantų, kol atvyks į vyro šalį.
Jeigu jaunavedžiam, važiuojant jaunojo pusėn, kelyje išsikinko arklys, jų gyvenimas iširs.
Kai jaunojo, vyro šalin atvykusi, iš vežimo išlipa paskui vyrą, tada jų sugyvenimas bus gražus.

***Pirmoryčio prietarai

Jei vyro šalyje jaunoji pirmą kartą eidama gulti pirma atsigula į lovą, tada namuose bus josios viršus.
Kad žmona klausytų vyro, pirmąją naktį, einant jaunavedžiams gulti, vyras paprašo žmoną, kad jam batus nutrauktų. Jei ji juos nutrauks, tada visą gyvenimą jo klausys.
Per pirmorytį svočia eina kelti jaunųjų, jeigu lovoje ar palei lovą randa kviečio, rugio ar miežio grūdą, tai pirmasis vaikas gims berniukas, jei randa avižą – gims mergytė. Kada lovoje ar palei lovą nerandama jokio grūdo, tada spėjama, kad pora bus bevaikė.

Leave a Comment