braduno poezija

K. BRADŪNO POEZIJA. PASIRINKTŲ EILĖRAŠČIŲ ANALIZĖ

K. Bradūnas ( g. 1917 m. ) – ko gero pats tikriausias žemininkas. Karui baigiantis K. Bradūnas su šeima pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyveno Vokietijoje, nuo 1949 m. įsikūrė JAV. Čia nepaprastai intensyviai kūrė, vieną po kitos išleisdamas šešiolika knygų. Lietuvių kultūros istorijoje svarbus K. Bradūno , kaip bendrų darbų organizatoriaus, telkėjo vaidmuo. K. Bradūnas suredagavo antologiją “ Žemė “, V. Mačernio “ Poeziją “, yra vienas iš “ Lietuvių egzodo literatūros 1945 – 1990 “ redaktorių. Svarbus K. Bradūno vaidmuo ir “ Literatūros lankuose “ .

Tai lietuvių kraujo, žemės ir mito pooetas. Tai poetas, turintis žemės šventumo jausmą. Jo žodynas nesudėtingas, jam primityvi aplinka įgyja kosmines dimensijas. Dar iš vaikystės K. Bradūnui visam gyvenimui išlieka jausmas – supratimas, kad viskas yra čia pat, kur tu gyveni. Tavo žemėje. Po tavo kojomis – žemė. Bet ne šiap sau žemė, o gimtoji, šventoji, pats žmogaus žmogiškumo pamatas.

Kazio Bradūno žodis žemininkų tarpe skambėjo itin reikšmingai. Niekas kitas nėra taip giliai išreiškęs švento žmogaus ryšio su savąja žeme. Į dirvą įsmigęs žemdirbio plūgas, iš gelmės ištryškę amžinųjų šaaltinių vandenys, šviesėjančiame danguje skambantys vyturiai, laukų platybė, kur “ smilksta žemė tartum aukuras gražus “ – tai K. Badūno žmogaus pasaulis, kuriame glūdi jo esaties šaknys. Likiminis ryšys su tėvų ir protėvių žeme yra jo laimės, gyvybės, vilties, paties jo buvimo versmė.

Dvi pi

irmosios K. Bradūno poezijos knygos išėjo dar Lietuvoje karo metais. Jau Vokietijoje – “ Svetimoji duona “. “ Maras “, “ Apeigos “. Jo kūryboje atsiveria ir universalios kultūrinės, istorinės sąsajos, tačiau žemės akcentas yra svarbiausias. Taip išreiškiamas žemininko įsipareigojimas gyvenimo prasmę susieti su prasme gyventi savo žemėje. K. Bradūno poezijos liūdną nuotaiką lemia atsiskyrimas nuo žemės , gyvenimas svetur. “ Svetimoj duonoj “ ( 1945 ) jam įvairiausiais pavidalais vaidenosi tušti paliktieji namai, iš po kojų išslydusi gimtoji žemė. Pagrindinis emocinis išgyvenimas šiame rinkinyje yra intymus prarastos buities atpažinimas svetimo krašto detalėse, kurios užuot paguodusios, dar giliau žeidžia savo aiškiu ir galutiniu įrodymu, kad poetas tikrai tėviškės neteko. Kad jis jau neatšaukiamai tremtinys. Ši skaudi jausena išsakyta eilėraštyje “ Svetimoji duona “ :

Man svetimą duoną valgant,

Kąsnį baisiai nuryti sunku,

Kai aš ją , kaip šventąją allgą,

Ne iš žemės – iš rankų imu.

Ir akyse vis vakaro vaizdas –

Saulė leidžias. sodyba .kerčia..

Krosnies dūmai dar palube sklaidos,

Kvepia duona, šilta ir šviežia .

O dabar, man svetimą valgant,

Kąsnį baisiai nuryti sunku,

Kai aš jį , kaip šventąją algą,

Ne iš žemės – iš rankų imu.

Netekęs savo žemės yra svetimos duonos valgytojas. Svetimas kąsnis sunkiai nuryjamas, nes jis netikras. Tikra duona – tai duona iš žemės, iš savo gimtosios žemės. Duona, kaip rašo poetas – tai šventa alga.

Mūsų gyvenimas istorijos tėkmėje įgyja prasmę, iš

šreikštą A.Mackaus žodžiais, kaip “kraujo sakramentas su žeme “. Bradūno poezijoj kova, darbas, malda – yra trys pagrindinės to sakramento apeigos, ir žemė jam , kaip liturginis indas, surenka mūsų kraują ir prakaitą, augindama duoną, kurios valgymas, kaip mišiose, yra aukos simbolis ir tuo pačiu aukščiausia maldos forma – Dievo išsidalijimas. Tuo būdu žmogaus auka ir Dievo auka susijungia viename simboliškame duonos pavidale. Bradūnas tačiau nepriima svetimos duonos – jis mąsto ir jaučia tik savo žemę, savo Lietuvą nuo pat senų senovės .

. Ir akyse vis vakaro vaizdas – / Saulė leidžias.. sodyba .. kerčia.. Tai artėjančių sutemų, neišsakomybės nuojauta, baisiosios ir tragiškosios būties gelmės pajutimas. Saulė tarsi nusileidžia ant sodybos, kerčios. Gimtųjų namų, artojiškos žemės , vienybės su žeme ilgesys poeto vizijose iškyla atskirais fragmentais, labiausiai primenančiais gimtųjų namų jaukumą ir šilumą : besislaidantys palube krosnies dūmai, tik ką iškeptos duonos kvapas – tai aukščiausio jutimo akimirkos, žmogaus dvasinė būsena pakylėjama iki amžinybės ribų. Šis ilgesys – tai dievo , vienybės su Kristumi ilgesys, nes jausdamas šiltą, tik ištrauktos iš krosnies, duonos kvapą ,giliausiai jauti tą šventą Dievo auką. Duona – tai absoliučios žmogaus santarvės su aukščiausiuoju simbolis. Šiame pavidale – ir gimtosios žemės kvapas, ir žmogaus sielvarto ašaros ( senovėj žmonės , kai jiems būdavo sunku, bėgdavo į laukus, ir parkritę ant žemės raudodavo , jai guosdavosi ), ir arrtojų prakaitas, ir visa dvasinė bei istorinė tautos patirtis – į žemę palaidotųjų kūnas ir kraujas.

K. Bradūnas – ryškiausias žemininkų ideologijos poetas, redaktorius, išeivijos kultūros organizatorius. K. Bradūnas yra aktyvaus santykio su tauta, jos istorija ir likimu poetas. Tėvynė jo poezijoje regima ne tik per milžinišką erdvę, plačiąja būties prasme, bet sutapusi su asmeniškiausiais žmogaus dvasios pasireiškimais, su kiekviena esaties ląstele.