vaizdines raiskos priemones

Kalbos vaizdinės raiškos priemonės:
Žoždiai, kurie skirtingai skamba, bet reiškia tą patį vadinami sinonimais.
Antonimai – tai priešingos reikšmės žodžiai.
Epitetas – tai meninis pažyminys, kuris pabrėžia esminį daikto ar reiškinio bruožą. Tokie epitetai, kurie pridedami prie tų pačių žodžių, vadinami nuolatiniais (močiutė sengalvėlė).
Vieno daikto ar reiškinio sugretinimas su kitu daiktu – palyginimas.
Metafora – perkletinės prasmės žodžiai ar posakiai, kurių vaizdai paremti daiktų ar reiškinių panašumu.
Tokia metafora, kai negyviems daiktams suteikiamos gyvų būtybių ypatybės – personifikacija.
Tokia išplėsta metafora, kai kūrinyje vaizduojamos būtybės, daiktai visada reiškia kitus asmenis, daiktus &##8211; alegorija.
Daikto ar reiškinio pakeitimas poetinėje kalboje kitu pavadinimu yra metonimija (aš išgėriau dvi stiklines).
Metonimijos rūšys, kai vienaskaita vartojama vietoj daugiskaitos ir atvirkščiai – sinekdocha.
Tikrinio vardo vartojimas bendrine prasme ir atvirkščiai – antonomazija.
Tropas – posakis, pavartotas perkeltine prasme.
Tropas, kai daiktas, veiksmas ar reiškinys meniškai padidinamas, yra hiperbolė. Ji sustiprina vaizduojamo reiškinio įspūdį.
Kartais žodis ar posakis minimą reiškinį ne padidina, o sumažina. Tai – litotė.
Ironija – toks tropas, kai žodis pavartotas visai jam priešinga prasme.
Sarkazmas – aštri, kandi pajuoka, pagrįsta kalbančiojo pranašumu prieš tą, apie kurį jis kalba arrba į kurį jis kreipiasi.
Groteskas – tam tikras meninio vaizdavimo būdas mene ir literatūroje, kai žmogus arba jo gyvenimas piešiamas, tyčia perdedant arba sumenkinant, kai tikrovė persipina su fantastika, kraupūs dalykai su juokingais.

Poetinė sintaksė:
Kai rašytojas nori atkreipti skaitytojo dėmesę į kurį nors reiškinį, va

artoja retorinį klausimą.
Toks poetinės kalbos posakis, kuriuo kreipiamasi į įsivaizduotiną klausytoją,yra retorinis kreipinys.
Tokį pat poveikį, kaip retoriniai klausimai, atlieka ir retoriniai kreipiniai bei sušukimai.
Paralelizmas – dviejų reiškinių gretinimas, kurį sudaro simetriškai išdėstytos tokios pat arba artimos gramatinės konstrukcijos.
Antitezė – paralelizmo atvejis, kai gretinamieji nariai turi priešingą reikšmę.
Inversija – įprastinės žodžių tavrkos keitimas sakinyje, siekiant stilistiškai išskirti kurią nors jo dalį.
Laipsniavimas – vienarūšių sakinio dalių arba vienarūšių sakinių išvardijimas, kai išskaičiuojamosios savokos eina silpnėjančia arba stiprėjančia tvarka.
Pakartojimas – žodžių, frazių ar sakinių kartojimas, atliekantis emocinio pabrėžimo funkciją.
Periodas – tai išbaigtas daugianario sakinys, aiškiai skylantis į dvi dalis, turinčias skirtingą intonaciją – kylančią ir krintančią.
Asonansas – vienodų balsių pasikatojimas eilutėje, posme.
Aliteracija – vienodo sąskambio priebalsių pakartojimas grožinės kalbos raiškumui sustiprinti.
Anafora – vienodo sąskambio pradinių žodžių arba sintaksinių derinių pakartojimas eilėraščio eilutėse ir posmuose arba attskirose prozinio grožinės literatūros kūrinio frazėse.
Sinekdocha – tropas, kai gyvenimo reiškinio pavadinimas pakeičiamas jo dalies pavadinimu (maskva vietoj rusijos).
Polisindetonas – jungtukų bei kitų jungiamųjų žodžių gausumas, jų kartojimas.
Euforija – darnus garsų ir jų junginių išdėstymas frazėje.
Elipsė – intaksinio praleidimo rūšis. Dažniausiai būna – praleistas tarinys.
Epifoja – žodžių kartojimas sakinių arba eilučių pabaigoje. Euritmija – darnus, ritmiškas kalbos bangavimas.
Alegorija – tropų tūšis. Atitrauktinės savokos ar tikrovės reiškinio išreiškimas konkrečiu gyvenimišku vaizdu.
Išvardijimas – vienarūšių sakinio dalių arba sakinių eilė.
Onomatopėja – gamtos garsų pamėgdžiojimas.
Parabolė – vaizdavimo būdas, kai idėjos reiškiamos palyginimu, alegorija.

Eilėdara:
Silabinė (skiemeninė) – remiasi vi

ienodu skiemenų skaičiuomi ir vienu ar dviem pastoviais kirčiais eilutėje.
Silabinė – toninė eilėdara – ja parašytuose kūriniuose dėsningai pasikartoja kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys.
Toninė eilėdara pagrįsta vienodu kirčiuotų skiemenų skaičiuomi eilutėje. Nekirčiuoti skiemenys čia išsidėstę įvairiai.
Gretutinis rimas – aabb.
Kryžminis – abab.
Gaubiamasis – abba.
Įdomi strofa – trioletas. Tai aštuonių eilučių eilėraštis. Kuriame ketvirtoji ir septintoji eilutė pakartoja pirmąją, o aštuntoji – antrąją. (ritmai – abaabab).
Sudėtinga strofos forma – sonetas. Keturiolikos eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių. Sonetas turi labai lanksčią ir įvairią intonacinę struktūrą.

Leave a Comment