Kalbos vaizdinės raiškos priemonės:Žoždiai, kurie skirtingai skamba, bet reiškia tą patį vadinami sinonimais.Antonimai – tai priešingos reikšmės žodžiai.Epitetas – tai meninis pažyminys, kuris pabrėžia esminį daikto ar reiškinio bruožą. Tokie epitetai, kurie pridedami prie tų pačių žodžių, vadinami nuolatiniais (močiutė sengalvėlė).Vieno daikto ar reiškinio sugretinimas su kitu daiktu – palyginimas.Metafora – perkletinės prasmės žodžiai ar posakiai, kurių vaizdai paremti daiktų ar reiškinių panašumu.Tokia metafora, kai negyviems daiktams suteikiamos gyvų būtybių ypatybės – personifikacija.Tokia išplėsta metafora, kai kūrinyje vaizduojamos būtybės, daiktai visada reiškia kitus asmenis, daiktus – alegorija.Daikto ar reiškinio pakeitimas poetinėje kalboje kitu pavadinimu yra metonimija (aš išgėriau dvi stiklines).Metonimijos rūšys, kai vienaskaita vartojama vietoj daugiskaitos ir atvirkščiai – sinekdocha.Tikrinio vardo vartojimas bendrine prasme ir atvirkščiai – antonomazija.Tropas – posakis, pavartotas perkeltine prasme.Tropas, kai daiktas, veiksmas ar reiškinys meniškai padidinamas, yra hiperbolė. Ji sustiprina vaizduojamo reiškinio įspūdį.Kartais žodis ar posakis minimą reiškinį ne padidina, o sumažina. Tai – litotė.Ironija – toks tropas, kai žodis pavartotas visai jam priešinga prasme.Sarkazmas – aštri, kandi pajuoka, pagrįsta kalbančiojo pranašumu prieš tą, apie kurį jis kalba arba į kurį jis kreipiasi.Groteskas – tam tikras meninio vaizdavimo būdas mene ir literatūroje, kai žmogus arba jo gyvenimas piešiamas, tyčia perdedant arba sumenkinant, kai tikrovė persipina su fantastika, kraupūs dalykai su juokingais.
Poetinė sintaksė:Kai rašytojas nori atkreipti skaitytojo dėmesę į kurį nors reiškinį, vartoja retorinį klausimą.Toks poetinės kalbos posakis, kuriuo kreipiamasi į įsivaizduotiną klausytoją,yra retorinis kreipinys.Tokį pat poveikį, kaip retoriniai klausimai, atlieka ir retoriniai kreipiniai bei sušukimai.
Paralelizmas – dviejų reiškinių gretinimas, kurį sudaro simetriškai išdėstytos tokios pat arba artimos gramatinės konstrukcijos.Antitezė – paralelizmo atvejis, kai gretinamieji nariai turi priešingą reikšmę.Inversija – įprastinės žodžių tavrkos keitimas sakinyje, siekiant stilistiškai išskirti kurią nors jo dalį.Laipsniavimas – vienarūšių sakinio dalių arba vienarūšių sakinių išvardijimas, kai išskaičiuojamosios savokos eina silpnėjančia arba stiprėjančia tvarka.Pakartojimas – žodžių, frazių ar sakinių kartojimas, atliekantis emocinio pabrėžimo funkciją.Periodas – tai išbaigtas daugianario sakinys, aiškiai skylantis į dvi dalis, turinčias skirtingą intonaciją – kylančią ir krintančią.Asonansas – vienodų balsių pasikatojimas eilutėje, posme.Aliteracija – vienodo sąskambio priebalsių pakartojimas grožinės kalbos raiškumui sustiprinti.Anafora – vienodo sąskambio pradinių žodžių arba sintaksinių derinių pakartojimas eilėraščio eilutėse ir posmuose arba atskirose prozinio grožinės literatūros kūrinio frazėse.Sinekdocha – tropas, kai gyvenimo reiškinio pavadinimas pakeičiamas jo dalies pavadinimu (maskva vietoj rusijos).Polisindetonas – jungtukų bei kitų jungiamųjų žodžių gausumas, jų kartojimas.Euforija – darnus garsų ir jų junginių išdėstymas frazėje.Elipsė – intaksinio praleidimo rūšis. Dažniausiai būna – praleistas tarinys.Epifoja – žodžių kartojimas sakinių arba eilučių pabaigoje. Euritmija – darnus, ritmiškas kalbos bangavimas.Alegorija – tropų tūšis. Atitrauktinės savokos ar tikrovės reiškinio išreiškimas konkrečiu gyvenimišku vaizdu.Išvardijimas – vienarūšių sakinio dalių arba sakinių eilė.Onomatopėja – gamtos garsų pamėgdžiojimas.Parabolė – vaizdavimo būdas, kai idėjos reiškiamos palyginimu, alegorija.Eilėdara:Silabinė (skiemeninė) – remiasi vienodu skiemenų skaičiuomi ir vienu ar dviem pastoviais kirčiais eilutėje.Silabinė – toninė eilėdara – ja parašytuose kūriniuose dėsningai pasikartoja kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys.Toninė eilėdara pagrįsta vienodu kirčiuotų skiemenų skaičiuomi eilutėje. Nekirčiuoti skiemenys čia išsidėstę įvairiai.
Gretutinis rimas – aabb.Kryžminis – abab.Gaubiamasis – abba.Įdomi strofa – trioletas. Tai aštuonių eilučių eilėraštis. Kuriame ketvirtoji ir septintoji eilutė pakartoja pirmąją, o aštuntoji – antrąją. (ritmai – abaabab).Sudėtinga strofos forma – sonetas. Keturiolikos eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių. Sonetas turi labai lanksčią ir įvairią intonacinę struktūrą.