V. Šekspyro “Hamleto” ištraukos interpretacija
V. Šekspyras – vienas garsiausių Renesanso pabaigos dramaturgų. Jo kūryba plačiai žinoma visame pasaulyje. V. Šekspyras yra parašęs nemažai sonetų ir dramų. Savo kūrybos produktyviausiasis metais parašė tragediją “Hamletas”, kuri yra verta literatūros kritikų bei mokslininkų dėmesio visais amžiais.
Ši V. Šekspyro drama yra tragedija, nes joje ryškūs draminiai charakteriai, veiksmo eigoje įsiplieskia konfliktas, kurio pasėkoje žūva pagrindinis herojus – Hamletas. Rašydamas tragediją, V. Šekspyras naudojosi ir kitų autorių kūryba, panaudojo istorinius faktus, tačiau stengėsi veiksmą priartinti prie to laikotarpio aktualijų.
Tragedijos herojai labai ryškių charakterio bruožų, ambicingi. Pagrindinis herojus Hamletas yra kerštinga asmenybė. Jis bjaurisi tokiais, kam “Aukščiausias gėris – valgymas ir miegas? /Galvijas, ne daugiau.”. Ketvirtojoje scenoje Hamletui tenka save raginti atlikti seniai planuojamą keršto planą. Tačiau jis, prieš imdamasis svarbių veiksmų, turi gerai viską išanalizuoti, apgalvoti. Jis yra labiau apmąstymų, nei veiksmo žmogus. Tačiau Hamletas supranta savo esmę: :”Kartodamas: “Tai reikia padaryti”, / Nors nestokoju nei noro, / Nei pagrindo, nei progų tinkamų / Įvykdyt savo ryžtą.”. Jo žodžiuose išblėsta baimė mirčiai. Tačiau galbūt Hamletas perdėtai sureikšmina savo problemą, lygindamas ją su kitų problemomis. Jo problemas atrodo pati didžiausia. Todėl Hamletui atrodo, kad kiti žmonės rizikuoja gyvybe: “Dėl ko? Dėl tuščio riešuto?” Hamletas esti tokioje psichologinėje būsenoje, kai jam rodosi, kad kiti “grumiasi įniršę dėl šapelio”, o jam skaudu žiūrėti, kai jo problemos tokios didelės. Be abejo, jis, būdamas labai sujaudintas ir besiryžtantis svarbiam žingsniui, viską hiperbolizuoja. Nužudyti savo dėdę ir taip jam atkeršyti už savo tėvo nužudymą Hamletui atrodo garbinga ir privaloma pareiga. Tragedijoje tai palyginama su “dvidešimtimis tūkstančių drąsuolių / Dėl įgeidžio, dėl troškulio garbės / I kapą lyg į patalą žingsniuojančių.” Hamletas sumenkina materialias vertybes. Jam, kaip išsilavinusiai ir garbingai asmenybei, šioje situacijoje yra svarbiau moralinės vertybės, atpildas ir teisingumas. Ir pagaliau, baigdamas savo monologą, Hamletas nugali savo pasyvumą. Iš žodžių: “Bet mano mintys prakalbės krauju, / O jeigu ne, – menkybė vardas jų!” Darosi aišku, kad jie herojui turi didelę reikšmę. Jais apibendrinama visa monologo esmė, atsispindi tolimesnė dramos eiga. Čia sukoncentruota pagrindinė herojaus tezė, apibrėžiami jo tikslai: herojui svarbiausia moralė, atsakomybė, teisingumas, pareiga.
Iš šio Hamleto monologo galima daryti prielaidą, kad herojus yra savigarbinga, pareiginga asmenybė. Jis yra tikras humanistas. Hamleto pasakytas kiekvienas žodis yra svarbus ir apgalvotas. Todėl jam siekti tikslo yra svarbiau už viską.
Tomas Šivickas