Atminties apibūdinimas

TURINYS

ĮVADAS...........................3

I. JUTIMINĖS ATMINTIES TIPAI...............4

II. ATMINTIES PAKOPOS..................5

1. INFORMACIJOS UŽKODAVIMAS.............6

2. INFORMACIJOS LAIKYMAS...............8

3. INFORMACIJOS ATKŪRIMAS...............8

4. INFORMACIJOS UŽMIRŠIMAS..............9

III. KAIP PAGERINTI ATMINTĮ................10

IV. APIBENDRINIMAS...................11

V. LITERATŪRA.....................12

ĮVADAS

,,Atmintis kartais esti tokia paslaugi, tokia patvari, tokia klusni; kartais – tokia paini ir tokia vargana; kartais – tokia tironiška, tokia nevaldoma! Be abejo, mes esame stebuklas vi-sais atžvilgiais, bet mūsų gebėjimas prisiminti ir pamiršti atrodo ypač nepaaiškinamas.,,

Jane Austen – Mansfield Park, 1814

Pabandykime įsivaizduoti savo gyvenimą be atminties. Negalėtume mėgautis buvu-siomis džiaugsmingomis akimirkomis, nesijaustume kalti ir nesikamuotume dėl skausmingų atsiminimų. Kiekvienas mirksnis būtų naujas gaivus pojūtis. Taačiau nepažintume nė vieno žmogaus, bet koks darbas – rengtis, virti, kepti – būtų naujas, kiekviena kalba svetima.

Pagalvojus, kaip aiškiai ir gyvai prisimename paprastus ir nepaprastus, ir itin sujaudi-nusius praeities dalykus – galbūt tai buvusį pirmąjį pasimatymą, pirmąjį romantišką pasibu-čiavimą, buvusią automobilio avariją, savo savijautą pirmąją dieną viešint svetimoje šalyje, ir daugelį kitų žmogaus gyvenime pasitaikančių nutikimų. Iškyla ne vienas klausimas: kokie yra atminties tipai, kodėl mes galime prisiminti įvairius dalykus, kaip mūsų smegenyse sau-gomi atsiminimai, kaip jie atkuriami, ar galima pagerinti savo attmintį? Tad pabandysiu pa-nagrinėti šiuos ir kitus klausimus ir rasti į juos atsakymus.

I. JUTIMINĖS ATMINTIES TIPAI

Informacija į atminties sistemą pirmiausia patenka per jutimus. Įspūdžių esama įvai-rių: regėjimo, girdėjimo, uoslės, skonio, judesio. Šitie įvairūs įspūdžiai esti susijungę į sudė-tingas samplaikas – atvaizdus. Žmogaus atvaizdas susidaro iš

š regėjimo ir girdėjimo įspūdžių. Atsimenant sudėtingesnius dalykus gali kilti klausimas, kuriuos įspūdžius lengviau atsime-name – regėjimo, girdėjimo ar judesio. Į šį klausimą psichologijos mokslas atsako taip: vie-ni gausiau ir tiksliau atsimena regėjimo įspūdžius, kiti – girdėjimo, treti – judesio, o ketvir-tieji – visų trijų rūšių įspūdžius vienodai. Pagal šį atpažinimo atžvilgį žmonių atmintis skirstoma į keturis tipus.

Pirmasis atminties tipas – regimasis. Šio atminties tipo žmonių atsiminimuose domi-nuoja regėjimų įspūdžių atsiminimai, tai yra lengviausiai ir dažniausiai atsimena, tai kas bu-vo matyta. Atsimenant žmogų pirmiausia atsimenama jo veidas, akys, veido ir plaukų spal-va, ūgis, bet neatsimenamas balsas. Tokio tipo žmonės geriau atsimena tai, ką yra pats skai-tęs, negu tai, ką yra girdėjęs kitus skaitant. Regimosios atminties tipo žmogus pasakodamas tarytum matyte mato, kuriame puslapyje tai parašyta. Taigi šio tipo žmmonės geriau atsimena matytus dalykus.

Antrasis atminties tipas – girdimasis. Šio atminties tipo asmenys lengviausiai ir ryš-kiausiai atsimena girdėjimo įspūdžius. Atsimindami žmogų, pirmiausia atsimena jo balso tembrą, aukštumą, skardumą. Girdimosios atminties žmogus lengviau atsimena melodiją, upelio čiurlenimą, medžio ošimą. Girdimoji informacija šiek tiek geriau prisimenama negu regimoji.

Trečiasis atminties tipas – judesių. Šio atminties tipo žmonės geriau atsimena tai, kas susiję su judesiais. Ypač daug šio tipo atstovų yra tarp aklųjų. Visa aklojo patirtis daugiausia remiasi judesiais ir labai glaudžiai su jais su
usijusi lietimu. Tačiau ir reginčiojo žmogaus psi-chiniame gyvenime judesiai vaidina svarbų vaidmenį: piešiant, rašant, mezgant, šokant, plaukiojant, slidinėjant ir taip toliau.

Ketvirtasis atminties tipas – mišrusis. Šio tipo asmenų atsiminimo vyksme vienodai kyla visų rūšių įspūdžių bei atvaizdų: regėjimo, girdėjimo ir judesio.

Apskritai reikia pasakyti, kad beveik nėra idealiai grynų atminties tipų. Žiūrint pagal apimtį: vieni priima ir išlaiko atmintyje daugiau įspūdžių, bei atvaizdų, kiti mažiau. Kuo daugiau atsiminimų išlieka atmintyje, tuo didesnė yra atminties apimtis. Suaugusiųjų atmin-ties apimtis yra didesnė negu vaikų pagrindinė taisyklė yra tokia: kad vienu metu galime ap-doroti tik labai nedidelį kiekį informacijos.

Laiko atžvilgiu žiūrime, kaip ilgai žmogus atsiminimus išlaiko ir kaip greitai ką nors įsimena, išmoksta. Mes ilgalaikėje atmintyje laikome daugybę informacijos. Iš savo atmin-ties saugyklos galime susigrąžinti informaciją į trumpalaikę atmintį, į kurią taip pat patenka informacija iš mūsų tuometinės patirties. Dalis šios trumpalaikės atminties yra parodyta ek-rane, kurį vadiname sąmone. Atmintis tik tada gali būti konstatuota, kai atsiminimas yra są-moningas. Mūsų trumpalaikė atmintis laiko tik apie septynis informacijos vienetus, o tas pri-siminimo gebėjimas psichologijoje vadinamas “magiškuoju septynetu plius minus du” (Miller, 1956).

Žmogaus atmintis įvairiais amžiaus tarpsniais kinta. Paprastai manoma, kad geriau-siai gali atsiminti vaikai, tačiau jų atmintis daugiau yra mechaniška. Bet vaikams pradėjus lankyti mokyklą prie me
echaniškosios atminties prisideda protinė.

Suaugusio žmogaus mechaniškoji atmintis pradeda silpnėti apytikriai nuo 35 metų, bet protinė tokio amžiaus žmonių atmintis neturi tendencijos silpnėti. Senatvėje jau ir protinė atmintis be abejo silpsta.

II. ATMINTIES PAKOPOS

Atmintis – tai ilgas išlaikymas to, kas išmokta. Norint atsiminti bet kokį įvykį, reikia, kad mūsų smegenis pasiektų informacija, kuri būtų išlaikoma, o vėliau vėl atgaivinama. Trys pakopos – užkodavimas, laikymas ir atkūrimas – būdingos ne tik žmogaus atminčiai, bet ir kitoms informacijos apdorojimo sistemoms. Pavyzdžiui , biblioteka privalo turėti būdą, kaip sutvarkyti, surašyti informaciją (užkodavimas), saugoti ją (laikymas) ir padaryti pasiekiamą vartotojams (atkūrimas).

1. INFORMACIJOS UŽKODAVIMAS

Užkodavimas – tai informacijos apiforminimas atminties sistemoje, pavyzdžiui sutei-kiant prasmę.

Jei koduojamas žodžių vaizdas, tai vyksta regimasis (vizualinis) užkodavimas, jei ko-duojamas žodžių skambesys, tai vyksta garsinis (akustinis) užkodavimas, kai koduojama sa-kinio prasmė, tai pasireiškia prasminis (semantinis) užkodavimas. Koduojama daugiau ar mažiau automatiškai, sąmoningą dėmesį sutelkiant į pastangų reikalaujantį informacijos ap-dorojimą. Pavyzdžiui atsimenant kelią, kuriuo vakar ėjau į paskaitas, vyksta automatinis (nevalingas) informacijos apdorojimas, o biomechanikos sąvokų mokymasis reikalauja pa-stangų (tai yra valingas apdorojimas).

Milžiniška informacija apie erdvę, laiką ir dažnį koduojame be didesnių pastangų arba iš vis automatiškai (nevalingai). Tam tikra informacija ne tik apdorojame be pastangų, bet tiesiog sunku to nedaryti. Pavyzdžiui kai girdime gimtosios kalbos žodį, tiesiog neįmanoma automatiškai neįsidėmėti jo re

eikšmės. Kai kuriuos žodžius pirmiausia reikia išmokti, o po to imama koduoti automatiškai. Automatiškai informacija apdorojama beveik be pastangų, jos neįsisąmoninant, todėl tuo metu galima galvoti apie kitus dalykus.

Kai kuriai informacijai koduoti ir išlaikyti reikia pastangų ir dėmesio. Valingai ap-dorodami informaciją, užkoduojame jos prasmę, įsivaizduojame, tvarkome.

Valingai apdorodami žodinę informaciją, kad ją galima būtų išlaikyti paprastai ko-duojame jos prasmę (prasminis arba semantinis užkodavimas). Siejame ją su tuo, kas mums jau žinoma, arba su tuo, ką įsivaizduojame. Tyrimais nustatyta, kad neverta stengtis prisi-minti žodžius, kurių nesuprantame, ir kad naudinga tai, ką perskaitėme arba išgirdome, per-teikti kitu prasmingu būdu. Prasmingai medžiagai įsiminti, lyginant su neprasminga, reikia tik dešimtadalio pastangų. Mes puikiai atsimename tuos dalykus, kuriuos siejame su savimi. Tikėtina, kad informacija, kuri yra laikoma “reikšminga man”, yra apmastoma ir geriau iš-laikoma.

Daugelis prisiminimų yra susiję su regimaisiais vaizdiniais arba mintiniais paveikslais (Įsivaizdavimas arba regimasis užkodavimas). Vaizdinių dėsnis tai kai žmonės puikiai atsi-mena vaizdus ir vaizdingus žodžius. Jis taikomas mokant, pamokslaujant, rašant. Abstraktūs dėsniai geriau įsimenami kai susiejami su ryškiais, gyvais pavyzdžiais. Vaizdiniais remiasi daugelis pagalbinių atminties priemonių. Mnemonines (reiškia atmintį) priemones, padedan-čias atsiminti ilgiausius tekstus ir kalbas, sukūrė senovės Graikijos mokslininkai. Jie pažįs-tamas vietas susiedavo su turimu įsiminti dalyko regimuoju vaizdu, o po to sakant kalbą mintyse sugrįždavo į kiekvieną iš tų vietų ir prisimindavo su ja susietą vaizdą. Kitas būdas tai gyvi, ryškūs pasakojimai, kuriuose atitinkamai sudėliojami įsimintini žodžiai. Mnemoni-nės priemonės apima ir garsinį, ir vaizdinį kodus, tai pavyzdžiui, pagalbinių žodžių sistema reikalauja prisiminti skambesį. Šios mnemoninės sistemos dažnai esti žmonių, pakartojančių ilgiausius sąrašus vardų ir kitų dalykų, nepaprastos atminties paslaptis.

Lengvai atsimenamą informaciją pertvarkome į prasminius vienetus arba dalis. Infor-maciją į prasminius vienetus susiejama taip natūraliai, kad laikoma tai savaime suprantamu dalyku. Mes visi geriausiai atsimename tada, kai galime informaciją tvarkyti mums patiems prasmingu būdu. Pavyzdžiui sujungdami į didesnes dalis galime įsiminti daugiau skaičių.

Žmonės, ištobulinę kurios nors srities įgūdžius, informaciją ne tik grupuoja, bet ir su-daro hierarchines struktūras. Kurios susideda iš kelių bendresnių sąvokų, apimančių papras-tesnes sąvokas bei faktus, kurie skaidomi į dar konkretesnes kategorijas. Hierarchiškai su-tvarkyta informacija atsimenama du arba triskart geriau. Pavyzdžiui paskaitos ir literatūros konspektų planas yra tam tikras hierarchinis sutvarkymas – taip pat gali būti veiksminga priemonė įsimenant. Hierarchiškai sutvarkyta informacijos užkodavimo schema:

2. INFORMACIJOS LAIKYMAS

Laikymas atmintyje – tai užkoduotos informacijos išlaikymas tam tikrą laiką.

Kai mes atkreipiame dėmesį į dirgiklį, informacija, kurią tas dirgiklis reprezentuoja, patenka į trumpalaikę arba į darbinę atmintį. Būtent čia yra laikoma informacija, kurios gali prireikti tik keletą sekundžių. Pavyzdžiui pažiūrėję į telefono numerį, kurio vėliau niekada neprireiks, mes įdedame į trumpalaikę atmintį ir užmirštame praėjus kelioms minutėms ar net sekundėms po to, kai surinkome jį.

Perkelti medžiagą iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę atmintį nėra sudėtinga. Tereikia ją tam tikru būdu sustiprinti arba ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio centre. Visai kas kita yra in-formacijos išgavimas iš ilgalaikės atminties. Ilgalaikėje atmintyje informacijos išlaikymo galimybės praktiškai yra neribotos. Atmintyje laikomą informaciją galima grupuoti į kon-statuojamąsias žinias ir procedūrines žinias ( Squire, 1987, J. R. Anderson, 1985 ). Konsta-tuojamosios žinios yra informacija apie faktus. Tai yra du tokios atminties tipai: tai epizodi-nė atmintis ( tai atmintis kurioje laikomi praeityje vykusių mūsų asmeninių, biografinių įvy-kių prisiminimai) ir semantinė atmintis ( ji apima su asmeniniais dalykais nesusijusias sąvo-kas, dėsnius, objektų savybes) . Priešingos konstatuojamosioms žinioms yra procedūrinės žinios ( norint užvesti mašiną , sudauginti trupmenas, pagaminti valgį reikia procedūrinės atminties ) . Procedūrinės žinios yra žinios apie tai , kaip atlikti kokius nors veiksmus – fizi-nius arba pažinimo. Abi žinių rūšys egzistuoja ne atskirai, o jos yra susijusios.

3. INFORMACIJOS ATKŪRIMAS

Atkūrimas – tai informacijos ,, išėmimas ’’ iš atminties saugyklos.

Dauguma žmonių atmintimi laiko prisiminimą, tai yra gebėjimą atkurti tuo metu sąmonės nesuvokiamą informaciją. Psichologai atmintimi laiko visa, kas rodo, jog tai, kas buvo įsiminta , išliko. Taigi atmintis yra ir atpažinimas, ir greitesnis informacijos išmokimas iš naujo. Atpažinimo testai ir laiko, kurio reikia medžiagai išmokti iš naujo, tyrimai parodė, kad išlaikoma daugiau negu galima prisiminti.

Naudojant atpažinimo testus, tam tikros užuominos primena informaciją, kurios kitaip negalėtume prisiminti. Užuominos taip pat nukreipia kur ieškoti . Kuo yra daugiau ir geriau žinomų atkūrimo užuominų, tuo labiau pasiekiama laikoma informacija. Kai žmonės, nega-lintys prisiminti informacijos, gauna užuominų atkūrimui, jie dažniausiai atsimena tai, ko negalėjo pasakyti. Atkūrimo problemos padeda paaiškinti kai kurias vyresnių žmonių atmin-ties nesėkmes. ( Vyresni žmonės prisimena šiek tiek mažiau negu jaunesni, bet gavę užuo-miną , jie prisimena tiek pat.)

Norėdami prisiminti konkretų dalyką, pirmiausia turime atpažinti vieną iš į jį vedančių gijų. Šis procesas vadinamas prisiminimu ( Bower, 1986).

Labai naudinga grįžti į aplinkybių , kuriomis ką nors patyrėme, kontekstą. Mes visi tikriausiai esame patyrią konteksto įtakų: sugrįžus ten kur kadaise gyventa, arba į mokyklą, kurioje kadaise mokytasi, gali užplūsti užuominos atkūrimui, o paskui ir prisiminimai.

Prisiminti padeda ne vien žodžiai, įvykiai ir aplinkybės,bet ir nuotaikos. Praeities įvy-kiai galėjo sukelti ypatingų emocijų, kurios vėliau gali priminti su jomis susijusius įvykius. Psichologas Gordonas Boweris (1983) aiškina: ,, Ypatinga emocinė būsena yra lyg speciali bibliotekos patalpa, kur laikomi atminties įrašai, o tuos įrašus lengviausia atnaujinti, sugrįžus į tą patį kambarį arba emocinę būseną ’’.

4. INFORMACIJOS UŽMIRŠIMAS

Užmiršimas tai yra atkūrimo nesėkmė. Atkūrimo nesėkmę gali lemti proaktyvioji ( tai trukdantis ankstesnio mokymosi poveikis naujai informacijai prisiminti ) arba retroaktyvioji ( tai trukdantis naujų dalykų mokymosi poveikis seniau išmoktiems dalykams prisiminti ) interferencija arba netgi motyvuotas užmiršimas. Kartais atsiminimai kažkaip išdyla,kažkur pranyksta. Daug jaučiam ir matom, bet iš to ne viską atsimenam. Užmirštama tada, kai ne-pavyksta užkoduoti informacijos ir kai mūsų laikomi atsiminimai išsisklaido. Kelių dalykų, ypač panašių, mokymasis gali trukdyti atkurti kitus dalykus. Jeigu sužinojus vieną telefono numerį, mes jį vėliau prisiminsime, tačiau sužinojus dar kelis bus sunku prisiminti kiekvieną paskesnįjį numerį . Tokia proaktyvioji interferencija reiškia , kad tai , kas buvo išmokta anksčiau, kliudo prisiminti naują informaciją. Kaupiantis vis daugiau informacijos, mūsų proto palėpė niekada neprisipildo, bet ji tampa netvarkinga. Pavyzdžiui pakeitus užrakto ko-dą arba telefono numerį, senasis gali trukdyti prisiminti.

Retroaktyvioji interferencija – tai trukdantis naujos informacijos poveikis ankstesniajai informacijai prisiminti. Šią interferenciją galima susilpninti mažinant trukdančių įvykių skaičių, pavyzdžiui, įsiminus naują informaciją, eiti miegoti.

Nors interferencija yra svarbi užmiršimo priežastis, neturėtume jos pervertinti. Kar-tais ankstesnė informacija padeda įsiminti naują.

Sigmundas Freudas, sukūręs išstūmimo sąvoką, teigė, kad mūsų atminties sistemos iš tiesų pačios save cenzūruoja. Kad apsaugotume savivaizdį ir sumažintume nerimą, skaus-mingus atsiminimus galime išstumti.Tačiau išstumti atsiminimai , nedingsta, bet kantrumu bei pastangomis psichoterapijos metu arba remiantis vėlesnėmis užuominomis gali būti at-kurti.

III. KAIP PAGERINTI ATMINTĮ

Tebėra plačiai paplitusi nuomonė, kad žmogaus atmintis gali būti pagerinta. Tačiau iš tikrųjų įgimtoji atmintis dirbtiniu būdu nėra pakeičiama arba ištobulinama. Pačios atminties negalima pagerinti, bet galima pasinaudoti atitinkamomis įsiminimo sąlygomis ir būdais, kad tai, ko mokomės, ką norime įsiminti bei išmokti, ilgiau ir geriau atsimintumėm. Tiktai tokia prasme ir tėra racionalu kalbėti apie atminties lavinimą. Išvardinsime keturias pagrin-dines gero įsiminimo sąlygas.

Pirmoji sąlyga – mokytis laipsniškai: nuo žinomo prie nežinomo, nuo artimesnio prie tolimesnio, nuo konkretaus prie abstraktaus.

Antroji sąlyga – kartoti. Svarbu ne tik pats pakartojimų skaičius, bet ir jų paskirsty-mas atitinkamais laiko tarpais.

Trečioji sąlyga – koncentruoti aktyvų dėmesį. Tai, ko išmokstame susikaupę, ilgiau ir tiksliau atsimename.

Ketvirtoji sąlyga – ne per greitas mokymosi tempas. Jei ko nors išmoksta tik prieš egzaminus, tai po egzaminų tai gana greit primiršta. Reikia mokytis per ištisus metus.

Taip pat atminties psichologija siūlo konkrečius būdus atminčiai pagerinti. Tai gerai sutvarkytų, ryškių ir prasmingų asociacijų užkodavimas, mnemoninės priemonės, sugrįžimas į tas aplinkybes ir nuotaikas, kuriose gausu asociacijų, pasitikrinimas ir kartojimas bei inter-ferencijos mažinimas.

IV. APIBENDRINIMAS

Atmintis – tai ilgas išlaikymas to, kas išmokta. Kompiuteris yra tinkamas modelis žmogaus atminčiai suprasti. Ir viena, ir kita sistemos privalo užkoduoti, išlaikyti ir atgaminti informaciją.

Mums sureagavus į dirgiklį , informacija iš aplinkos patenka į trumpalaikę atmintį.
Trumpalaikė atmintis yra sąmoninga atmintis, kurios pajėgumas ribotas – maždaug septyni informacijos bitai (vienetai) vienu metu. Kad trumpalaikėje atmintyje esanti informacija per-eitų į ilgalaikę atmintį , ji turi būti užkoduota. Jei to nepadarome ji greit užmirštama. Todėl mokytojai privalo sukelti mokinių galvose kodavimo bei kartojimo procesus. Nes tai ko jie nori išmokyti turi pereiti į jų ilgalaikę atmintį, o po to būtų iš jos išgauta.

Išanalizavus žmogaus atminties reiškinį, matome, kad jos reikšmė yra ypatingai di-delė. Atmintis yra psichinio gyvenimo vienybės bei vientisumo sąlyga, nes jungia tai, ką da-bar pergyvename, su tuo, ką esame kitados pergyvenę. Jei nebūtų atminties funkcijos, tai vi-sas mūsų psichinis gyvenimas būtų ribojamas tik to, ką dabartiniu momentu pergyvename. Atminties funkcija talkininkauja mąstymui: iškeldama faktus, dabar esamąją faktų bei santy-kių medžiagą reikiamai papildydama kitados pažintais faktais bei atžvilgiais. Atminties funkcija neišvengiamai talkininkauja ir valingam veikimui, iškeldama motyvus, tai yra pri-mindama atitinkamus vaidinius bei veiksmus. Darbas mokykloje, mokymas bei mokymasis labai remiasi atmintimi.

LITERATŪRA

1. DAVID G. MYERS . PSICHOLOGIJA. – Kaunas, 2000.
2. J. KRALIKAUSKAS . PSICHOLOGIJOS ĮVADAS. – Kaunas, 1993.
3. N.L. CAGE, D.C. BERLINER. PEDAGOGINĖ PSICHOLOGIJA. – Vilnius, 1994.

Leave a Comment