V.Šekspyro 116-ojo soneto interpretacija

V. Šekspyro 116-ojo soneto inperpretacija

Viljamas Šekspyras – renesanso epochos atstovas. Tuo metu poezijoje atgimsta jausmų vaizdavimas. Tai buvo postūmis sisuformuoti sonetui (sonetas – tai griežtos sandaros, kuriolikos eilučių eilėraštis, rimuojamas pagal tam tikras taisykles). Žymiausias anglų dramaturgas, Viljamas Šekspyras, yra garsus ir savo angliškojo tipo sonetais, kuriuos sudaro trys ketureiliai ir dvieilis.
Šimtas šešioliktas V. Šekspyro sonetas pilnas jausmų ir apmąstymų apie meilę, meilės įtaką ne tik žmogui, bet ir aplinkai. Jau pirmose pirmojo posmelio eilutėse („Dviejų širdžių ištikima draugystė/ Jokių nepaiso kliūčių keelyje“) išsakomas lyrinio subjekto įsitikinimas, kad tik stiprus ryšys tarp dviejų žmonių padės atremti gyvenimo kely sutiktas negandas ir nelaimes. Juk dviese, o dar jei jausmas ir abipusiškai vienodas, duobėtu gyvenimo keliu yra kur kas lengviau žengti. Bet kitos dvi pirmojo posmo eilutės („Juk meilė – dar ne meilė, jeigu ją/ Sutriuškina klasta ir išdavystė“) tikros meilės viziją nuspalvina ne rožine spalva, o ją šiek tiek patamsina, nes net, rodos, tyriausias jausmas gali būti suterštas klastos, melo, išdavystės. Meilė – tai kaip neeatvertos durys: iš išorės viskas artodo puiku ir miela, kol jų neatveri ir nepamatai, kad visgi viskas ne taip jau ir nuostabu.
Antrajame posme V. Šekspyras aprašo, jo nuomone, kokia turėtų būti ta tikroji meilė („Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,/ Kuri nė

ė mirksniui nepaliauja degti“). Šios dvi antrojo posmo eilutės tik patvirtina, kad tikroji meilė turi būti amžina, ji negali kelti abejonių. Be to paskutinės šio posmo eilutės („Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,/ kai laivą svaido viesulai pikti“) tik dar labiau atskleidžia tikrosios meilės ypatybes. Visa širdim mylintis žmogus jokiu būdu nenusisuks nuo į nelaimę ar bėdą pakliuvusio mylimojo. Jis turi jį palaikyti, padrąsinti galbūt galvoti, kad ta neganda ar nelaimė lygiai taip pat gali paveikti ir jį patį.
Trečiajame soneto posme papildomas tikrosios meilės ypatybių sąrašas. Meilė nepriklauso nuo nieko, išskyrus du žmones, kuriuos ji sieja. Jie patys ją tvirtina ir kuria, niekas kitas. Pasaulis jau taip sutvertas, kad gėrį kompensuoja blogis, gyvybę – mirtis, bet tik meilės nėra kam kompensuoti – ji amžina („„Meilė ne pastumdelė Likimo;/ Jai visagalis Laikas nebaisus“). Stipresnio jausmo už meilę nėra, joks kitas jausmas jos lygiaverčiai nepakeis.
Sonetas baigiamas liūdnai („Jei tau meluoja posmai šių eilių,-/ Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu.“). Lyrinis subjektas nusiviltų, jei žmonių neįtikintų jo žodžiai apie tikrąją meilę, jos egzistavimą ir būtinumą.
Sonete daugybė meninių priemonių: personifikacijų („draugystė <.> nepaiso kliūčių kelyje“), kurios kūriniui suteikiagyvumo; palyginimų („Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti“). Palyginimai kūrinį papildo lyriškumu, kūrinys tampa jausmingesnis. Be to, sonete yra epitetų, jų bene daugiausia (i
ištikima draugystė, gūdžią naktį, viesulai pikti.). Šios meninės priemonės kūriniui suteikia vaizdingumo, kūrinys tampa patrauklesnis, įdomesnis.
Pagrindinė kūrinio mintis – meilė yra ir ji būtina. O sonetas pilnas teiginių ir neiginių, kurie tik pagrindžia pagrindinę kūrinio mintį.
Šimtas šešioliktame V. Šekspyro sonete buvo pateikta daug minčių ir apmąstymų apie meilę, bet ar ji yra, kiekvienas turime savo nuomonę. Tik lyrinis subjektas nusiviltų, jei abejotume meilės egzistavimu.

Leave a Comment