V. Mykolaitis – Putinas „Iš saulėtų vaišių“

V. Mykolaitis – Putinas „Iš saulėtų vaišių“

Simbolistų kūryba panaikino ribas tarp regimo ir nujaučiamo, konkretumą, žemiškumą susiejo su nematoma žmogaus dvasios realybe. Šiai nuostatai paklūsta ir V. Mykolaičio – Putino eilėraščių rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ pasaulis – sudėtingas prieštaravimų, šviesos ir šešėlių žaismo darinys. Čia daugialypė būtis ir jos ieškojimai problematiški, tačiau integralumo pojūtis ir nors akimirkai atrasta sielos laisvė yra per daug reikšmingi, kad žmogus jų atsisakytų. Būtent todėl svarbiausiais eilėraščio „Iš saulėtų vaišių“ prasminiais akcentais tampa vidinis nušvitimas, savotiškas praregėjimas – „palaiminti, kurie tiki nematę“, palaiminti, kurie gyvenime ieško aukštesnės jėgos, idealo prisilietimo, nors ir niekad nesugaunamo.Eilėraščio tema bendra visai poeto ankstyvajai lyrikai – pasaulio slėpiningumas, sielos disonansai šiame kūrinyje yra ašis, apie kurią komponuojami lyrinio subjekto jausmai ir mintys. Vaizduojamas žmogus nėra minios dalis. Tai ryški, išskirtinė asmenybė, linkusi į savistabą ir savianalizę, todėl neatsitiktinai kalbama pirmuoju asmeniu – monologas įgauna ryžto, didingumo, be to, asmeniškumo įspūdį. Siekiama pažinimo, prasmės pojūčio, nors tuo pačiu suvokiama, jog tobulėjimas įmanomas tik per kančią. Apskritai šis žmogus turi kūrėjo dvasią- nerimstančią ir besiilginčią. Įdėmus žvilgsnis į pasaulį, kritiškas savęs, savo būties vertinimas ir begalinis laisvės poreikis tik patvirtina tokią prielaidą. Saugodamas individualumą, kaip būtiną kūrybos sąlygą, lyrinis subjektas vis dėlto neneigia savo priklausomybės amžinybei, visatai, savo priklausomybės Dievui. Tačiau tik šiuo atžvilgiu jis tėra kažkokios sistemos dalis, visa kita sprendžiama sielos gelmėse, kur žmogus lieka vienas ir turi pats išspręsti savo gyvenimo dilemas. Todėl kontempliacija, susimąstymas, stebėjimas – pagrindiniai eilėraščio vaizdų atsiradimo veiksniai, o pats lyrinis vyksmas vis gilėja bei stiprėja, nes pasaulio prieštaringumas gimdo nesibaigiančią jausmų kaitą: tai rezignaciją keičia ryžtas, tai liūdesį – džiaugsmas ir tokia išorinės bei vidinės erdvės dinamika neigia bet kokią neginčijamų išvadų galimybę, pasaulis negali egzistuoti status quo būsenoje. Nei laikas, nei erdvė nesustingę, daiktų kontūrai piešiami neryškia linija, o kartais tai tiesiog kelios detalės, akimirkai išplėštos iš realybės.

Sudėtinga ir nevienalytė ne tik žmogaus dvasinė realybė, bet ir eilėraštyje vaizduojama erdvė, kuri skyla į kelias opoziciškas plotmes. Namo ar būsto ženklas siejamas su siela, vidiniu pasauliu, kur priimami esminiai sprendimai, kur žmogus susitelkia ties svarbiausių būties problemų nagrinėjimu. Tai mąstymų ir kančios vieta, nuolat keičiama išorinio pasaulio atspindžių. Ji aiškiai siejama su vienatve, kone askeze („lig sutemų meto tyloj išrymojęs, <…> vienas išeisiu tyliai pro duris“). Išorinis pasaulis taip pat dvilypis ir kiekviena iš tų dviejų pusių savaip artima žmogaus prigimčiai – dvasios žemumų bei aukštumų konfliktui. Būties dualistiškumas neišvengiamas, jis ir nulemia gyvenimo dramatiškumą, nuolatinį buvimą „tarp“ – tarp žemės ir dangaus, tarp idealo ir realybės. Dvipoliškumas, ryškūs kontrastai tik pabrėžia tų pradų opoziciškumą, nesuderinamumą, be to, pati eilėraščio situacija yra nestabili, tarsi perėjimas iš vieno kraštutinumo į kitą. Žmogus sugrįžta į save iš vienos erdvės, kad vėliau išeitų į kitą. Toji kelionė, ėjimas ir sudaro kompozicinį eilėraščio pamatą, vienintelę regimą siužetinę liniją.Negalima teigti, jog lyrinis subjektas pasmerkia gamtiškąją, inkstinktų valdomą prigimties dalį. Žemė – gaivalinga, galinga, aistringa, pilna gyvenimo geismo. Ji – šviesos ir džiaugsmo šaltinis. Tokia būtis panaši į trumpą ir ryškų degimą. Akcentuojamos spalvos, pojūčių pilnatvė: garsai („ūščioja“, „gaudžia“), vaizdai („sūkuriai spindulingi“), kvapai. Tačiau ta harmonija vienpusiška ir paviršutiniška, priimtina tik elementarių poreikių vidutinybei. Ši realybė tegali išmokyti imti ir džiaugtis („saulėtų vaišių“), tačiau žmogus, vien gaudamas ir nieko neduodamas, gyvendamas be jokių pastangų, skursta dvasiškai, greit pailsta ir perdega. Būtis tampa prasminga dovanodama, šviesdama pasauliui – tai ypač ryškiai jaučiama paskutinėje eilėraščio strofoje. Be to, laimė pati savaime yra ir priežastis, ir atsakymas, todėl ji nekelia žmogui jokių klausimų, jokių problemų, ji neverčia kentėti. Ne veltui skausmas turi daug veidų, o džiaugsmas – tik vieną. Kančia padeda atsigręžti į save, verčia veikti ir individas nebelieka vien pasyvus gyvenimo stebėtojas. Tik tuomet žmogus užsigrūdina, nes jam suteikiama galimybė dvasiškai tobulėti. Todėl, užuot pasitenkinęs lengvai pasiekiama laime, kūrėjas jos atsisako – dvasia nepajus laisvės ribotoje erdvėje. Lyrinis subjektas užveria duris, atsiribodamas nuo primityvumo bei laikinumo („plaštakės“), nes jaučia, jog silpsta jo dvasinės ir kūrybinės jėgos. Tai momentas, kai pajuntamas nebūties ir beprasmybės alsavimas („širdį nykybės šešėliu apsupo“), taigi visa šviesa, visos malonumų saulės – paviršutiniška saviapgaulė.
Žemė žmogų ir maitina, ir kartu stumia į pražūtį – ji siejama su prigimtine nuodėme. Biblinis moters – Ievos – ir angies simbolis, kalba apie dvilypę pasaulio prigimtį, apie grožį ir kartu gundymą, nuodėmingumą. Žmogaus ir augalo paralelė – žiedai ir šaknys – iš esmės parodo, jog ir vertybė – meilė, jaunystė – ir yda to paties medžio vaisiai, gyvenime ragaujami po lygiai. Tokia yra Dievo bausmė, išvarymo iš rojaus priežastis, tokia lemtis, kuriai dažniausiai paklūstama. Likimas yra šio pasaulio viešpats, nusilenkimas jam – žmogiškų galimybių ribotumo pripažinimas. Taip teigiamas dvasios nuovargis, nuobodulys ir gyvenimo aistros praradimas. Tačiau net ir toks susmulkėjimas reikalingas – būties dramatizmas, nuopolis sustiprina žmogų, leidžia jam pakilti ir pasipriešinti lėmimui. Kaip M. K. Čiurlionio „Šauliui“ nušauti juodą negandos paukštį šviesioje vakaro padangėje.Grįžimas į namus, į save – budėjimas iki sutemų, kuomet atsiveria dvasios akys. Pabunda maišto dvasia, minties ir valios energija veda žmogų į kosmoso, amžinybės būtį, jį išlaisvina. Lyrinis subjektas laikinai palieka žemiškąjį gyvenimą – jam negaila mirštančios saulės, jis nuplauna versmėj sudulkėjusias kojas, tokiu simboliniu, sakraliu veiksmu visiškai atsiribodamas nuo nuodėmės, silpnybės, pereidamas į kitą egzistencijos pakopą. Panašų apsivalymo motyvą galima rasti ir Biblijoje. Žmogus iškeliauja naktį, tačiau toji tamsa yra kita šviesos – vidinės šviesos – atmaina. Paklūstama neaiškiam ilgesiui, kvietimui, tolimos „būties aidėjimams“. Erdvės „ten“ vaizdas aiškiai romantiškas, todėl gana tradicinis – žvaigždės, dangus, miglos. Veržiamasi auštyn, tolyn, akcentuojamas beribis skubėjimas į begalybę, kilimas į viršų. Aukštesnioji būtis labai trapi ir lengvai sutrikdoma, ji tarsi keli nedrąsūs amžinybės prisilietimai prie žmogaus sielos. Tai daugiau vaizdiniai ar vizijos, tačiau jos ir rodo išliekantį žmogaus dvasinį individualumą. Sąmoninga egzistencija gyvuoja ir kaip visumos dalis, ir kaip savarankiškas veiksnys.„Mąstančios viršūnės“ yra išorinio pasaulio luobas, kurį reikia pralaužti, ženklas, bet ne vien – jos kartu žymi žmogiškosios prigimties dalį, sietiną su absoliuto ilgesiu.
Eilėraščio finalas – visiškos laisvės pojūtis. Žmogus nugali savo prakeiktą likimą, grįžta į pirmykščius sandoros su Dievu laikus, gimsta be nuodėmės: „kaip šiandien nužengęs nuo rankos Kūrėjo“. Tarsi pakartojamas pasaulio kūrimo ritualas. Apskritai V. Mykolaičio – Putino poezija yra teocentrinė, todėl žmogus idealiojoj būtyje atgauna dvasinę ramybę ir nelieka vienišas. Jis regi Viešpaties veidą. Ir nors lyriniam subjektui neleista ilgai justi savo ir kosmoso vienovę, laisvė – tai tik akimirka, tačiau jis gavo naują impulsą gyventi, nešti pasauliui šviesą. Tas postūmis suvoktas kaip didysis meilės įsakymas – krikščionybės pagrindas, vadinasi, humanistinė pasaulėjauta suteikia egzistencijai prasmę, žmogiškosios vertybės yra amžinybės garantas. Tik taip įmanoma šiokia tokia vidinės realybės ir išorinio pasaulio sintezė. Projekcija į visatą, ilgesys – žmogaus dvasios esmė, o žemiškas gyvenimo geismas – jo būties ištakos, realusis pagrindas. Nors lyrinis subjektas ir neišsprendžia visų dilemų, jis kentės nešdamas pasauliui šviesą, laisvės dvelkimą, todėl tas skausmas yra gražus ir įkvėptas. Tai lemia eilėraščio optimizmą, galutinį nuskaidrėjimą, nes žmogus surado optimalų santykį su gyvenimu. Nebeliko nepažinumo sukeltos nevilties ir rezignacijos.Simbolistinėje kūryboje nesistengiama siekti realumo. Ir V.Mykolaičio – Putino eilėraštyje „Iš saulėtų vaišių“ išorinė erdvė taip pat laisvai transformuojama pagal vidinę žmogaus jauseną. Iš kasdienybės, iš paprastos laimės pakyla maištinga dvasia, kuriai per blanki saulės šviesa, per ankšta tikrovė. Deklaruodamas laisvę kaip aukščiausią vertybę, poetas pristato savitą herojų su begaliniu amžinybės troškuliu. Ir nors žmogui neduoti sparnai, tačiau troškimas atsiplėšti nuo žemės paverčia jo būtį dramatišku ieškojimu – savęs pasaulyje ir pasaulio savyje, palaimintu visagalės Kūrėjo rankos.