V. Mykolaičio – Putino lyrinė poema „Somnanbulas“

V. Mykolaičio – Putino lyrinė poema „Somnanbulas“

V. Mykolaičio – Putino vėlyvosios kūrybos laikotarpį įprasmina lyrinė poema „Somnanbulas“. Nors ir šiame kūrinyje poetas neatsisako būties dvilypumo, dramatiškumo nuojautų, tačiau čia dar didesnę galią įgyja filosofinė mintis, žmogus egzistuoja nebe realiame pasaulyje, atpažįstamoje tikrovėje, o kūrybos, jausmo, minties laisvai transformuojamoje erdvėje. Iš tiesų svarbu ne tai, koks iš esmės yra regimasis pasaulis, o tai, kaip žmogus jį suvokia ir priima savo sieloje. Tik įprasmintas tikrovės ženklas gali tapti tvirtu pagrindu V.Mykolaičio – Putino filosofinei minties – idėjos – pasaulėžiūros plėtotei.
Poemos tema – žmogaus kelionė į save – primena daugelio kitų poeto eilėraščių, visų pirma „Vergo“ temą. Tačiau „Somnanbulas“ ypatingas tiek savo būties koncepcija, tiek aiškiu daugiabalsiškumu. Į visas nuomones įsiklausoma, visi požiūriai vertingi, jų disputas padeda geriau atskleisti egzistencijos sudėtingumą: nėra pasaulio vienovės, idealios harmonijos, visa, kas prieštaringa – neišardomai susimaišę. Skirtingos vertybės ir jų nesuderinamumas lemia tai, jog V.Mykolaičio – Putino eilėraštyje konfliktas ar kontrastas tampa esminiu kompozicijos pamatu. Prieštaringi gali būti ir veikėjai, šiuo atveju, somnanbulas – ir kritiškasis, blaivaus proto žmogus, paasakotojas, kurie savo pasaulėžiūra yra visiški antagonistai, nors iš esmės jų siekiai, sielos troškimai vienodi – laisvė, grožis, idealas.
Kūrinio pagrindas – iliuzija, net savotiška sapno apgaulė. Turbūt nė viename V.Mykolaičio – Putino eilėraštyje taip plačiai nepiešiama pasaulio „ten“, „anapus“ vizija, iš karto pabrėžiant jo

os nerealumą: „jam atrodė“. Apskritai somnanbulo siekių, svajonių erdvė pasakiška, primenanti rojaus sodą – šviesi idilė, kurioje spindi saulė, vyrauja žydros, mėlynos, geltonos – taurios ir dangiškos – spalvos. Somnanbulą šioje erdvėje masina tai, ko jis neranda realybėje: „nei čia melo, nei apgaulės“. Dvasinė laisvė leidžia pasijusti kūrėju, vos ne dievu ( „kūnu tampa mano žodis“, „man nėra negalimybės“). Jis keliauja iš nakties į šviesų, naują rytą, taip laiko ženklais brėždamas dviejų kontrastingų erdvių ribas. Šis veikėjas visiškai išsivaduoja iš žemiškojo pasaulio gniaužtų ir pradeda savo piligrimystę į sielos, kūrybos šventovę. Somnanbulas net pats praradęs realumą: vaiduoklis išblyškusiu veidu su šypsniu lūpose ir užmerktom akimis. Jam svarbesnės dvasios akys, vidinis regėjimas, kuris nesuvaržytas įprastinėmis formomis. Kiekvieno reiškinio esmę ir tikrąją prasmę žmogus gali tik nujausti, o nee protu suvokti.
Tačiau somnanbulas nelieka vienišas. Greta pasakotojas, kritiškai stebintis, vertinantis iliuzinę somnanbulo būtį ir kelionę. Šis veikėjas, galima sakyti, tradicinis V. Mykolaičio lyrikos žmogus, skausmingai išgyvenantis savo būties dvilypumą – tarp idealo ir žemiškumo, amžinybės ir laikinumo – ir jaučiantis jos dramatiškumą. Jam žavi somnanbulo vizija, jis trokšta laisvės, pažinimo bei bodisi žemiškumu. Negalima gyventi realybėje, kur „tvankus ir ankštas <.> pasaulis“, kur nėra meilės, taurumo, kur žlugdoma, kaustoma dvasia („dvasia ir kūnas mirtinai paliego“). Jo lemtis – nuolat svyruoti tarp dviejų bū
ūties polių ir niekad nė vieno jų nepasiekti.
Dangiškasis pradas traukia sekti somnanbulu, jausti sielos giminystę („mano draugas somnanbulas“), o protas tuoj prikiša iliuzinio pasaulio apgaulę. Todėl šis žmogus – neramia širdim ir blaiviu protu – klumpa ten, kur somnanbulas žengia neabejodamas, kur „jį veda jo svajonės“. Pasakotojui somnanbulo būtis , naujas rytas – tik aklas sapnas, todėl jis smunka į prarajas, su siaubu stebi aštrias uolas. Gyvenimas iliuzija atrodo negalimas ir neprasmingas, teigiama, jog tai – vergavimas, saviapgaulė. Tačiau nelaimingas tik jis pats, nes pajutęs savo būties ribas, išgyvena tikėjimo tuo, ką mato, krizę, moralinių normų ir žmogiškumo žlugimą realybėje. Apie tai jam byloja ir somnanbulo, tikriau jo pasąmonės, sielos pasibaisėjęs šauksmas: „tavo širdį graužia alkis / Tavo sieloj gėla siaučia / Tavo kaulai – šiurpūs griaučiai !“ Žemiška proto, logikos dėsniais grįsta būtis laikina bei trapi. Blaivus protas ironizuojamas – ne jam suvokti nemirtingumo ir amžinybės paslaptis. Į šviesą einama paklūstant somnanbuliškajai būsenai, kurią labiausiai sudramatina mirties šešėlis. Todėl realistas lieka savajame pasaulyje, o jo antagonistas išeina „ten“, iš kur į žemiškąją būtį nebegrįš. Konfliktas tarp idealo ir realybės neišsprendžiamas. Somnanbulas pakluso kosmoso – begalybės kvietimui, įžengė į naują būtį.
Pagrindiniam poemos konfliktui atskleisti ypatingai svarbūs erdvių, laiko ir nuotaikų kontrastai. V. Mykolaitis – Putinas ir šioje poemoje išlieka plačių erdvių poetu. Pasaulis vaizduojamas nuo be
edugnių iki dangaus, labai paslaptingas ir mistiškas. Plačių reginių vaizdai čia įgavę simbolinę prasmę: bedugnė – nuopolis, pražūtis, sielos tamsuma, dangus, saulė – nepasiekiamybė, idealas, aukštesnieji ir aukščiausieji siekiai. Be to, išplėsdamas erdvę iki begalybės, V. Mykolaitis – Putinas kartu pabrėžia žmogiškos būties trapumą ir somnanbulo kelionės didingumą. Ėjimas į begalybę, dvasios laisvę įkvėptas ir galingas. Žmogus, siekiantis amžinybės, idealo, nors ir apgaulingo, yra gražus. Prasminga, jog somnanbulo kelionę palydi lietuvių liaudies sutartinių priedainis, lyg ir pats savaime neturintis jokios prasmės – „Dauno lylia lingorita“. Taip poetas dar kartą pabrėžia didelę dvasinę energiją ir kontempliacinę patirtį, užfiksuotą liaudies kūryboje (galima lyginti su „Rūpintojėliu“) bei suteikia somnanbulo kelionei tam tikrą dainos ritmą, lyrinę nuotaiką. O juk kūrinio pagrindinė linija, regis, tokia nesudėtinga: „eina“, „ėjo“ ir pagaliau atomazga – „nuėjo“.
„Somnanbulas“ įdomus ir kaip dviejų skirtingų epochų sąlytis. Ši poema gerai atskleidžia, ką dvi literatūrinės kryptys gali viena kitai padovanoti, kuo jos panašios. Simbolizmą tokia meninė „giminystė“ sieja su romantizmu. „Somnanbulas“ savy talpina nemaža romantinei kūrybai būdingų bruožų, būtent, savitą žodyną, nepaprastų, stebuklingų erdvių pamėgimą, paslapties, šešėlio, rūko apgaubtus vaizdus. Panašiai pasirenkamas ir laikas bei kuriama atitinkama nuotaika. Užtenka vien palyginti baladišką „Somnanbulo“ nakties vaizdą, susietą su žmogaus išgyvenama būsena („Lauke naktis.“<.>„Kur jis eina ?“) ir A. Mickevičiaus „Vėlines“ („naktį ši
iurpią, naktį klaikią“). Taip pristatomas neįprastumas, neatitikimas tarp žmogaus (somnanbulo) jausenos ir gamtos, realybės pasireiškimo.
Atidžiau gilinantis į poemos struktūrą, jos pagrindinių veikėjų tarpusavio santykius, paaiškėja, jog nėra teisinga juos apibūdinti kaip visiškus antagonistus. Lyrinis vyksmas stiprėja, dvasinė įtampa didėja, todėl ir vidinis žmogaus pasaulis nelieka statiškas, jame žaidžia šviesa ir šešėliai. Dinamiškas ir somnanbulo bei realistiškojo proto ryšys: kartkartėmis jų balsai išsiskiria ir vėl sutampa, net stebėtojo situacija nėra vientisa ir pastovi. Iš pradžių jaučiamas susirūpinimas somnanbulo aklumu, nuoširdumas ir supratimas, artumas kilniems, šviesiems sielos polėkiams („Ak dabar jį pažinau / Su juomi aš draugavau“) perauga į nusivylimą savo dalia, net savotišką pavydą tam, kuris turi savąjį idealą, taip atkakliai siekiamą. Čia nuskamba aštriausia somnanbulo vizijos kritika („Nelaimingasis“, „sapno aklas vergas“, „tik vėjo blaškomas šešėlis“), kuri kritiškąjį protą veda į atvirą sprendimą – „pašauksiu jį !“ Tai poemos kulminacinis taškas, dramatiškos situacijos viršūnė. Tačiau pasireiškia prigimties konfliktas, kuriame laikinai laimi širdis, o ne protas. Deja, realistui nelemta keliauti tokiu pat būties keliu, nes jį kausto daiktiškumo sureikšminimas, pirmenybę atiduodantis tam, ką galima apčiuopti. Dėl šios priežasties žmogus negali ištarti somnanbulo vardo ir išgyventi amžinybės pojūtį. Į sapno būtį nevalia įsiveržti realybei, nevalia jos trikdyti.
Galutinis poemos konflikto sprendimas pateisina somnanbulo viziją. Būtent sapno pasaulis yra tikresnis, šviesesnis ir teisingiau sutvarkytas nei realybė, todėl amžinas ir žmogaus veržimasis ten, „kur pasauliai nematyti“. Idealo siekimas tampa būties atrama, pagrindu, ištaisančiu jos beprasmiškumą ir nugalinčiu nebūtį. Tačiau somnanbulo kelias lemtas ne visiems, nes dvasios laisvė, pažinimas – nuo asmenybės priklausančios sąvokos. Kiekvienas laisvas pasirinkti arba individualybės maištą, arba susitaikymą su regimybe. Žmogaus sprendimas poemoje stebimas iš šalies, todėl somnanbulo išgyvenamas naujos būties potyris, prilygstantis kūrybai, dvasiniam nemirtingumui, atrodo didinga nepasiekiamybė.
V. Mykolaitis – Putinas, kurdamas somnanbuliškąją viziją dar kartą atsigręžė į žmogaus egzistencines reflekcijas. Somnanbulas – stipri, išskirtinė asmenybė, nugalėjusi žemiškumo trauką, atvėrusi naują pasaulį už daiktiškumo ir laikinumo. Tik ten jis laisvas kūrėjas, kuris, pasistatęs nemirtingą dvasios šventovę, pakyla virš kasdieniškos būties į naują tolį.

Leave a Comment