Maironis „Ar aš kaltas“

Maironis „Ar aš kaltas“

Ne visos dainos, paveikslai, romanai ir, žinoma, ne visi eilėraščiai gyvena vienodai. Šis teiginys ypač tinka aptariant Maironio individualiąją ir visuomeninę lyriką, nes įdomu stebėti, kaip keičiasi jų priimtinumas naujomis istorinėmis aplinkybėmis pakitus žmonių mąstysenai, idealams, siekiams. Meilė tėvynei, jai skirtas pasišventimas ir kovos – tai temos, kurios svyruoja ant aktualijos ribos ir gyvena pagal istorijos įgeidžius: tai budi ant visų lūpų, tai pasilieka mokyklinių vadovėlių puslapiuose. Būtent todėl asmeninė lyrika gali džiaugtis, gyvuodama pagal sielos dėsnius, kurie yrra pastovesni ir dažnam artimesni negu valstybės ar istorijos valios apraiškos. Perimdami amžinuosius būties klausimus, problemas, kurių sprendimas skirtingai interpretuojamas kultūriniame (ir literatūriniame) pavelde, žmonės iš naujo atranda Maironio sukurtus sielos dramos dienoraščius. Nors jie ir nėra tokie žinomi kaip „Trakų pilis“ arba „Kur bėga Šešupė“, bet ne taip priklauso nuo laiko ir žmogaus atminties. Dėl šios priežasties visada prasminga gilintis į vieną tokių „intymių išpažinčių“ – pavyzdžiui, eilėraštį „Ar aš kaltas“.
Šiame kūrinyje svarbios beveik visai Maironio individualiajai lyrikai būdingos temos. Tai žmmogaus pasirinkimo, laimės, skausmo potyrio, vidinės harmonijos trūkumo, idealo siekimo klausimai – amžinos, bet dažniausiai sunkiai suvokiamos dvasinio gyvenimo realijos. Nujaučiamas labai ryškus vidinio pasaulio konfliktas. Pagrindinė problema – žmogaus kelio, pasirinkimo gyvenime – sprendžiama kategoriškai (arba – arba), nes lyrinis subjektas mato tik dv

vi galimas išeitis ir abi jos – nesuderinamos. Apskritai tai maksimalistinių siekių žmogus, kuris daug iš savęs reikalauja ir negali gyventi nuošaly ar ant ribos – svyruoti tarp dviejų galimybių, tarp dviejų tiesų. Jis nėra jaunas, atvirkščiai – tai jau pakankamą gyvenimo patirtį sukaupęs žmogus, kuris spėjo nusivilti laime ir patirti kančią (palyginimas „Apgautos vilties / neišsemsi kaip marių vandens“), bet nesusitaikė su gyvenimo realybe, o kasdieniai praradimai nenumaldė noro kovoti, stengtis pažinti gyvenimą ir savo sielą. Savianalizė (žvilgsnis į savąjį „veidrodį“) – stiprios, savarankiškos asmenybės ženklas. Toks tegali būti tik labai intensyviai būnantis žmogus, gal net kūrėjas, nepaprastai jautrus aplinkai, pasauliui, kurio skurdumas ir materialumas verčia jį kentėti. Šiai sielai svetimi vidutinybės, įprastumo rėmai, suteikiantys pasitenkinimą pasiektu, sustabdantys bet kokį ieškojimą. Būtent išorinės ir dvasinės errdvės neatitikimas lemia kūrinio dramatizmą, suteikiantį eilėraščiui gyvybingumo bei nuolatinio judėjimo įspūdį.
Nors lyrinis subjektas, jo kančia ir dvasios ieškojimai yra panašūs kaip ir kitų individualiosios Maironio lyrikos kūrinių, bet šiame eilėraštyje jie įgavę konkretesnį pobūdį ir aiškiau išsakyti. Žmogus, nerasdamas atsakymų į jį kankinančius klausimus, nebegalėdamas sutalpinti savyje susikaupusių jausmų, pažeria retorinių klausimų laviną, lyg bandydamas išsakyti kitam, kas jį slegia. Vargu ar jis iš šios išpažinties tikisi palengvėjimo, net vargu ar tikisi būti suprastas. Pasirinkta lyrinio monologo (pabaigoje – ryžtingos deklaracijos) fo
orma ragina skaitytoją įsigilinti į išsakytas mintis, pasvarstyti savąjį pasirinkimo variantą. Vienas iš svarbiausių klausimų – kodėl gyvenime tiek daug kančios, žalojančios žmogaus dvasingumą, stumiančios į abejingumą ir nusivylimą („Rodos, širdžiai paskirta mylėti, / Tai kodėl gi jai tenka kentėti ?“). Patirtas gyvenimo atšiaurumas kartėliu nusėda žmogaus širdyje, ją užnuodydamas. Regis, lyrinis subjektas net neabejoja kilnia sielos prigimtimi ir pripažįsta jai tik taurius troškimus, kurie kasdieną žalojami ir pančiojami žemiškos realybės. Todėl šiame eilėraštyje nėra susitapatinimo su žemės dulke ir svarstymų apie sielos nuodėmingumą ir silpnumą, kurio vienintelis atlaidus teisėjas – Dievas. Lyrinis subjektas pasiryžęs priimti kančią kaip būtiną sąlygą dvasiniam tobulėjimui ir atkakliai stengiasi suvokti žmogiškosios prigimties ir būties dėsnius.
Skaudžiai išgyvendamas praradimus, lyrinis subjektas beveik pesimistiškai klausdamas apibendrina: „Kam naujos pažinties beieškoti ? / Ar kad, sakant „sudieu“, beraudoti ?“. Eilėraščio žmogus beviltiškai neprotestuoja prieš laiko negrįžtamumą ir jo pasiglemžtus brangius vardus, bet ieško dar gilesnių filosofinių apibendrinimų, pasineria į dar platesnę savianalizę, kurioje, atrodo, galutinai atsiriboja nuo žmonių, motyvuodamas tuo, jog kiti nepajėgia suvokti ir negali pajusti jo prigimtį draskančių vidinių prieštaravimų. „Aš juokiuosi, kai mano siela verkia“, – galima nusakyti lyrinio subjekto pabrėžiamą išorės ir dvasios neatitikimą. „Vaikai“ pavydi jo laimės (metonimija „rožėmis klojas takai“) – beveik ironiška iškankintos žmogaus sielos grimasa, žmogaus, kuris jaučiasi kaip uždaras indas su ja
ame kunkuliuojančiomis aistromis, siaubiančiomis ir keičiančiomis tik jo sielą. Išorinis pasaulis – tarsi saugi ramybės sala, kuriai nerūpi individuali kančia, kuriai ji svetima. Tokia lyrinio subjekto dvasios ir likusios erdvės priešprieša, kontrastas tarsi izoliuoja jį nuo aplinkos, padaro šį žmogų išskirtine būtybe, nerandančia, nors atkakliai ieškančia savosios vietos ir paskirties. Siekiančia nepasiekiamo – idealo, aiškumo, tiesos, ramybės – kaip Tantalas savojo vandens lašo. Talpus antikinis simbolis padeda vienu žodžiu išsakyti visą legendą, visą žmogaus sielos istoriją. Tik čia paaiškėja, jog lyrinis subjektas jaučiasi tarsi nubaustas savo žemiškumu, gyvenimo skurdumu, prikaltas prie neišvengiamų gyvenimo dėsnių ir tiesų, kurias suvokti – jo troškimas, kurias patirti – jo kančia. Jis gyvena savajame pragare, kur blaškosi lyg nenurimstantis demonas.
Žmogus tęsia savo samprotavimus, ir atrodo, jog jam negalioja įprasti dėsniai. Jis klaidžioja po kažkokias begalines dvasios erdves, kur nėra jokių laiko ir vietos nuorodų. Bet tai klaidingas įspūdis, nes pagrindinė lyrinio subjekto problema būtent ir yra per daug skaudi žemiškoji realybė, jos ribotumas. Jis negali gyventi ramiai, be sukrėtimų, tiesiog priimdamas savo egzistenciją tokią, kokia ji yra. Matydamas gyvenimo realybę, lyrinis subjektas negali jos pakeisti, o esama verčia jo sielą kentėti. Idealas, troškimas, norai – mielas sapnas, vadinasi, netikra ir mažai tikėtina. Aplinka neatitinka dvasinių poreikių, o kūniško, žemiško ir dangiško, idealaus pr
rado nesuderinamumas neišsprendžiamas. Tačiau lyrinio subjekto minčių išvada tėra viena: jis negali nepaisyti tikrovės, užsidaryti tarp keturių sienų savo susikurtame pasaulėlyje – tai skurdina ir riboja dvasią. Nors išorinė erdvė nėra tobula ir verčia kentėti, bet ji grūdina, stiprina dvasią, net vidinės dvejonės ir ieškojimai turtina žmogų. Nors Maironis šiai reziumė nusakyti pasirinko gana neįprastą šių dienų poezijai įvaizdį – „ Ir nukaltų man širdį gelžinę“ , bet čia geležis žymi ne širdies kietumą ar abejingumą (tam tarnauja įvaizdis „širdis <.> iš šalto akmens“), o dvasios tvirtybę, ryžtingumą.Tai įdomesni „Ar aš kaltas“ atraminiai žodžiai – likusieji yra būdingi ir kitiems Maironio kūriniams (krūtinė, audra), turi pastovią, aiškiai apibrėžtą reikšmę.

Verta pastebėti, jog lyrinis vyksmas pamažu stiprėja, gilėja, pasiekia kulminaciją trečiajame posme ir atomazgą ketvirtajame. Apskritai eilėraščio paskutinėje strofoje išsivaduojama nuo skaudžios, kartais net slogios nuotaikos, vyraujančios pirmuosiuose posmuose, eilės suskamba ryžtingiau, nors tokią būseną galima laikyti ir riba, kai daug iškentėjusi, išsakiusi siela vėl staiga iš plačios nevaržomos tėkmės virsta požemine, slapta minčių tėkme, tai yra vėl tyliai išgyvena savąjį skausmą. Pastarasis variantas yra gana tikėtinas, nes galutinio nusiraminimo ir supratimo lyrinis subjektas neranda: jis tik numano dalinę išeitį („verčiau tegu audra užkauks“), be to, tokia pabaiga gana būdinga ir likusiai individualiosios Maironio lyrikos daliai. Iš tikrųjų tokiai „intymiajai išpažinčiai“, staiga prasiveržusiems ilgai brandintiems galingiems jausmams („žaibai milžinai“, „kaip vyrą, į kovą pašauks“) ir negali būti paprastos, lengvos bei greitos išeities. Nors eilėraščio pabaiga gana pompastiška, bet pats kūrinys sugeba įtikinti lyrinio subjekto jausmo gilumu bei nuoširdumu. Kurdamas romantišką vaizdą, Maironis sugeba nuosekliai perteikti žmogaus minčių plėtotę ir jausmų kaitą, nenaudodamas daug įmantrių tropų ar kitų poetinės sintaksės priemonių.
Maironio individualioji lyrika patraukli ypatingu kenčiančios ir ieškančios žmogaus sielos suvokimu, jos nuotaikų kaitos tiksliu perteikimu. Poetas nesiūlo visuotinai priimtinų idėjų ir nesistengia paaiškinti ar suformuluoti kokių gyvenimiškosios realybės tiesų . Skaitytojui suteikiama išskirtinė proga pajusti subtilius dvasios bei jausmų virpesius, priartėti prie lyrinio subjekto svarstomų būties problemų. Kiekvienam paliekama individuali galimybė pačiam surasti savo sprendimus ir išeitis, pačiam suvokti savo mintis bei jausmus, kurių pradinis impulsas – eiliuota žmogaus širdies išpažintis. Būtent per dvasines, universaliasias būties tiesas tokie Maironio eilėraščiai, kaip „Ar aš kaltas“, ir išlieka amžinai aktualūs savo žmogiškumu.

Leave a Comment