Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos.V.Mykolaitis – Putinas1933m. buvo išspausdintas V.Mykolaičio – Putino romanas “Altorių šešėly”. Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, psichologiją. Sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Pastaroji bene pati svarbiausia. Todėl pažiūrėkime, kaip vidinės harmonijos ieško Liudas Vasaris.Kiekvienas žmogus turi teisę būti laisvas. Tokią mintį teikia V.Mykolaitis – Putinas romane “Altorių šešėly”. Įstoja į kunigų seminariją, norėdamas pabėgti nuo gyvenimo tikrovės, norėdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko. Tačiau jo siela dar nėra prasiskleidusi, jis vaikiškas. Nesuvokdamas savo kūrybiškos prigimties unikalumo, susitelkia į tikėjimo klausimą: jis medituoja, tikisi tikėjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus, uždaras. Jį žeidžia aplinkinių elgesys, ypač tėvų. Jie kreipiasi į sūnų: “jūs, kunigėli”, ir siekia pabučiuoti ranką. Seminarija, kurios gyvenimą reglamentuoja skambalo dūžiai, nesuteikia laisvės nei asmenybei, nei kūrybai. Mokydamasis kunigų seminarijoje, Vasaris stengiasi išlaikyti savo, kaip asmenybės, laisvę. Tačiau junta, kad nuolatos braunamasi į jo gyvenimą, kad stengiamasi patirti net slapčiausias jo mintis. Net ir skaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turėti vidinę nepriklausomybę, niekieno neliečiamą sritį, kurioje jis galėtų pasijusti laisvas ir pilnavertis. Aiškėja, kad ta sritis – kūryba. Ir iš tikrųjų klierikų skatinamas, jis parašo ir išspausdina pirmuosius eilėraščius. Pabunda Vasario poetinis talentas. Tačiau jaunojo poeto kūryba visai ne Maironiškos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris rašytų patriotinius eilėraščius, šie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryškėja nepasitenkinimo, vidinių sielos prieštaravimo nuotaikos. Jam svarbesnė kova už individualybės teises, žmogiškąjį asmenybės harmoningumą. O čia dar ir pažintis su tamsiaplauke mergaite Liucija pažadina jaunuolio širdyje žmogiškos prigimties balsą, troškimą džiaugtis žemiška gyvenimo prasme. Tačiau Vasaris didelėmis pastangomis užslopina bundantį meilės jausmą. Jaunasis poetas supranta, kad kažkas jam trukdo išsiskleisti, jis neranda realaus emocinio savo poezijos pagrindo. Norėdamas išsaugoti nepriklausomą savo asmenybės dalelę, jis stengiasi elgtis pagal Tiutševo eilėraščio “Silentium” eilutes: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk / svajones ir savo jausmus”. Jis jaučia, kad atsiskyrźs nuo tikrovės, praranda kažką reikšmingo, susipainioja vidaus prieštaravimuose. Pagaliau jis baigia kunigų seminariją ir paskiriamas į Kalnynų parapiją vikaru. Čia romano herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantį poetą. Ypač daug jam duoda pasivaikščiojimai po Kalnynų apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo pilnatvę ir net savo paties žmogiškąją esmę, dar labiau jaučia, “kad Gamtoje kažkas yra”. Keičiasi jis ir kaip asmenybė. Jei seminarijoje Vasaris blaškėsi tarp romantiškos Nepažįstamosios ir Liucės, tai kalnynuose jis, sutikęs baronienę Rainakienę, atvirai su ja bendrauja. Rainakienė, šiaip jau tuščia kurtizaniško tipo moteris, vis dėlto Vasariui, kaip asmenybei ir poetui, bando atverti kelius į Vakarų kultūrą (jis galėjo naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina jį kovoti dėl savo žmogiškų teisių. Bat mes matome, kad jokia moteris negalės nutildyti nuolatinio nerimo, veržimosi į naujus tolius, troškimo gyventi būties pilnatvę, ilgėtis aukštesnių gyvenimo idealų. Vasaris nori būti laisvas pirmiausia savo kūrybai. Jis išvyksta į užsienį. Kaip Vasaris ten formavosi, nesužinome. Grįžta jis į Lietuvą jau išsimokslinęs filosofijos daktaras, širdies gilumoje beveik ne kunigas. Pažvelgė jis toli ir poezijoje, susipažino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Tačiau dabar jį drasko dar didesni prieštaravimai, svyravimai. Jis nori atsidėti ne vien literatūrai, gyvenimui, kurį jis vadina didžiausia vertybe. Asmenybės laisvė ir kūrybos laisvė glaudžiai susijusios. Tik laisvas žmogus gali laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis išsivaduoja iš kunigystės varžtų, didelį dėmesį skiria savo kūrybai. Tačiau jis sau pripažįsta: “… kas aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu. <…> Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas, atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti”. Šiais žodžiais išsakyta Liudo Vasario charakterio esmė: jis per įvairius svarstymus, laisvės troškimą priėjo prie išvados, kad vidaus kovos, kentėjimai yra neišvengiami. Nuo jų neišlaisvins nė moterys, nė kunigystės atsisakymas. Tačiau dvasios laisvė yra svarbiausias siekimas ir neblėstantis idealas.