Teksto ištraukos interpretacija
Teksto ištraukos interpretacija
V. Mykolaitis – Putinas „Altorių šėšėly“ (ištrauka)
V. Mykolatis – Putinas – intensyvaus dvasinio gyvenimo, aukštos etinės kultūros asmenybė, viena iškiliausių figūrų XX a. lietuvių literatūroje. Jo kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš būties prieštaravimų. Rašytojui rūpi suvokti žmogaus vietą pasaulyje, pažinti ir aiškinti amžinąsias tiesas. Šalia to, Putino kūryboje nuolatos jaučiamas meilės ilgesys. Žymiausias jo kūrinys – romanas „Altorių šėšėly“.
Interpretuojama II dalies ištrauka „Išvažiuojant iš Kalnynų“, kurioje vaizduojamas Liudo išvažiavimas ir paskutinis sentimentalus žvilgsnis į parapiją.
Įvykių centre – parapija. Spogstančio Kalnynų bažnyčios bokšto reginys – Liudo dvasinių išgyvenimų simbolis. „Griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo dsug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą,“ – šis sakinys – tai nuoroda į tikėjimą ir viltį – amžinąsias vertybes. Iš konteksto žinoma, kad prasideda I pasaulinis karas. Liudui jis žada pasikeitimus, galbūt net išsivadavimą.Iš to galima spręsti, kad Vasaris nebuvo tikras dėl savo pašaukimo, abejojo, o galbūt ir visai norėjo mesti kunigystę.
Tačiau kodėl Liudas pasirinko šį kelią? Nejaugi nebuvo jokių galimybių būti tuo, kuo jis nori? Iš konteksto žinoma, kad kunigai tuometinėje visuomenėje buvo labai gerbiami. Tėvų paragintas, netgi priverstas, Liudas turėjo stoti į kunigų seminariją, o vėliau dirbti čia, Kalnynuose. Prasidėjęs karas – lyg senojo gyvenimo pabaiga. Sugriuvo bokštas – sugrius ir jam svetimas bei nemielas gyvenimas.
Veikėjas erdvės požiūriu yra labai toli nuo Kalnynų, Lietuvos. Jis svajoja apie ateitį, mąsto, kas bus toliau, kaip pasisuks jo likimas. Liudas tiki, kad daugiau niekada neteks grįžti į Kalnynus, o galbūt netgi niekada nereikės kunigauti.
Ar tai reiškia, kad Liudas Vasaris nekentė Kalnynų parapijos, kuri supančiojo jo laisvę? Vienašališkai – ne. Kalnynai – pirmoji darbo vieta. Čia jis ir vėl pajuto šiek tiek laisvės, apie kurią buvo pamiršęs. Iš konteksto žinoma, kad čia jis susipažino su baroniene Rainakiene, kuri suteikė jaunam kunigui pasitikėjimo savimi, davė skaityti pasaulinio mąsto literatūros. Taip pat Liudas susibendravo su kunigais Ramučiu ir Platūnu, kurie „atsisveikino jį kaip kaip kokį giminę ar draugą“. Kalnynų parapijoje įvyko daug gerų ir gražių dalykų, tačiau Liudas Vasaris čia nesijautė savas. Jis norėjo rasti savo kelią.
Kelias – gyvenimo simbolis. Jis gali būti tiesus, vingiuotas, su daug takelių… Būtent toks – vingiuotas, su daug paklydimų – buvo Liudo kelias. Vasaris, eidamas tarnauti Dievui, slopina jo dovaną – talentą kurti.
Ištraukoje gausu epitetų („milžiniškas“, „brangiausius“), kurie suteikia vaizdingumo, emocionalumo. Nuotaika slogi, statiška. Būtasis kartinis laikas parodo, kad viskas praeityje, dabar Liudo gyvenimas kitoks. Tai suteikia intrigos.
Romanas „Altorių šėšėly“ – humanistinė knyga. Ji atsiranda ne iš neigimo, pykčio aplinkai ar kritikos, o iš troškimo atidžiai įsižiūrėti į žmogų žlugdančius ir stiprinančius veiksnius. Tik nuo paties žmogaus vidinio nusiteikimo priklauso tolesni žingsniai. Ši ištrauka – tik žingnelis, maža dalis kelio, kurį perėjo Liudas Vasaris. Tačiau kartu tai lemiamas momentas, kuris žada didelius pasikeitimus jauno kunigo gyvenime.
Jurgita Grigalaitytė