Putino eilėraščio „Ant gęstančio laužo“ analizė ir interpretacija

V. Mykolaitis-Putinas „Ant gęstančio laužo“

Simbolis – tai kultūros ženklas, kuris, sukonkretindamas abstrakčią idėją, padeda pažinti gyvenimo tiesas bei vertybes, pajusti amžinybės dvelkimą kiekvienam prieinama bei pažįstama forma. Toks universalumas ir kartu naujų idėjų sklaida – moderniosios lietuvių literatūros atstovų atradimas. V. Mykolaitis – Putinas taip pat rinkosi šį kelią, kurio geriausi bruožai tilpo poeto ankstyvosios lyrikos rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“. Čia plačiai atmerktos akys žėri ne džiaugsmu ar jaunystės svaiguliu, greičiau atvirkščiai – žvelgia į baugias, didingas, kartu ir paslaptingas gyvenimo gelmes, kuriose galbūt – tik gaalbūt slepiasi žmogaus sielos nerimo ir kūrybingumo šaltinis, vyksta nematomas žemiškumo ir dvasingumo konfliktas. Būtent toks filosofinės minties prisilietimas jaučiamas ir viename šio rinkinio eilėraščių „Ant gęstančio laužo“.
V. Mykolaitis – Putinas šio kūrinio leitmotyvu pasirenka ugnį – nesvarbu, žemišką ar dangišką. Šie įvaizdžiai glaudžiai siejasi su pagrindine tema- žmogaus gyvenimo trumpaamžiškumu ir sielos bei realybės idealų konfliktiškumu, todėl atrodo natūraliai įaugę į bendrą kontekstą. Kalbėdamas apie būtį, poetas remiasi viena pagrindinių visos savo kūrybos tendencijų – ieškojimą, gyvenimą vaizduoja kaip ėjimą, ilgą, bet prasmingą keelionę. Apskritai šis simbolis yra būdingas daugeliui kitų poetų bei rašytojų kūrinių, todėl įdomesnė tik V. Mykolaičio-Putino pateikta tokio kelio filosofinė traktuotė, žmogaus ir išorinio pasaulio santykis.
Kadangi eilėraštyje nagrinėjamos bendražmogiškos problemos, amžinųjų vertybių aktualumo klausimai, todėl siekiama visuotinumo bei apibendrintumo įs

spūdžio. Vaizduojamos erdvės plačios, kontrastingos ir didingos, tačiau nesušildytos nė menkiausia asmeniškumo kibirkštėle. Kalnai, kalvos, apgaubtos rūku ir mažas, bet stiprus savo dvasia ir troškimais žmogus jų papėdėje – toks pat lyriškas, įkvėptas ir, regis, atitrūkęs nuo realybės vaizdas kaip kitų žymių simbolistų – tapytojų M. K. Čiurlionio ir N. Rericho paveikslai. Taip ramiai ir užtikrintai tarsi neišvengiama regimybė perteiktas bei suvoktas vienintelis žmogaus būties išlikimo garantas – orientacija į dvasinius dalykus. Meditacijos ar kontempliacijos įspūdis apsupa šį eilėraštį, išvaduodamas jį nuo perdėto sentimentalumo bei banalaus tiesmukiškumo. Vertybės negali būti kategoriškai primetamos, nes kiekviena asmenybė gali laisvai apsipręsti, tai yra pasirinkti sau priimtiną pasaulėžiūrą.
Vis dėlto bendra tema ir nuotaika netrukdo eilėraščio išskirstyti į keletą aiškių dalių. Pirmosiose strofose atsiskleidęs kolektyvinis veikėjas – „mes“, trečiosios strofos pabaigoje irr ketvirtajame posme dingsta, užleisdamas vietą vienam lyriniam subjektui, kuris pasipriešina visai pasaulio tvarkai, nepatiki bendrai priimtomis gyvenimo nuostatomis. Atsiranda savotiškas minios ir individo konfliktas. Tačiau maištingumas pralaimi – ketvirtojoje strofoje lyrinis subjektas vėl susitapatina su minia, pamatęs savo siekių ir veiklos beprasmiškumą. Vėl sugrįžtama prie ankstesniosios „mes“ pozicijos, nuskamba elegiška, bet ramybe persmelkta išvada, kuri sietina su eilėraštyje sprendžiama gyvenimo problema.
Žmogaus likimas nėra išskirtinis. Jo ėjimą atkartoja saulės kelias („su gęstančia saule apleidome iškilmių kalvą“). Taip sustiprinamas išėjimo dramatizmas, nebūties nuuojauta. Taigi gamta nėra vien nepriklausomai egzistuojantis pasaulis, ji paklūsta tiems patiems dėsniams kaip ir žmogus. Besileidžiančios saulės motyvą dar kartą pakartoja gęstančio laužo įvaizdis, taip susiedamas dvi prieštaringas dangaus ir žemės sferas. Dingstanti šviesa, pelenai – niūrumas, liūdesys, beviltiškumas. Bet lieka neišblėsusi žvaigždė – paskutinis šviesulys, spindintis net mirtyje, pabaigoje ir tamsoje. Taip atsiranda žemiškos ir dangiškos šviesos opozicija. Žvaigždės ženklą kūrinio visumoje galima suvokti kaip idealiosios būties troškimą ar svajonę, kuriai ankštas žemiškasis pasaulis. Tai prasmė begalinėje laiko grandinėje. Nepasitenkinimas elementaria buitimi suteikia sielai laisvę, išsaugo tarp laikinumo pelenų.
Kas gi netenkina lyrinio subjekto, apskritai bet kurio žmogaus, šio pasaulio būtyje ? Pripažindamas jos gaivalingumą, aistringumą, gyvenimo geismą, uždegantį jausmus ir mintis („Įkaitusius veidus ir degančias lūkesiu širdis“), žmogus nepamiršta laikinumo ir apgaulingumo. Iš šventės, iškilmių, darnos ir pilnatvės beliko tik sapnas, šešėliai „gluosnių vėsoj“. Šis medis siejamas su mirtimi ir gedulu, taigi žmogus yra atsidūręs kritinėj būsenoj, ant nebūties ribos. Jis turi priimti vienokį ar kitokį sprendimą, t.y. bandyti rasti kompromisą arba stoti prieš realybę, siekti pratęsti savo egzistenciją bet kokia kaina. Pabrėždamas tokio noro nerealumą („saulę grąžinsiu liepsnotu dangum“), lyrinis subjektas savotiškai rezignuoja „ir mes tiktai klaidūs šešėliai savųjų dienų“. Žmogus pasimetęs savo būtyje, jis trokšta gyventi, trokšta pasaulio pilnatvės, jaam šviečia daug aistrų ir malonumų saulių. Bet tik sekdamas savąją žvaigždę, tik susiliedamas su kosmosu žmogus tegali išvengti virtimo žemės dulke. Toks žemiško gyvenimo paniekinimas būtų kone viduramžiškas, bet V. Mykolaitis –Putinas žmogui suteikia viltį – ir anaiptol ne vien anapusinio gyvenimo. Nors eilėraščio kalba kai kur ir krypsta į sentimentalumą bei graudumą (pvz.: palyginimas „lyg raudos ant mylimo kapo“), tačiau iš esmės visame kūrinyje išsaugomas pakilus ir nešališkas kalbėjimo tonas.
V. Mykolaitis – Putinas – „būties šimtastygės“ poetas. Jo eilėraščių žmogus ateina ne kaip valdovas, ne kaip vergas, o kaip neįvardytas klajūnas, kuriam kažkur ir kažkada pažadėta parodyti kelią, įžiebti žvaigždę. Pasaulis „ant gęstančio laužo“ nesibaigia, nes amžinybė kiekvienam atveria naują dvasios tėvynę ir žmogaus būtis netampa prarasta.