V. Mykolaitis-Putinas „Ant gęstančio laužo“
Simbolis – tai kultūros ženklas, kuris, sukonkretindamas abstrakčią idėją, padeda pažinti gyvenimo tiesas bei vertybes, pajusti amžinybės dvelkimą kiekvienam prieinama bei pažįstama forma. Toks universalumas ir kartu naujų idėjų sklaida – moderniosios lietuvių literatūros atstovų atradimas. V. Mykolaitis – Putinas taip pat rinkosi šį kelią, kurio geriausi bruožai tilpo poeto ankstyvosios lyrikos rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“. Čia plačiai atmerktos akys žėri ne džiaugsmu ar jaunystės svaiguliu, greičiau atvirkščiai – žvelgia į baugias, didingas, kartu ir paslaptingas gyvenimo gelmes, kuriose galbūt – tik ga
albūt slepiasi žmogaus sielos nerimo ir kūrybingumo šaltinis, vyksta nematomas žemiškumo ir dvasingumo konfliktas. Būtent toks filosofinės minties prisilietimas jaučiamas ir viename šio rinkinio eilėraščių „Ant gęstančio laužo“.
V. Mykolaitis – Putinas šio kūrinio leitmotyvu pasirenka ugnį – nesvarbu, žemišką ar dangišką. Šie įvaizdžiai glaudžiai siejasi su pagrindine tema- žmogaus gyvenimo trumpaamžiškumu ir sielos bei realybės idealų konfliktiškumu, todėl atrodo natūraliai įaugę į bendrą kontekstą. Kalbėdamas apie būtį, poetas remiasi viena pagrindinių visos savo kūrybos tendencijų – ieškojimą, gyvenimą vaizduoja kaip ėjimą, ilgą, bet prasmingą ke
elionę. Apskritai šis simbolis yra būdingas daugeliui kitų poetų bei rašytojų kūrinių, todėl įdomesnė tik V. Mykolaičio-Putino pateikta tokio kelio filosofinė traktuotė, žmogaus ir išorinio pasaulio santykis.
Kadangi eilėraštyje nagrinėjamos bendražmogiškos problemos, amžinųjų vertybių aktualumo klausimai, todėl siekiama visuotinumo bei apibendrintumo įs
Vis dėlto bendra tema ir nuotaika netrukdo eilėraščio išskirstyti į keletą aiškių dalių. Pirmosiose strofose atsiskleidęs kolektyvinis veikėjas – „mes“, trečiosios strofos pabaigoje ir

Žmogaus likimas nėra išskirtinis. Jo ėjimą atkartoja saulės kelias („su gęstančia saule apleidome iškilmių kalvą“). Taip sustiprinamas išėjimo dramatizmas, nebūties nu

Kas gi netenkina lyrinio subjekto, apskritai bet kurio žmogaus, šio pasaulio būtyje ? Pripažindamas jos gaivalingumą, aistringumą, gyvenimo geismą, uždegantį jausmus ir mintis („Įkaitusius veidus ir degančias lūkesiu širdis“), žmogus nepamiršta laikinumo ir apgaulingumo. Iš šventės, iškilmių, darnos ir pilnatvės beliko tik sapnas, šešėliai „gluosnių vėsoj“. Šis medis siejamas su mirtimi ir gedulu, taigi žmogus yra atsidūręs kritinėj būsenoj, ant nebūties ribos. Jis turi priimti vienokį ar kitokį sprendimą, t.y. bandyti rasti kompromisą arba stoti prieš realybę, siekti pratęsti savo egzistenciją bet kokia kaina. Pabrėždamas tokio noro nerealumą („saulę grąžinsiu liepsnotu dangum“), lyrinis subjektas savotiškai rezignuoja „ir mes tiktai klaidūs šešėliai savųjų dienų“. Žmogus pasimetęs savo būtyje, jis trokšta gyventi, trokšta pasaulio pilnatvės, ja
V. Mykolaitis – Putinas – „būties šimtastygės“ poetas. Jo eilėraščių žmogus ateina ne kaip valdovas, ne kaip vergas, o kaip neįvardytas klajūnas, kuriam kažkur ir kažkada pažadėta parodyti kelią, įžiebti žvaigždę. Pasaulis „ant gęstančio laužo“ nesibaigia, nes amžinybė kiekvienam atveria naują dvasios tėvynę ir žmogaus būtis netampa prarasta.