Antanas Škėma- vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad neenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama. Romanas pulsuoja dinamika: čia, įrėminta detalizuoto aplinkos piešinio, nešama vidinių būsenų ir monologų- dialogų tėkmės, ,,košiama” per pasąmonės erdvę, gulasi vieno žmogaus gyvenimo istorija, svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje- visa tai atsispindi ir ištraukoje, kurią nagrinėsiu.
Trys pirmieji ištraukos sakiniai- trumpos tezės, glaustai supažindinančios skaitytoją su pasakotojo vidine būsena. Pati pradžia- trapus ,,norėčiau”. Pasakotojas, kalbėdamas lyg ir pats su savimi, ,,apsinuogina” prieš skaitytoją, atveria savo svajų labirintus svetimai akkiai, bendrauja betarpiškai, pirmuoju asmeniu. ,,Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde,”- ką sako toks troškimas susitapatinti su šiais gamtos motyvais? Tai- siekis atsiriboti nuo savęs, savojo fizinio, tačiau iš dalies ir dvasinio pavidalo, lyg atminimu apie buvusį kūną pasiliekant akis ir
Ryškiai ištraukoje išsiskiria trumpiausia jos pastraipa, apsiribojanti tik dviem žodžiais: ,,Pasisamdyti tarną?”. Tai vis to paties siurrealistinio monologo, sekamo pasakotojo Antano Garšvos sąmonėje, tąsa. Trumpas ,,sąmonės srauto” nuokrypis pagalbos ieškojimo link. Poetas, nebematydamas būdų ,,susitarti” su savo sąmone ir rasti racionalų būdą esamai situacijai išspręsti, trumpam susimąsto apie galimybę nelikti vienas, tačiau ir nebesusidėti su Elena, o susirasti visai naują palydovą- tarną. Šis tarnas būtų lyg skydas nuo pasaulio, lyg šiuolaikinis ,,atstovas spaudai”, lyg tylus vedlys, iš kelio šalinantis kliūtis ir leidžiantis savo ponui eiti pasirinktu keliu be sustojimų, atsiduodant stebėjimui ir analizei, stebint lietų, tačiau nesušlampant. Bet. ,,Bet aš noriu eiti vienas, neapdengta galva, ir te niekas man nepadeda.” Individualistinė kūrėjo prigimtis nugali. Garšva savo sąmonėje nusprendžia į naują kelią žengti vienas, visai nesvarbu, ar pasiseks rasti kelio gale tai, ko ieškodamas išeini, išėjai ar išeisi. ,,Up ir down, up ir down,”- lietuviškai amerikietiškas slengas, pakilimai ir nuopuoliai, juoda ir balta, kontrastai ir paradoksai- visa susipina į vieną pulsuojančią giją, paklūstančią sukiršintos šizofreniškos sąmonės refleksams, ir staiga- taškas. ,,Senos legendos nežūsta”. Kas sena, tas tikra, o kas tikra, tuo galima tikėti. Kai tiki, esi ramus. Antanas Garšva atranda kažkurioje sąmonės ar pasąmonės kertėje tūnančią tiesą, tikrą ir nesumeluotą. Atranda prasmę, kuri pa
Antano Škėmos ,,Balta drobulė”- tikras jautrumo vadovėlis, kurį perskaitęs, pats nevalingai pasijuti esąs truputėlį beprotis. Puslapis po puslapio- vis gyvenimo duženos, dėliojamos psichologinio griuvimo sąskaita, hipišlo ekshibicionizmo protrūkiai, neleidžiantys ištrūkti ir sausam išlipti iš sąmonės verpeto- nuoseklai sudėlioto koliažo. Perskaitai, pauostai popierių. o tavo veidas šinšilo. Ramaus idioto.