Antanas Škėma “Balta drobulė” interpretacija

Antanas Škėma- vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad neenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama. Romanas pulsuoja dinamika: čia, įrėminta detalizuoto aplinkos piešinio, nešama vidinių būsenų ir monologų- dialogų tėkmės, ,,košiama” per pasąmonės erdvę, gulasi vieno žmogaus gyvenimo istorija, svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje- visa tai atsispindi ir ištraukoje, kurią nagrinėsiu.

Trys pirmieji ištraukos sakiniai- trumpos tezės, glaustai supažindinančios skaitytoją su pasakotojo vidine būsena. Pati pradžia- trapus ,,norėčiau”. Pasakotojas, kalbėdamas lyg ir pats su savimi, ,,apsinuogina” prieš skaitytoją, atveria savo svajų labirintus svetimai akkiai, bendrauja betarpiškai, pirmuoju asmeniu. ,,Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde,”- ką sako toks troškimas susitapatinti su šiais gamtos motyvais? Tai- siekis atsiriboti nuo savęs, savojo fizinio, tačiau iš dalies ir dvasinio pavidalo, lyg atminimu apie buvusį kūną pasiliekant akis ir

r pojūčius, tačiau išsižadant jausmų, apsiribojant vien logišku aplinkos stebėjimu ir analize. ,,Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą,”- ši būsena pati primytiviausia iš esančių visatoje, dar vadinama egzistencija arba vegetacija. Tai- lyg būsena augalo, pranašesnė vien regos pojūčiu. Tačiau pasakotojas staiga suvokia tokios būsenos siekio beprasmybę: ,,Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu”. Kažkas dar yra likę, kas trukdo ramia širdimi nutraukti visus ryšius su pasauliu ir atsiduoti nešališkai, objektyviai analizei. Tas ,,kažkas”- Elena. Jos kupini nepasitenkinimo kumščių dūžiai vis dar aidi pasakotojo pasąmonėje, neleisdami išeiti, palikti, atsiriboti. Tie dūžiai- lyg trapus ir plonas sąsajų siūlas, laikantis pririštą prie gyvenimo, kuris jau taip netoli nuo absurdiško egzistavimo ribos. Atsiveria tarsi du keliai (abu- beveik neįmanomi, įmanomas tik nuolatinis balansavimas tarp jų, stengiantis neenukristi vienon ar kiton pusėn); leistis kūniškų aistrų valdomam ir ,,išspausti” keletą kūrybos lašų iš savęs arba atsiriboti nuo pasaulio, likti su savimi ir stengtis iš egzistencijos be sukrėtimų išgauti nors ką nors panašaus į kūrybą, į kūrinį. Ryški retorika leidžia skaitytojui suprasti, kad pats pasakotojas- veikėjas- supranta abiejų situacijų neįmanomumą, ribotas galimybes bent pradėti kurios nors vienos siekti. ,,Tebenoriu rašyti”- visas būties tragizmas telpa šioje frazėje. Kūrėjas nori kurti, nesvarbu, kokia to kaina ar rezultatai, nesvarbu, kad galbūt nieko neišeis- niekas ne
esvarbu.
Ryškiai ištraukoje išsiskiria trumpiausia jos pastraipa, apsiribojanti tik dviem žodžiais: ,,Pasisamdyti tarną?”. Tai vis to paties siurrealistinio monologo, sekamo pasakotojo Antano Garšvos sąmonėje, tąsa. Trumpas ,,sąmonės srauto” nuokrypis pagalbos ieškojimo link. Poetas, nebematydamas būdų ,,susitarti” su savo sąmone ir rasti racionalų būdą esamai situacijai išspręsti, trumpam susimąsto apie galimybę nelikti vienas, tačiau ir nebesusidėti su Elena, o susirasti visai naują palydovą- tarną. Šis tarnas būtų lyg skydas nuo pasaulio, lyg šiuolaikinis ,,atstovas spaudai”, lyg tylus vedlys, iš kelio šalinantis kliūtis ir leidžiantis savo ponui eiti pasirinktu keliu be sustojimų, atsiduodant stebėjimui ir analizei, stebint lietų, tačiau nesušlampant. Bet. ,,Bet aš noriu eiti vienas, neapdengta galva, ir te niekas man nepadeda.” Individualistinė kūrėjo prigimtis nugali. Garšva savo sąmonėje nusprendžia į naują kelią žengti vienas, visai nesvarbu, ar pasiseks rasti kelio gale tai, ko ieškodamas išeini, išėjai ar išeisi. ,,Up ir down, up ir down,”- lietuviškai amerikietiškas slengas, pakilimai ir nuopuoliai, juoda ir balta, kontrastai ir paradoksai- visa susipina į vieną pulsuojančią giją, paklūstančią sukiršintos šizofreniškos sąmonės refleksams, ir staiga- taškas. ,,Senos legendos nežūsta”. Kas sena, tas tikra, o kas tikra, tuo galima tikėti. Kai tiki, esi ramus. Antanas Garšva atranda kažkurioje sąmonės ar pasąmonės kertėje tūnančią tiesą, tikrą ir nesumeluotą. Atranda prasmę, kuri pa
asirodo iš tamsaus beviltiškumo užkaborio, seniai laukta, kone palaidota. ,,Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa”, nes kiekviena tiesa- kitokia, nes kiekvienas pats yra tiesa. Reikia patirti kiekvienam savo rutiną, kad suprastum, kai ateis džiaugsmas, jog jis tikrai atėjo. Reikia, kad eitum vienas, susirinktum visus įspūdžius į savo paletę, iš kurios, tirštai kabindamas dažus, galėtum paskui spalvinti savo prisiminimus. Negalima dalytis savais potyriais, negalima savintis kitų, nes paletė atsiskies. Kam tapyti akvarele, jei galima guašu. ,,Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį”, kai tu padarysi viską, ką galėjai, kiti galės naudotis tavo darbo vaisiais. Bet dirbti turi vienas. Kurti turi vienas. Gyventi turi vienas, o numirti- vienišas. Tokia tvarka, tokia senos legendos prasmė; tokia Sizifo teisybė.
Antano Škėmos ,,Balta drobulė”- tikras jautrumo vadovėlis, kurį perskaitęs, pats nevalingai pasijuti esąs truputėlį beprotis. Puslapis po puslapio- vis gyvenimo duženos, dėliojamos psichologinio griuvimo sąskaita, hipišlo ekshibicionizmo protrūkiai, neleidžiantys ištrūkti ir sausam išlipti iš sąmonės verpeto- nuoseklai sudėlioto koliažo. Perskaitai, pauostai popierių. o tavo veidas šinšilo. Ramaus idioto.

Leave a Comment