V. M. Putinas “Skriski, are” analizė.

Mykolas Ruikys 12β

[pic] Vincas Mykolaitis Putinas (1893 – 1967) Eilėraščio “Skriski, are” analizė

Vincas Mykolaitis Putinas gimė 1893m. Baigęs kunigų seminariją buvo įšventintas į kunigus. 1917 metas išleido pirmąją knygą eilėraščių rinkinį „Raudoni žiedai“. Sielvartas yra viena svarbiausių Vinco Mykolaičio Putino temų. Aukštai iškeldamas žmogaus dvasią ir jos harmoniją, menininkas tikėjo gyvenimo idealais. Visas kūrybinis darbas ir jo vaisiai per skausmą, vidinę kovą, klaidas ir pralaimėjimus. Putino sielvartas nepesimistinis ar religinis. Jis yra dvasinės stiprybės ir pažinimo dvasios išraiška. Vinco Mykolaičio Putino kūryboje tik per skausmą ryškiausiai atsispindi pasaulis ir žmogus. Tai puikiai parodo vienas iš jo darbų „Skriski, are“.

Pirmame posme autorius bendrauja su lyriniu veikėju aru, antrajame jis jau persikūnija į „lyrinio aš“ vietą, jo pojūčius. Tuo jis nori parodyti gyvenimo sąsajas, laisves, ramybės troškimą, neakivaizdžiai nusakomą mirtį, išgyvenimus. Perteikia sielos ir gyvenimo ryšį. Autorius bendraudamas su aru išreiškia skirtumą tarp dangaus ir žemės, tarsi bendraudamas su savo siela. V.M. Putinas nepavydi dangaus aukščio ir tuo parodo nuoširdumą, bei savigarbą: „Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki, Būt vergu savosios žemės tu nemoki.“ Nematęs ir nepajutęs dangaus šviesos ir šilumos, nesmerkia aro dėl nemokėjimo išgyventi žemėje: „Aš tau laisvės ir dangaus nepavydėjau, Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau.“

Išryškėja gyvenimo supratimo, mokėjimo nepasiduoti gyvenimo kančių išgyvenimams problema. Bet visą problemą išsprendžia autoriaus nepavydus nuomonės išsakymas, turinčiam daugiau erdvės, galinčiam aukštai ir nevaržomai kilti į dangų arui. Kiekviena siela anksčiau ar vėliau ten pakils…

Autorius kūrinyje kalba apie žmogaus sielą, prigimtį, išgyvenimus… Sutapatindamas visą prasmę, save perkelia į aro vaidmenį, tuo norėdamas

sulyginti sielą ir prigimtį su paukščiu, norėdamas pavirsti paukščiu ir nevaržomas įrodyti sielos prasmę, bei gyvenimo reikšmę. Todėl eilėraščio pavadinimas yra „Skriski, are“.

Kūrinyje dominuoja didelės, visą rėpiančios, nenusakomos erdvės. Eilėraštyje vyrauja trys laikai: – Esamasis. Autorius nurodo esamą padėtį, pasako savo nuomonę, apie sielos, žemės ir dangaus sąsajas. „Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki, Būt vergu savosios žemės tu nemoki.“ – Būtasis kartinis. Nusako autoriaus veiksmus, išgyvenimus, meilę ir troškimą pabėgti iš kančių liūno, pakilti aukštai į dangų ir išsivaduoti iš agresijos, priespaudos ir šalčio, kurio žemėje labai daug. „Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus, man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus“. – Būsimasis. Šiuo laiku autorius išreiškia ilgesį, gailestį, prisiminimus, išgyvenimus po to, kai jau viskas baigsis, kai tikslas bus pasiektas, kai jo siela bus danguje ir išsivaduos iš neapykantos. „O kai vėl mane padangė užsūpuos, jausiu žemę savo ilgesio vaizduos“.

Šiame kūrinyje vyrauja sielvartas, vienatve, ilgesys. Juntamas herojaus noras pabėgti, veržimasis į gėrį, grožį, laisvę ir meilę. Čia tarsi prabėga visas žmogaus gyvenimo kelias. Svaiginančiu aukščiu, laisvės pojūčiu ir juodos žemės peripetijomis vingiuoja ištisa sielos istorija. Visi šie dalykai tarsi pinasi į harmoninga gyvenimo paveikslą.

Tyliai skamba tyli sielos malda ar meilės kuždesys……

Vincas Mykolaitis Putinas „Skriski, are“

Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki, Kaip apimt tave, pasaulibegalini? Būt vergu savosios žemės tu nemoki. Gaivalingą tavo galiąsiela mini: Aš tau laisvės nei dangaus nepavydėjau, Tavo liepsnos man krūtinėj daržėruoja Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau. Tavo aistros mano lūpomis garuoja.

Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus, Tu pasėjai mano gyvastį,dangau, Man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus. Bet aš čia, juodojojžemėj, išdygau Dar pirmykštę savo būtį sielamini, – O kai vėl mane padangė užsūpuos, Tik apglėbk tave,pasauli begalini! Jausiu žemę savo ilgesio vaizduos.