Dostojevskis: 16 kadrų per sekundę (…) Monumentaliausias ir fundamentaliausias rusų rašytojas. Įkvėpė Nyčę. Tokių grandiozinių literatūros statinių, kaip „Broliai Karamazovai”, „Velniai”, „Idiotas”, „Nusikaltimas ir bausmė”, autorius. Jam, kaip ir Balzakui, mokėjo už puslapių kiekį, todėl jis rašė daug ir ištęstai. Kartais net per daug ištęstai. Jo išvedžiojimuose, kurių dydis matuojamas kvadratiniais metrais, per daug rusiškų, vemti verčiančių abstrakcijų. „Kas geriau: baigtis pasauliui ar man negerti arbatos?” (…) Monumentaliuose Dostojevskio kūriniuose jūros ašarų, tūkstančiai isterikų, daugybė pokalbių prie arbatos, degtinės ar be nieko, pokalbių apie sielą, Dievą, apie pasaulį. Jo herojai svaiginasi pokalbiais, plakasi žodžiais ir plaka jais kitus. Tuo tik ir užsiima, kad viską laužia iš piršto, iš musės sukuria dramblį. Vakaruose mano, kad būtent Dostojevskiui geriausiai pavyko pavaizduoti rusus, žodžiais perteikti rusišką sielą. Tai netiesa. Isteriški, verkiantys, rėkiantys, valandų valandas be pertraukos plepantys, šniurkščiojantys ir prieš Dievą burnojantys jo knygų gyventojai yra dostojevskiečiai. Tokia ypatinga tauta: dostojevskiečiai. Su rusais jie mažai ką turi bendro. Nebent tik tiek, kad gyvena rusų miestuose – Sankt Peterburge ar kitur, vaikštinėja rusiškomis gatvėmis – Nevskio prospektu. Rusas – tai visų pirma niūrus šiaurietis. Jis nelinksmas ir nekalbus kaip skandinavas. Dėl to jam reikia tam tikro kiekio degtinės, kad sušiltų, atsirištų liežuvis, ir su juo būtų lengva bendrauti. Jį traukia prie degtinės ir čigonų, nes blaiviam jam trūksta šilumos. Dostojevskiečiai ne tokie. Jie visada įkaitę nuo isterikos, pasiryžę kiaurą parą plepėti, verkti ir dėl ko nors ginčytis. Jų gyvenimas pagreitintas – kaip filmuose, kurie rodomi 16 kadrų per sekundę greičiu. Mirga rankos, kojos, snargliai, ašaros, kalbos apie Dievą, apie Velnią, visa tai sukasi seilėta skubria greitakalbe. Galbūt šio padidinto herojų aktyvumo nukrypimą iššaukė Fiodoro Michailovičiaus epilepsija? Viskas epileptiškai trūkčioja, urzgia, putoja, dreba visu kūnu nežmoniškai greitai. (…)
Dostojevskis mokėjo iš minios ištraukti iškilius bei originalius tipažus: Raskolnikovą, Myškiną, Verchovenskį, galų gale ir Nastasiją Filipovną. Tačiau jis niekaip nesugebėjo juos priversti užsiimti kuo nors didingu. Jie tik plepa ir vaidijasi, o jų ryšiai su Dievu, jų atgaila tiesiog apgailėtini. Dostojevskio plepalai ištįsta per šimtus puslapių. Dostojevskį, kaip ir kitus klasikus, geriausia skaityti santraukoje, kurioje pateiktos chrestomatinės ištraukos. Nereligingam žmogui Dostojevskis apskritai nuobodus. Šiandien apsitrynė ir išbluko tokios Dostojevskio vietos, kaip „Legenda apie Didįjį Inkvizitorių”. Revoliucionierių karikatūra – „Velniai” – taip pat nebedaro pirmykščio įspūdžio ir atrodo kaip kieno nors užsakyta. Puikūs tik patys geriausi Dostojevskio personažai – pasiutėlis studentas su kirviu Rodia Raskolnikovas ir vargšas ne šio pasaulio gyventojas kunigaikštis Myškinas. Tiesa, jis nesugebėjo 100% jais pasinaudoti. Tačiau jis juos atrado!