Referatas Apie Joną Jablonskį

Jonas Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas, gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubiliuose (Vilkaviškio raj.) – mirė 1930 m. vasario 23 d. Kaune) – lietuvių kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą.

J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.

Biografija

Vaikystė

Jonas Jablonskis gimė netoli Kudirkos Naumiesčio, Kubilėlių kaime. Gyvendami Kubilėliuose, tėvai valdę 40 margų (0,59 ha). Žemė buvusi prasta, šilainė. Tėvas nevengęs ieškoti rizikingo uždarbio – iš Prūsų nešdavęs kontrabanda įvairių medžiagų, arbatos ir kt. Už tai kartą įkliuvęs ir turėjęs nemaža bėdų, reikia manyti ir nuuostolių. Jonas kartais irgi padėdavęs šitame reikale.

Tų laikų tradicija Jonukas apie septintuosius metus pradėjo eiti mokslus: motina šiek tiek pramokė poterių, o gal ir raides pažinti. Sėkmingai įveikti pirmieji mokslo slenksčiai žadino motinai viltį, kad sūnus įstengs eiti ir toliau, gal taps kunigu. Juo labiau, kad galėjo tikėtis dėdės J. Šipailos, Keturvalakių klebono, pritarimo ir paramos. Jablonskis pradžios mokykloje mokėsi tris žiemas. Nors buvo laikomas geru mokiniu, bet, baigęs ją, nesijautęs labai mokytas: išmoko kiek paskaityti rusiškai, atsakyti tik į paprasčiausius kllausimus, mokėjo sudėti, atimti, dauginti ir dalyti ne didžiausius skaičius, spręsti paprasčiausius uždavinius. Pramoko ir kiek lenkiškai.

1872 m. rudenį J. Jablonskis pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. Pirmojoje klasėje jis buvo likęs antrus metus, grėsė pavojus netekti dėdės paramos. Tad jis, suklastojęs pažymėjimą, ap

pgavo dėdę, kad perėjęs į antrąją klasę. Po metų viskas išaiškėjo, tačiau dėdė dovanojo Jonui. Laimingai pasibaigus šiai nesėkmei, J. Jablonskis toliau visą laiką buvo pirmasis mokinys, būdavo apdovanojamas pagyrimo raštais. Trečiojoje klasėje ėmė garsėti kaip geras lotynistas.

J. Jablonskio tėvai su remiančiu dėde kanauninku tikėjosi matyti Joną kunigu. Tačiau jam vis dėlto pavyko išvengti daugelio jo pirmtakų, amžininkų ir jaunesniųjų draugų likimo: kad ir kaip spaudžiamas tėvų ir dvasininkų, jis neperžengė dvasinės seminarijos slenksčio. Čia reikėjo nemaža takto, tiesiog diplomato talento, kad, atsisakydamas eiti į seminariją, nenutrauktų ryšių su savo tėvais, neįžeistų jų.

1881 m. gegužės mėn. prasidėjo baigiamasis etapas – abitūros egzaminai. Kartu su J. Jablonskiu gimnaziją baigė ir Vincas Kudirka.

Universitete

Rugpjūčio mėn. J. Jablonskis patenka į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Tarp studentų buuvo tokių, kurie puikavosi kunigaikščių, grafų titulais (kunigaikštis S. Urusovas, grafas V. Doreris, kunigaikštis S. Trubeckojus). J. Jablonskis universitetą baigė visai gerai, nors ir neišsiskyrė savo pasiekimais taip, kaip gimnazijoje. Jo kurse mokėsi labai pajėgūs studentai, ir lenktyniauti su visais buvo sunku.

Nepaprastai didelę įtaką J. Jablonskio lietuviškumui atgyti turėjo autoritetingo profesoriaus Koršo ir jaunų energingų docentų Fortunatovo ir Milerio palankūs atsiliepimai apie lietuvių kalbą, jos senumo, turtingumo ir mokslinės vertės kėlimas, o gal ir apgailestavimas, kad ji nykstanti. Maskvos universitete J.

. Jablonskis suvokė, kad lotynų ir graikų kalba, jo specialybės dalykai, duos jam duonos, o lietuvių kalba, gal ir literatūra, etnografija ir istorija bus tos mokslo šakos, kuriose dirbdamas jis geriausiai galės padėti savo liaudžiai. Todėl jis, naudodamasis palankiomis progomis, o gal ir skatinamas Koršo ir Fortunatovo, ėmė rūpestingai rengtis būsimajam darbui lituanistikoje.

Po universiteto baigimo

1885 m. gegužės mėn. J. Jablonskis baigė Maskvos universitetą ir grįžo į Lietuvą. Tačiau darbo paieškos pačioje savarankiško gyvenimo pradžioje buvo bevaisės. Ir tik apie 1887 m. Jablonskis įsidarbino Marijampolės teisme.

1889 m. sausio 16 d. J. Jablonskis paskirtas viršetatiniu Mintaujos gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Gavęs vietą gimnazijoje, J. Jablonskis atkuto ir materialiai: gimnazijos mokytojų atlyginimai buvo gana dideli.

Kol Jablonskis blaškėsi be pastovesnės vietos, nė nepajuto, kaip sulaukė 28 metų amžiaus – pats laikas pagalvoti ir apie savo šeimą. Kartą Jablonskis įsišnekęs G. Landsbergiui-Žemkalniui, kad iešką žmonos, kuri namie kalbėtų lietuviškai. Čia G. Landsbergis prisiminęs vieną lietuvaitę inteligentę, Konstanciją Sketeriūtę, žinomo gydytojo ir gero J. Jablonskio pažįstamo Adomo Sketerio seserį.

Šeima J. Jablonskiui buvo brangus dalykas, bet ji teikė ir tam tikrų rūpesčių. Po kiek laiko gimė dukrelė, kuri po savaitės mirė. Tai buvo didelis smūgis tiek motinai, tiek tėvui. Mintaujoje Jablonskiams gimė dar trys vaikai: Konstantinas, Ona ir Julija.

Apie atvykusį į Mintaują J. Jablonskį su

usispietė nedidelis lietuvių būrelis, daugiausia inteligentai: teisininkas Motiejus Lozoraitis, teismo kandidatas Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, aušrininkas poetas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, teismo kandidatas Vladas Mačys, teisininkas Motiejus Čepas, o 1894 m. prie jų prisidėjo į Mintaują paskirtas vikaru Juozas Tumas, ieškojęs prieglaudos nuo klebonijoje viešpatavusios agresyvaus lenkiškumo atmosferos.

1896 m. Jablonskis išvyksta į Taliną. Po jaukios, artimos, beveik lietuviškos Mintaujos Talinas, tada oficialiai vadintas Reveliu, J. Jablonskiui rodėsi svetimas ir atšiaurus. Talinas palyginti netoli nuo Peterburgo, ir J. Jablonskis, pasinaudojęs ta aplinkybe, užmezgė glaudesnius ryšius su Peterburgo lietuviais. Taline prasidėjo politinis J. Jablonskio persekiojimas, kratos, jam buvo iškelta byla.

1901 m. gegužės mėn. Jablonskis išvyko iš Talino į Kauno gubernijos Panevėžio apskritį, į Žeimelį. Atvykęs į Žeimelį, Jablonskis atsikvėpė laisviau: viena, svainis Adomas Sketeris padėjo išlaikyti šeimą – jai negrėsė bado ir skurdo pavojus, o antra, čia nebuvo tokia slogi atmosfera, kaip Taline. Svarbiausia – niekas netrukdė redaguoti žodyno.

1902 m. paskelbtas nuosprendis J. Jablonskio byloje. Nuosprendis buvo baisus smūgis visiems J. Jablonskio planams. Į Pskovą, kur turėjo būti ištremtas iki 1904 m. vasario 27 d., J. Jablonskis atvyko 1902 m. gegužės 20 d. J. Jablonskis apsigyveno pas Kočianovskają (Velikije Lukų g., Lapotnikovos namai). 1903 m. kovo 12 d. J. Jablonskiui suteikta „malonė“ – likusį bausmės laiką atlikti Kauno gubernijoje. Gavęs šį leidimą ir pasirinkęs gyvenamąja vieta Šiaulius, į juos J. Jablonskis atvyko 1903 m. kovo 31 d.

1903 m. žiemą J. Ja

ablonskis ėmėsi vienos nelegalios veiklos formos, kurios anksčiau, dirbdamas mokykloje, vengė. Nei Mintaujoje, nei Taline jis nebūrė lietuvių moksleivių mokytis gimtosios kalbos. Čia, Šiauliuose, jis nepabūgo to daryti.

1904 m. Jonas Jablonskis grįžo į Vilnių. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto garbės profesorius.

Mirė Jonas Jablonskis Kauno Karo ligoninėje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Darbai

Svarbiausi veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.). Redagavo Žemaitės, G. Petkevičaitės – Bitės, Jono Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius.

Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą. Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.

Nė vienas lietuvių kalbininkas ar kitas specialistas nėra sukūręs mūsų kalbai tiek naujadarų, kiek Jablonskis, bet, antra vertus, ir niekas už jį nėra jų daugiau išmėtęs iš kalbos.

Leave a Comment