Marius Katiliskis

Mariaus Katiliškio biografija

Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma jį gimus 1915 metais) Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Savo autobiografijoje sakosi turėjęs devynerius metus, kai tėvai nusipirko žemės ir persikėlė ūkininkauti į Katiliškių kaimą Žagarės valsčiuje. Buvo gegužės mėnuo:
„Akys apraibo nuo neišpasakytai balto žagarvyšnių žydėjimo abiejose pusėse reto didumo Stungių ir Veršių kaimų vyšnynuose.Čia pat švokštė miškas. Turėjau peilį ir iš alksnio pasidariau švilpynę. Vasarai baigiantis tėvas nusivedė ir prirašė į ketvirtą skyrių. /./ Ir tas nenugalimas gimtinės ilgesys, kad, eiidamas namo tris kilometrus, bliaudavau visa gerkle“.
Vis dėlto visa didelė šeima greitai priprato naujoje labai gražioje, miškingoje vietoje, ir Katiliškės tapo gimtaisiais namais. Marius buvo devintas iš vienuolikos vaikų. Turėjo vyresnį brolį ir daug seserų. Vasaromis ganė, ūgtelėjęs dirbo ir kitus ūkio darbus, nors pašaukimo ūkininkauti nejautė.
Žagarėje baigęs progimnaziją, tarnavo kariuomenėje, o grįžęs įsidarbino Pasvalio bibliotekoje. Labai traukė knygos, jų prisiskaičius pačiam kilo noras rašyti. „Visi gerieji lietuvių rašytojai žavėjo, ką čia ir sakyti. Pamenu tik, kad kartą apmaudingai iššsitariau – kad sugebėčiau rašyti taip kaip Petras Cvirka, tai ko bereikėtų.“ Bibliotekoje, be abejo, buvo ir pasaulinės literatūros vertimų. M. Katiliškiui artimi tokie autoriai kaip Selma Lagerlof, Augustas Gailitas, Knutas Hamsunas, Viktoras Hugo.

Pirmasis M. Katiliškio apsakymėlis pasirodė 1932 metais. Jo apsakymus ir

r eilėraščius spausdino Šiaulių savaitraštis „Naujienos“, žurnalai „Karys“, „Trimitas“. Literatų dėmesį patraukė apsakymai, skelbti žymiame kultūros žurnale „Naujoji Romuva“ (1931–1940), kurį redagavo J. Keliuotis. B. Brazdžionis prisimena:
„Albinas Vaitkus buvo baigęs keturias klases (progimnazijos. – E. B.), taigi jau mokslo ragavęs, su literatūra susipažinęs. Ne išmoktu, bet natūraliu pasakojimu, sodriu žodžiu, gaivia fraze jis tuojau užimponavo sostinės literatus, o redaktorius galėjo didžiuotis atradęs natūralų talentą, kurio žmonės ir situacijos buvo plėšte išplėštos iš gyvenimo, dar garuojančio gyvybe“.
1944 m. rašytojas buvo parengęs spaudai apsakymų ir apysakų rinkinį „Seno kareivio sugrįžimas“, tačiau tais pačiais metais pasitraukė į Vakarus. „Sakalo“ leidykloje likusio mašinraščio likimas net šešis dešimtmečius buvo nežinomas. Pats autorius laikė jį dingusiu. Tik 2002 m. Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje mašinraštį atsitiktinai aptiko Čikagos lietuvių teelevizijos vedėjas Arvydas Reneckis, atvykęs rinkti medžiagos dokumentiniam filmui.
Atrasta pirmoji M. Katiliškio knyga išleista 2003 m. Jos leidėjas Šiaulių universiteto doc. Stasys Tumėnas įžanginiame žodyje rašo apie neįtikėtiną mūsų dienų stebuklą:
„Archyvo darbuotojos paslaugiai iš spintų ištraukė pluoštą aplankų. Ant vieno p. Arvydas perskaitė kuklų užrašą: „Seno kareivio sugrįžimas“. 1944. Apačioje antspaudas, patvirtinantis, kad rankraštis gautas iš „Sakalo“ knygų leidyklos. Kas lėmė, kad būtent šį aplanką iš šimtų greta buvusiųjų pasiūlė žvilgtelėti archyvo darbuotoja? Matyt, liks paslaptis, kodėl 12 metų po Nepriklausomybės atgavimo archyvo darbuotojos ši
io rankraščio „nepastebėjo“. Tikėtinos dvi versijos: Sovietmečiu uoli, patriotiškai nusiteikusi darbuotoja paslėpė šį rankraštį, kad jis nebūtų sunaikintas. Vėliau jis galbūt buvo pamirštas, o gal dar kruopščiai dirba mūsų įstaigų darbuotojai, nežinantys, kokias tautos vertybes jie saugo savo saugyklose. Pačios darbuotojos apie tai nieko nepasakė.“
Pasitraukęs į Vakarus, M. Katiliškis keletą metų gyveno Vokietijoje, kurį laiką studijavo meną Freiburge. 1948 m. išėjo novelių rinkinys „Prasilenkimo valanda“. Nuo 1949 m. rašytojas apsigyveno JAV, Čikagoje, vedė poetę Ziną Nagytę (Liūnę Sutemą). Dirbo fabrikuose. Rašyti laiko turėjo labai mažai. Tačiau išleido dar du apsakymų rinkinius („Šventadienis už miesto“, 1963 bei „Apsakymai“, 1975 ) ir tris romanus: „Užuovėja“, 1952 m., „Miškais ateina ruduo“, 1957 m., „Išėjusiems negrįžti“, 1958. Po rašytojo mirties išleistas ketvirtas jo romanas – „Pirmadienis Emerald gatvėje“, 1993 m.

M. Katiliškio knygas leido Vlado Civinsko vadovaujama „Terros“ leidykla. Gyvas būdamas rašytojas iš išeivijos literatų nesulaukė tokio įvertinimo, kokio akivaizdžiai buvo nusipelnęs. Tačiau yra gavęs keletą premijų: Lietuvių enciklopedijos leidyklos, Lietuvių rašytojų draugijos ir Santaros-Šviesos kūrybinę
Rašytojui buvo svetimas didmiesčio gyvenimas. Kankino Lietuvos ilgesys. Ieškodamas ramybės ir artimesnio kontakto su žeme, nusipirko žemės sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats pasistatė namą, pasisodino medžių. Įsikūręs sodyboje, pasijuto arčiau žemės. Tačiau tėvynės ilgesys nenuslopo visą gyvenimą. Premijos už romaną „Išėjusiems negrįžti“ gavimo proga 1960 metais rašytojas kalbėjo:
„Savoji žemė kaip buvo, taip ir pa
asiliks ta pati, sunki, nepažeidžiama, nors viską mes panaudotume savam niekingumui pareikšti. Viskas prieš ją nublanksta, o mes tik plėšomės be reikalo. Bet gal tai būtina, kad įrodžius savo teisę joje gyventi, savo protestu įrodžius prigulmingumą žemei? /./Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur.
Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?
Anksti ėmė silpti rašytojo sveikata – skundėsi širdimi. Atlaikė kelias operacijas: pūslės vėžio, kepenų cirozės, kojų kraujagyslių. Pagaliau kojas apėmė gangrena, jos buvo amputuotos aukščiau kelių. Lemonte M. Katiliškis gyveno iki mirties. Mirė 1980 metais gruodžio 17 dieną. Palaidotas Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse.

Kūryba

Mariaus Katiliškio kūrybos pristatymą dabar jau galime pradėti nuo pirmosios jo paties, trisdešimtmečio pradedančio autoriaus, parengtos, nors tik po šešiasdešimties metų išleistos knygos „Seno kareivio sugrįžimas“.Psichologizmo vaidmuo jo pirmojoje knygoje labai svarbus, tačiau jis nėra panašus į modernizmui būdingą sąmonės ir pasąmonės srautą. M. Katiliškiui psichologinė analizė yra objektyvios charakterio motyvacijos būdas, keliant esminius humanistinius egzistencijos klausimus. Jo vaizduojamas pasaulis perskeltas į du priešingus polius, nors psichologinės kolizijos toli gražu nėra vienareikšmės juodo ir balto, gėrio ir blogio, tiesos ir melo opozicijos. Rašytoją ja

audina esminės būties problemos, į kurių sūkurį pakliūva jo herojai. Visuose rinkinio kūriniuose susiduria blaivi realybė ir naivios iliuzijos, troškimai ir galimybės, tikrų ir tariamų vertybių grumtynės, nusikaltimas ir bausmė.

Tarp didesnės apimties apysakų nepasimeta žavi novelė „Skara“.Tai Motinos meilė, prilygstanti gyvybei. Didžiausia knygos apysaka – „Miškai“. Tai pasakojimas apie eigulį, vienišą vilką, klajojantį savo valdose tik savo antrininko vilkšunio draugijoje. Eigulys gyvena lyg bandytų apgauti gyvenimą ir save, nuduoti, kad nieko neatsitiko. Tačiau jį persekioja baimė ir netikrumas, gyvenimas slysta iš rankų, viskas aplink jį griūva. Mat praeityje jis drauge su dviem sėbrais miške išprievartavo ir uždusino merginą. Rašytojas teigia, jog didžiausia bausmė žmogui yra jo paties nenuraminama sąžinė, kuri iš vidaus ardo asmenybę, kol pagaliau ta nuolatinė liguista būsena išsiveržia į paviršių ir nusikaltėlis išsiduoda.

Ne mažiau įdomi klasikinė apysaka „Senis ir auksas“. Sukurtas įspūdingas seno šykštuolio tipas. Tačiau gerokai daugiau vietos apysakoje skirta jaunam miestiečiui Pilypui, kuris įspėja senio paslaptį ir nusprendžia pagrobti jo auksą. Turtingas poetiškas tekstas kupinas simbolinių ženklų ir perspėjimų. Įspūdinga apysakos pabaiga – paskutiniai gęstančios Pilypo sąmonės vaizdiniai: užkeiktą auksą saugoję velniai kvatoja ir šoka aplink jį. Apysaka realistinė, bet per visą ją eina pasakų motyvai – kolektyvinės žmonijos patirties, išminties, žmoniškumo pati esmė. Rašytojui, matyt, buvo itin svarbi paskutinė knygos apysaka, davusi pavadinimą visai knygai – „Seno kareivio sugrįžimas“. Ji ypač subtili ir jaudinanti. Po devynerių metų klajonių į tėviškę grįžta karčios kareivio duonos ragavęs, svetimose žemėse kariavęs Anicetas Šimkus. Deja, čia niekas jo nelaukia. Broliai išsigandę ir nusiminę, kad reikės iš naujo dalyti žemę, tėvų palikimą. Mylimoji mirusi, jo dukterį augina patėvis. Pajutęs gimtinės svetimumą, Anicetas tą pačią naktį palieka namus. Siužetas labai paprastas. Įdomiausias čia – herojaus išėjimo ir grįžimo situacijų apmąstymas, prieštaringų dvasinių būsenų išklotinė. Žmogaus sieloje susitinka du skirtingi pasauliai – praeities ir dabarties tėviškė. Namai nebeatpažįsta jo, o jis – namų. Apysakos žavesys ir originalumas sklinda iš pasakotojo, iš jo pasakojimo magiškos jėgos ir grožio: ,,Iš šakų tankmės skyrėsi parudavęs lapas ir supdamasis tykiai tykiai gulė ant motinos žemės, lyg pasiryžęs suklostyti savo tėvo – medžio – šaknis, idant neturėtų vargo šaltą žiemą ir pavasarį vėl suklestėtų kaip besikvatojančios merginos balti dantys beržynėlis draikėsi gelstančiom kasom“ Sunki išeivio dalia neleido rašytojui daug sukurti, tačiau jo proza suręsta iš tokios fundamentalios ir tvarios medžiagos, kad jos svoris šiandien jau niekam nekelia abejonių.

Svarbiausia literatūrinio palikimo dalis sukurta išeivijoje. Tėvynės ilgesys, nė akimirkai nenutrūkstantis vidinis ryšys su ja lėmė kūrybos kryptį ir pobūdį. Dėmesys sutelkiamas į prieškario Lietuvą ir autoriui artimiausią kaimo gyvenimą, jo dvasinės ir materialinės kultūros apraiškas. Reikšmingumu išsiskiria romanai – „Užuovėja“, „Miškais ateina ruduo“ ir „Išėjusiems negrįžti“.

Novelių romane „Užuovėja“ autorius peržengia istorinį laiką, socialinę empiriką ir siekia bendresnių bei amžinesnių dalykų. Gružiškių kaimo gyvenimas parodytas per keturis metų laikus. Po prologo („Lietus“) eina pirmoji pavasario novelė „Polaidis“, kurioje rašytojas sutelkia į vieną vietą daugelį archajiškiausių lietuvio kaimiečio pasaulėjautos bei moralės bruožų. Ūkininko mintys apie gyvenimą ir mirtį, apie žemę, atsiveriančią ir grūdui, ir kapui, yra tokios natūralios ir svarbios, kad galime jas pavadinti lyg kokia „žemės filosofija“. Senasis Dryža tvirtai žino savo gyvenimo paskirtį ir, atlikęs pareigą žemei, ramiai pasitinka mirtį, nusilenkia gamtos kvietimui. Senojo valstiečio Dryžos išėjimas iš šio pasaulio apgaubtas iškilmingos šventinės nuotaikos. Paskuti nės dienos darbai ir mintys labai sureikšminti, pakylėti, ritualizuoti – tarsi apibendrina visos žemdirbių genties šimtmečių paveldo turinį. Alaus darymo ritualu ūkininkas pakartoja žemės apvaisinimo aktą.

„Polaidyje“ akcentuota pradžios ir pabaigos sankirta, nuolatinio atsinaujinimo idėja yra lyg kamertonas, lemiąs visos knygos skambėjimą. Svarbus darnos, viso, kas gyva žemėje, vienybės akcentas. Darbo ir maldos, darbo ir šventės kaitos ritmas – tai kasdienybės ir sakralumo, materialinės ir dvasinės kultūros, seno ir naujo pusiausvyros ženklai.

Rašytoją, visur ieškojusį pusiausvyros ir harmonijos, labiausiai žeidė suirusi dermė tarp žmogaus ir gamtos, gyvybės ir mirties, jauno ir seno, tradicinių vertybių ir modernių vėjų. Jis troško išlaikyti pasaulio ir žmogaus stabilumą. Tačiau tragiškas istorinis posūkis, valstybės netekimas lėmė didžiulį lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros nuosmukį. Rašytojas ciklinio, mitinio laiko apibrėžtoje žemdirbio gyvenimo erdvėje pranašiškai nužymėjo degradacijos kryptį. Paskutinėse žiemos ciklo novelėse „Delčia“ ir „Sniegas“ geriama iki sąmonės netekimo. Gamtos sąstingis apėmęs ir žmogaus sielą. „Delčioje“ ūkininkui galvą susuka du tradiciniai velnio gundymai – pinigai ir degtinė. O „Sniege“ dedamas paskutinis žmogaus nedoro elgesio akcentas. Nešvarūs kėslai, savimeilė, tuščios ambicijos įkaitina kaimietį ir jis piktavališkai nušauna miško gražuolę stirną. Tuštybės padiktuotas poelgis tampa simboliniu merdinčios žmogaus dvasios ženklu. Išniekinta mirtis, sutrikdytas natūralus gyvybės atsinaujinimo ritmas, paliudyta pražūtinga gamtos ir žmogaus nedermė.

M. Katiliškis baigia „Užuovėją“ dramatiškai užlūžusiu balsu. Kaip A. Baranauskas „Anykščių šilelį“, Krėvė „Skerdžių“, I. Simonaitytė „Vilių Karalių“, R. Granauskas „Gyvenimą po klevu“. Visų jų sakyta teisybė apie savąjį istorinį laiką, bet pasakyta visiems laikams ir apie amžinus dalykus.

Antrasis romanas „Miškais ateina ruduo“, kaip ir pirmasis, turi ryškų mitologinį podirvį. Rašytojas renkasi tokį vaizdavimo būdą, kuris leidžia beveik nepaisyti istorinio laiko dinamikos bei determinizmo. „Užuovėjoje“ Gružiškių kaimas „uždarytas“ cikliniame metų laike, panaši ir antrojo romano laiko samprata. Metų laikai, kaip ir paros dalys, turi savo amžinąjį ritmą: gimimą, mirtį, prisikėlimą. Tiems universaliems dėsniams paklūsta ir žmogus, nes jis toks pat gamtos kūrinys, neatskiriama jos dalelė, kaip medis, paukštis ar rugio želmuo. Tačiau jaunoji karta suardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ir aklai veržiasi į naują erdvę bei laiką. Tai neišvengiama , nors senieji pranašauja: „Nieko gero jau nebebus“.

Antrojo romano veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. Gimtinės medis – lyg koks lietuvio sinonimas. Miškai minimi romano pavadinime, o pačiame romane tampa vienu svarbiausių vaizdinių. Virsnių kaimą riboja miškas: „Tarpmiškio sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate“. Autorius ne kartą pabrėžia tą ypatingą savojo pasaulio uždarumą: „uždara, ir jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške“. „Miškų ratas“, „miškų lankas“ – tai rašytojo mėgstami apskritimo, uždaros erdvės vaizdiniai. Žiema neakcentuota, bet ji yra veikėjų nuojautose („Geriau negalvoti, kas bus žiemą /./ žiema žymi negandą ir vargą“).Miško vaizdai – svarbiausia kompozicinė kūrinio jungtis. Juose įspūdingai fiksuojama metų laikų kaita, jie plėtoja romano veiksmą, atveria veikėjų charakterius. Romano struktūros ir semantikos atraminiais taškais tampa trys miško naikinimo aprašymai, trys jo kančios etapai. Kūrinys prasideda ankstyvo pavasario vaizdu miške. Dar ne pavasaris, dar tik traukiasi žiema. Mišką apėmęs visuotinis nerimas. Žmonės puola („žalios metalinės musės balsu zirzė pjūklai, žlegėjo ir viauksėjo kirviai.“) Miškas pasmerktas. Iš jo traukiasi gyvatės – pati gyvybės, gyvasties esmė. Nusausinimo darbai tyrelyje – antroji miško naikinimo banga – iškyla kaip totalinių pasikeitimų riba. Svieto perėjūnai zimagorai atneša į tarpmiškę savo „kultūrą“, ir kaimas gyvena lyg drugio krečiamas. Nesibaigia naktinės išgertuvės, muštynės, alasas. Senieji bemiegėmis naktimis veltui saugo nuo įsibrovėlių savo turtą ir dukrų klėtis, kurios vis lengviau atsiveria įžūliems atėjūnams. Jaunų žmonių sielose siaučia toks pat chaosas kaip ir sudarkytoje gamtoje.
Rudenį ateina atomazga („Tada užsidegė miškas“). Gaisro apimto miško vaizdai yra trečioji romano kompozicijos atrama. Tai paskutinis ir pats baisiausias miško kančios etapas.
Pasibaigia lietuvio gyvenimas „miškų lanke“; išseko gamtiškasis jo laikas su „baigiančiais griūti senaisiais kaimais, lūžtančiais praamžinų medžių pavėsiuose“. Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai, laisvei. Tačiau žmogus psichologiškai dar nepasirengęs permainoms.

Romanas „Pirmadienis Emerald gatvėje“ išleistas tik po rašytojo mirties – 1993 metais. Jame vaizduojamas nenusisekęs lietuvio išeivio gyvenimas Amerikoje. Jau rinkinyje „Apsakymai“ (1975) Katiliškis parodo sunkią nepritapusių naujame krašte žmonių dalią. Vieni baigia amžių senelių prieglaudose, kiti užsidirba pragyvenimui fabrikuose, tačiau yra praradę bet kokį gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Laisvalaikiu beprasmybę skandina degtinėje. Toks ir romano herojus, per girtuoklystę praradęs fabrike du pirštus, atleistas iš darbo, pamestas žmonos, pagaliau turi laiko susimąstyti apie beviltiškai iš rankų slystantį gyvenimą. Sodri lietuviška kalba čia bepasirodo tik prisiminimų epizoduose, o herojaus dabartį lydi amerikietiškas žargonas.

Didžiausias M. Katiliškio romanas „Išėjusiems negrįžti“ skirtas parodyti pokario išeivių traukimąsi į Vakarus. „Išėjusiems negrįžti“ – šioje formulėje užkoduotas dramatiškas vidinis herojaus konfliktas ir viena svarbiausių knygos idėjų. Kaip tik šie momentai – meninis charakteris ir sudėtingas kūrybinis sumanymas – pakelia kūrinį nuo memuarų iki romano. Kaip tik šie momentai – meninis charakteris ir sudėtingas kūrybinis sumanymas – pakelia kūrinį nuo memuarų iki romano. Idėjinė šerdis, varinėjanti romano kraują, yra neramus, pasakojimo subjektą nuolat lydintis klausimas – „kodėl aš pabėgau, kodėl palikau gimtuosius namus?“ Kas tai? – sekdami subjekto proto ir širdies konfliktą, klausiame savęs, – egzistencinis ar tik psichologinis rūpestis – kaltės, atgailos jausmas, noras pasiteisinti? Problema iškelta iki būties lygmens, kuriame telpa viskas ir dar lieka erdvės neįspėtai žmogaus gyvenimo mįslei. Rodos, sudėti visi taškai, surinkti visi argumentai, rodantys, jog pasilikti buvo neįmanoma. Geriau mirtis negu Sibiro lageriai. Tačiau tas tariamas aiškumas, kad tu pasielgei teisingai, palikdamas Lietuvą, nesuteikia sielai ramybės. Ir po daugelio metų ji šaukiasi gimtosios žemės, ir nėra didesnės bausmės žmogui, kaip tos žemės netekti. Visas romanas, pradedant pavadinimu, persmelktas neišsprendžiamo konflikto įtampos – bėgimo ir žiūrėjimo atgal. Kūrinio motto paimti žodžiai iš Luko evangelijos: „Bet juodu privertė jį, sakydamu: Pasilik su mudum, nes artėja vakaras, ir diena jau baigiasi. Ir jis ėjo su jais“. Herojus nepakluso tėvų prašymui ir evangelijos logikai – išėjo.
Pradžios žodyje autorius įvardija tris pasirinkimo kryptis, kurios romane ne kartą primenamos: „Vieni ėmė ir nesipriešino, kiti piktai susigrūmė. O mirė ir vieni, ir kiti“. Trečiųjų pasirinktam keliui skirta knyga. „.išėjusieji nebegalėjo nė sugrįžti, nė kur kitur kaip nors pritapti sena, nusistojusia tvarka. Nesakoma, jog tai visuotina žūtis fizine prasme, bet kažkas labai artima tam, nežiūrint gaižaus noro ir desperatiškų pastangų išlikti /./ Gal tai mūsojo amžiaus ir mūsiškės genties, paženklintos kryžiumi, savybė, ir todėl turima priimti be priekaištų“.Reikia įvertinti ir tai, kad pabėgėliai, patys grįžtantys pelenais, gimtajai žemei parneša savo kūrybinį palikimą. „Išėjusiems negrįžti“ – svari to palikimo dalis.
M. Katiliškio stilius šakotas. Liaudišką paprastumą keičia barokiškai turtingas puošnumas; ramų ir tiesų pažvelgimą – ironijos geluonis; epinį plotį ir objektyvumą – atvira lyrinė emocija ar turininga intelektualinė remarka. Toks sinkretinis stilius ypač būdingas romanui „Išėjusiems negrįžti“. Kai kas M. Katiliškio prozą vadina buitine. Tai netiesa, nes ji poetiška, o poetiškumas kaip tik suteikia jo kūrybai ir mitologinį, ir filosofinį matmenis.
Nepaprastai turtinga M. Katiliškio kalba. Vis padejuodavo, kad redaktoriai daugelio jo žodžių nesupranta ir išbrauko: „Tiek ir tiek retų, nuostabių žodžių turiu atidėti, kad garbusis skaitytojas suprastų /./ Kaip susikrovė žodžio sodrumas? Nežinau. Greičiausiai kalta mano prigimtis. Būdamas prakeiktai negabus svetimoms kalboms, turiu neužmiršti savosios“.

Papildoma informacija
Pasvalio Mariaus Katiliškio
viešoji biblioteka

Sovietų okupacijos metai. 1940 m. biblioteka persikėlė į naujas patalpas – Vilniaus gatvės ir Vytauto Didžiojo aikštės kampe esantį pastatą. Paskirtas naujas bibliotekos vedėjas – Juozas Jurgelaitis. Įsteigtas ir bibliotekininko etatas; šios pareigos teko 1941 m. pradžioje į Pasvalį atvykusiam garsėjančiam prozininkui Albinui Vaitkui – būsimajam rašytojui Mariui Katiliškiui. Prie bibliotekos atidaryta pirkia-skaitykla, kuriai vadovavo Adolfas Medalinskas. Pradėti „valyti“ fondai: kiek spėta, lietuviška patriotinė, katalikiška literatūra pašalinta, jos vietoje atsirado komunistiniai leidiniai.
Vokiečių okupacija. Bibliotekos kultūrinio suklestėjimo laikotarpis. Švietimo generalinio tarėjo 1941 m. rugsėjo 24 d. įsakymu A-Nr. 40 nuo tų metų spalio 1 d. Albinas Vaitkus (lig tol ėjęs bibliotekininko pareigas) paskirtas bibliotekos vedėju. Biblioteka, karo pradžioje buvusi uždaryta, netekusi daug knygų, naujojo vedėjo dėka greit atsigavo ir tapo Pasvalio kultūros židiniu: pertvarkyti knygų fondai, užmegztas ryšys su Pasvalio gimnazijos mokytojais, vietiniais inteligentais, pradėti organizuoti literatūros vakarai. 1942 m. skaitytojų – 600, knygų – per 2 tūkstančius. Uoliausi skaitytojai – penkiolikmečiai-septyniolikmečiai Pasvalio gimnazistai. Ypač mėgstami buvo periodiniai leidiniai. Apie bibliotekos populiarumą visuomenėje, jos vedėjo kūrybinius užmojus ne kartą rašyta apskrities spaudoje.
1980 m. prasidėjo naujas giluminių pokyčių laikotarpis: bibliotekos veikla nukreipta kraštotyros, leidybos, meninių-literatūrinių renginių, publicistinių spektaklių kūrimo kryptimis.
Atgimimo metais biblioteka atgavo sovietmečiu prarastąją savo esmę – tapo lietuviškos kultūros atkūrėja, saugotoja ir skleidėja. Tęsiamos nuo 1980 m. įsigalėjusios kultūrinės tradicijos, imtasi atkurti sovietmečiu naikintas dvasines vertybes: įsigyti vertingiausi prieškario, išeivijos leidiniai, Lietuvos didžiosiose bibliotekose, rankraštynuose, archyvuose pradėta rinkti medžiaga apie Pasvalio kraštą, žymiuosius pasvaliečius. Krašto istorinių įvykių, žymiųjų žmonių atminimui įamžinti organizuojamos konferencijos, seminarai, kraštotyros parodos, kurioms spaudiniai skolinami iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos.
Įsimintini 1994 m. – Pasvalio bibliotekai suteiktas Mariaus Katiliškio vardas. 1995 m. atidarytas Mariaus Katiliškio atminimo kambarys. Tais pačiais metais įsteigta bibliotekos premija.
1997 m. prie namo, kuriame 1940–1944 m. buvo įsikūrusi valstybinė viešoji biblioteka, atidengta atminimo lenta buvusiam bibliotekos vedėjui Albinui Vaitkui – Mariui Katiliškiui.

1999 m. įkurtas Rankraštynas. Tų metų vasario mėnesį išleistas pirmasis krašto istorijos kultūros leidinio Šiaurietiški atsivėrimai numeris, balandį vyko pirmasis bibliotekos lėlių teatro Kaukutis spektaklis.

Mariaus Katiliškio atminimo kambarys
Įkurtas 1995 m. Sukaupti rankraštiniai, ikonografiniai, spausdinti dokumentai kūrybos rankraščiai, laiškai, archyviniai dokumentai, prisiminimai, liudijimai, fotografijos, Lietuvoje ir Išeivijoje leistos knygos, žurnalai, laikraščiai – liudija visą Mariaus Katiliškio gyvenimo ir kūrybos kelią, susidedantį iš keturių laikotarpių: Lietuvos, pasvalietiškojo, tremties – pokario Vokietijos DP ir Amerikos, sugrįžimo Lietuvon – atminimo įamžinimo. Visuose laikotarpiuose akcentuojamas kūrybinis palikimas, prasidėjęs nuo išlikusių trijų rankraštinių eilėraščių sąsiuvinių (1931–1933), pirmųjų eilėraščių, publikuotų „Naujienose“, apsakymų „Ūkininko patarėjuje“, „Jaunojoje kartoje“, „Trimite“, novelių epopėjos „Naujojoje Romuvoje“ (1934–1940), toliau tęsęsis novelėm, spausdinamom „Kūrybos“ žurnale, „Naujosiose Biržų“ žiniose ir netgi 1944 m. fronto perskeltoje Lietuvoje išleistame laikraštyje „Lietuvos gynėjas“, tremties kūrybos liudijimais DP leidiniuose „Mūsų kelias“, „Užuolanka“, dažnos publikacijos vėlesniuose išeivijos leidiniuose: „Aiduose“, „Metmenyse“, „Literatūros lankuose“ ir – kūrybos grįžimas jau į laisvos Lietuvos leidinius; atskirai išryškinama svarbiausioji kūrybos dalis, sudėta keliose solidžiose Vokietijoje, Amerikoje ir Lietuvoje leistose knygose ir didžiausias kūrybinis išsipildymas – surastasis pirmojo novelių rankraščio „Seno kareivio sugrįžimas“ išleidimas gražia knyga 2003 m. Fotografijos vaizdžiai iškloja visą gyvenimiškąjį kelią – nuo gimtojo namo Gruzdžiuose, Katiliškių vaizdų, vaikystės, jaunystės akimirkų Katiliškėse, Pasvalyje fotografo įamžinto bibliotekos vedėjo iki tremties gyvenimo DP stovyklose, iki jaukios šeimyninės aplinkos Lemonte, visuomeninio, šventinio, draugų horizonto Amerikos žemėje, iki ankstyvo išėjimo Amžinatvėn.
Rašytojo žmonos Zinos Katiliškienės – poetės Liūnės Sutemos dėka sukaupta nemažai kūrybos rankraščių: novelių, paskaitų, kalbų tekstų, visas „Apsakymų“ rankraštis. Unikaliausias ir svarbiausias rankraštinis dokumentas – dienoraštis, apimantis 1946-1952 metus.

Leave a Comment