V. KRËVËS APSAKYMO “SILKËS” ANALIZË
Lietuviø literatûroje gausu ávairaus þanro kûriniø, iðaukðtinanèiø geràsias þmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir daugelis kitø. Darbðtûs, nuoðirdûs þmonës taip pat neuþmirðtami Vinco
Krëvës kûryboje. Vienas ið tokiø yra Kuðlius. Apie já raðytojas raðo viename ið rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” apsakymø “Silkës”
Apsakymø rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” pavadinimas jau iðkart lyg perkelia á kaimà, imu ásivaizduoti jaukià pirkià, ðiaudais dengtu stogu, ðiltà krosná. Taèiau apsakymo “Silkës” pavadinimas neleidþia mums taip greit nuspræsti apie ðá kûriná. Nenujauèiame nei apsakymo temos, nei nuotaikos, vyrausianèios jame. Taèiau ši savotiška nežinomybë kartu labai sudomina, paskatina skaitymui.
Kaip viso rinkinio, taip ir šio apsakymo veiksmas vyksta kaime. Tai konkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai
– “…dabar jisai stovëjo po Gerdviliaus langu…”. Nors veiksmo laikas gana netrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdviliø ðeimoje. Ði nedidelë erdvë, þinoma, nulemia apsakymo apimtá. Ji nedidelë, taèiau V.
Krëvë sugebëjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti þmonijos sàþinë ir jos pabudimas.
Veiksmo laik¹ rašytojas atskleidžia jau pirmajame apsakymo sakinyje, sakydamas, jog “buvo pusiaugavënis”. Tai iðryðkina paèio V. Krëvës ir jo apraðomø veikëjø religingumà, paproèiø laikymàsi. Kartu pamatome ir metø laikà – “Á pavasará virto”. Èia išryškëja raðytojo meilë gamtai. Ji perteikiama graþia, iðraiškinga kalba.
Jausminga kalba kûriná “lydi”, kaip minëjau, jau nuo pat jo ekspozicijos. Nuostabûs gamtos vaizdai pagyvinami ir pagraþinami epitetais
– “dienos buvo ðiltos, saulëtos”. Tai sukelia iðkilmingumo, begalinio dþiaugsmo áspûdá. Raðytojas taip pat panaudoja personifikacijà, sakydamas, jog “upeliai ðniokðdami pasakojo pavasario pasakà”. Ðis gamtos gyvumas vaizduotëje suþadina malonius atgimstanèios gamtos vaizdus.
Toliau kûrinyje dominuoja taiklûs epitetai padedantys raðytojo pavaizduotus daiktus kuo tikroviðkiau iðvysti savo pasàmonëje: “þilas dievulis”, “drebanèios rankos”, “pienuota suknelë” ir kiti. Be epitetø daug vaizdingumo kûriniui suteikia palyginimai. Nors dauguma jø skirti vieninteliam, taèiau svarbiausiam apsakymo akcentui – silkëms: “riebios kaip viðtos”, “silkës kaip plokðtës”, “menkos lyg mekðrukai”.
Taèiau bûtent silkës davë pradþià tolimesniam veiksmo rutuliojimuisi ir pagrindinei kûrinio minèiai. Apsakyme “Silkës” Vincas Krëvë norëjo mums parodyti, jog kiekvienà nedorà ir neapgalvotà poelgá lydi sàþinës grauþatis. Tai svarbiausia ðio kûrinio tema. Raðytojas nori parodyti, jog þmonijos sàþinë dar kruta. Geriausia tam priemonë – sapnas.
Apsakyme “Silkës” veikëjø nëra daug. Pagrindinë V. Krëvës pavaizduota veikëja yra Gerdviliø samdinë Marcelë. Þmogaus sàþinës pabudimà raðytojas perkelia á jos pasaulá, pagrindinei kûrinio minèiai atskleisti pasirenkama bûtent Marcelë.
Kalbant apie veikëjus, pamatome begalinæ raðytojo meilæ senyviems þmonëms. Jis supranta senosios kartos pranaðumà, dþiaugiasi jø dvasios lobynais ir sielos taurumu. “Silkëse” autorius atskleidþia seno þydo
Kuðliaus paveikslà, kuris norom nenorom kelia uþuojautà.
Autorius apsakyme nedalyvauja. Nors V. Krëvë veiksmà pavaizduoja kaip paðalinis, gal net neegzistuojantis þmogus, tai kà galima iðreikðti þodþiais jis puikiai pavaizdavo. Autorius, rodos, seka kiekvieno veikëjo kiekvienà þingsná, nuosekliai já apraðydamas mums.
Šá kûriná, manau, Vincas Krëvë paraðë ne ðiaip pasiskaitymui – tai pamokantis ávykis, jame daug iðminties. Bûtent tai mane suþavëjo. Juk taip graþu bûtø ko nors iðmokti ir kartu pajusti malonumà. Manau, jog niekas taip nepaveiks mûsø pasàmonës, kaip pamokymas, ásipynæs á groþinës literatûros kûriná. Ilgam prisiminsiu Vincà Krëvæ ir jo pamokanèi¹ kûrybà…