V. Krėvės apsakymo “SILKĖS” analizė

V. KRËVËS APSAKYMO “SILKËS” ANALIZË

Lietuviø literatûroje gausu ávairaus þanro kûriniø, iðaukðtinanèiø
geràsias þmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir
daugelis kitø. Darbðtûs, nuoðirdûs þmonës taip pat neuþmirðtami Vinco
Krëvës kûryboje. Vienas ið tokiø yra Kuðlius. Apie já raðytojas raðo
viename ið rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” apsakymø “Silkës”

Apsakymø rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” pavadinimas jau iðkart lyg
perkelia á kaimà, imu ásivaizduoti jaukià pirkià, ðiaudais dengtu stogu,
ðiltà krosná. Taèiau apsakymo “Silkës” pavadinimas neleidþia mums taip
greit nuspræsti apie ðá kûriná. Nenujauèiame nei apsakymo temos, nei
nuotaikos, vyrausianèios jame. Taèiau ši savotiška nežinomybë kkartu labai
sudomina, paskatina skaitymui.

Kaip viso rinkinio, taip ir šio apsakymo veiksmas vyksta kaime. Tai
konkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai
– “.dabar jisai stovëjo po Gerdviliaus langu.”. Nors veiksmo laikas gana
netrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdviliø ðeimoje. Ði
nedidelë erdvë, þinoma, nulemia apsakymo apimtá. Ji nedidelë, taèiau V.
Krëvë sugebëjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti þmonijos
sàþinë ir jos pabudimas.

Veiksmo laik¹ rašytojas atskleidžia jau pirmajame apsakymo sakinyje,
sakydamas, jog “buvo pusiaugavënis”. Tai iðryðkina paèio V. Krëvës ir jo
apraðomø veikëjø religingumà, paaproèiø laikymàsi. Kartu pamatome ir metø
laikà – “Á pavasará virto”. Èia išryškëja raðytojo meilë gamtai. Ji
perteikiama graþia, iðraiškinga kalba.

Jausminga kalba kûriná “lydi”, kaip minëjau, jau nuo pat jo
ekspozicijos. Nuostabûs gamtos vaizdai pagyvinami ir pagraþinami epitetais
– “dienos buvo ðiltos, saulëtos”. Tai sukelia iðkilmingumo, begalinio
dþiaugsmo ás

spûdá. Raðytojas taip pat panaudoja personifikacijà, sakydamas,
jog “upeliai ðniokðdami pasakojo pavasario pasakà”. Ðis gamtos gyvumas
vaizduotëje suþadina malonius atgimstanèios gamtos vaizdus.

Toliau kûrinyje dominuoja taiklûs epitetai padedantys raðytojo
pavaizduotus daiktus kuo tikroviðkiau iðvysti savo pasàmonëje: “þilas
dievulis”, “drebanèios rankos”, “pienuota suknelë” ir kiti. Be epitetø daug
vaizdingumo kûriniui suteikia palyginimai. Nors dauguma jø skirti
vieninteliam, taèiau svarbiausiam apsakymo akcentui – silkëms: “riebios
kaip viðtos”, “silkës kaip plokðtës”, “menkos lyg mekðrukai”.

Taèiau bûtent silkës davë pradþià tolimesniam veiksmo rutuliojimuisi
ir pagrindinei kûrinio minèiai. Apsakyme “Silkës” Vincas Krëvë norëjo mums
parodyti, jog kiekvienà nedorà ir neapgalvotà poelgá lydi sàþinës
grauþatis. Tai svarbiausia ðio kûrinio tema. Raðytojas nori parodyti, jog
þmonijos sàþinë dar kruta. Geriausia tam priemonë – sapnas.

Apsakyme “Silkës” veikëjø nëra daug. Pagrindinë V. Krëvës pavaizduota
veikëja yra Gerdviliø samdinë Marcelë. Þmogaus sàþinës pabudimà raðytojas
perkelia á jos pasaulá, paagrindinei kûrinio minèiai atskleisti pasirenkama
bûtent Marcelë.

Kalbant apie veikëjus, pamatome begalinæ raðytojo meilæ senyviems
þmonëms. Jis supranta senosios kartos pranaðumà, dþiaugiasi jø dvasios
lobynais ir sielos taurumu. “Silkëse” autorius atskleidþia seno þydo
Kuðliaus paveikslà, kuris norom nenorom kelia uþuojautà.

Autorius apsakyme nedalyvauja. Nors V. Krëvë veiksmà pavaizduoja kaip
paðalinis, gal net neegzistuojantis þmogus, tai kà galima iðreikðti
þodþiais jis puikiai pavaizdavo. Autorius, rodos, seka kiekvieno veikëjo
kiekvienà þingsná, nuosekliai já apraðydamas mums.

Šá kûriná, manau, Vincas Krëvë paraðë ne ðiaip pasiskaitymui – tai
pamokantis ávykis, jame daug iðminties. Bûtent tai mane suþavëjo. J
Juk taip
graþu bûtø ko nors iðmokti ir kartu pajusti malonumà. Manau, jog niekas
taip nepaveiks mûsø pasàmonës, kaip pamokymas, ásipynæs á groþinës
literatûros kûriná. Ilgam prisiminsiu Vincà Krëvæ ir jo pamokanèi¹ kûrybà.

Leave a Comment