APIE AUTORĘ
Prozininkė, eseistė ir dramaturgė Vanda Juknaitė gimė 1949 m. lapkričio 28 d. Rokiškio rajone, Papiliuose. 1972 m. ji baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo mokykloje, dėstė Klaipėdos konservatorijoje. Nuo 1975 m. dirba VPI/VPU dėstytoja, yra Lietuvių literatūros katedros docentė, porą metų vedė radijo laidą, bendradarbiauja spaudoje.1983 m. V. Juknaitė debiutavo apysakos ir apsakymų knygele Ugniaspalvė lapė (išleista serijoje „Pirmoji knyga“). Vėliau išleido romaną Šermenys (1990 m.), 1995 m. atskira knyga išėjo apysaka Stiklo šalis (tapusi V. Juknaitės prozos kvintesencija), o 2002 m. – eseistikos ir straipsnių rinktinė Išsiduosi. Balsu. Be to, 2000 m. pakartotinai išleisti romanas ir apysaka, pridėta drama Formulė (pagal ją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir Rygos teatre „Skatuve“ G. Padegimas sukūrė spektaklius). 2004 m. kartu su E. N. Bukeliene išleido knygą Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos. Autorė yra parašiusi kino scenarijų, pjesių (Kauno akademiniame dramos teatre režisierius G. Padegimas pagal jos pjesę pastatė spektaklį „Vainuto raštininkas“, rodytas 1998 m.). 2004 m. pagal V. Juknaitės apysaką Stiklo šalis J. Lapinskaitė pastatė filmą.V. Juknaitė yra apdovanota J. Paukštelio (1993 m.), Žemaitės (1994 m.), J. Grušo (2001 m.), G. Petkevičaitės – Bitės (2003 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2004 m.), Lietuvos vaikų fondo literatūrinėmis premijomis.Rašytojos proza jau įėjo į mokyklinę lektūrą – tai romanas Šermenys, apysaka Stiklo šalis.
KŪRYBOS BRUOŽAI
V. Juknaitės kūryba turi išskirtinių bruožų. Joje atspindimos svarbiausios humanistinės vertybės – atsakomybė už kitą žmogų ir visą pasaulį, asmens vertė ir meilė, kuri, rašytojos žodžiais, yra arčiausiai beprasmės egzistencijos pateisinimo. Meilės ir mirties susipynimas, ryškus visoje V. Juknaitės kūryboje, čia pakylėjimas į egzistencinės lemties lygmenį.Autorės kūryba – tai moteriškai intymus ir skausmingai atviras pasakojimas apie moters, motinos ar šeimos santykius. Rašytoją jaudina vaiko likimas permainų visuomenėje, ji vaizduoja trapią gyvybę šaltame bei nejautriame pasaulyje. Į pirmą vietą kūriniuose dažnai iškyla moters likimas, jos egzistencinė drama vienatvėje. Žmonių gyvenimai vaizduojami ne kaip malonios likimo dovanos, bet kaip sunki pareiga, nes viskas priklauso nuo paties žmogaus veiksmo, jo pastangų ir valios. Kūriniai dažnai turi didaktinių, pedagoginių, kartais net biliūniškos intonacijos bruožų. Rašytoja nepretenduoja būti moderni, nesiekia originalios saviraiškos, naujoviškumo jos prozai suteikia kintančio gyvenimo tikrovė.
Savo lakoniškumu, potekstėmis, iškalbia tyla, metaforos gelmę įgyjančia gyvosios gamtos detale, fragmentiškais pasakojimais šios rašytojos kūriniai dažnai primena japonų prozą.„V.Juknaitės kūryba – tarsi atvira, pulsuojanti žaizda, prie kurios skaudu prisiliesti, tačiau ir pamiršti jos neįmanoma, nes skaitytojui jautriausias sielos stygas užgauna skaudžios temos: beglobiai gatvės vaikai, moterystės ir motinystės drama“ – taip apie prozininkės kūrybą atsiliepia R. Averkienė savo straipsnyje „Rašymas tik būdas suprasti“, kuris buvo publikuotas laikraštyje XXI amžius (Nr. 94 (1297)). Anot Jūratės Sprindytės, esminė V.Juknaitės rašymų tema – gyvybės, gyvasties sergėjimas.Pati V. Juknaitė apie savo kūrybą kalba taip: „Rašau mažai. Rašymas man yra tik būdas suprasti. Daug metų bandžiau pasakyti apie motinystę. Kas ji yra, ne iš išorės, bet iš vidaus. Labai nustebau, kad beveik niekas apie tai nėra kalbėjęs“.Autorės kūryba versta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių ir kitas kalbas.APYSAKA „STIKLO ŠALIS“
„Stiklo šalis“ – tai apysaka apie tikrovę, kurios neįmanoma verbalizuoti, kuri lieka už žodžių“, – teigia V. Juknaitė. Tai kūrinys apie moters pasaulį, jos buitį bei dramatišką būtį. Kūrinys parašytas remiantis asmenine rašytojas patirtimi. Ji patyrė, ką reiškia būti motina pokomunistinėje šalyje.Kritikai palankiai sutiko šį kūrinį. Recenzentė V. Kaladytė akcentavo „pagarbą, džiugesį ir susižavėjimą literatūros kritikų balsuose“; leidyklos anotacija paskelbė apysaką esant „vienu iškiliausių šiuolaikinės prozos kūrinių“ (Daugirdaitė 1999, 74 p.).Pasak S. Daugirdaitės, iš nūdienos prozos konteksto šią apysaką išskiria vaizdavimo paprastumas, lakoniškumas, net asketiškumas: pasakoma tik tai, kas (rašytojos nuomone) būtiniausia. Anot jos, išskirtinumo teikia ir vaizdavimo objektas: moters vienatvė šeimoje, motinystės dramatizmas. I. Dubovijienė pabrėžia, jog ypatingas yra ir kūrinio komponavimo būdas: „Atskiri vaizdeliai, pasikartojantys motyvai, simboliai, aliuzijos, užuominos, trumpos frazės. […] Kompoziciniu požiūriu apysaka suskirstyta į 21 atskirą dalį. Jose kiekvienąkart vaizduojamas tam tikras Moters gyvenimo epizodas. Kiekviena dalis turi savo vidinę kompoziciją – veiksmo pradžią, raidą, kulminaciją ir atomazgą.“ Stiklo šalis išsiskiria ir tuo, kad tekstas išspausdintas kursyvu. V. Juknaitė tai paaiškina taip: „Aš mėginau eiti iki kalbos pakraščio, kur nebėra žodžių, tiktai krebždesiai, lemenimas, inkštimas.“
Daug minčių sukelia jau pats apysakos pavadinimas. Žodis šalis asocijuojasi su stebuklinga pasakų šalimi, tačiau ji ne bet kokia, o iš stiklo. Tai įspėja, kad ten viskas trapu bei laikina. Apysakos centre vaizduojama labai vieniša nedideliame miestelyje gyvenanti moteris. Taip pat veikia ir kiti personažai: Vyras, Vaikas, Berniukas, Gydytoja, Gydytojas. Visi jie yra bevardžiai. „Galima spėti, kad jie vaidina tuos vaidmenis, kurie skirti visuotinai moterims, vyrams, vaikams“ (Daugirdaitė 1999, 76 p.). Visi veikėjai yra kažkuo išskirtinai. Moters kasdienis gyvenimas kupinas nerimo, baimės, nuolatinio laukimo. Ji neseniai pagimdė antrąjį vaiką, šis susirgo sunkia liga, iš vyro ji nesulaukia jokios meilės, šilumos. Konfliktą moteris išgyvena ne tik su aplinkiniais, bet ir su savimi pačia (savo viduje). Vyras yra šaltas ir uždaras. Jam visiškai nerūpi, tai, kas svarbu moteriai, šeimoje nebėra artimų santykių, atrodo, jog Vyras ir Moteris bendrauja tiesiog „iš reikalo“, jie nebendrauja atvirai, dažniau tarp jų tvyro tyla:„Jie gerdavo arbatą tylėdami, tačiau šį kartą moteris ištarė:– Man regis, su vyresniuoju kažkas negerai.– Kodėl tu taip manai?Ji papasakojo, kas buvo atsitikę dieną. Vyras tylėdamas gėrė arbatą. Puodelį laikė aukštai, apglėbęs jį abiem rankom.– Ką galvoji?[…]– Kodėl tyli?Vyras jai nieko neatsakė, ir moteris pakartojo klausimą.– Ką tu galvoji?– Tau reikėtų išeiti iš namų prasiblaškyti.“ (14 – 15 p.).Vyras yra apatiškas šeimos problemoms, o dėl vaiko ligos jis kaltina pačią moterį, nors ši ir yra kamuojama depresijos, o vaiko negalavimas dar labiau ją skaudina: „– Ką gi daryti? Aš daugiau nebegaliu. Nebeturiu jėgų.[…]– Šito juk buvo galima tikėtis?– Ką tu nori tuo pasakyti?– Mes ir anksčiau žinojom, kokia yra tavo sveikata.Moteris pakėlė į vyrą užverktas akis:– Žinojom. Tai kas?– Aš juk tau sakiau, kad nenoriu antro vaiko.“ (28 p.).Šioje šeimoje Moteriai tenka ir motinos, ir tėvo vaidmuo, ji viena viskuo rūpinasi. „V. Juknaitės moteris – titaniška moteris, pasirinkusi mirtį, bet grįžusi į gyvenimą šioje Stiklo šalyje, viliojančioje grožiu, tokioje perregimoje ir trapioje, deja, šaltoje“ (Žuklijienė 1998, 21 p.). Vienintelis gydytojas, kuris yra vaizduojamas kaip „grėsmingos išvaizdos vyras, didelėmis paraudusiomis akimis“ (15 p.), suteikia moteriai šiek tiek dėmesio. Moteris lankosi pas jį, tačiau jam rūpi tik jos kūnas. Tiesa, koks yra ryšys tarp moters ir gydytojo, kūrinyje nutylima. Kita apysakoje veikianti moteris – gydytoja. Ji taip pat šalta, neužjaučianti. Susidaro įspūdis, jog ji pagrindinę veikėją laiko neatsakinga: „Būtumėt maitinę krūtimi iki metų, būtumėt nė nežinoję“, medikė sakosi nepriekaištaujanti, tačiau ir jokio patarimo neduoda. Vaikai kūrinyje taip pat labai svarbūs. Mažylis, kaip jau minėjau, sunkiai serga. Vyresnėlis nuolat į namus vedasi benamius šunis. Mano manymu, taip atskleidžiama, tai jog vaikui trūksta šilumos, meilės. Berniukas jaučia, kad šeimos santykiai yra pakrikę, jis netgi mąsto apie mirtį, motinai užduoda egzistencinių klausimų: „Mama, o kas būna, kai žmogus numiršta?“ (38 p.).Kūrinio erdvė nėra plati (tai namai, ligoninė, laukymė), tačiau ji pasižymi ypatingu šaltumu, niūrumu bei baugumu: minima tuščia autostrada, varnos, stiprus vėjas, ryto šviesa vadinama plienine, laukymėje tvyro ūkanos, gydytojo kabinetas taip pat šaltas, jame šviečia pilka šviesa, išdėlioti atgrasūs įrankiai.Pasak I. Dubovijienės, kūrinio laikas plėtojamas ne tik linijine seka. Jis dabartyje saugoja ir praeitį. Tai yra, moteris, išgyvendama dabartį, kartu išgyvena ir praeitį. Viskas eina ratu, tai paaiškinama tuo, kad moters kūnas sutvertas cikliškai, moters gyvenimas namuose, kur moteris praleidžia daugiausiai laiko, taip pat eina ratu. Be to, moteris išgyvena ir kūdikio dabartį „Jie tebebuvo vienas“. Taigi galime rasti tris laiko klodus, gulančius į vieną patirtį. Iš tam tikrų užuominų galima nuspėti ir istorinį apysakos laiką, nes yra pasakoma, jog maistas perkamas už talonus, minima, kad kai Vilniaus link ima važiuoti tankai, vyras išeina prie savivaldybės. Stiklo šalyje yra nuorodų ir į paros bei metų laiką, kuris nuosekliai keičiasi. Beje, reikšmingiausi įvykiai dažniausiai kūrinyje vyksta tamsiuoju paros metu.Itin daug dėmesio Stiklo šalyje skiriama žvilgsniams, akims: „Kūdikis liovėsi spiegti, tačiau jo akys buvo pilnos skausmo ir nuovargio“ (22 p.), „Gydytoja pasilenkė prie popierių ir porą kartų, kilstelėjusi galvą, akies kampu pažvelgė į rengiančią kūdikį moterį“ (25 p.), „Išpūtę akis vaikai spoksojo vienas į kitą: vienas užverktomis, kitas spindinčiomis, laimingomis kūdikio akimis“ (45 p.). Ne veltui yra sakoma, kad akys yra sielos veidrodis. Šiame kūrinyje jos taip pat padeda suprasti apysakos veikėjų tarpusavio santykius, jausmus bei išgyvenimus.Apysakoje dažnai minimas stiklas. Moteris gyvena tarsi stikliniame pasaulyje, kuris gali bet kurią sekundę sudužti. Vaikui ši Stiklo šalis primena pasaką. Kai motina čiuožykloje paklausė, ką jis mato, berniukas atsakė, jog stiklinę šalį. Moteriai ši šalis anaiptol nėra maloni – ji joje įkalinta ir negali ištrūkti.Visas kūrinys yra persismelkęs šalčiu, skaitant apysaka nuolat jaučiama nelaimės nuojauta. Tai dar labiau sustiprina nerami moters būsena. Ji slepia įvairius namuose esančius pavojingus daiktus: „Skalbinių virvę, peilius, keletą ypač nuodingų vaistų buteliukų moteris kas naktį išnešdavo į sandėliuką ir paslėpdavo popierių dėžėje po senais laikraščiais. Užrakinusi sandėliuko ir koridoriaus duris, raktus ji padėdavo vis į kitą vietą“ (28 p.), nes ėmė galvoti apie savižudybę. Moters gyvenimas – nykus. Ji net sau nebeskiria jokio dėmesio: „Visų dažniausiai ji vilkėjo sudėvėtą flanelinį chalatą, kuris jai buvo patogus, kai maitino kūdikį. Neprižiūrimi seniai kirpti plaukai siekė pečius.”Vienas reikšmingiausių Stiklo šalies epizodų yra septynioliktasis, kuriame pasakojama, jog kalė (dar vienas į namus berniuko parvestas šuo) atsiveda šuniukų, o meteris įvykdo šiurpią „egzekuciją”, t. y. juos paskandina savo vonioje. Stebina tai, jog veikėja iš pradžių rūpinosi šuneliais: „Moteris pastatė spintoje dubenėlį vandens. Moterį kalė prisileisdavo, įtemptai sekdama kiekvieną jos judesį įkritusiomis, pavargusiomis akimis“ (41 p.). Kalė, kaip ir kiekviena motina, saugo savo vaikus, tačiau Moterimi ji pasitikėjo. Bet moteris šalta, jos motiniški jausmai tarsi sustingę, tad ji ryžtasi atsikratyti šuniukų: „[…] Nunešė šuniukus į vonią, panardino juos į vandenį ir, skubiai apsigręžusi, išėjo iš vonios. […] Pavaikščiojusi kokį pusvalandį, moteris grįžo į namus. Uždegė vonioje šviesą. Šuniukai buvo gyvi. Plūduriuodami po vandeniu jie be perstojo yrėsi kojytėmis. Rožinės jų nosytės jau buvo melsvos. Moteris staiga paėmė nuo vonios grindų kilimėlį, uždengė šuniukus ir užsimerkusi prispaudė juos prie vonios dugno“ (41 – 42 p.). Kad ir kaip šie bejėgiai padarėliai kovojo dėl gyvybės, moteris jų nepasigailėjo. R. Dauneckienė tokį šios apysakos veikėjos poelgį komentuoja taip: „Kalė ir Moteris. Už abiejų stovi jų vaikai ir kiekviena gina juos taip, kaip moka. Tik moters motiniškumo idėją žeidžia tai, ką J. Stauskaitė pavadino „stovėjimu prie sienos“: gindama namus – tą „stiklo šalį“, kurioje turėtų būti saugu jos vaikams (bet ar bus?..), ji tampa žudikė. […] Pasaulio darna pažeista. Kalė tampa gyvybės nešėja ir sergėtoja („Bet kam artinantis prie spintos, kalė imdavo urgzti iššiepusi dantis.“), Moteris – gyvybės naikintoja“ (Dauneckienė 1998, 22 – 23 p.). Tai kulminacinė apysakos Stiklo šalis dalis.Paskutiniajame kūrinio epizode moteris blaškosi po namus, ieško sandėliuko raktų, išbėga į lauką… Iš savotiškos transo būsenos ją pažadina ta pati kalė, taip galbūt sulaikydama ją nuo savižudybės. Išgirdusi vaiko verksmą, „Moteris pakilo ir ėmė kopti į viršų“ (48 p.). Šis kopimas įprasmina išsivadavimą bei suteikia viltį, kad moters dramatiška būtis įgaus prasmę, viskas pamažu ims keistis.IŠVADOS
Iš pirmo žvilgsnio apysaka „Stiklo šalis“ primena paprastą nereikšmingą knygelę, parašytą lengva, aiškiai suvokiama kalba, tačiau tikroji šio kūrinio esmė slypi teksto „gelmėje“. Apysakoje įtaigiai pasakojama apie moteriškumą, motinystę, pašlijusius šeimos santykius, vertybių praradimą, vienatvę, trapią gyvybę svetimame ir šaltame pasaulyje. Kūrinys savo paprastomis detalėmis tarsi įtraukia į tą stebuklingą Stiklo šalį ir priverčia susimąstyti apie vertybių išlaikymo bei gyvybės svarbą, žmogiškuosius jausmus, kitus reikšmingus dalykus.Šis kūrinys pasižymi ne tik įtaigumu, bet ir tikroviškumu. Vaizduojam situacija yra labai reali, nes kiekvienas iš mūsų galime pasijusti tarsi įkalinti stiklo šalyje, iš kurios sunku ištrūkti, kuri taip pat bet kuriuo metu gali subyrėti į daugybę smulkių šukių. Kaip ir V. Juknaitės apysakoje vaizduojamą Moterį, bet kurį iš mūsų gali užklupti panašios bėdos ir išgyvenimai.Reikšmingas yra ir apysakos teksto stilius. Rašytoja „kalba“ trumpais sakiniais, kurie augina įtampą, atrodo, kad kiekviena frazė turi savo vietą ir niekur kitur ji net netiktų. Kiekvienas epizodas suteikia kažką naują, kažką neįprastą. Visa tai daro kūrinį išskirtinį bei savitą.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Juknaitė, Vanda, 1995: Stiklo šalis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.2. Daugirdaitė, Solveiga: 1999: „Motinystės dramatizmas Vandos Juknaitės apysakoje „Stiklo šalis“, žurnalas „Lituanistica“, 1999 Nr. 1 (37), 74 – 80 p.3. Dauneckienė, Rima, 1998: „V. Juknaitės apysakos „Stiklo šalis“ analizė“, žurnalas „Gimtasis žodis“, 1998 Nr. 7, 17 – 20 p.
4. Internetinis puslapis: http://www.maironiomuziejus.lt/437, Dubovijienė, Inga „Moters kūrėjos konfliktas su savimi ir kitais. Demitologizuota motinystė Vandos Juknaitės apysakoje „Stiklo šalis“.5. Internetinis puslapis: http://ct.svs.lt/lmenas/?leid_id=2953&kas=straipsnis&st_id=2536, Sprindytė, Jūratė, 2003: „Ugniaspalviai lapiukai“, savaitraštis Literatūra ir menas, 2003 Nr. 2953.6. Internetinis puslapis: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/12/15/kult_04.html, Averkienė, Rūta, 2004: „Rašymas – tik būdas suprasti“, laikraštis XXI amžius, 2004 Nr. 94 (1297).7. Internetinis puslapis: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=730&st_id=3131&txt=Stiklo+%C5%A1alis, Baranova, Jūratė, 2004: „Už žodžių“, savaitraštis Šiaurės Atėnai, 2004 Nr. 730.8. Lietuvių literatūros enciklopedija, 2001, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.9. Žuklijienė, Zina, 1998: „Bandymas eiti per stiklo šukes…“, žurnalas „Gimtasis žodis“, 1998 Nr. 7, 21 – 23 p.