Aukštoji mada

Aukštoji mada
Kad ir kaip žiūrėsime, aišku, jog esminis mados tikslas – išsiskirti iš kitų. Ji kyla iš mūsų poreikio jausti ir reikšti savo individualumą, unikalumą. Tačiau mada yra ir socialinis ritualas, kuris išreiškia tam tikros žmonių grupės tam tikru metu puoselėjamas idėjas, priimtiną, toleruotiną elgesį. Nors mada yra kintanti, tačiau jos suvokimas yra nuolatos siekiamas dalykas. Sekimas mada žmogui suteikia patrauklumo, socialinės priklausomybės, svarbos jausmą. Susiduriame su paradoksu: nors mada siekiama išskirtinumo, madinga yra tai, kas visuotinai pripažįstama, kuo masiškai sekama. Taačiau kai ta mada ima sekti per daug žmonių, kuriama nauja mada. Taip balansuojama tarp poreikio prisitaikyti, jausti socialinį bendrumą, saugumą ir poreikio pabrėžti savo individualumą, išsiskirti iš kitų.
Mada taip pat reiškia mūsų poreikį keistis, atsinaujinti – taip pavasarį perstumdome baldus, keičiame užuolaidas, perdažome langus ar bent apverčiame lovų užtiesalus. Nauji drabužiai, įvaizdžio keitimas padeda mums pasijusti šviežiems, patiems į save kitaip pažvelgti, atrasti dar nepažintų savo asmenybės pusių. Atrasti ir jas išreikšti. Sekdami mada ar ją kurdami, siekiame pasirodyti. Gamtoje patelės attrodo kur kas kukliau už patinėlius. Tačiau žmonių puošyba ir mada jau senokai yra moterų privilegija. Viso to tikslas sužavėti priešingos lyties atstovus.
Kad besimainant aprangos kultūrai visiškai nesusipainiotų, žmonės visais laikais mėgo išsirinkti mados dievaites. XX a. jomis buvo: Jacqueline Ke

ennedy, Audrey Hepburn, Grace Kelly, princesė Diana. Jos buvo elegantiškumo pavyzdys pasaulyje, tačiau savo stiliaus nebūtų galėjusios sukurti be garsių dizainerių – aukštosios mados kūrėjų.

Norint suvokti Paryžiaus Haute Couture fenomeną, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti pačią sąvoką. Haute Couture pažodžiui reiškia aukštąjį siuvimą arba aukštąją madą. Šis pažyminys turi skirti garsių mados namų kūrinius nuo “normalių” siuvyklų produkcijos. Prancūzijoje Haute Couture vardą saugo įstatymas ir tik įtraukti į mados kūrėjų susivienijimo sudarytą sąrašą gali oficialiai naudoti kilmingųjų siuvėjų titulą. Vienas svarbiausių registruotų Haute Couture namų skiriamųjų bruožų yra gebėjimas pasiūti modeliuojamus drabužius pagal individualų klientės užsakymą. Kiekvienas dizaineris stengiasi atvaizduoti moterį taip, kaip jis supranta, visi jie išsiskiria savo drabužių modeliais ir tuo kaip jie atskleidžia moters seksualumą, mergaitiškumą, eleganciją bei daug kitų dalykų. Mees pateikiame 7 aukštosios mados kūrėjus ir jų apibrėžiamus moters stilius.

CHANEL

Coco Chanel indėlio į tai, ką šiandien vadiname klasikine moterų mada, tiesiog neįmanoma pervertinti. Šios prancūzų mados kūrėjos idėjos daugybę metų labai ryškiai formavo šiuolaikinės moters drabužį ir įvaizdį. 1909 metais Paryžiuje atidarė nuosavą skrybėlaičių ateljė, kuri turėjo didelį pasisekimą, o 1913aisiais pradėjo kurti viršutinius drabužius ir atidarė mados namus mėgiamiausiuose kurortuose. Mados nurodymai, su kuriais Chanel susipažino jaunystėje atitiko belle epoque (gražiosios epochos) supratimą: turniūrai, volanai, krinolinai, rauktinukai, korsetai ir milžiniškos sk

krybėlės, – visa tai tiesiogiai vertė moteris per daug nekrutėti, tad ir neskatino atsikratyti per šimtmečius įskiepyto pasyvumo. Visiškai kitokį drabužį įsivaizdavo jaunoji Chanel. Svarbiausia, apdarai turėjo tarnauti tai, kuri juos dėvi, o ne atvirkščiai, – tiesiog maištinga mintis, pirmąkart svarstant apie drabužių dizainą sąmoningai atsigręžus į asmeninius moters poreikius, norą džiaugtis aktyviu gyvenimu ir nepriklausomybe. Nuo šiol mada imta vertinti pagal tinkamumą ir patogumą. Jos kolekcijas sudarė paprasti puloveriai, neįmantrūs klostyti sijonai, tiesaus kirpimo marškininės suknelės ir sportiški kostiumėliai iš džersio arba tvido, kurie aniems laikams atrodė neregėtai kuklūs ir vis dėlto begaliniai žavingi. Chanel daug ką skolinosi iš vyrų mados, bet kūrė ir prabangias, elegantiškas vakarines sukneles. Nuo 1983 metų Chanel mados tradiciją tęsia Karlo Lagerfeldo kūrybinė veikla. Jis atkūrė madmuazelės Chanel dvasią ir pridėjo kruopelę modernumo. Publika tuo susižavėjo. Jo dėka Chanel madų namai tapo garsūs visame pasaulyje.
DIOR

Dior‘as mados pasaulyje debiutavo skrybėlių ir drabužių eskizais, o 1938 pradėjo dirbti dizaineriu. 1947 metais Dioras pristatė taip vadinamą New Look stilių, kuris pasižymėjo siaurais pečiais ir blauzdas siekiančiais bei laisvais sijonais, pakeitusiais antrojo pasaulinio karo metais vyravusius plačius pečius ir trumpus, tiesius sijonus. New Look revoliucionavo moterų sukneles ir madų sostine vėl padarė Paryžių. Paryžiuje šio dešimtmečio pabaigoje Christiano Dioro sukurtas New Look (supermoteriškas) st
tilius laikomas begėdišku. Kino kronikoje užfiksuota, kaip Dioro stiliumi (per liemenį suveržta, krūtis ir klubus išryškinanti suknelė) vilkinčios moterys užkabinėjamos gatvėje. Užrašai muziejuose skelbia, kad lankytojos su smailiakulniais bateliais neįleidžiamos, nes šie gadina parketą. Vėliau Dioro dizainai, tokie kaip tiesios, laisvo kritimo suknelės, ir toliau dominavo tarptautinėje madoje. Dizainerio gyvenimo pabaigoje 24iose šalyse buvo atidaryti jo vardo salonai. Dioro kompanija, sėkmingai vadovaujama dizainerių Yves Saint Laurent, Marc Bohan, Gianfranco Ferre, ir John Galliano, tęsia lyderiavimo tradicijas madų pasaulyje.
Vienas įspūdingiausių ir šiuo metu vadovaujantis Dior namų dizainerių yra John Galliano, apie kurį buvo kalbama kaip apie chuliganą, kuris apsigyveno rafinuotumu dvelkiančiuose mados namuose. Pirmoji Galliano kolekcija buvo nuosaiki: įstrižai kirptos ir gausiai siuvinėtos krepo ir šilko suknelės, siauri sijonėliai tarsi atkartojo 1947 paskelbta Dioro New Look stilių, tik vėliau menininkas pradėjo taikyti japonų kimono, indėnų piešinių, viduramžių aprangos bei siurrealistinius elementus. Yves Saint Laurent ekscentriškus Galliano ansamblius net pavadino „margais, beveidžiais cirko triukais“ ir teigė, kad jis pasėjo vulgarumo sėklą Dior namuose. Iki Galliano, Dior namuose viešpatavo buržua moteris, o jis viską apvertė ir apgyvendino gundančią sireną. Įvaizdžio permaina tapo akivaizdi. Savo kolekcijomis John Galliano stengiasi pabrėžti moters taliją, krūtinę bei klubus, kurie, anot jo, moterį daro fantastišką. Jo kūriniai pilni sp
palvų nuotaikos bei seksualumo, o kiekviena kolekcija atspindi skirtingas istorijos epochas ir jų herojus (pvz.: Napoleonas ir Žozefina, D‘Artanjanas, t.t.).
FERRE

Gianfranco Ferre, kaip ir Christianas Dioras po karo, kirpo storus vyriškų drabužių audinius ir kūrė garderobą elegantiškų kūno linijų moterims. 1984 jis buvo pakviestas į Paryžių kurti gatavų drabužių linijos mados namams Christian Dior. Tačiau po dvejų metų jis pasišauna atsidėti aukštajai madai pats. 1986 jis triumfuoja ir išleidžia 70 modelių. Pilkos, juodos, raudonos spalvų trikotažiniai švarkai, ilgi džersio paltai, prabangūs megztiniai, krintantys ant plisuotų sijonėlių, skulptūrinės suknelės, rusiško sabalo kailiu aplikuoti krokodilo odos puspalčiai. Ir taip Gianfranco Ferre įkūnija buržuazinės miestietės tipą. Jis suvienijo itališką baroką ir prancūzišką racionalumą, nepasotinamą milanietišką hedonizmą ir paryžietišką šykštumą. Ferre kuriamą moters stilių geriausiai apibūdino pats Ferre: „mano kūriniai yra skirti protingai moteriai, kuri yra stipri ir laisva. Aistringa moteris su išskirtiniu temperamentu ir charakteriu, savarankiškai priimanti svarbius gyvenimo sprendimus ir suprantanti madą. Žinodama savo stipriąsias puses, ji puikiai žino ir savo silpnybes. Elegancija yra asmenybės bruožas. Kaip ir gundymas. Štai kodėl aš kovoju, kad padaryčiau savo stilių moterims įvairiapusišku: viską iš eilės, nuo vakarinio apdaro iki džinsų, nuo kailinių iki aksesuarų; visa tai apima tai, ką aš vadinu suknelės poezija. Tai, mano nuomone, apima daugybę savybių: unikalumą išskirtinumą, originalumą, sąmoningą ekscentriškumą, didelį saviraiškos potencialą..“
MOSCHINO

Nei vienas drabužių kūrėjas taip genialiai nepasityčiojo iš mados kaip italų kūrėjas Franko Moschino. Jis teigė, kad „geriau tobula kopija, nei prastas originalas“. Jis parodijavo garsiausius Paryžiaus cuturje ir jų stiliumi sukūrė diržų bei rankinių kolekciją, tik vietoj subtilių dekoro elementų prikabino masyvių ir labai neskoningų auksinių. Jis buvo nesutramdomas grožio kanonų naikintojas. Jam neegzistavo jokie autoritetai, išskyrus Salvadorą Dali ir Vasilį Kandinskį. Jis teigė, kad mada turi būti demokratiška, reikia gyventi spalvingai ir tapti mados auka. Jis stengėsi nukelti madą nuo elito pjedestalo ir paversti demokratijos objektu, o drabužį – geros nuotaikos dalimi. Jo viešai paskelbtas požiūris išlaisvino iš kompleksų ne vieną besikankinančią, tačiau naujų kolekcijų nusipirkti nepajėgiančią snobę. Moteris vaizduodavo kaip ekspresyviai išdažytas naivias gimnazistes arba švelnias vampyres. Viename stiliuje sugebėjo suderinti žaismingumą ir eleganciją. Jo stilius neretai psichodelinis, kartais hipiškas, tačiau visuomet provokuojantis. Naudojant pamatinius formos ir dizaino elementus, jo kūriniai sukirpti, kad pagražintų figūrą, o papildomos detalės ir ironijos dozė, padarė juos tik dar labiau trokštamais.
VIVIENNE WESTWOOD

Jos ekscentriškumui neprilygsta jokia pasaulio menininkė. Ji buvo moteris, kuri išdrįso įžengti į Bekingemo rūmus atsiimti garbingo Britanijos imperijos ordino apsirengusi peršviečiamais drabužiais ir be apatinio trikotažo. 1970 metais Londone su vyru Wetwood atidarė krautuvę, kurią pavadino „Let it rock“, kurioje ėmė prekiauti senienomis. Muzikos plokštelėmis, radijo imtuvais ir viskuo, ką nučiupdavo blusų turguje. Po dvejų metų parduotuvė buvo pervadinta ir pradėta prekiauti odiniais drabužiais su grandinėmis ir užtrauktukais, žvėrių kailio imitacijomis bei marškinėliais su pornografiniais piešiniais. 1981 pasirodo jos pirmoji kolekcija „Piratai vandenynų romantikai“. Nuostabios jautriai sukomponuotos drabužių spalvos, lengvi audiniai prabangos elementai. Visa tai balansavo ant lengvo nuotykio ir sprogimo ribos. Ji pradėjo domėtis romantiškų epochų detalėmis, priderino juos prie modernaus kirpimo. Ji domisi ne vien tik jaunimo ir gatvės kultūra, bet ir tradicijomis bei nusistovėjusiomis technikomis. Jos kuriama mada vis moteriškėja. Aprengusi balioniniais sijonais ji išryškino ploną juosmenį ir super-moteriškus klubus. Westwood pradėjo rengti vyresnes už save moteris. Jos kūrybinis braižas ėmė atspindėti ir praėjusių šimtmečių prancūziško flirto istorijas bei britišką asketiškumą.
DONNA KARAN

New York‘e gyvenanti ir kurianti JAV dizainerė Donna Karan įkūnija patį tipiškiausią amerikietiško gyvenimo stilių: drabužio paprastumą, funkcionalumą, sportinę eleganciją, spalvų nuosaikumą. Jos kolekcijos tokios universalios, jog tą patį ansamblį tinka dėvėti ir darbe ir prašmatniame vakarėlyje. Devintajame dešimtmetyje dalykinio stiliaus drabužiai su nemenkai juntamo seksualumo kvapeliu bei griežtokomis vyriškomis linijomis pabrėžė ir diktavo nepriklausomos moters stilių. Šios aplinkybės visiškai atitiko Donnos charakterį bei pasaulėžiūrą ir buvo palankios pirmosiomis kolekcijomis nustebinti pasaulį. Įkūnydama stiprios ir veržlios New york‘o moters įvaizdį, dizainerė nustebino ir pažabojo rafinuotas europietes. Vienu ypu privertė jas atisakyti kaspinais ar volanais puoštų palaidinių, liemenį smaugiančių sijonų bei suknelių. Jos esminiai kūrybos bruožai – drabužio patogumas bei elegancijos siekimas minimaliomis detalėmis, vyriško sportinio kostiumo transformavimas į moterų pasaulį, pabrėžiant krūtinės ir ypač talijos linijas. Pirmoji Donnos kolekcija vertinta kaip atradimas, nes asketiško dizaino apologetė sukūrė minimalistinių džersio, su vilna maišyto krepo kostiumų liniją ir įkūnijo jausmingos dalykinės moters įvaizdį. Taip pat deklaravo 7 būtiniausių moters garderobo daiktų idėją, ją dar paryškino ir prasegamu bodi, nešiojamu po megztuku ir priderintų prie kelnių bei sijonėlių kolekcija. O svarbiausia – akivaizdžiai parodė, kad vis dėlto egzistuoja kompromisas tarp klasikinių drabužių ir sportinio stiliaus.

Moterų įvaizdžiai
Dažnai regime gatvėse įvairias moteris, jos visos skirtingos savo stiliais, ir ne tik dėl to, kad skiriasi jų amžius, bet taip pat jų skonis ir gyvenimo būdas. Dizainerių tikslas sukurti tokius drabužius, kurie atvaizduotų moterų vidų ir gyvenimo suvokimą. Mes aptarsime keletą pasirinktų moters stilių, kurie buvo ar yra populiarūs šiuolaikinėje visuomenėje.

Vienas žymiausių stilių buvo vadinamas „Twiggy“. Tai manekenės vardas, kuri tapo tam tikra mados ikona, visų moterų siekiamu dalyku. Ši gležnutė manekenė turėjo berniukišką figurą ir nekaltą mergaitės veidą. Tai sudarydavo nekaltumo ir silpnumo įspūdį, nesugebėjimo savimi pasirūpinti. Kadangi moters mados tikslas visada būdavo atkreipti priešingos lyties atstovo dėmesį, vyrui tai turėjo sukelti gailestį ir norą rūpintis gležnute moteraite. Ši įvaizdžio forma gali būti dar XVIII a. mados prototipas, kai moterys stengdavosi atrodyti silpnos ir bejėgės, jos nuolatos vaizduodavo save alpstančias. Bet alpimas buvo ne vien tik vaidybos elementas, nes jų liemuo būdavo taip suveržiamas, kad jį buvo galima susiaurinti net iki 38 cm, o kai liemens apimtis būdavo 45 cm, jis vis viena buvo netobulas.

Dar viena mados ikona yra laikoma Natalija Vodianova – pelenės istoriją atspindinti mergina, kuri yra kveičiama į visus mados renginius. Ji taip pat mažutė ir gležnutė, kilusi iš Rusijos neturtingos šeimos. 2005m. Novgorode Natalija atidarė žaidimų centrą neįgaliems vaikams, ji rengia labdaringus vakarus ir aukcionus. Pinigai skiriami ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio ligoniams. Žurnalas „Glamour Rusija“ Nataliją pripažino 2005-ųjų moterimi ir tai nestebina: ryški, meili ir užjaučianti mergina, verta būti pačia gražiausia 21 amžiaus Pelene. Tai yra pagrindinės ir ryškiausios mados ikonos, kurios neleidžia ramiai gyventi daugeliui pasaulio moterų ir verčia susidomėti įvaizdžiu ir kūno formomis. Tačiau dizaineriai siekia parodyti ne tik gležną moterį, bet ir tą, kuri yra galinga bei protinga ir galinti save išlaikyti šiuolaikiam pasaulyje bei vartotojiškoje visuomenėje. Moterys netgi pradėjo nešioti vyriškus kostiumus, kad atrodytų galingos verslo pasaulyje ir parodytų savo padėtį vakare. Kai kurios pačios stilingiausios, aukštą padėtį visuomenėje užimančios, nebijančios šokiruoti moterys atranda visiškai naują mados pasaulį: vyrų madą. Ši tendencija ypač išryškėjo praeitų metų mados pristatymų metu. Moterys siekia būti lygiavertės verslo pasaulyje, jos nori prisitaikyti prie greitai besikeičiančios aplinkos ir į ją įsilieti. Tam jos pasitelkia vyrų madą – tai modernu, šiuolaikiška ir stilinga.
Dizaineriai, kuriuos mes aptarėme vaizduoja tokias moteris:
Chanel: nepriklausoma moteris, dvelgianti elegancija ir dalykiškumu.
Dior: ledi, žinanti savo vertę ir subtiliai laužanti tradicijas, einanti aukštai iškėlusi galvą.
Galliano: crazy girl, kiekvieną sezoną atsidurianti vis kitose epochose, galinti įsikūnyti į bet kokį personažą.
Ferre: elegantiškoji karjeristė. Moteris, po kurios kojomis visas pasaulis: idealus proto ir grožio derinys.
Moschino: šis dizaineris pateikia moterį kaip elegantišką, bet kartu ir kaip išprotėjusią vakarėlių liutę.
Westwood: kietoji skandalistė. Vieną akimirką ji roko garbintoja, kitą – pasakų princesė. Abiem atvejais – ižūliai išsiskirianti iš minios.
Dona Karan: universalioji. Grožis slypi paprastume, kuris pabrėžia tiek eleganciją, tiek sportiškumą, seksualumą, veržlumą, intelektą.

Išvada

Taigi dabar galime padaryti išvadą, kad tiek vyrai, tiek moterys stengiasi atskleisti moters seksualumą bei eleganciją. Vieni iš jų seksualumą formuoja griežtomis linijomis, kiti tai daro pabrėždami atvirumą bei daugybę spalvų. Esmino skirtumo tarp vyrų ir moterų dizainerių kaip ir nėra, nes tiek vyrai, tiek moterys gali būti griežto arba visiškai pašėlusio stiliaus propaguotojai. Pagrindinis mados kūrėjų tikslas, nepaisant išskirtinių įvaizdžių, pabrėžti moterų unikalumą, originalumą, neretai ekscentriškumą ir, kaip jau minėjome, seksualumą bei eleganciją.

Leave a Comment