1.“FAUSTO” ŽANRAS. Skaitant kūrinį į akis krinta kompozicinis ir stilistinis kūrinio nevientisumas. Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro 25 scenos, antrąją – 5 veiksmai. Kūrinyje randame lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. Gėtė nevaržo veiksmo laiko ir vietos dėsniais, meninio pasaulio kontūrai nuolat kinta. Kaip vadinti tokį kūrinį? Gėtė pavadino tragedija. Bet tai nėra įprastinis tokio žanro kūrinys: nėra kylančios draminės įtampos, nuoseklaus artėjimo į kulminaciją. Ilgi monologai ir monologiniai dialogai stabdo veiksmą ir daugiau tinka skaityti nei vaidinti. Nėra tvirtai suręstos intrigos, ypač II dalyje. Apskritai išorinis veiksmas nėra svarbus, atskiras scenas jungia tikslingas temos, pagrindinių motyvų plėtojimas. Vidinis vientisumas, sąlygotas minties raidos, Gėtei buvo kur kas svarbesnis nei išorinis. Taigi Gėtė dėmesį sutelkia į sudėtingus filosofinius būties esmės, pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių klausimus. Draminę įtampą lemia skirtingų požiūrių, principų sankirtos, neblėstantis žmogaus nerimas, didelių siekių ir nepakankamų galimybių konfliktas. Todėl paprastai “Faustas “ vadinamas filosofine tragedija. Kartais jis vadinamas poema, vokiečių epu.2.“Faustas” lietuviškai pirmąkart išverstas 1934 m. Vėliau jį išvertė A. Churginas ir A. A. Jonynas.3.Pagrindinės kūrinio problemos. “Fauste” svarstomos sudėtingos pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių problemos, apmąstomi būties esmės, pasaulio sandaros dalykai. Fausto monologuose vis sugrįžtama prie neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių ( žemės kirmino skirtis). Dėl to kylantis nepasitenkinimas ir nusivylimas skatina Faustą eiti tolyn, ieškoti naujos patirties, o palaimos pasitenkinimo būsena reikštų dvasinę mirtį. Taigi Fausto gyvenimas- nuolatinis bangavimas, atradimų, džiaugsmo akimirkų ir praradimų, nusivylimų kaita. Iš to kyla svarbiausioji problema- kaip surasti gyvenimo prasmę?
4.Pagrindinė kūrinio tema- faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po kiekvieno noro išsipildymo atsiranda naujų troškimų, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas. Dėl to nebaisus ir sandėris su velniu, nes niekada negalės ateiti toks žavus akimirksnis.5.Pagrindinė I dalies idėja- Margaritos tragedija. Faustas negali gyventi su Margarita, nes tai reikštų atsisakymą tobulėti, išsižadėti ieškoti gyvenimo prasmę.6.Laikas – viduramžiai (nors pagal keliamas idėjas galime manyti Faustą esant renesanso ar net Švietimo epochos žmogumi).7.“Fausto” įžangos. Kūrinys turi 3 įžangas: “Paskyrimą”, “Prologą teatre”, “Prologą danguje”. “Prologas teatre” sukurtas kaip 3 veikėjų ginčas, vykstantis teatre ir apie teatrą. Du menininkai- poetas bei aktorius- ir teatro direktorius kalbasi apie tai, koks turėtų būti spektaklis, svarsto meno apskritai, meno kūrinio ir jo suvokėjo ( žiūrovo) santykių problemas. Trys kalbantys personažai nėra individualizuoti, jie – figūros, įprasminančios skirtingus požiūrius į meno kūrybą. Šis prologas suformuluoja mintį, kad visa, ką skaitysime, yra vaidinimas, išmonė.“Prologas Danguje” išoriškai primena viduramžiais paplitusias misterijas, kur veikia dieviškos ir velniškos jėgos, personifikuoti gėris ir blogis, dorybės ir ydos. Paprastai prologe nusakoma tai, kas įvyko dar prieš kūrinyje pasakojamą istoriją, kas ją lėmė. „Prologas danguje” iš dalies primena antikines dramas (kur kalbasi dievai), iš dalies – Viduramžių vaidinimus, kur personažai yra Dievas, velniai, angelai, šventieji ir t.t. Dievo ir velnio dialoge žmogus iškyla kaip nuolat pažinimo siekianti būtybė, kuriai niekada negana to, kas pasiekta.Šioje scenoje Gėtė ir primena, ir parodijuoja pirmosios nuodėmės, pirmojo nuopuolio situaciją: velnias prologe sakosi esąs žalčio gundytojo palikuonis („mano prosenelė žvilganti gyvatė”). Aliuzijos į žmogaus nuopuolio istoriją rodo, kad dramoje autoriui rūpės žmogaus žemiškoji skirtis, tai, kas sudaro į žemę nutremto žmogaus gyvenimo esmę. Prologas primena ir kitą kultūros tekstą – mitą apie Dievo ir velnio kovą, kuri ir yra dinaminė pasaulio kūrimo jėga (prisiminkime ir lietuvių pasakas). „Prologe danguje” ši kova paversta pokalbiu – ginču dėl žmogaus prigimties ir galimybių. Dievo ir velnio pokalbis virsta derybomis. Velnias tikisi paskatinti žmogų veiklai, yra pasiryžęs jį suvilioti.Dievas leidžia blogį norėdamas išbandyti žmogų, neišvaduoja jo iš gyvenimo sunkumų. Gėtė tai suvokė kaip žmogaus skirtį ir bandė patikrinti, kiek žmogus pajėgus pats tvarkyti savo likimą, kiek pajėgus įsiskverbti į pasaulio paslaptis. Klausimo, kodėl Dievas, išpirkdamas žmogų, neišvadavo jo iš visų gyvenimo problemų, Gėtė nekėlė. Nepraėjus nei šimtui metų tai taps pagrindine rusų rašytojo F. Dostojevskio kūrybos tema; jį sekdami šią temą plėtos ir XX a. antrosios pusės literatūrinio egzistencializmo autoriai.Dievo ir velnio pokalbį rašytojas truputį ironizuoja. Dievą vaizduoja literatūriškai, t.y. kaip įprasta liaudies legendose, sakmėse, literatūroje – kaip senelį. Velnias dramoje turi kelis kultūrinius sluoksnius: jis ne tik mitinė būtybė, ne tik degraduotas biblinis velnias-gundytojas, o ir kultūrinėje vaizduotėje gyvuojantis suktas pasakų, sakmių personažas. Gėtės dramoje jis žino savo kultūrinę „vietą”, tobulai atlieka visokeriopo kipšo vaidmenį.8.Fausto nusivylimai ir ieškojimai. Tragedijos pradžioje Gėtė mus supažindina su Faustu gana paslaptingomis aplinkybėmis. Faustas-pagyvenęs Viduramžių mokslininkas. Jis vaizduojamas jau pavargęs nuo mokslo tiesų ir knyginės išminties. Jam nebeįdomu tyrinėti kosmoso sistemas, kurių ženklus atpažįsta senose knygose. Faustas ima trokšti ir ilgėtis patirtinio (jausminio, jutiminio) gyvenimo. Kosmoso sistemas pažinti įmanoma, bet kaip pažinti gyvybės esmę? Skyriuje „Naktis” esančiame Fausto monologe paaiškėja, kad žemės Dvasia valdo gamtos ritmą – suka amžiną gyvybės kaitos ratą. Faustui Žemės Dvasia asocijuojasi su jaunystės jėgomis, nuolatiniu kitimu ir atsinaujinimu (įsiskaitykite į Žemės Dvasios monologą). Kaip tik dėl to, pavargęs nuo knyginės išminties, Faustas ir šaukiasi Žemės Dvasios.Faustas save ir apskritai žmogaus prigimtį mato esant dvilypę. Jo minčių prieštaringumą atskleidžia dialogai su Žemės Dvasia, Vagneriu, Mefistofeliu. Vagnerio ir Fausto pokalbis išryškina Fausto siekius. Pagrindinis klausimas, kurį jie aptaria, – pažinimas. Vagneris viską pažįsta tik iš knygų ir jam šito pakanka, nieko daugiau iš gyvenimo jis netrokšta. Faustas tai laiko sliekų rankiojimu. Jis svarsto: ką reiškia pažinti? ką verta pažinti? ar senųjų laikų raštuose galima rasti atsakymą į konkretaus žmogaus gyvenimo klausimus? Faustas tuo abejoja. Jis nori pažinti pats. Abejonė yra jo veiklos variklis.Išėjus Vagneriui Faustas jaučiasi tai esąs kaip Dievas, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tai vėl puola į didžiausią nusivylimą („Ne Dievas aš, ir nėr ko įsijausti;/ Aš kirminas, kuriam tik dulkes rausti”). Kaip ir Šekspyro Hamletas, Gėtės Faustas svarsto, medituoja. Jis net ir sprendžia panašų klausimą – kaip ir Hamletas savąjį „Būt ar nebūt?” Abiejų herojų panašumą (ir žmogaus problematikos panašumą) Gėtė vaizduoja scenoje, kurioje Faustas kreipiasi į kaukolę. Kita vertus, kaukolė yra Viduramžių mokslininkų „instrumentas”, kuriuo atrakinamos gamtos mokslų paslaptys. Mokslininkas, išminčius to laiko dailės kūriniuose paprastai vaizduojamas tarp išminties knygų ir su kaukole (rankoje, ant rašomojo stalo, ant lentynų tarp knygų). Kaukolė – ir viso ko praeinamybės simbolis.9.TARP ŽMONIŲ PER VELYKAS. Nusivylęs Faustas kelia prie lūpų nuodų taurę, bet pasigirdę Velykų giesmės garsai išbudina gyvybės, gyvenimo instinktą. Velykų dieną Faustas su Vagneriu atsiduria tarp žmonių. Šitokioje besilinksminančioje masinėje scenoje pasigirsta Fausto monologas, kuriame jis teigia, kad su pavasarį atgimstančia gamta visiems kyla noras veržtis į šviesą ir laisvę. Vakare jis grįžta namo nurimęs, nušvitusia širdimi, jo sieloj vėl “skleidžias pumpuras vilties”. Deja, tokia pakili būsena trumpalaikė. 10.FAUSTAS IR MEFISTOFELIS. Kai ima slėgti neveiklos kančia, išsigelbėjimą jis randa versdamas Bibliją. Šis epizodas gana reikšmingas. Atrodo, Faustas ieško tikslaus vertimo – jo nepatenkina įprasta frazė “Iš pradžių Žodis buvo”. Jis svarsto įvairias daugiaprasmio originalo žodžio reikšmes ir apsistoja ties viena: “Iš pradžių buvo Veiksmas”. Kalbiniu požiūriu toks vertimas gal ir netikslus, bet Faustas ne tiek stengiasi tiksliai išversti, kiek ieško sau išeities. Jam veiksmas – jau priimtinas sprendimas. Šį pasirinkimą nesunku paaiškinti: Faustą baigė nuvilti knyginė išmintis, tai gal veiksmas yra gyvenimo prasmė? Tolimesniuose dviejuose skyriuose tuo pačiu pavadinimu „Fausto darbo kambarys” užsimezga pagrindinė intriga – 1) į Fausto namus šuns pavidalu pakliūva Mefistofelis 2) Faustas ir Mefistofelis susitaria(susilažina).Perskaitę antrojo skyriaus dalį nuo pradžios iki remarkos „Įeina studentas” suvokiame, kad Faustas, panašiai kaip Dantės poemos herojus, jau yra „gyvenimo nuėjęs pusę kelio…” Jis puikiai supratęs kasdienybės lažą, aistras ir jas valdančią valią, nuolat neišsipildančias žmogaus iliuzijas. Faustas jaučia, kad taip ir nepriartėjo prie pasaulio paslapties, prie gyvybės ir gyvenimo tėkmės paslapties; jis suvokia, kad knygos jam neturėjo jokios įtakos, nesubrandino asmenybės („Nepriartėjo begalybė nė per plauką,/ ir pats nė truputėlio neišaugau”). Dabar ir pasirodo persirengęs studentu Mefistofelis. Patyręs gyvenimo grožį ir menkystę, Faustas ne iš karto pasiduoda Mefistofelio įkalbinėjimams, nes netiki, jog kas nors dar galėtų jį sužavėti, patenkinti jo troškimus. Vis dėlto jis pasiryžta antrą kartą gyventi kitaip – stengtis viską, kas skirta žmogui, patirti pats. Faustui labai rūpi žemiškumas, vilioja jutiminių potyrių galimybė („Tad leisk panirti į aistros/ Kančias, išlaisvink kūniškumą”). Šioje situacijoje atpažįstame XVIII a. antrosios pusės maištą prieš racionalų pažinimą. Žemės dvasios, Mefistofelio ir paties Fausto lūpomis išsakomos antiracionalistinės idėjos.Faustas ir Mefistofelis eina per visą kūrinį greta. Kas jiems būdinga?Faustas Mefistofelis 1. Mokslininkas eksperimentatorius, kuriam yra svarbiausia sukurti nauja, išsiaiškinti nežinoma. Jis niekada negali sustoti, niekada negali pasijusti patenkintas. Esybė, kuri gali keisti savo pavidalus (šuo, žmogus). Jam svarbiausia yra neigti, griauti. Jis dažnai nemato žmogaus gyvenimo prasmės, tačiau kai kada gali daryti ir gera. Pagrindinis jo principas – pasitenkinimas. 2. Pagrindinis gyvenimo tikslas – kuo daugiau pažinti pasaulį. Jis optimistas, nes myli gyvenimą, tiki žmogumi, gėrio ir grožio egzistavimu Pagrindinis tikslas po ginčo su Dievu- sugundyti Faustą ir gauti jo sielą. Iš prigimties yra pesimistas, nes neigia žmogaus protą, vadina jį kirminu, žiogu, mano, kad žmogus yra silpnas iš prigimties ir todėl labai lengva jį sugundyti, pakreipti į blogį. Jo nuomone, blogis būdingas visam pasauliui ir žmogaus prigimčiai.
3. Būdingas nevaržomas polėkis: turi nuolatos mąstyti ir veikti. Irgi labai veiklus: išjudina sustingusį Faustą, padeda jam kritiškai pažvelgti į gyvenimą. 4. Labai įsimyli Margaritą, paskui nuo jos sprunka, nes nepatinka ramus šeimos gyvenimas. Nepripažįsta jokių taurių jausmų ir žmogiškų ryšių, ciniškai žiūri į meilę. Meilė- tik priemonė suvedžioti Faustą. 5. Laimi dvikovą su velniu, nes net ir mirdamas neištaria sutartųjų žodžių. Pralaimi: jam nepasiseka pražudyti nei Margaritos, nei Fausto Apibendrinimas: Abu veikėjai yra antipodai, kurios negali egzistuoti viena be kitos. Fausto siekiai daugeliu atvejų yra neįgyvendinami, nes perdėm pranoksta žmogaus galias, todėl idealistiniai. Mefistofelis dažnai šaiposi iš Fausto vadovaudamasis blaiviu protu. Bet Faustas negali egzistuoti be Mefistofelio: vieno nevaržomam polėkiui kaip atsvara reikalingas kito blaivus protas, kritiškas žvilgsnis. Šie personažai pabrėžia dvi žmogaus puses: jausminę ir logiškąją.11. FAUSTAS IR MARGARITA. Tolesnių scenų veiksmas vyksta Leipcige, Auerbacho rūsyje, paskui raganos virtuvėje. Paslaptingas raganos balzamas atjaunina Faustą ir šis tarytum iš naujo pradeda savo gyvenimą. Sutikęs gatvėje Margaritą, jis leidžiasi į viliojantį meilės nuotykį. Gėtė lyriškai vaizduoja bundantį meilės jausmą, pakilų palaimos, džiaugsmo išgyvenimą, tragišką istorijos atomazgą. Faustui malonu patirti, “kaip širdį degina aistrų saldi kančia”, jis nuoširdžiai trokšta justi palaimą, jį jaudina jauna Margarita, jos jaukus pasaulėlis.Nuo dramos vidurio vaizduojama jaunos dievobaimingos mergaitės Margaritos suvedžiojimo ir bausmės istorija. Šio gana avantiūriško siužeto pagrindu autorius mąsto apie žmogaus ieškojimus, klaidas, vidinį velnią. Faustas iš pradžių siekia lengvo flirto su Margarita, bet pamažu ją iš tiesų pamilsta. Mefistofelis suvedžioja klasta, melu, stebuklais, Margaritos bei Fausto jausmus komentuoja ciniškai. Tą patį reiškinį vienaip vertina Faustas, kitaip – Mefistofelis: Faustas visa, kas nutinka, priima kaip vienatinį jam skirtą išsipildymą, o Mefistofelis – ironiškai apibendrindamas: „taip jau pasauly surėdyta”.Fausto sielos konfliktas išskleidžiamas skyriuje „Ola miške“. Joje Faustas supranta, kad jutiminės aistros valdo žmogų. Nusivilia tuo, kuo taip degė, ir grįžta į filosofo-mokslininko pozicijas. Tad vienu metu jis yra ir jaunas, jausmų audras išgyvenantis žmogus, ir jau senyvas, protu besivadovaująs mokslininkas. Fausto gerą nuomonę apie save galėtume sieti su Vakarų pasaulyje istoriniais amžiais vyravusia patriarchato sistema (vyro valdžia, vyriškojo pasaulėvaizdžio ir vertybių dominavimas). Šiuo požiūriu Faustas yra tipiškas Vakarų pasaulio žmogus.Faustas nėra išskirtinis, jis gyvena kaip visi žemės žmonės: su siekiais ir nusivylimais, klaidomis. Mefistofelis yra tarsi antroji Fausto pusė, demaskuojanti išsisukinėjančią, besislapstančią Fausto dvasios dalį. Mefistofelis ironizuoja Fausto didybės maniją („esi tik žemės vaikas”) ir provokuoja aistrai: „Tu kaip upokšnis tirpstant sniegui/ Nesuvaldei geismų sraujos,/ dabar aistra tavy atlėgo”. Nors ir nujaučia beatodairiškos aistros pražūtingumą, Faustas (čia beveik sutapdamas su Mefistofeliu) pasiduoda jai.Gėtei rūpi žmogaus prigimtis, kuri yra pati didžioji paslaptis. Sekant gamtos (arba Žemės Dvasios) analogija, tik nuolatinis veikimas ir kitimas yra gyvenimo prasmė. Tačiau, anot filosofo Šveicerio, toks gamtiškasis gyvenimo pradas neturi savyje etinių kriterijų. Su etika sunkiai suderinama ir pažinimo idėja. Gėtė iš tiesų mažai domisi tuo, kiek žmogus, leisdamas sau laisvai skleistis ir mėgautis pažinimo vaisiais, nepažeidžia kitų, nenuskriaudžia, nepastumia. Tos minties rasime tik užuomazgas.Bet ši meilės istorija labai tragiška. Margarita, tokia jauna, tokia dora, pamaldi, taip bijojusi nuodėmės, ne tik į ją įpuolė, bet pražudė ir artimus žmones, sugriovė pasaulį, kuriame gyveno, jautėsi saugi, kurį puoselėjo. Pati mergina negali išsiaiškinti, blaiviai įvertinti to, kas įvyko. Ji tiesiog išgyvena vieną po kitos šiurpesnes netektis. Baisiausia, kad meilė, apie kurią svajojo, kuri suteikė tokių gražių akimirkų, virsta blogiu. Margarita niekaip negali suprasti, kaip šviesus ir tyras jausmas pastūmėjo nusidėti. Nedorovingumas, nusikaltimas jai iš esmės nepriimtini, ir scena Katedroje puikiai perteikia dvasios sąmyšį, negailestingą sąžinės teismą. Margaritos dvasia miršta anksčiau negu kūnas. Ji negali gyventi suvokdama, kiek blogio jos meilė atnešė.Margarita turi kitokį vertybių matą nei Faustas. Ji giliai tikinti, nebijanti atsakomybės: atsisako bėgti su Faustu, nes jaučia sąžinės graužatį ir nori išpirkti savo kaltę dėl motinos, brolio ir dukrytės mirčių. Margaritos pamišimo scena primena Ofelijos pamišimą iš Šekspyro „Hamleto”.I dalies pabaigoje jausmų įtampa pasiekia kulminaciją. Susikerta Fausto ir Margaritos nuostatos. Tai, kas turėjo vesti į gyvenimą, atveda ją į mirtį. 12. APIBENDRINIMASGėtės dramoje yra šių epochų ir literatūros srovių atspindžių:Išlaikomi antikinės dramos struktūros elementai: prologas, choras, Deus ex machina principas. Graikų dramų pavyzdžiu pasineriama į žmogaus dvasios gelmes. Siužetas pasiskolinamas iš Viduramžių legendų. Su klasicizmu sieja žmogaus vaizdavimas: klasicizmas domisi žmogaus prigimtimi, analizuoja subrendusį, su susiformavusiomis ydomis ir dorybėmis žmogų. Toks yra ir Faustas. Bet Gėtė nepaiso trijų vienumų principo – laisvai komponuoja epizodus; vartoja ir aukštąjį, ir žemąjį stilių. Aistros pražūtingumas grindžiamas racionalistų mintimi apie proto ir pareigos pirmumą. Su sentimentalizmu sietų tai, kaip pateikiama Fausto ir Margaritos aistra. Ši drama yra ir Švietimo epochos kūrinys, apmąstanti pagrindinį to meto klausimą apie žmogaus proto ir jausmų įtampas, apie žmogaus pažintinės veiklos laisvę ar ribotumą. Gal Gėtė neoriginalus? Ne. Jis žinomas idėjas, siužetus apmąsto, tikrina savo gyvenimu, neperrašo tiesmukai žinomų siužetų, o laisvai, savaip juos interpretuoja. Gėtė domisi žmogaus lemtimi, prigimtimi ir dramoje nekelia konkretaus poelgio moralinės problematikos.Dramoje, pasakojančioje apie vieno žmogaus siekių ir klaidų istoriją, Gėtė ieško atsakymo į klausimus, iškylančius ir Naujųjų laikų žmogui: kokia žmogaus prigimtis – geras jis ar blogas? kiek jam lemta pažinti? kas yra žmogus – Dievo paveikslas ar menkas kirminas? kur slypi žmogaus gyvenimo vertė? Fausto drama Gėtė parodo ir Viduramžių, ir savo laikų žmogaus mentalitetą, per ilgus amžius sukauptas Vakarų Europos civilizacijos idėjas, kultūros istoriją, žmogaus klaidų istoriją, žmogaus supratimo ir vertinimo kaitą. Ypač „Faustu” žavėjosi vokiečių romantikai, įžvelgę dramoje senąjį vokiečių pasaulį, mistiką, šiek tiek velnišką žmogaus prigimties paslaptį. XIX amžiuje stiprėjanti Vokietijos politika ir Vokietijoje, ir kituose kraštuose išpopuliarina Gėtės kultą. „Faustas” tampa viena svarbiausių knygų Europos literatūroje. Iš tiesų svarbi tampa gal ne tiek Gėtės knyga apie Faustą, kiek pačios Fausto temos sureikšminimas.Ir dabar skaitydami kūrinį rasime jame ir šiuolaikinių, mums svarbių prasmių. Fausto sutarties su velniu tema puikiai paaiškina ir šiuolaikinį pasaulį (slaptas sutartis tarp žmonių ar valstybių).