V.Gėtė ,,Jaunojo Verterio kančios” analizė

V.Gėtė ,,Jaunojo Verterio kančios” analizė

,,Jaunojo Verterio kančios”, tai ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Gėtės parašytas psichologinis romanas, kuriame parodytas jautrios asmenybės, tipiško ,,audros ir veržimosi’’ literatūros herojaus konfliktas su tikrove. Gėtės Verteris- gabus ir doras jaunuolis, tačiau be galo jautrus ir net sentimentalus. Šiame kūrinyje atsispindi autoriaus asmeniniai išgyvenimai- meilė draugo sužadėtinei Šarlotei ir visus sukrėtusi jaunuolio Jaruzalemo savižudybė dėl nelaimingos meilės.
Romanas parašytas laiškų forma, kuri leidžia gilintis į veikėjų psichologiją. Ji primena lyrinį dienoraštį, nes Verteris, rašydamas laišką draugui, kuriuo pasitiki, tiesiogiai attskleidžia savo mintis ir jausmus. Todėl galime stebėti, kaip kinta herojaus dvasinė būsena.
Pirmoje ištraukoje jis yra laimingas, džiaugiasi gamta ir visu pasauliu, kuris jį supa. Vėliau, susitikęs su Lota, jis pasikeičia: abejoja, ima ne visiškai pasitikėti savimi ir kitais, pradeda pamažu ristis pražūties link. Jis sako esąs tokioje pat padėtyje, kaip būdavo ir tie nelaimingieji, kuriuos seniau žmonės vadindavo velnio apsėstaisiais. Herojus nebesupranta, kas su juo dedasi, neberanda sau vietos ir galop pasineria į apatiją. Laišku Lotai išreiškia savo meilę &##8211; pagrindinę priežastį, dėl kurios jis nebenori gyventi ir nusižudo.
Gamtos vaizdai kūrinyje keičiasi kartu su Verterio asmenybės drama. Ji neatskiriamas herojaus palydovas. Herojus jaučiasi pakylėtas kūrinio pradžioje- tuomet ir gamta jam atrodo nuostabi ir žavinga. Ji Verteriui- laimės šaltinis. Čia he

erojaus siela atsigauna. Kuomet Verterio nuotaika keičiasi, lygiagrečiai pasikeičia gamta- oras subjursta, prasideda lietūs bei potvyniai. Gamta vilioja žmogų, nes joje jis randa nusiraminimą. Tačiau ji kartais sukelia ir skaudžių prisiminimų, kankinančių minčių. Kūrinio pabaigoje gamtos vaizdai ypač niūrūs.
Žmonių pasaulį Verteris jaučia kitokį, čia jam nėra taip gera. Jis mėgsta bendrauti nebent tik su paprastais žmonėmis, ypač vaikais. Visuomeninis gyvenimas netraukia Verterio. Viskas jam atrodo per daug sustabarėję, visur viešpatauja egoizmas ir bejausmė rutina. Todėl herojus išvyksta į kaimą. Ten jis randa daug ,,tykaus, nemeluoto jausmo”, sutinka žmones, tame tarpe ir Lotą, kurie yra be galo artimi su gamta, o tai Verteriui labiausiai priimtina, nes jis pats yra itin jautrus ir sentimentalus.
Pirmą kartą išvydęs Lotą jaukioje namų aplinkoje, Verteris jaučiasi paakerėtas, jo siela gėrisi tuo, ką mato akys. Lota yra apsupta vaikų, savo jaunesnių brolių ir seserų, jie ją be galo myli ir klauso jos. Verteris tai matydamas supranta, kad Lota yra kupina meilės, šilumos ir rūpestingumo. Jį žavi ši paprasta buitinė scenelė, nes Lota yra labai paprasta, dalindama kepalėlį juodos duonos, ji tai daro labai meiliai ir nuoširdžiai.
Pateikti fragmentai atkleidžia maištingą kerojaus sielą. Jis negali taikstytis su esama padėtimi, o negalėdamas jos pakeisti, pasitraukia iš gyvenimo. Šį poelgį lėmė ir
r labai jautri jo prigimtis. Tuo tarpu visai kitoks yra Albertas. Jis labai santūrus, ramus, besilaikantis tvirtų moralinių nuostatų. Verteris su Albertu yra dvi visiškai skirtingos asmenybės. Verteris jausmo žmogus, o Albertas – proto.
Verterio savižudybė romano pabaigoje nėra spontaniškas žingsnis, jis pats ,,ketino padaryti jį visiškai įsitikinęs, kiek galima ramiau viską apsvarstęs”. Laiške Lotai savo sprendimą herojus aiškina kaip neramaus ir nelaimingo žmogaus poelgį. Sako, kad tai jo aukojimasis dėl jos, nes vienas iš jų trijų turi trauktis, ir tas bus jis. Verteris pernelyg nenusimena, teigia, kad Albertas esąs Lotos vyru tik šiam pasauly ir dėl to nuodėmė Verteriui ją mylėti, bet prisiekia, kad jie susitiks kitame pasaulyje, kur jau dabar herojus pamatys Lotos motiną, o ji, tai antroji Lota.
Skaitytos ištraukos atskleidžia ir kitas gyvenimo baigties priežastis. Autorius leidėjo lūpomis primena visas bėdas, ištikusias tarnyboj, nemalonumą pasiuntinybėje, kurios be paliovos varstė herojaus sielą. Tačiau svarbiausia Gėtė norėjo likti nešališkas, neteisino ir nesmerkė herojaus poelgio, vaizdavo savižudybę kaip neišvengiamą tragišką jo likimą. Tuo ir skiriasi Verterio ir leidėjo kalbėjimas; Verteris nors ir žiūri į gyvenimą pro nusivylimų prizmę, tačiau ne iš karto susitaiko su savo likimu ir jį supančia aplinka, vis dar stengiasi keisti gyvenimą.
Nuo pat romano pasirodymo Verterio savižudybė vertinama ko
ontroversiškai. Vieni jį kaltino silpnumu, kiti aiškino, kad toks veikėjo sprendimas- maištas prieš visuomenę. Aš manau, kad herojus, nors ir buvo maištininkas prieš visuomenę, tačiau tas jo maištas buvo labiau protestas prieš tikrovę ir negalėjimą pasukti gyvenimo geresne vaga. Gilūs pergyvenimai bei emocingumas tokia jautrią asmenybę kaip Verteris ir privedė prie mirties. Aš sutinku su autoriaus perteikiama pozicija. Nesu linkusi nei teisti, nei teisinti Verterio.
Ši vienišos sielos drama verčia susimąstyti apie žmogaus silpnumą. Apie tai, kaip gali žmogus prarasti emocinį stabilumą, kai jį užgriūva įvairios bėdos. Mano manymu, žmogus neturėtų pasikliauti vien jausmais, nes galvodamas vien tik apie juos, mąstydamas koks yra nelaimingas, tik dar labiau ima žlugdyti tikėjimą laime ir meile.

Leave a Comment