V.Gėtė ,,Jaunojo Verterio kančios” analizė
,,Jaunojo Verterio kančios”, tai ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Gėtės parašytas psichologinis romanas, kuriame parodytas jautrios asmenybės, tipiško ,,audros ir veržimosi’’ literatūros herojaus konfliktas su tikrove. Gėtės Verteris- gabus ir doras jaunuolis, tačiau be galo jautrus ir net sentimentalus. Šiame kūrinyje atsispindi autoriaus asmeniniai išgyvenimai- meilė draugo sužadėtinei Šarlotei ir visus sukrėtusi jaunuolio Jaruzalemo savižudybė dėl nelaimingos meilės.Romanas parašytas laiškų forma, kuri leidžia gilintis į veikėjų psichologiją. Ji primena lyrinį dienoraštį, nes Verteris, rašydamas laišką draugui, kuriuo pasitiki, tiesiogiai atskleidžia savo mintis ir jausmus. Todėl galime stebėti, kaip kinta herojaus dvasinė būsena. Pirmoje ištraukoje jis yra laimingas, džiaugiasi gamta ir visu pasauliu, kuris jį supa. Vėliau, susitikęs su Lota, jis pasikeičia: abejoja, ima ne visiškai pasitikėti savimi ir kitais, pradeda pamažu ristis pražūties link. Jis sako esąs tokioje pat padėtyje, kaip būdavo ir tie nelaimingieji, kuriuos seniau žmonės vadindavo velnio apsėstaisiais. Herojus nebesupranta, kas su juo dedasi, neberanda sau vietos ir galop pasineria į apatiją. Laišku Lotai išreiškia savo meilę – pagrindinę priežastį, dėl kurios jis nebenori gyventi ir nusižudo. Gamtos vaizdai kūrinyje keičiasi kartu su Verterio asmenybės drama. Ji neatskiriamas herojaus palydovas. Herojus jaučiasi pakylėtas kūrinio pradžioje- tuomet ir gamta jam atrodo nuostabi ir žavinga. Ji Verteriui- laimės šaltinis. Čia herojaus siela atsigauna. Kuomet Verterio nuotaika keičiasi, lygiagrečiai pasikeičia gamta- oras subjursta, prasideda lietūs bei potvyniai. Gamta vilioja žmogų, nes joje jis randa nusiraminimą. Tačiau ji kartais sukelia ir skaudžių prisiminimų, kankinančių minčių. Kūrinio pabaigoje gamtos vaizdai ypač niūrūs.
Žmonių pasaulį Verteris jaučia kitokį, čia jam nėra taip gera. Jis mėgsta bendrauti nebent tik su paprastais žmonėmis, ypač vaikais. Visuomeninis gyvenimas netraukia Verterio. Viskas jam atrodo per daug sustabarėję, visur viešpatauja egoizmas ir bejausmė rutina. Todėl herojus išvyksta į kaimą. Ten jis randa daug ,,tykaus, nemeluoto jausmo”, sutinka žmones, tame tarpe ir Lotą, kurie yra be galo artimi su gamta, o tai Verteriui labiausiai priimtina, nes jis pats yra itin jautrus ir sentimentalus. Pirmą kartą išvydęs Lotą jaukioje namų aplinkoje, Verteris jaučiasi pakerėtas, jo siela gėrisi tuo, ką mato akys. Lota yra apsupta vaikų, savo jaunesnių brolių ir seserų, jie ją be galo myli ir klauso jos. Verteris tai matydamas supranta, kad Lota yra kupina meilės, šilumos ir rūpestingumo.