uzpustitas tarukinys

Bitės Vilimaitės rinkinio „Užpustytas traukinys“ išskirtinumas lietuvių prozoje

Prozininkės, novelistės Bitės Vilimaitės ( Šukienė, g. 1943) kūryba – tik novelių rinkiniai : Grūdų miestelis ( 1966m), Baltos dėmės ( 1969), Obelų sunki našta ( 1975), Vasaros paveikslėlis (1981), Tėvo vardas ( 1987), Užpustytas traukinys ( 1996), rinktinė „Papartynų saulė“ (2002). Jos prozai būdingas minimalizmas, miniatiūriškumas; ji rašo nedideles, vos poros puslapių noveles, leidžia ploniausias iš visų lietuvių prozininkų knygas. Autorės objektyve – egzistencinė kasdienybės žmogaus drama, nuolatinis balansavimas tarp gyvenimo ir mirties, tarp regimybės ir nežinomybės, tarp trokštamo ir esamo. Keliais brūkštelėjimais rašytoja geba nupiešti ryškų ir įsimenantį pasaulio vaizdą, žmogaus portretą, trumpais dialogais atskleisti charakterius, likimus, elgesio motyvus. Tačiau perteikdama ryškų šios dienos žmogaus gyvenimo paveikslą, ji nesitenkina socialinėmis ar psichologinėmis veikėjų charakteristikomis. Jos prozoje galima apčiuopti egzistencializmo filosofijai artimą gyvenimo sampratą. Ribinės situacijos kasdienybės pavidalu supa mus nuo ryto iki vakaro, mes jų net nepastebime. Kasdienybė atšipina mūsų žvilgsnį, prislopina pojūčius ir skandina smulkmenose.Žvelgdama į pačius papraščiausius reiškinius, Vilimaitė geba perteikti gyvenimo paslaptį, misteriją, kuri savaip atsispindi novelių struktūroje. Jos kūryboje labai svarbi yra potekstė, kurią kritikas Albertas Zalatorius pavadino „ balta dėme“. Lakoniškas tekstas tveriamas iš detalės, užuominos, niuanso, palyginimo, metaforos, simbolio, o „balta dėmė“ yra neparašyta teksto dalis, kurią turi įminti skaitytojas. Rašytojos proza siekia pro kasdienybės smulkmenas užfiksuoti tai, kas žmogaus gyvenimo kasdienybėje ypač svarbu – tikri ryšiai, bičiulystė, pasitikėjimas, meilė,- ir užfiksuoti globaliai. Jos apsakymams būdinga lakoniškumas, asociatyvus pasakojimas. Jos kūriniuose ypatinga reikšmė tenka pojūčiams, nušvitimams. Lietuvių prozos kontekste B. Vilimaitės kūryba išsiskiria santūriu, lakonišku stiliumi ir mikroskopine struktūra: trumpame kūrinėlyje sutelpa žmogaus likimas. Apie skaudžiausius dalykus – sudužusią meilę, praradimo kartėlį – rašytoja kalba santūriai, viena užuomina, subtilia detale pajėgdama atskleisti, kas dedasi herojaus širdyje.

Trumpa novelė – dominuojantis Vilimaitės kūrybos bruožas. Ji kaip buvo, taip ir liko nepranokta – „ Užpustytas traukinys“ (1996) yra įdomiausia dešimtmečio novelistika ir ji labiausiai išsiskiria iš visų autorės knygų. Jos kūrinius šioje knygoje būtų gal geriau vadinti novelėmis arba etiudais, nes apsakymo terminas, kurį pati autorė vartoja jiems „sunkus“. Tie kūriniai labai trumpi (3 – 4 mažo formato puslapiai), o jų centrinė ašis – ne konfliktas, charakteris, veiksmo tėkmė, o koks nors prasmingas pokalbis, išryškinantis psichologinį ar moralinį kazusą. Šykšios užuominos apie dialogo foną, lakoniški perėjimai nuo epizodo prie epizodo padaro pasakojimą lengvą ir dinamišką. Būdami gana grakščios formos, Vilimaitės etiudai yra nevienodai svaraus ir įtaigaus turinio. Šiame rinkinyje efemeriškumas dar labiau išryškėjęs. Jau gal net ne efemeriškumas, o fragmentiškumas. Knygoje atsispindi tragiškas kasdienybės žmogaus likimas šio dešimtmečio nepriklausomoje Lietuvoje. Psichologinės detalės ir „baltų dėmių“ žaismas šiame rinkinyje įgyja ypatingą kontrastų dinamiką – kasdienybė tampa eilinio žmogaus kovos už išgyvenimą lauku, jam tenka grumtis su tamsiaisiais savo bei visuomenės instinktais ir išsaugoti ne tik elementarią buitį, bet ir aukštuosius dvasinio gyvenimo pagrindus. Nesuvokta, žmogaus aukštesniųjų pojūčių ir poelgių nepakelta į dvasinės egzistencijos lygmenį, Vilimaitės vaizduojama kasdienybė tampa agresyvi. „ Leokadija ir Ona“ – tai dviejų moterų vardais pavadintas kūrinys, kuriuo rinkinys pradedamas. Trečioji figūra – netikroji Onos dukra, mirusios palikimo tvarkytoja, užpirkusi mišias Mikalojaus bažnyčioje. Į mišias neateina niekas iš Onos giminių, tik netikroji dukra. Mišios yra aukojamos už dvi mirusias moteris – už Oną, ir už Leokadiją, kaip vėliau sužinome, geras jaunystės drauges. Leokadija po karo atsidūrė Argentinoje, kartais parašydavo Onai, skųsdamasi vyru, kuris jai jau antrąją vestuvių dieną buvo neištikimas. Per mišias šios draugės susitinka, tačiau ne realybėje, o vienoje sąmonėje – netikrosios dukters. Įvykis, kuris nevykdamas vyksta kito gyvenimą atspindinčioje sąmonėje. Dviejų draugių, išskirtų gyvenimo, begalinės erdvės, susitikimas mirtyje, jų atminimui skirtose mišiose. Į Leokadijai užpirktas mišias susirenka daug giminių, net alpstančių. Onos giminių visiškai nėra, tai priešprieša jaunystės draugei ir galbūt tai parodo jų skirtumus ir gyvenimo skriaudas bei nelaimes, ją prisimena tik vienintelė netikroji dukra, ji taip pat yra vieniša. Novelėje nėra aiškinama, kaip galėtume suprasti, kodėl rašytoja vartoja terminą „netikroji“, gal tai įdukrinta, augintinė, o gal net podukra? Duktė yra netikrumo įveikta, netikrumui išliekant. Ji viena gedi iš tiesų: sėdi ant mirusios lovos, sunėrusi rankas skeite, rauda per mišias. Čia pasireiškia prigimtis, juk motina, kad ir netikra, tačiau su ja jungia kažkokia nematoma linija, o galbūt net kraujo ryšys. Netikrumas, prisiimantis dukterystės pareigas, yra dvasinė stereometrija. Būtent stereometrinėse vaizdo sankirtose formuojasi prasmės švytėjimas: su palengvėjimu išsiskirsčiusios giminės, globotus, glostytus senosios, atsveria netikra duktė, vienintelė, kurios unikalioje erdvėje t.y. pasąmonėje ir susitinka dvi jaunystės draugės: Leokadija ir Ona. Novelė yra baigiama gražia netikrosios dukters mintimi:“ Nedrąsiai pakėlė akis į begalinį, aukštą dangų,- tikėjo, kad ten, prie dangaus vartų, stovi dvi draugės – o gal dvi pavargusios senutės, kurių kelionė žemėje pagaliau laimingai baigėsi“.
Šiame rinkinyje gyvenimo konkretybė lengviau prasibrauna į meninį tekstą, nykioji, žiaurioji gyvenimo konkretybė. Dvylika metų atsėdėjęs kalinys teisiai iš kalėjimo eina į labdaros organizaciją drabužių ir jų negavęs čia pat užmuša jauną merginą. Tačiau labiausiai įsimenamas yra paskutinis sakinys, kuris tarsi paneigią iškeltą versiją, kad jis yra kaltas:“ Mušamas ir kankinamas policijoj, jis neturėjo ko prisipažinti, jis nesugebėjo nieko paaiškinti, nes tikrai buvo nekaltas“. („Meiliai pažvelk į šią auką“). Kita novelė, kurioje taip pat galima rasti gyvenimo konkretybių, yra „ Pusė amžiaus“. Joje pasakojama apie korespondentę, kuri atvažiuoja į invalidų internatą tikrinti skundo, ir dar jai neišvažiavus į miestelio lavoninę atgabenama toji „ teisybės ieškotoja“, kurios skundas ir buvo gautas. Šios dvi novelės parodo rašytojos požiūrį į kasdienines situacijas, kurias aprašytas gali rasti kiekviename laikraštyje ar pamatyti per televizorių. Autorė nieko negražina, pateikia su konkrečiomis situacijomis ir mes tai priimame kaip tikrą įvykį. Šiandien pilni laikraščiai žiauriausių nusikaltimų, klaikiausių patologijų aprašymų, tačiau yra viena išeitis, kurią ir pasiūlo B.Vilimaitė. Ji bando pasipriešinti grobuoniškam pasauliui ir jam kaip priešpriešą pasiūlo dvasios, meno žmogų. Tai galima pastebėti jos novelėje, kuri vadinasi „Alfa ir Omega“. Joje pristatomas ponas Grifas, firmos prezidentas, pas kurį ateina jaunas rašytojas prašyti paramos. Tačiau direktorius mano, kad reikia pačiam užsidirbti duoną; rašytojas tikina, kad literatūra yra labai svarbus visuomenei dalykas. Kiekvienas tradiciškai lieka prie savo tiesos, tačiau staiga Grifui pasirodo, kad rašytojas visai ne rašytojas, o tikriausias plėšikas – ant jo piršto pamato storiausią aukso žiedą su brangakmeniais, – ir iš baimės jį nušauna… Be abejo, jokio ginklo jaunuolio kišenėse jis neranda, tik krauju permirkusį poezijos tomelį… Nepaisant ne visai tradicinio posūkio – kad Grifas irgi jaučiasi nesaugus ir vienišas šiame plėšriame ir žiauriame pasaulyje – tokia iškalbi opozicija nėra nei labai įdomi, nei kūrybiškai vaisinga.
Kita novelė „Balta ir juoda“ yra grindžiama panašiu kontrastu. Mergytė baltom basutėm, balta suknele pūstom rankovėm ateina mokytis muzikos į butą, kur viskas sukiužę, prišnerkšta, jis yra visiška priešprieša mergaitei. Bute visada ją pasitinka amžinai girtas mokytojos vyras, kuris plėšte išplėšia atneštus pinigus ir tuoj parsineša vyno, paskui geria lovoje šalia fortepijono. Šunytis pribėgęs įkanda į pirštą, o mokytoja viskam abejinga. Ir vis dėlto mergytė dievina savo mokytoją, kaip tik už tą abejingumą. Tai yra tarsi jungiamoji grandis – mergaitę traukia į tuos namus, be jokio komentaro, be loginio paaiškinimo. Ir kai atsisveikinusi mergytė palengva eina iš tų namų, šuniukas yra eilinį kartą išmetamas per balkoną, bet netrukus vėl bėga priešais, „gyvas ir nemirtingas“… Šičia jau su publicistika neišsiversi. Ši novelė palieka gilų įspūdį ir priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir jo prasmę. „Užpustytame traukinyje“ Vilimaitė daug rašo apie vaikus: susiraizgusiame dabarties pasaulyje apsinuogino vaikų problemos – ir nuskurusių, betėvių, ir pasiturinčių, bet stokojančių meilės, supratimo. Dažnai yra analizuojami santykai tarp vaikų, tarp brolio ir sesers, arba tarp dviejų brolių. Novelė „Brolis ir sesuo“ – vienas įdomiausių vaizdo stereometrijos pavyzdžių. Nedraugiškuose, šaltuose namuose motina palieka vaikus – brolį ir seserį, dar mažus, gulinčius vienoje lovoje, po viena anklode. Galime tik spėti, kad šioje šeimoje yra kažkas atsitikę, nes nėra žmogaus, kuris turėtų rūpintis šeima, tai tėtis. Jo nėra kartu su vaikais, tačiau yra paliktos jo parašytos knygos su auksu žėrinčiom nugarėlėm sustatytos lentynoje, vaikai tiki, kad jis vieną dieną pareis namo ir jie vėl visi bus kartu. Po dialogo tarp sesers ir brolio, mes pastebime, kad brolis prisiima vyresniojo, stipresniojo funkciją., tačiau Vilimaitė įveda ir psichologinio brolio ir sesers santykių komplikuotumo matmenį. „ Brolis iš nepaaiškinamo priešiškumo, kuris būna tarp brolio ir sesers, nutraukė nuo jos antklodę, patogiai susisupo ir sėdėjo išplėtęs akis. O jos merkėsi, tos gelsvos akys. Vienoje rankoje jis gniaužė atlenktą peiliuką, tarsi ruoštųsi gintis nuo užpuolikų, o kita apkabino sesers pečius.“. Mažas vyras – brolis su peiliuku rankoje ( auksui „ nugremžti“ nuo knygų bei apsiginti). Priešiškas seseriai – ir dėl to, kad turi ja rūpintis, – ir kartu globėjiškas. Pastebimas įdomus vaizdo stebėjimas ir atsargus jo komentavimas. Su tradicija yra susijusi ir pabaiga: motina eina pro kryžių, pro susirūpinusį medinės skulptūrėlės žvilgsnį. Meistriška vienintelė frazė, kurią išeinančiai motinai pasako vyro sesuo – senmergė, pamotiška pagal archetipines pasakojimo struktūras: „Jusi bus tikras gaspadorius,- pasakė ji motinai.- o ta mergička atrodo silpna, išlepusi“. Pastebime negailestingą mergaitės įvertinimą, ji yra iš karto tarsi supriešinama su broliu, nes ji moteriškos, o jos brolis vyriškos šeimos atstovai. „Senmergė“ – tai moteris, negimdžiusi ir neauginusi, nebus silpnesnės mergaitės globėja, neišgirs jos plonyčio pagalbos prašančio balso…
Moka Vilimaitė būti ir pikta, net pagiežinga. Jai tarsi yra kažkuo nusikaltę mokytojai, tačiau pačios gaižiausios ir tiesmukos novelės yra skirtos ne patiems mokytojams, bet jų vaikams. Jau vien pavadinimas “ Nelaimingi mokytojų vaikai“ nedviprasmiškai pasako, apie ką bus kalbama. Skaitydami galime nesunkiai rasti keletą pavyzdžių, kurie patvirtina anksčiau pasakytą mintį, kad būti mokytojų vaiku nėra pats geriausias dalykas pasaulyje. Su mokytojais yra susijusi ir antra rinkinyje novelė pavadinimu“ Karambolis“, kurioje alsuote alsuoja neapykanta, antipatija jiems, ir apskritai visai mokyklai. Nežinia kodėl, tačiau galbūt rašytojai mokytojai ir jų vaikai asocijuojasi su neigiamais išgyvenimais, arba ji juos taip gerai pažįsta, kad žino jų bėdas ir gali apie jas rašyti.

Išvados

Bitė Vilimaitė savo novelių rinkinyje „Užpustytas traukinys“ išliko sau ištikima, tačiau kasdienybės fragmente, tos glaustos formos viduje yra įvykę gana radikalių pasikeitimų. Žvilgsnis į šiuolaikinį pasaulį gerokai rūstesnis. Vis rečiau besitenkinama ramiom kasdienybės spalvomis, kurios slepia dvasines traumas, nelaimingųjų apleistumą, susvetimėjusią, žmogaus orumą žeidžiančią nykią būtį. Knygoje rašytoja negailestingai apnuogina kraštutines mūsų gyvenimo absurdo situacijas. Dauguma novelių baigiasi žiauria prievartine vaikų arba senų žmonių mirtimi, kurios priežastis – drastiškas elgesys, bukumas ir smurtas tų, nuo kurių priklauso nelaimingųjų likimas. Elementarios buities fone tragedijų šiurpas ypač sukrečiantis. Dabar Vilimaitės rūpesčio centre – vaikai. Jie apleisti besiriejančių išsiskyrusių ar juos pametusių tėvų, neapsaugoti nuo iškrypėlių ar profesionalių žmogžudžių, nuo auklėtojų žiaurumo vaikų namuose, nuo siaubingos mokytojų antipedagogikos mokykloje, nuo visuotinės nemeilės. Kas gali būti baisiau už benamį ir beglobį vaiką? Bet svarbiausia, kad čia rašytoja kalba jau nebe apie apleistumą, o apie žudymą, belaikę mirtį. Pasauliui trūksta meilės – tai svarbiausia visos rašytojos kūrybos potekstėje slypinti mintis. O didžiausia jos prozos vertybė – gyvenimo visumos pojūtis, buities projekcija į būtį. Tapydama socialiniu ir psichologiniu piuriu tikslius žmonių santykių paveikslėlius, autorė sugeba suteikti jiems likiminį matmenį, leidžia pajusti tikro gyvenimo skonį ir išgyventi tobulesnio žmogiško buvimo ilgesį.