Teminiai žemėlapiai

TEMINIAI ŽEMĖLAPIAI

I. Įvadas

Tai žemėlapiai, kurių turinio pagrindiniai elementai rodo pasirinktojo kartografuoti gamtos ar visuomenės reiškinio ryšius su vietovės geografiniais elementais.
Teminių žemėlapių geografinį pagrindą sudaro dalis bendrojo geografinio žemėlapio turinio elementų, būtinų orientavimuisi – retas upių tinklas, svarbiausieji keliai, didžiausiosios gyvenvietės, o specialiojo turinio objektai ar reiškiniai, pavyzdžiui, augalijos žemėlapyje – augalija, gyventojų žemėlapyje – gyventoju pasiskirstymas, žemės ūkio augalų žemėlapyje – javų pasėlių pasiskirstymas ir kita, vaizduojama labai detaliai.
Šiandieninei žmogaus veiklai teminiai žemėlapiai yra labai svarbūs. Be jų neapsieinama, kai vykdomi mokslo tyrimai, organizuojama gaamtos apsauga ir gamtos ištekliu eksploatavimas bei atkūrimas, sudaromi įmonių statybos ir kelių tiesimo projektai, nagrinėjamos įvairiausios socialinės problemos. Žodžiu, teminiais žemėlapiais specialistai dažnai naudojasi, spręsdami visokiausius praktinius klausimus, todėl tuos žemėlapius verta apibūdinti kiek detaliau.

II. Gamtiniai teminiai žemėlapiai

Šiuose žemėlapiuose vaizduojami Žemės fiziniai geografiniai elementai, pavyzdžiui, reljefas, Žemės gelmių sandara, paviršiniai vandenys, dirvožemiai, augalija, gyvūnija.

1.Geologiniai žemėlapiai.

Juose vaizduojama Žemės plutos sudėtis, sandara, judesiai, raida, naudingųjų iškasenų telkiniai. Dažniausi tokie geologiniai žemėlapiai: tikrieji geologiniai (uolienų amžiaus, litologiniai) – vaizduoja Į Žemės paviršių išeinančių arba poo kvartero nuogulomis slūgsančių uolienų sluoksnių seką, jų santykinį amžių, uolienų sudėtį, savybes, kilmę, raidą; tektoniniai – rodo Žemės plutos tektoninę sandarą, judesius, deformacijas; paleogeografiniai -supažindina su Žemės paviršiaus fizinėmis geografinėmis sąlygomis senovinėse geologinėse epochose; naudingųjų iškasenų – parodo mineralinių žaliavų telkinių pa

asiskirstymą ir žaliavų išteklius; hidrogeologiniai – vaizduoja požeminių vandenų slūgsojimo rajonus, vandens išteklius, vandens pasiskirstymo dėsningumus, dinamiką, vandens fizines bei chemines savybes; geocheminiai -vaizduoja Žemės plutos cheminių elementų pasiskirstymą, jų migracijos kryptis, poveikį augalijai, gyvūnijai ir žmonėms; metalogeniniai -vaizduoja rūdingųjų plotų ir rūdų telkiniu pasiskirstymo

Žemės plutoje dėsningumus, prognozuoja naujų rūdynu rajonus; inžineriniai geologiniai – rodo gruntu fizines savybes (drėgnumą, vandens pralaidumą, plastiškumą, atsparumą slėgiui ir deformacijoms), taip pat nepalankias žmogaus ūkinei veiklai sąlygas: griūtis, uolienų nuolaužas, sniego lavinas, karstinius reiškinius, šlaitu nuoslankas, seisminius rajonus.
Daugelis geologiniu žemėlapių plačiai pritaikomi: tektoniniai žemėlapiai padeda prognozuoti naudingąsias iškasenas ir jų ieškoti, išaiškinti galimų žemės drebėjimu rajonus, projektuoti aukštuminius objektus; iš hidrogeologinių žemėlapių galima gauti informacijos apie požeminius giluminius vandenis ir jų panaudojimo galimybes ūkyje ir buityje; geeocheminiais žemėlapiais naudojamasi normuojant dirvų tręšima, tyrinėjant žmonių, gyvūnų ir augalu ligų paplitimo problemas, susijusias su mikroelementų stygium arba pertekliumi.
Pirmieji, dar labai kuklūs geologiniai žemėlapiai pradėti sudarinėti XVIII amžiuje Prancūzijoje, Anglijoje, Rusijoje. Pirmuosius žemėlapius, kuriuose buvo parodyta Lietuvos teritorijos geologinė sandara, sudarė ir išleido garsūs XIX a. specialistai: 1830 m.-F. Monperė, 1841 m.-G. Helmersenas ir A. Mejendorfas, 1861 ir 1879 m. – K. Grevinkas. Peterburgo geologijos komiteto geologas
nuo 1878 metų Lietuvoje darė geologinius tyrimus, maršrutinę geologinę nuotrauka ir 1895 m. išleido geologinį žemėlapį.
Po Pirmojo pasaulinio karo ge
eologinių žemėlapiu yra sudarę Vytauto Didžiojo universiteto, o po Antrojo pasaulinio karo – Vilniaus universiteto, Geologijos instituto mokslininkai ir Lietuvos geologijos tarnybos specialistai.

2. Geofiziniai žemėlapiai.

Juose vaizduojami Žemės plutoje vykstantys fizikiniai procesai. Svarbiausieji geofiziniai žemėlapiai: Žemės magnetizmo – rodo magnetinio lauko įtampas, magnetines deklinacijas ir inklinacijas, magnetines anomalijas; seisminiai — vaizduoja galimų žemės drebėjimu rajonus pagal drebėjimų stiprumą (balais); gravimetriniai – rodo sunkio jėgos pasiskirstymą Žemės paviršiuje, teigiamas ir neigiamas gravitacines anomalijas. Dar būna labai specializuotų, siauro turinio ir labai konkretaus pritaikymo geofizinių žemėlapių, pavyzdžiui, rodančių kvazigeoido nutolimą nuo elipsoido, vertikalės nukrypimą nuo dienovidinio ir lygiagretės, magnetinio lauko horizontalųjį ir vertikalųjį komponentus, geotermines sąlygas.
Šios grupės žemėlapiai pradėti sudarinėti XIX a. pabaigoje. Lietuvoje pirmieji tos srities žemėlapiai buvo sudaryti 1936-1938 metais Vytauto Didžiojo universiteto mokslininku ir išleisti 1941 m., o pokario metais juos sudarinėjo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus technikos universitetas) ir Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslininkai.

3. Reljefo žemėlapiai.

Juose vaizduojama Žemės paviršiaus nelygumu visuma: kalnai, lygumos, žemumos, slėniai, griovos, daubos. Taip pat parodoma nelygumu kilmė ir tipai. Svarbiausieji reljefo žemėlapiai: hipsometriniai – rodo Žemės paviršiaus, vandenynu ir jūrų dugno nelygumus (sausumos nelygumai vaizduojami izohipsėmis, o vandens telkiniu gylis – izobatomis); geomorfologiniai – rodo Žemės paviršiaus, vandenynų ir jūrų dugno reljefo bruožu kompleksą, tai yra reljefo tipą, forma, kilmę. Dar būna an

nalitinių geomorfologinių žemėlapiu: morfografi-niai – vaizduoja Žemės paviršiaus reljefo formų pavidalą; morfometriniai – rodo reljefo horizontalųjį ir vertikalųjį susiskaidymą; morfogenetiniai – nusako reljefo kilmę. Pastaraisiais dešimtmečiais pradėta sudarinėti specializuotus (taikomuosius) reljefo žemėlapius: paleomorfologinius, inžinerinius geomorfologinius, agrarinius geomorfologinius, paieškinius ir kitokius.
Pirmieji reljefo žemėlapiai pasirodė XVII amžiuje Olandijoje. XIX a. pabaigoje geodezininkas A. Tilas sudarė Rusijos europinės dalies hipsometrinį žemėlapį, kurį paskelbė 1889 m. ir pakartotinai išleido 1896 m. Jame buvo pavaizduotas Lietuvos reljefas ir pirmąkart išryškinti pagrindiniai orografiniai vienetai: Žemaičių aukštuma, Vidurio lyguma, Baltijos bei Ašmenos aukštumos. 1924 m. pasirodė P. Matulionio Lietuvos reljefo žemėlapis. 1926-1931 m. tuometinėje Tarybų Sąjungoje išleisti turiningi reljefo žemėlapiai. Geomorfologiniai žemėlapiai pradėti sudarinėti tik XX a. antrajame dešimtmetyje_Lietuvos reljefo žemėlapiu yra sudarę Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto ir Geologijos instituto mokslininkai.

4. Klimatiniai žemėlapiai.

Juose vaizduojami kartografuojamosios teritorijos klimato ypatumai, klimatą sąlygojantys veiksniai. Būdingiausi klimatiniai žemėlapiai: šviesos ir šilumos ištekliu (albedo, Saulės radiacijos, efektyviojo spinduliavimo, oro ir dirvožemių temperatūrų), kritulių ir drėgmės (kritulių, sniego dangos storio, oro ir dirvožemio drėgnumo), vėjų ir nepalankių meteorologinių sąlygų (vėju greičių ir krypčių, uraganų, sausrų, rūkų, pūgų, lijundrų, perkūnijų).
Klimatinių žemėlapių pradininkas – XIX a. pradžios vokiečių mokslininkas A. Humboltas. 1857 metais klimato žemėlapis, o 1887 m. – ir atlasas pasirodė Rusijoje. Lietuvoje klimatiniai žemėlapiai sistemingai sudarinėjami nuo 1959 metų.

5. Fenologiniai žemėlapiai.

Juose vaizduojama gyvosios gamtos reiškiniu to

olygaus pasikartojimo datos (atitinkančios metų sezonu ir pasezonių kaitą) arba sezoninių darbų terminai (dažniausiai žemės ūkyje). Šių žemėlapių populiariausios tokios grupės: fitofenologiniai – laukiniu augalų vystymosi fazių (vegetacijos, žydėjimo, vaisiaus subrendimo ir lapų metimo pradžios datų), zoofenologiniai -gyvūnų gyvenimo fazių (paukščių išskridimo žiemoti ir jų grįžimo pavasarį, žvėrių ir paukščių poravimosi, žuvų neršto, vabzdžių lervų išsiritimo datų), agrofenologi-niai – žemės ūkio augalų, vaismedžiu ir vaiskrūmių vystymosi fazių (vegetacijos ir žydėjimo pradžios, derliaus arba vaisių subrendimo datų) ir rekomenduojantieji -žemes ūkio darbų tinkamiausių terminu (javų sėjos, daržovių ir bulvių sodinimo, šienapjūtės, javapjūtės, bulviakasio terminu) žemėlapiai.
Fenologiniai žemėlapiai pradėti sudarinėti XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje.

6. Hidrologiniai žemėlapiai.

Juose vaizduojama paviršinių vandenų pasiskirstymas ir to pasiskirstymo dėsningumai, taip pat vandens ištekliai, režimas, panaudojimas, vandens apsaugos priemonės nuo teršimo. Svarbiausieji hidrologiniai žemėlapiai: hidrografiniai – upių tinklo ir jo tankumo, ežerų, tvenkinių geografinio pasiskirstymo; vandens nuotėkio – metinio, sezoninio, maksimalaus ir minimalaus; ledo režimo – vandens telkinių užšalimo ir ledo tirpimo pradžios datų bei trukmės; vandens savybių -temperatūros, drumstumo, užterštumo, mineralizacijos, cheminės sudėties; vandens išteklių – upių debito, faktinio ir perspektyvinio paviršinio ir gruntinio vandens panaudojimo ūkiui ir buičiai, taip pat gydymui ir poilsiui.
Pirmieji hidrologiniai žemėlapiai sudaryti 1786 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Juos sudarė lenkų istoriko, visuomenės veikėjo, valstybės iždo komisijos pirmininko T. Cackio vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos hidrologu grupė. XIX a. pabaigoje hidrologinių žemėlapių pasirodė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Rusijoje, o 1927 m. – tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio Lietuvoje hidrologinius žemėlapius daugiausia sudarinėjo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto, Lietuvos energetikos instituto mokslininkai.

7. Jūrų žemėlapiai (jūrlapiai).

Juose vaizduojama vandenynų ir jūrų fizinės geografinės sąlygos, tinkamos navigacijai, taip pat navigacijos Įrenginių išsidėstymas, jūreivystės istorijos duomenys. Skirstomi Į navigacinius, okeanografinius ir jūreivystės istorijos žemėlapius. Iš visų j ūrlapiu svarbiausi – navigaciniai, nes juose vaizduojama jūrų krantų charakteristika (šlaitu polinkiai, nuoslankos, pakrantės augalija), pakrančių inžineriniai statiniai (kanalai, molai, bangolaužiai), navigacijai pavojingi objektai (uolos, akmenys, koralai, seklumos, paskendę laivai), navigaciją reguliuojantys signalai (švyturiai, šviečiantys ženklai, garso signalu ir radijo įrenginiai), srovių krypčių ir ryškių potvynių bei atoslūgių vietos. Okeanografiniuose žemėlapiuose vaizduojama vandenynų ir jūrų dugno reljefas, gruntai, geomorfologiniai procesai, vandens temperatūra, skaidrumas, srovės, ryškios potvyniu ir atoslūgiu vietos, vandens cheminė sudėtis, jo biologinės savybės, ledo režimas.
Jūreivystės istorijos žemėlapiai įdomūs pažintiniu požiūriu. Jie supažindina su geografinių atradimų, vandenynu ir jūrų tyrimu, civilinių laivynų plėtojimo ir karo laivynų kovos veiksmų istorija.
Navigaciniai žemėlapiai (senovėje vadinti portulanais) jau XIII a. buvo sudarinėjami Italijoje, vėliau Ispanijoje, Portugalijoje, Olandijoje. Plečiantis jūreivystei, jūrlapių vis daugėjo. XVI a. Olandijoje leisti jūrų navigacijos atlasai. XVIII a. pradžioje jūrlapius pradėjo sudarinėti Rusijos hidrografai.

8. Dirvožemiu žemėlapiai.

Juose vaizduojama dirvožemių geografinis pasiskirstymas, fizinės, cheminės savybės. Dažniausi dirvožemiu žemėlapiai – tipologiniai. Spalvomis ir raidiniais simboliais juose nurodomi dirvožemiu genetinių tipų ir potipių arealai. Kita dirvožemių žemėlapiu grupė, naudojama žemės ūkyje, tai dirvožemių humusingumo, karbonatingumo, cheminės reakcijos, drėgnumo, maisto medžiagų kiekio ir kitokie žemėlapiai.
XIX a. pradžioje labai kuklūs dirvožemių žemėlapiai jau buvo sudarinėjami Vakarų Europoje. 1851 m. jie pasirodė Rusijoje, o 1857 m. išleistame Rusijos europinės dalies žemėlapyje, kuri sudarė V. Česlavskis, pavaizduoti Lietuvos dirvožemiai. Po Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvoje sistemingai sudarinėjami įvairiausios paskirties dirvožemių žemėlapiai.

9. Augalijos žemėlapiai.

Juose vaizduojama augalijos geografinis pasiskirstymas, to pasiskirstymo dėsningumai, augalijos sudėtis, ištekliai, rekomendacijos, kaip racionaliau augalija panaudoti arba atkurti. Populiariausi -geobo-taniniai ir floros žemėlapiai. Geobotaniniuose žemėlapiuose vaizduojama dabartinės ir praeityje egzistavusios augalų bendrijos, augalijos ištekliai, jos ūkinė vertė, priemonės jai pagerinti. Floros žemėlapiuose parodoma tam tikros teritorijos arba tam tikro laikotarpio (pavyzdžiui, geologinio periodo) augalų sisteminių vienetų visuma (rūšys, gentys, šeimos) arba floristiniai rajonai (sritys, posričiai, provincijos, apygardos).
Pirmieji augalijos žemėlapiai pasirodė XVIII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1775 m. Gardino seniūnas A. Tyzenhauzas pasikvietė į Gardiną prancūzų mokslininką Ž. E. Žiliberą, kuris iš Gardino apylinkių augalijos tyrimo (1776-1783 m.) duomenų sudarė Merkio baseino geobotaninį žemėlapi. XIX amžiuje augalijos žemėlapiai pradėti sudarinėti Vakaru Europoje, Rusijoje. Dabar Lietuvoje augalijos žemėlapius daugiausia rengia Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto ir Mokslų akademijos Botanikos instituto mokslininkai.

10. Gyvūnijos, arba zoogeografiniai, žemėlapiai.

Juose vaizduojama gyvūnijos geografinis pasiskirstymas, to pasiskirstymo dėsningumai ir ryšys su geografine aplinka. Svarbiausieji gyvūnijos žemėlapiai: gyvūnų rūšių, skaičiaus dinamikos (laiko ir vietos atžvilgiu), migracijos krypčių, verslinės žuvininkystės, medžioklės plotų, kenkėjų, gyvūnijos apsaugos ir kitokie. Dar yra zoocenozių žemėlapių, kurie rodo fizinės geografinės aplinkos (reljefo, vandenų, augalijos, dirvožemių) ryšį su gyvūnijos paplitimu. Gyvūnijos žemėlapiai pradėti sudarinėti XIX a. Rusijoje, vėliau, 1911 m. – Anglijoje, o XX a. viduryje – ir Lietuvoje.

11. Kraštovaizdžių (landšaftų) žemėlapiai.

Juose vaizduojamas tipologinis teritorijos suskirstymas pagal dėsningai tarpusavyje susijusių įvairių gamtinių komponentų kompleksus. Būna bendrieji (tipologiniai) ir taikomieji kraštovaizdžių žemėlapiai. Pastarieji rodo tik būdingus kraštovaizdžių bruožus, reikšmingus žemės ūkiui, gamtos apsaugai, poilsio vietų tvarkymui, kelių tiesimui, pramonės, energetikos objektu statybai.
Kraštovaizdžių žemėlapiai pradėti sudarinėti XX a. antrajame dešimtmetyje, o šeštajame dešimtmetyje jie paplito buvusioje Tarybų Sąjungoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Lietuvoje sudarinėjami nuo 1965 metų.

III. Socialiniai teminiai žemėlapiai

Socialiniuose teminiuose žemėlapiuose vaizduojami visuomeniniai reiškiniai, pavyzdžiui, gyventojų pasiskirstymas, nagrinėjamos ūkio, mokslo, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos, žmonių gyvenimo sąlygų, istorijos, lingvistikos ir kitokios problemos.

1. Gyventoju žemėlapiai.

Jie rodo gyventojų geografini pasiskirstymą, sudėti, natūralųjį ir mechaninį gyventojų judėjimą. Svarbiausieji gyventojų žemėlapiai: gyventoju geografijos – rodo bendrąjį gyventoju geografinį pasiskirstymą, tankumą, migraciją, užsiėmimą, socialine sudėtį, išsilavinimą; demografiniai – apibūdina gyventojus pagal lytį, amžių, gimimu ir mirimu skaičių, natūralųjį prieaugi; etniniai – vaizduoja gyventoju nacionaline sudėti, kalbą, antropologinius žmogaus požymius; darbo ištekliu – rodo gyventojų profesiją, išsilavinimo lygi, darbingų žmonių pasiskirstymą pagal amžių, lytį, ūkio šakas. Seniausias gyventoju žemėlapis sudarytas XVII a. antrojoje pusėje Rusijoje. Tai Sibiro tautų žemėlapis. Lietuvoje nuo 1965 m. gyventojų žemėlapiai sudarinėjami Vilniaus universiteto Gamtos fakultete (P. Gaučas).

2. Ekonominiai žemėlapiai.

Juose vaizduojama energetikos, pramonės, žemės ūkio įmonių išsidėstymas, įmonių gamybiniai pajėgumai, gaminamos produkcijos apimtis, struktūra. Ekonominiai žemėlapiai būna tokie: gamtos išteklių ir jų ūkinio panaudojimo (pavyzdžiui, naudingųjų iškasenų, pramonei ir buičiai vartojamo vandens ištekliu, natūraliųjų pievų ir ganyklų derlingumo ir kitokie); pramonės (pramonės centru, elektriniu, metalurgijos, mašinų gamybos, chemijos, statybinių medžiagų, medžio apdirbimo, celiuliozės, popieriaus, lengvosios, maisto pramonės įmonių bei jose gaminamos produkcijos apimties, struktūros); žemės ūkio (žemės ūkio specializacijos rajonu, žemės ūkio Įmonių, augalininkystės, gyvulininkystės, pagalbinių žemės ūkio šakų, melioruotu ir melioruotinų žemių, gamybos priemonių, energetikos, gamybos procesų mechanizavimo, bendrosios ir prekinės produkcijos, piniginių pajamų, savikainos); transporto, ryšių (krovinių pervežimo, ryšių įmonių ir įstaigų); prekybos ir finansų (prekybos įmonių ir jų aptarnavimo zonų, žaliavų ir gaminių atvežimo bei išvežimo, biudžeto, finansų); bendrieji ekonominiai (svarbiausiųjų ūkio šakų).
XIX amžiuje ekonominiai žemėlapiai sudarinėti Suomijoje ir Rusijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje išėjo keletas ekonominių žemėlapių. Dabar visose šalyse sistemingai sudarinėjami įvairiausi ekonominiai žemėlapiai.

3. Buities sąlygų žemėlapiai.

Jie rodo gyventojų materialinės gerovės lygį ir dinamiką. Populiariausi tokie žemėlapiai: prekybos ir maitinimo įmonių prekių apyvartos, butų fondo, komunalinių patogumų, buitinio gyventojų aptarnavimo, keleivinio transporto, ryšiu paslaugų, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, gyventojų santaupų.

4. Švietimo, mokslo ir kultūros žemėlapiai.

Juose vaizduojamas žmonių dvasinės kultūros lygis. Dažniausiai sudaromi mokymo ir mokslo įstaigų, bibliotekų, teatru ir kino teatrų, vaikų įstaigų, muziejų žemėlapiai.

5. Istoriniai žemėlapiai.

Jie atspindi svarbiausiuosius valstybės, regiono, žemyno arba viso Žemės rutulio istorinius įvykius ir politinius pakitimus. Populiariausi istoriniai žemėlapiai: politiniai, kariniai istoriniai, kultūros istorijos, archeologiniai, istoriniai etnografiniai. Patys seniausi – politiniai žemėlapiai. Juos jau XV-XVI a. sudarinėjo gerai žinomi Europos kartografai – N. Kuzietis, B. Vapovskis, M. Strubičius, A. Ortelijus, G. Merkatorius, M. K. Radvila. Rusijoje pirmieji istoriniai žemėlapiai buvo atspausdinti 1713 metais „Marso, arba karo reikalu, knygoje”. Dabar daug Įvairiu politiniu žemėlapiu ir atlasų išleidžia visos šalys.
XIX a. ir XX a. pradžioje įvairiose Lenkijos, Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos mokslininku monografijose pasirodė žemėlapių, susijusiu su Lietuvos istorija. Lenkijos istorikas T. Narbutas „Lietuviu tautos istorija” (1837 m.) ir Lietuvos istorikas A. Alekna „Lietuvos istoriją” (1911 m.) iliustravo žemėlapiais, vaizduojančiais svarbiausiuosius Lietuvos istorijos laikotarpius. Filologas dailininkas S. Čerskis „Žemaičiu vyskupijos aprašyme” (1830 m.) išspausdino tris istorinius žemėlapius: Žemaitijos, Skuodo ir Salantų apylinkių. Rusų archeologas, Vilniaus senienų muziejaus vedėjas F. Pokrovskis sukūrė Vilniaus (1893 m.) ir Kauno (1899 m.) gubernijų archeologinius žemėlapius. 1908 m. vokietis E. Molokas parengė Prūsijos archeologinį žemėlapi, kuriame sužymėjo Klaipėdos, Pagėgių ir Priekulės apylinkių archeologinius paminklus. 1909 m. T Daugirdas Varšuvoje išleido Betygalos ir Surviliškio apylinkių archeologinį žemėlapi. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje ir užsienyje leidžiamose istorijos monografijose ir istoriniuose atlasuose yra Lietuvos istoriniu žemėlapiu.

IV. Išvados

Pačių seniausiųjų žemėlapių kūrėjai buvo jau pirmykščiai žmonės. Jie stengėsi pažinti geografinę aplinką, nes ji juos maitino ir rengė. Tos aplinkybės privertė žmones pasidaryti vietovių piešinius. Taip gimdavo labai primityvūs žemėlapiai.
Šiandieninių geografiniųžemėlapių turinys, tikslumas, sudarymo technologija, mastelis, estetinė išvaizda ir jų panaudojimo sfera bei vaizduojamos teritorijos dydis labai skiriasi nuo pirmųjų žemėlapių, kuriuos sudarinėjo pirmykštės visuomėnės žmonės. Dabartiniuose žemėlapiuose gebama labai tiksliai pavaizduoti nedidelių plotų, didžiulių regionų ir viso Žemės rutulio geografinius objektus, gamtos ir visuomeninius reiškinius.
Šiandieniniai žemėlapiai – sudėtingi kūriniai. Žemėlapiais naudojamasi įvairiausiose žmogaus veiklos sferose – kai tiriami gamtos ir socialiniai ekonominiai reiškiniai, daromi inžineriniai projektai ir kai jie pritaikomi prie tos vietovės, kuriai skiriami. Visiems tiems darbams žemėlapiai beveik visuomet būna pirminė medžiaga. Be jų neišsiverčia laivyba, aviacija, žemės ūkis. Žemėlapiai padeda geriau pažinti šaliesgamtos sąlygas, tinkamas kuriai nors ūkio šakai, pateikia duomenų teritoriniam planavimui, palengvina gamtos turtų racionalaus panaudojimo ir atkūrimo organizavimą.

V. Teminų žemėlapių pavyzdžiai

1. GYVENTOJAI SU AUKŠTUOJU IŠSILAVINIMU SAVIVALDYBĖSE

2. 1000-IUI VYRŲ TENKA MOTERŲ

3. GYVENTOJŲ TANKUMAS SAVIVALDYBĖSE

4. DARBINGO AMŽIAUS GYVENTOJŲ DALIS, PALYGINTI SU BENDRU GYVENTOJŲ SKAIČIUMI SAVIVALDYBĖSE

Literatūra

1. Samas A. Žemėlapiai ir jų kūrėjai, 1997 m.
2. Chomskis V. Kartografija. Vilnius, 1997 m.
3. Zakarevičius A. Koordinačių sistema LKS 94. VGTU,V.: Technika, 2000.
4. Dirmantas S. Topografija. Kaunas : Karo mokslų skyrius, 1923.
5. LR teritorijos M 1:200 000 topografinių žemėlapių skaitmeninė duomenų bazė, 1998.
5. Rumšas G. Aerogeodezijos institutas pakeliui į 2001-uosius. Žemėtvarka ir melioracija.2000.
6. 2000 metų visuotinis Lietuvos žmonių surašymas ( internetas ).

Turinys

I. Įvadas 3
II. Gamtiniai teminiai žemėlapiai 3
1. Geologiniai žemėlapiai 3
2. Geofiziniai žemėlapiai 4
3. Reljefo žemėlapiai 4
4. Klimatiniai žemėlapiai 5
5. Fenologiniai žemėlapiai 5
6. Hidrologiniai žemėlapiai 6
7. Jūrų žemėlapiai (jūrlapiai) 6
8. Dirvožemiu žemėlapiai 7
9. Augalijos žemėlapiai 7
10. Gyvūnijos, arba zoogeografiniai, žemėlapiai 7
11. Kraštovaizdžių (landšaftų) žemėlapiai 7
III. Socialiniai teminiai žemėlapiai 8
1. Gyventoju žemėlapiai 8
2. Ekonominiai žemėlapiai 8
3. Buities sąlygų žemėlapiai 9
4. Švietimo, mokslo ir kultūros žemėlapiai 9
5. Istoriniai žemėlapiai 9
IV. Išvados 9
V. Teminų žemėlapių pavyzdžiai 10
1. Gyventojai su aukštuoju išsilavinimu savivaldybėse 10
2. 1000 – iui vyrų tenka moterų 11
3. Gyventojų tankumas savivaldybėse 12
4. Darbingo amžiaus gyventojai savivaldybėse 13
VI. Literatūra 14

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
ŽEMĖTVARKOS KATEDRA

KARTOGRAFIJOS LABARATORINIAI DARBAI

PARENGĖ: VŪŽF III k. 5 gr.
Stud. E. Rumin

KAUNAS, 2003

Leave a Comment