užgavėnės

Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Senais laikais pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieną vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalėjo valgyti tris kartus per dieną- vos vieną kartą sočiai. Pasilinksminimai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek Bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi Užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, „ kad užtektų per viisa gavėnią“.

Buvo valgoma bent 9 kartus su mėsa, riebiai. Prieš 12 val. nakties visos vaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas.

Pagrindinis Užgavėnių valgis- blynai, dažniausiai kepami iš miltų, su obuoliais, su mielėmis arba ir paprasti. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu. Dar buvo verdami kopūstai, dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs riebūs valgiai. Užsigeriama namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.

Per Užgavėnes taip paat nepatariama namie sėdėti. Reikia kuo toliau nuo namų nueiti arba nuvažiuoti. Ūkininkai tai darydavo, kad linai gerai augtų, kad arkliai eiklūs būtų. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų pakeliauti, naujas vietas pamatyti.

Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, be

et jie beveik visi susiję su žemdirbyste.Būrimus ir tam tikras apeigas atlikdavo ne tik ūkininkai ir jų šeimos nariai, bet ir piemenukai.

Persirengėliai, arba kaukiniai, yra neatskiriama Užgavėnių linksmybių dalis. Šie karnavalai labai sumoderninti, dalyvių apsirengimas nepaprastai spalvingas, blizgantis, sudėtingas. Nežiūrint to, lietuviškieji Užgavėnių persirengėliai pradžią yra gavę pavasario ir žiemos demonų kovos sąvokos, paveldėtos iš prieškrikščioniškų laikų. Užgavėnės- pavasario pradžia. Ne to pavasario, kuris pasireiškia pirmuoju žalumu, paukščių sutartinėmis ir žibuoklių žiedais, bet pavasario, nugalinčio žiemos jėgas, prailginančio dieną, žadančio naujo derliaus auginimo laiką. Žmonės įvairiomis apeigomis, būrimais, kaukėmis ir tarp tų kaukių vykstančiomis „peštynėmis“- kovomis- stengėsi padėti pavasariui nugalėti žiemą, pagreitinti jo atėjimą ir tuo pačiu įsiteikti gamtos jėgoms, kad vėliau jos atsilygintų geru derliumi, turtingais, skalsiais metais.

Lietuviškas karnavalo kaaukes pasidarydavo patys žmonės. Jose labai daug vaizduotės ir išradingumo, nors kaukės padaromos iš paprastos, savoje aplinkoje atrandamos, medžiagos: medžio tošies, kailio, linų pluošto, ratlankių, lentelių, pakulų ir pan.

Kaukes- ypač velnio- droždavo tiesiai iš minkšto medžio. Kaukę galima iškirpti ir iš senų kailinių, nuskutant vilnas nuo kaktos ir skruostų, paliekant tik antakius, barzdą, pažandes.

Buvo mėgstama persirengti elgetomis, čigonais, žydais. Iš mitologinių būtybių: velniu, giltine; iš gyvulių: arkliu, ožiu, beždžione; gerve ar kitokiu paukščiu. Kadangi senaisiais laikais po kaimus važinėdavo pi
irkliai, kurie daugiausia buvo žydai, žmonės mėgo juos pajuokti dėl jų keistos tarsenos, neįprasto apsirengimo. Stambūs, aukšti vyrai dažnai apsirengdavo moteriškais drabužiais, o smulkios moterys- vyriškais. Įdomiausios kaukės vaizdavo gyvulius.

Kaukiniai eina iš vienų namų į kitus, pakeliui yra vaišinami Užgavėnių valgiais ir gėrimais, taip pat aplaistomi vandeniu. Jų eisena labai triukšminga, lydima muzikos, juokų ir dainų. Pagaliau visi susirenka į vienus namus, kur karnavalas užbaigiamas vaišėmis(žinoma, tik iki vidurnakčio). Karnavalo eisenoje vežama parėdyta figūra, įvairiose Lietuvos vietose skirtingai vadinama: Kotre, More, Čiučela ir dar kitaip. Jos palydovai- visi kaukėti- dainuodami tempia roges gatve.

Eisena pasibaigia sutartoje vietoje, kur jau sukrautas didelis laužas. Kotrė užverčiama ant laužo ir sudeginama. Taip simboliškai išreiškiama linksmojo pokalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Kotrės sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą.

Kaukininkams besivaišinant kurioje troboje, visai prieš vaišių pabaigą, pro duris įvirsta besipešdami du pagrindiniai Užgavėnių veikėjai: Lašininis ir Kanapinis. Lašininis- riebus, dešromis apsikarstęs, taukais nusiblizginęs. Jis simbolizuoja linksma, „riebų“ pokalėdinį laikotarpį, vadinamą mėsiedu. Iki šiol jis karaliavo žemėje, bet štai Kanapinis- liesas, išdžiūvęs, sunykęs, virve susijuosęs- iššaukia storulį į dvikovą. Kanapinio papuošalai: silkių galvos, aliejaus butelis, duonos plutelės. Jis yra Gavėnios pasninko atstovas. Kiekvienais metais šie du „sutvėrimai“ kovoja Užgavėnių vakare, kiekvienais metais Lašininis pr
ralaimi kovą, išvejamas pro duris. Likęs troboje, Kanapinis pagriebia storą virvę, nuvytą iš kanapių, ir pradeda ja vaikyti pramogautojus, žarstyti nuo stalo vaišes. Laikas baigti Užgavėnių linksmybes ir susikaupti Gavėniai.

Šiais laikais Užgavėnės tebėra svarbi šventė ir ją švenčia visi: jauni ir seni. Tradicijos išliko tos pačios, tik ne visi Užgavėnes švenčia pagal jas. Tradicijų laikomasi daugiausia tarp senesnio amžiaus žmonių, nes jie geriau visa tai išmano. Jaunimo tarpe smagiausia yra „čigoniauti“. Kiekvienais metais daugybė vaikų persirengia visokiomis būtybėmis ir vaikšto po namus prašydami blynų, saldainių ir dar daug visko. Bet ir tai ši tradicija gyvuoja tik tarp jaunesnių vaikų. Paaugliai nelinkę išsaugoti senovės papročius. Jiems ši šventė nelabai įdomi, nes daugumai iš viso nepatinka viskas kas susiję su praeitimi ir, kas dvelkia senaisiais papročiais. Apklausus nors kelis paauglius, jie pasakytų, kad jiems Užgavėnės visai nepatinka, o iš jų naudos nebent tiek, kad tą dieną mokytojai gali anksčiau paleisti iš pamokų ar šiaip palengvinti „sunkų“ mokinių gyvenimą.

O jaunesnieji kaip tik džiaugiasi, kad yra tokia šventė kaip Užgavėnės, nes jiems labai patinka persirengti visokiais padarais ir „kaulyti“ iš žmonių visokių skanumynų. Vaikai tikrai nuliūstų, jei nebeliktų tokios linksmos šventės. Nors jie per daug ir nesidomi senovės papročiais, tačiau puikiai supranta, ka
ad tai yra svarbus kultūros paveldas ir jo naikinti tiesiog negalima.

Mano nuomone tikrai nereikėtų pamiršti tokios šventės, kuri taip gražiai atspindi senovės papročius ir tradicijas. Ir labai gerai, kad bent kol kas yra žmonių, propaguojančių ir skatinančių kitus švęsti Užgavėnes. Tik gaila, kad nykstant senajai kartai po truputi vis vangiau žiūrima į tradicines lietuvių šventes, nes šiuolaikiniai žmonės nori viską sumoderninti ir atmesti senuosius papročius.

Švęskime Užgavėnes, nes tai puiki šventė, be to taip galima užsimiršti kasdienius rūpesčius, atitolti nuo nuo slegiančio liūdesio.

Leave a Comment