J.Marcinkevičiaus kūryba išsiskleidė okupacijos metais. Jo kūryba atliko tautinio gyvenimo gynybos vaidmenį, stiprino kultūrinę atmintį ir savimonę, priminė Lietuvos istoriją, tradicines lietuvių tautos vertybes, neleido tautai išnykti. Jo kūrinius galima suprasti tik istoriniam kontekste. Eilėraščio pavadinimas netiesiogiai nurodo temą. Takas – tai lyg individualizuotas kelias, kuris veda į asmenišką vietą. Iš pavadinimo galime numanyti, jog ta asmeniška vieta – giria, kuri simbolizuoja gimtinę, tėviškę. Takas lyrinio subjekto vaizduotėj atsiranda kaip svajonė, kaip netikėtas impulsas, kurio jis nelabai supranta, todėl eilėraštis pradedamas reikšmingu klausimu:„kur tai toli ir arti?”. Regis, padaryta klaida ir vietoje „ir” turėtų būti „ar”. Tačiau greičiausiai tai lyrinio subjekto pasimetimas, jis neranda savo praeities.„toli ir arti” tarytum nurodo pasiekimo galimybes. Troškimas surasti savo praeitį išreiškiamas girios motyvu. Giria nepaprasta – ji mėlyna, nes tai romantiškas vaizdinys. Brūkšnys išryškina skausmingą klausimą, paskatina skaitytoją atidžiau įsižiūrėti, ką jis atskiria. 3-4 eilutė – būsenos komentaras. Voratinklis- kažkas seno, apleisto. Tai tarytum raukšlės ant žmogaus veido, gyvenimo patirtis voratinklis sužadina lyrinio subjekto jausmus(„lyg prisiminimą jauti”). Praeitis tartum palytėjo lyrinį subjektą ir atsirado ilgesys. Tai nostalgija praeities laikui. Sukuriama erdvės distancija – praeitis ir dabartisVoratinklio gijos sujaudina lyrinį subjektą, todėl posmas prasideda pakylėta kalba(„Ak, lieskite šitaip..”). Tas prisilietimas malonus, nes prašoma, kad užlietų „nuotaika vakarine”. Lyrinis subjektas nori ištirpti erdvėje. Vakarinė nuotaika – lyg susitaikymas su savo senatve, nebegrįžtančiu laiku. Nuotaika jausminga. Ją sukurti padeda jaustukas „ak” bei liepiamoji nuosaka(„lieskit”, „užliekit”). 3 posmas plėtoja gerumo įspūdį. Buvusiam laikui suteikiama šventumo prasmė. Ilgesio objektas darosi tėviškė. Tačiau tėviškę paslepia mėlyna giria kaip klaidinanti vieta. Voratinklio prisilietimas sužadina visus buvusius įspūdžius. Kartu voratinklis atlieka susiejimo vaidmenį.
Gija apsirodo besanti gyvybinga, atgaivina žmogaus jausmus: „Apkibusi gyva rasa”. Rasa – tai gyvybingas vanduo. Gija atgaivina subjekto sąmonėje vaikystės įspūdžius. Vėl pasikartojantis tako į mėlyną girią motyvas – tai žiedinė kompozicija. Tačiau jokio sugrįžimo nėra, nes takas veda į mirtį. Todėl eilėraštis baigiamas niūria, dramatiška jausena. Paskutinėje eilutėje autorius pavartoja meninę priemonę – obsimoronišką figūrą( „šviečia akla tamsa”). Manau, tai reikštų išėjimą iš pasaulio. Tai gyvenimo kelio pabaiga, kuri šviečia kaip svarbiausias žmogaus egzistencijos orientyras. Šiame eilėraštyje J.Marcinkevičius vaizduoja tėviškės ilgesį, tačiau jo lyrinis subjektas ilgisi ne konkrečios vietos, bet prabėgusio laiko. Taigi tai ne vietos, bet laiko ilgesys. Eilėraštis ypatingas tuo, kad romantiniai įvaizdžiai( tako, girios), nostalgiškas ilgesys įgyja egzistencinio tragizmo, siejasi su žmogaus gyvenimo pradžia ir pabaiga.