paauglystė

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 ir 18 metų. Kartais paauglystė skirstoma į:
· ankstyvąją – tarp 12 ir 14 metų, kai pastebimas ypač spartus lytinis brendimas,
· 15-ieji metai – lyg pereinamasis tarpsnis,
· 16 – 18 metai – vėlyvoji paauglystė, kada individas toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė vaikinų ir merginų draugystė.

Paauglystės pabaigos tiksliai nurodyti neįmanoma. Kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visiškai suubręsta lytiškai, kitose šalyse – kai subręstama psichiškai ir sociališkai, prisiimama atsakomybė.
Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.
Levo Tolstojaus romane “Ana Karenina” paauglystė aprašoma kaip “palaimingas metas, kai vaikystė jau eina į pabaigą, ir iš tos beribės, laimingos ir linksmos erdvės prasideda kelias”.
Psichologas R. J. Alapack paauglystę apibūdino kaip būties revoliuciją, kurios metu prabunda asmeninis ²aš². Šiuo laikotarpiu individui tenka spręsti daaug reikšmingų, ateitį lemiančių uždavinių. Šiame amžiuje bręstantis žmogus atranda unikalų savo vidinį pasaulį, įvyksta reikšmingas poslinkis jo gyvenime: iš vaikiškos priklausomybės nuo tėvų ir autoritetų į nepriklausomą savąjį “aš”. Prieš atrasdamas savo paties tapatumą, paauglys nueina ilgesnį ar trumpesnį ieškojimų ke

elią daug ką išmėgindamas, eksperimentuodamas, išbandydamas save įvairiose situacijose.

Fizinė raida

Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu brendimu. Hormonų antplūdis sukelia spartų, dvejus metus trunkantį raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda apie 11-uosius, o berniukams – apie 13 – uosius metus. Berniukai paauga apie 7,5 cm, o mergaitės – apie 4,5 cm. Šiuo augimo laikotarpiu sparčiai ryškėja pirminiai lytiniai požymiai, susiję su dauginimosi funkcijomis. Kartu formuojasi ir antriniai lytiniai požymiai – didėja mergaičių krūtys ir platėja klubai, berniukams – didėja veido plaukuotumas, žemėja balsas ir vieniems ir kitiems pradeda augti gaktos ir pažastų plaukai.
Lytinio subrendimo požymiai yra pirmoji berniukų ejakuliacija, paprastai prasidedanti apie 14- uosius metus , ir mergaičių pirmosios menstruacijos, atsirandančios apie 13 – uosius metus.
Intensyvus lytinis brendimas ir greitas augimas susilpnina paauglio organizmo imunitetą, turi įtakos individo psichikai. Vaikas atkreipia dėėmesį į vykstančius fiziologinius kitimus, susidomi jais, jis išgirsta iš pašalinių pastabų arba patiria nemalonių išgyvenimų. Šiuo metu ryškesni ir seksualiniai potraukiai, atsiranda emocinė įtampa.
Paauglystės pradžiai būdingas nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Tačiau paauglio psichikos persitvarkymą lemia ne fiziologiniai o socialiniai veiksniai – nauji vaiko poreikiai ir motyvai, kuriuos realiziduomas jis susiduria su įvairiomis kliūtimis.

Pažintinė raida

Mąstymo raida. Iki paauglystės vaikų mąstymas yra konkretus, o paauglystėje susiformuoja formalus operacinis mąstymas, kuriam būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus.
Plėtojantis paauglių mąstymo ge

ebėjimams, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Gebėdami mąstyti apie savo ir kitų žmonių mąstymą, jie pradeda suprasti, ką kiti žmonės galvoja apie juos, daugelis paauglių pradeda galvoti apie tai, kas yra idealu ir tampa gana kritiški visuomenės, savo tėvų ir savo trūkumų atžvilgiu.
Brandžiai mąstyti nepradedama staiga. Kaip fizinė, taip ir pažintinė raida išryškėja savo laiku. Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug vienuoliktaisiais gyvenimo metais ir šis mąstymas galutinai susiformuoja dažniausiai apie penkioliktuosius gyvenimo metus.
Ankstyvoje paauglystėje mąstymas dar yra egocentriškas. Galiausiai dauguma jaunuolių pasiekia formaliųjų operacijų mąstymo stadiją, kada jie jau gali kelti hipotezes ir daryti išvadas, t. y. pasiekiama tokia mąstymo stadija, kai “operuojama operacijomis”. Tačiau, kad galėtų mąstyti sistemiškai, kaip daro mokslininkas, tikrindamas hipotezes ir darydamas išvadas, paaugliai dar turi tobulinti savo formalaus mąstymo gebėjimus. Tokia nauja mąstymo galia išryškėja, kai paaugliai svarsto ir diskutuoja įvairiomis abstrakčiomis temomis apie gėrį ir blogį, žmogaus prigimtį, tiesą, teisingumą ir kt. Pradėję logiškai mąstyti, paaugliai jau pastebi žmonių mąstymo prieštaringumą, supranta, kad kartais nesiderina žmonių idealai ir jų veiksmai, t. y. susiformuoja konkretaus operacinio mąstymo stadija, kai paauglys geba “operuoti realybe”.
Moralumo raida. Būti moraliu žmogumi – tai moraliai galvoti ir moraliai elgtis.
Paauglio ir jaunuolio moralės samprata formuojasi pagal visuomenėje egzistuojančias no
orminių santykių sistemas. Jos iš dalies užfiksuotos įstatymuose, veikia kaip papročiai, kartais pagal susitarimą kaip tam tikros žaidimo taisyklės. Pagal jas iš individo laukiama atitnkamo elgesio. Priklausomai nuo situacijos moralė gali pasireikšti darbu, pagalba, sprendimo tiesumu, agresyvių ar seksualinių impulsų valdymu, klusnumu arba pasipriešinimu skatinti pasielgti nemoraliai.
Lawrence Kohlbergas nustatė moralinio mąstymo brandos stadijas. Pagal jį, yra šešios moralinio mąstymo stadijos, kurias jis sugrupavo į tris pagrindinius lygius:– prekonvencinį, konvencinį ir pokonvencinį.
Daugumos vaikų iki 9 metų moralė atitinka pirmąją žemiausią moralinio mąstymo stadiją, susijusią su savais interesais: vaikai paklūsta arba vengdami bausmės arba siekdami konkrečios naudos.
Ankstyvojoje paauglystėje moralė pasiekia antrąją stadiją, kai taisyklių ir įstatymų laikomasi vien todėl, kad tai yra taisyklės ir įstatymai.

Leave a Comment