TRYS Žiulio Verno MEILĖS

erdviame gero Otelio kvartalo Lafonteno gatvės Nr.39 bute ir rašo ”Kapitono Hatero nuotykius”, ”Kelionę į Žemės centrą”, ”Kapitono Granto vaikus”, ”Iš Žemės į Mėnulį”, novelę ”Grafas de Šantlenas” – kūrinius, kuriuose jokių muzikinių intarpų nėra. Tačiau rašytojas gyvena ne tik naujausių technikos ir mokslo laimėjimų bei savo antastinių hipotezių pasaulyje, jis domisi ir nuolatos gauna naujausią informaciją apie muziką – jo namuose nuolat lankosi daugybė draugų, tarp jų muzikai L. Delibas, V.Mase, Delju, A.Injaras ir kiti. Jie atneša naujausias muzikines žinias, dalijasi kūrybiniais sumanymais, attlieka savo naujausius kūrinius ir pan. Ir štai laimingas atsitiktinumas vėl grąžina rašytoją į teatrinę veiklą, o per ją – iš dalies ir į muziką. Žiulis Vernas netikėtai praturtina teatrą nauju, daug triukšmo sukėlusiu žanru – nuotykine geografine pjese-fejerija su jai būdingais visokiais sceniniais efektais ir atitinkama muzika. Ji gimė tada, kai rašytojui kilo sumanymas sukurti vieną geriausių savo romanų ”Aplink Žemę per 80 dienų”. Ž.Vernas tuo metu su šeima jau gyveno A jene, į kurį persikėlė 1871 metų rudenį. ”Šis miestas man brangus tuo, kad čia giimė mano žmona, – rašė Žiulis Vernas. – Po truputį Amjene susikoncentravo visi mano interesai. Dabar aš gyvenu pakankamai arti Paryžiaus, kad galėčiau jausti jo blizgesį, ir pakankamai toli nuo jo nepakenčiamo triukšmo ir grūsties”.
Kai rašytojas papasakojo savo leidėjui Eceliui būsimojo romano tu

urinį, pastarasis labai susižavėjo juo ir pareiškė, kad pagal tokį siužetą būtų galima sukurti ir puikią pjesę. Režisierius Larošelis apsiima būsimą pjesę pastatyti didžiausiame Paryžiaus Port Sen Marteno teatre, tad netrukus Žiulis Vernas kartu su dramaturgu A.Deneri energingai griebiasi darbo. ”Mes ne paprasčiausiai pritaikome romano epizodus teatrui, – rašė Žiulis Vernas, – o rašome pjesę, kuri, mano nuomone, bus labai įdomi ir labai turininga”. Beje, rašytojui labai paglostė savimeilę tai, kad jo romanas bus pritaikytas scenai, kad jis sudomino teatrą. Viename iš vėlesnių interviu jis atvirai prisipažino: ”Visada buvo labai malonu, kai mano romanai būdavo inscenizuojami ir pradėdavo savo antrąj&aa ute; gyvenimą scenoje. Ypač pavyko (.) ”Aplink Žemę per 80 dienų”. Matyt, nelabai sėkmingi ankstesni sceniniai bandymai paliko jo širdyje tam tikrų nuoskaudų dėl neepateisintų vilčių, su kuriomis rašytojas vis nenorėjo susitaikyti. Pagaliau prisiminkime, kiek daug pastangų padėjo Žiulis Vernas savo literatūrinės karjeros pradžioje, kai mėgino prasimušti į sceną. Ir štai pagaliau teatras juo susidomi!
Beje, vėliau pats Žiulis Vernas, paskendęs savo romanuose, didesnio dėmesio inscenizacijoms nebeskyrė, visą darbą paliko patyrusiam dramaturgui ir inscenizatoriui A.Deneri ir kitiems.
Pjesės ”Aplink Žemę per 80 dienų” premjera įvyko 1874 11 08. Autoriai ir statytojai padarė iš romano efektingą 5 veiksmų, 14 paveikslų fejeriją, kuri truko 5 valandas(!). Ji sulaukė didžiulio pasisekimo (salė buvo perpildyta) ir tapo didžiausia 18
874 metų teatrinio sezono sensacija. Jau pirmąją dieną ji davė 8037 frankus pelno, o vėliau, po 15 dienų, jis pakilo iki 254 019 frankų. ”Tai toks reginys, kad akių negalima atitraukti”, – rašė žinomas rusų rašytojas N.Leskovas, tuo metu lankęsis Paryžiuje, savo sūnui. Žiūrovas išvydo, kaip scenoje pražingsniuoja tikras Indijos dramblys, raitosi kobros, pravažiuoja nedidelis traukinys, kurį užpuola indėnai, religiniai fanatikai nori ant laužo sudeginti mirusio indų maharadžos gražuolę žm ną (kulminacinė fejerijos scena), praplaukia nedidelis garlaivis ir t.t. Visa tai lydėjo ne tik vėjo kauksmas, žaibai ir kiti garso efektai, bet ir atitinkama muzika, kurios autoriaus pavardė neišliko, nors žinoma, kad 1901 metais atnaujintai ir Šatle teatre pastatytai fejerijai muziką parašė Marius Bagers. Fejerijos spektakliai be pertraukos vyko kasdien daugiau nei metus, o ir vėliau ji buvo rodoma net iki 1938 metų(!), iš viso 2250 kartų. ”Aplink Žemę per 80 dienų” iki mūsų dienų išliko kaip vienas populiariausių Žiulio Verno kūrinių, ne kartą ekranizuotas, pagal jį sukurtas ne vienas animacinis serialas, jis ne kartą buvo naujai inscenizuotas ir pastatytas įvairių šalių teatruose, tarp jų ir Brodvėjuje. Čia jis net tris kartus tapo miuziklu – 1945 m. (su žinomo kompozitoriaus C.A.Porterio muzika), 1963 m. (muzikos autoriai – S.Fain ir V.Jangas, pritaikęs savąją to paties pavadinimo filmo muziką) ir 1988 m. (muzikos ir inscenizacijos autorius – K.R.Davies).
Maloniai nu
ustebintas ir paskatintas tokios nepaprastos ”Aplink Žemę per 80 dienų” sėkmės (romanas ne kartą buvo išleistas ir Lietuvoje), Žiulis Vernas mielai sutiko inscenizuoti ir ”paversti” nuotykinėmis pjesėmis-fejerijomis ir kitus savo romanus – ”Kapitono Granto vaikus”, ”Matiją Šandorą”, ”Užsispyrėlį Kerabaną”, ”Michailą Strogovą” ir kt.
Įdomu tai, kad paprastai ir Paryžiaus, ir užsienio teatruose pastatytos šios fejerijos savos, nuolatinės muzikos neturėjo ir ją teatrų užsakymu sukurdavo kokie nors vietiniai kompozitoriai. Efektingai fejerijai ”Kapitono Granto vaikai”, pastatytai Berlyne 1879 metais, muziką parašė K.A.Raida (1852-1923), o Vienoje – L.Roth (1843-1929). 1899 m. fejerija ”20 000 mylių po vandeniu” buvo pastatyta Turine. Jai muziką parašė žymus neapolietiškų dainų kompozitorius V. di Čiaro (1860-1937), iki šiol žinomos dainos ”Ispanė” autorius, 1900 m. Vienoje pastatytai šiai fejerijai muziką kūrė populiarus to meto austrų operečių kompozitorius J.Helmesbergeris (1855-1907). Šį sąrašą būtų galima tęsti, nors iš jų visų tik ”Michailas Strogovas”, inscenizuotas ir pastatytas 1880.XI.17 Šatle teatre, savo didžiuliu pasisekimu beveik prilygo ”Aplink Žemę per 80 dienų” sėkmei ir nenuėjo nuo scenos beveik 50 metų. Galimas dalykas, kad prie tokios didelės šio spektaklio sėkmės prisidėjo ir egzotiška Ž.Masne (1842-1912), garsiosios ”Elegijos” autoriaus, muzika.
Baigiant šį ”fejerijø etapą” Žiulio Verno kūryboje, norisi pridurti, kad vaikydamiesi lengvo pelno, ir teatrø režisieriai, ir inscenizatoriai (ypač A.Deneri), naudodamiesi rašytojo nesikišimu ir abejingumu, jo kūriniø motyvais pradėjo kurti savo siužetus, įvedė į juos daugelį sk
kaitytojø pamėgtø, žinomø herojø, tarp savęs nieko bendro neturinčiø, t.y. padarė tai, ką operos žanre vadiname ”pastičio”. 1882 11 25 tame pačiame Port Sen Marteno teatre buvo parodyta triukšmingai išreklamuota fejerija ”Kelionė į stebuklø šalį” (”Kelionė į nežinomybę”), kuriai muziką kūrė žinomas kompozitorius O. de Lagoanere (1852-1918). Joje sutinkame kapitoną Nemo ir jo ”Nautiliø”, šokių mokytoją iš ”Robinzonų mokyklos”, Akselį, daktarą Oksą, kapitono Hatero sūnų(?) Žoržą, kuris iš patrankos permetamas į kažkokią laimės planetą Altor. Joje gyvenimas – nesibaigianti šventė ir šokiai, čia briliantai semiami kastuvais. Pagaliau paaiškėja, kad visa tai – tik daktaro Okso sapnas. Ši fejerija sėkmės neturėjo, nors ir pasižymėjo nematytais sceniniais efektais, puikia muzika ir dekoracijomis. Tai buvo tik ne itin vykusi operetės lygio fantasmagorija (jos tekstas dingęs ir nerastas iki šiol). Štai kas liko teatro scenoje iš rimtų, įdomių Žiulio Verno siužetų! Apskritai daugelio Žiulio Verno romanų teatrinis likimas buvo labai paradoksalus – perkelti į sceną jie greitai prarasdavo savo mokslinį rimtumą, tapdavo puikia medžiaga lengvom operetėms, klounadoms, farsams ir pan. Priežastis buvo ne tik jo kūrybos įvairiapusiškumas, daugiabriauniškumas – vienas pagrindinių nuopelnų čia tenka puikiems, išradingiems siužetams. Rašytojo kūrybinę mintį, kad ir kokia laki ji buvo, dažnai ”pavydavo” sparčiai besivystantis XIX a. mokslas bei technika ir jo rimti siužetai bei mokslinės hipotezės (rečiau jos pasirodydavo visiškai nerealios) duodavo progos su ironija pasišaipyti iš tų mokslinių hipotezių neilgaamžiškumo, o vėliau – ir iš jų archaiškumo (su kokia puikia retro ironija, panaudodamas senų knygų graviūras, čekų režisierius K.Zemanas parodė Žiulio Verno mokslinę archaiką 1958 m. pastatytame filme ”Bek Kapo salos paslaptis”).
1872 metais Žiulis Vernas, veikiamas neseniai pasibaigusio karo tarp Prancūzijos ir Prūsijos įspūdžių, parašo pacifistinį apsakymą-satyrą ”Daktaras Oksas”, kurio humoras kai kuriuose puslapiuose tiesiogiai siejasi su muzika. Kai kur ji tampa tiesiog varomoji veiksmo ir komiškų situacijų jėga bei dalyvė.
Iš pradžių rašytojas keliais štrichais supažindina skaitytoją su ramiu Flandrijos miesteliu Kikendonu ir jo savotiškais gyventojais. Jie visi nepaprastai lėti, ramūs, flegmatiški, ir jų gyvenimas, palyginus su normaliu, vyksta lyg sulėtintame filme – sulėtintai kalba, juda, reiškia emocijas. Toks pat ir jų muzikinis gyvenimas. Jį Žiulis Vernas vaizduoja sodriomis humoristinėmis spalvomis, demonstruoja gerą muzikos išmanymą. Šie puslapiai – patys spalvingiausi apsakyme, nes savotiško kikendoniečių charakterių sąlygojamas miestelio muzikinis gyvenimas yra neblogas Žiulio Verno atradimas, kažkuo primenantis A.Dode taraskoniečius. Kikendoniečiams atliekant muziką, aštuntinė nata trunka kaip sveikoji, pačios greičiausios rulados yra panašios į bažnytinius himnus, audringa Figar arija iš ”Sevilijos kirpėjo” I veiksmo buvo atliekama pagal Melcelio metronomo 33 padalą ir truko 58 minutes, vivace atitiko adagio, o allegro tęsėsi iki begalybės. Polka miestelyje taip ir neprigijo, nes Kikendono jaunimas niekaip negalėjo prisitaikyti prie jos tempo, kad ir labai sulėtinto ir taikomo prie kikendoniečių temperamento. Miestas turėjo ir savo teatrą, kuriame atliko viską, bet daugiausia operas. Tačiau, pažymi Žiulis Vernas, kompozitoriai jokiu būdu nebūtų galėję atpažinti savo kūrinių, – tiek juos lėtas tempas pakeisdavo. Nes nebūdavo atvejo, kad per 6 valandas suvaidintų daugiau kaip 2 veiksmus. ”Robertas Velnias” ar ”Hugenotai” (žymaus prancūzų kompozitoriaus D.Mejerberio operos. – B.A.) trukdavo net 3 vakarus. Na, o ilgais protarpiais pliaukšinčias rankas recenzentai vadindavo ”audrin ais plojimais”, nuo kurių salės lubos neįgriūdavo tik todėl, kad XII a. pastatams negailėdavo cemento.
Ir štai paslaptingas atvykėlis daktaras Oksas savo išrastomis dujomis taip išjudina ir sudirgina visus Kikendono gyventojus, kad jų gyvenimas ima lėkti kaip pagreitintame filme. Aišku, pagreitėja ir muzika, kuri savo komiškumo kulminaciją pasiekia atliekant operos ”Hugenotai” IV veiksmą, virsdama gyva ir linksma bufonada. Dramatiški epizodai skamba kaip kadriliai, arijos ir duetai labiau tiktų Ofenbachui negu Mejerberiui, o IV veiksmas vietoj 6 valandų trunka tik 18 minučių! Kaip kartais tik nuo įkvepiamo oro sudėties priklauso muzikos atlikimas ar gyventojų karingumas – tokią išvadą savo apsakymu tarsi daro Žiulis Vernas.
”Daktaras Oksas” – turbūt pats muzikaliausias Žiulio Verno kūrinys
(1950 m. apsakymas buvo išleistas ir Lietuvoje), dar kartą patvirtinantis jo gerą muzikinį išsilavinimą. Čia jis gausiai vartoja muzikinius terminus, mini įvairių operų ir jų arijų pavadinimus bei tekstą, kompozitorių pavardes ir operų herojų vardus, būdingas grojimo vienu ar kitu instrumentu savybes ir pan. Didelės ”Daktaro Okso” siužetinės ir muzikinės bufonados galimybės, – komiškas dviejų kontrastingų tempų sugretinimas ir adekvačios juokingos veiksmo situacijos – matyt, sudomino patį Paryžiaus operetės karalių Ž.Ofenbachą ir jis parašė to paties pavadinimo 3 veiksmų 6 paveikslų operetę-fejeriją, pastatytą 1877 01 26 Varjete teatre (tai buvo antroji Ž.Ofenbacho operetė Žiulio Verno siužetu, pirmoji, parašyta kiek a ksčiau, – fejerija ”Kelionė į Mėnulį”). Pačiam rašytojui ši adaptacija nelabai patiko, ji jam atrodė nepakankamai šmaikšti. Tuo tarpu amžininkų nuomone, operetė buvo puikus Žiulio Verno siužeto muzikinis įkūnijimas.

Leave a Comment