Tipologinė kalbų klasifikacija

TURINYS

1. Įvadas ..............................2
2. Tipologinė kalbų klasifikacija ........................3
3. Tipologinės kalbų klasifikacijos istorija ..................3
4. Fleksinės kalbos ..............................4
5. Agliutinacinės kalbos .............................6
6. Izoliacinės kalbos ..............................8
7. Inkorporacinės kalbos ............................9
8. E.Sepyro kalbų klasifikacija (lentelė) ...................11
9. Išvados ..............................13
10. Literatūra ..............................14

ĮVADAS

Daugelį amžių buvo nagrinėjamos kalbos, bet dabar tyrinėtojai jau gali pasakyti,kad pasaulyje yra apie 2000 kalbų, kurios visos vienodai rūpi kalbos mokslui. Tačiau norint jas ištirti, reikia visų pirma jas suklasifikuoti, t.y. suskirstyti artimesnėmis ir tolimesnėmis kalbų grupėmis, kalbų skyriais. Klasifikacija yra mokslo pagrindas. Šiame referate noriu apžvelgti vieną iš kalbų klasifikacijų – tipologinę kalbų klasifikaciją, kuri anksčiau buvo vadinama moorfologine kalbų klasifikaciją. Į referatą įtrauksiu tipologinės kalbos atsiradimo istoriją, aprašysiu 4 pagrindinius tipologinės klasifikacijos kalbų tipus ir pabaigoje užrašysiu šio referato išvadas.

Savo referatui naudojau kelis šaltinius : Palionio ,,Kalbos mokslų pradmenys”, Mirono ,,Kalbotyros įvadas”, Sirtauto ,,Kalbotyros įvadas”; Reformatskio ,,Kalbotyros įvadas” ir Golovino ,,Kalbotyros įvadas”.

TIPOLOGINĖ KALBŲ KLASIFIKACIJA

XIX ir XX a. kalbos moksle susiformuoja tipologinė kalbų klasifikacija. Seniau ji buvo vadinama morfologine, nes skirstant pagal struktūrą, daugiausia buvo žiūrima tikrai morfologijos reiškinių panašumo. Tačiau mūsų laikais atsižvelgiama į visų kalbos lygmenų ( fonologijos, morfologijos, siintaksės, leksikos) struktūros panašumus, todėl tokia klasifikacija vadinama tipologine.( Palionis:Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985:260 psl)

TIPOLOGINĖS KALBOS KLASIFIKACIJOS ISTORIJA

,,Kalbos tipo” klausimas pirmą kartą kilo romantikų tarpe. Romantizmas buvo toji ideologinė kryptis, kuri XVIII ir XIX amžių riboje turėjo suformuluoti idėjinius buržuazinių nacijų pa

asiekimus; romantikams svarbiausias klausimas buvo nacionalinio sąmoningumo apibrėžimas. ( Reformatskis A.:Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:353)
Romantizmas – tai ne tiktai literatūrinė kryptis, bet ir pasaulėžiūra, kuri buvo būdinga ,,naujosios” kultūros atstovams ir kuri atėjo pakeisti feodalinės pasaulėžiūros.
( Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:353).
Pasak Reformatskio, kaip tik romantikai pirmą kartą iškėlė kalbos ,,tipo” klausimą. Jų mintis buvo tokia:,,tautos siela” gali pasireikšti mituose, mene, literatūroje ir kalboje. Iš čia galime prieiti išvadą, kad per kalbą pažįstame “tautos sielą”. Taip atsirado tam tikru atžvilgiu nuostabi vokiečių romantikų vado Fridricho Šlėgerio ( 1772-1829) knyga ,,Apie indų kalbą ir išmintį”. (Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas,Vilnius, 1963:353).
Pasak istorijos, pirmieji mėginimai klasifikuoti kalbas pagal jų morfologinę struktūrą pasirodė XIX m.pradžioje ir susiję būtent su F. Šlėgerio vardu.( Palionis : Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985:260)
Remdamasis V. Džžonzo atliktu kalbų lyginimu, Fridrichas Šlėgeris sugretino sanskritą su graikų, lotynų, taip pat ir tiurkų kalbomis ir priėjo išvadą: 1) kad visas kalbas galima suskirstyti į du tipus :flektyvines ir afiksines.2) kad bet kuri kalba atsiranda ir pasilieka to paties tipo 3) kad flektyvinėms kalboms būdingi ,,turtingumas’, tvirtumas ir ilgaamžiškumas”, o afiksinėms kalboms ,,iš pradžių trūksta gyvo vystymosi“, joms būdingi ,,neturtingumas, skurdumas ir dirbtinumas”. ( Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:353)
F.Šlėgeris skirstė kalbas i flektyvines ir afiksines, remdamasis tuo, keičiasi ar nesikeičia šaknis. Pasak jo
o, indų ir graikų kalbose kiekviena šaknis yra tas, ką sako jo pavadinimas, ir panaši į gyvą daigą; dėl to, kad santykių sąvokos išreiškiamos su vidinio kaitymo pagalba, suteikiama laisva dirva vystymuisi. O visa tai, kas tokiu būdu gauta iš paprastos šaknies, išlaiko giminystės žymę, yra susiję tarpusavyje ir todėl išlieka. Iš čia iš vienos pusės, šių kalbų turtingumas, o iš kitos – tvirtumas ir ilgaamžiškumas”. (Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:353)
F. Šlėgeris sunkiai pripažino, kad flektyvinėse kalbose yra afiksų, norėdamas šį ,,idealų kalbų tipą”suvesti į romantikų formulę ,,vieningumas įvairume”. Tačiau vėliau F. Šlėgerio amžininkams pasidarė aišku, kad pasaulio kalbų negalima skirstyti į du tipus. F. Šlėgerio brolis – Augustas- Vilhelmas Šlėgeris ( 1767-1845), atsižvelgęs į F. Bopo ir kitų kalbininkų prieštaravimus, perdirbo savo brolio tipologinę klasifikaciją ir nustatė tris tipus : 1) flektyvinį 2)afiksinį, 3) amorfinį, be to, flektyvinėse kalbose jis parodė dvi gramatinės sandaros galimybes :sintetinę ir analitinę. ( Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas , Vilnius, 1963:354)
Vėliau atsirado ir kitas tyrinėtojas, kuris žymiai giliau nagrinėjo kalbų tipų klausimą. Tai -Vilhelmas Humboltas ( 1767-1835). Humboltas buvo romantikas – idealistas. Pagrindiniu kalbos tipo nustatymo kriterijumi Humboltas imė tezę apie ,,abipusišką teisingą ir energingą garsinės bei idėjinės formos prasiskverbimą viena į kitą”. Atskirus kalbų kriterijus Humboltas matė: 1) santykių išreiškime kalboje ( tai buvo ir pagrindinis Šlėgerių kriterijus), 2)sakinio sudarymo būduose ir 3)
) garsinėje formoje. Būtent Humboltas ir išskyrė ketvirtąjį tipologinės kalbos klasifikacijos tipą; šiam tipui daugiausia priimtas terminas ,,inkorporuojanti”.
( Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius,1963:355)

FLEKSINĖS KALBOS

Fleksinės yra tokios kalbos, kurioms būdingas fleksijos ir apskritai afiksų daugiareikšmiškumas. Šiam tipui priklauso indoeuropiečių ir semitų – chamitų kalbų šeimos. Iš indoeuropiečių kalbų ypač gausingą daugiareikšmę fleksiją, arba galūnių sistemą, turi sanskritas, senoji graikų, lotynų, lietuvių, rusų kalbos ( anglų, prancūzų kalbose fleksija jau yra gerokai apnykusi). ( Palionis: Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985:261)

Kaip teigia Palionis savo knygoje ,,Kalbos mokslo pradmenys” ,fleksiniam tipui priklausančios kalbos gali turėti ir išorinę ir vidinę fleksiją. Išorine fleksija arba galūnėmis – jose reiškiami gramatiniai žodžių santykiai, o vidine fleksija arba fonemų kaita morfemų viduje -skiriamos žodžių formos ir tų formų gramatinės reikšmės. Pavyzdžiui junginiuose tėvo namas, angl. Father’s house galūnėmis –o, -s reiškiamas gramatinis priklausomybės santykis, o žodžių formose vedė – vadas; angl. Foot “koja” – feet “kojos, vok. Sehen “matyti” – sah “matė” šaknies balsių kaita diferencijuoja žodžių bei žodžių formų gramatines kategorijas. ( Palionis :Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius,1985:261)

Bemaž kiekviena galūnė fleksinėse kalbose gali turėti ne vieną gramatinę reikšmę, kitaip sakant, gali būti ne vienos gramatinės reikšmės rodiklis. Pavyzdžiui, galūne –a lietuvių kalboje reiškiamos ir vardažodžių bei įvardžių vienaskaitos vardininko (lent-a, ger-a, šit-a), ir vienaskaitos įnagininko ir veiksmažodžių es

samojo laiko 3 asmens (neš-a, kep-a) gramatinės reikšmės; anglų kalbos galūnė –s reiškiama ir daiktavardžių daugiskaita (pen-s, book-s), ir veiksmažodžių neapibrėžtojo esamojo laiko 3 asmuo (he play-s, speak-s); vokiečių kalbos galūne –n reiškiama ir daiktavardžio daugiskaita ( Klasse-n), ir veiksmažodžių būtojo laiko daugiskaita (hatte-n, lebte-n). Taigi fleksinėms kalboms būdingas galūnių (fleksijos) homonimiškumas. Be to, šio tipo kalbose nemaža yra ir sinkretiškų galūnių, t.y. tokių, kurios vienu metu gali būti keleto gramatinių reikšmių rodikliai. Pavyzdžiui, minėto daiktavadžio lent-a galūnėje tuo pačiu metu slypi ir gramatinė vienaskaitos, ir gramatinė vardininko, ir gramatinė moteriškosios giminės kategorijų reikšmė.(Palionis : Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius,1985:261)

Antra vertus, fleksinėse kalbose ta pati gramatinė reikšmė neretai reiškiama skirtingomis galūnėmis. Pavyzdžiui, daiktavardžių vienaskaitos vardininko reikšmė lietuvių kalboje reiškiama aštuoniomis galūnėmis ( darb-as, brol-is, gaid-ys, rank-a, kat-ė, mart-i, sūn-us, akm-uo), lotynų kalboje – dar didesniu galūnių skaičiumi ( pls. Silv-a, amic-us, bell-um, turr-is, mar-e, pat-er, princep-s, virt-ūs, sen-ex ir kt.). Pagal galūnes, kaip žinoma, daiktavardžiai, būdvardžiai gramatikose skirstomi į tam tikras linksniuotes, o veiksmažodžiai – į asmenuotes (pvz. Lietuvių ir lotynų kalbose išskiriamos penkios linksniuotės, vokiečių kalboje – trys, rusų kalboje – taip pat trys).
(Palionis :Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius,1985:262)

Morfemos fleksinėse kalbose yra tvirtai tarp savęs suaugusios, todėl jos kartais nelengvai ir atskiriamos viena nuo kitos, ypač galūnė nuo kamieno, priesaga nuo šaknies. Pavyzdžiui, tiktai palyginę vienaskaitos vardininko formą šuo su akmuo, sesuo ir kt. Panašiais žodžiais, galime išskirti galūnę –uo ( bet, išskyrus tokią galūnę gali kilti abejonių, ar tame žodyje kamieną bei šaknį sudarys vien priebalsis š-, juoba kad kitos formos: šun-ies, šun-iui, šun-į turi jau trifonemę šaknies struktūrą). Taip pat nelengva išskirti ir priesagas tokiuose jau anksčiau minėtuose žodžiuose, kaip krislas, žaislas, kuriuose tarp šaknies ir priesagos yra vykę fonetiniai procesai ( pls. Krit-o, žaid-ė). ( Palionis :Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius,1985:262)

Flektyvinės kalbos, kurios žodžio šaknį ir afiksus taip suliedina, kad tiktai mokslo pagalba pasiseka atskirti, kur yra žodžio šaknis, o kur įvairūs sufiksai ir galūnės. Pavyzdžiui, gr. Oida – aš žinau ir ismen – mes žinome yra tos pačios šaknies žodžių formos. Panašiai sanskrite eti- jis eina, o imas- mes einame ir t.t. Flektuojančios kalboms būdinga yra balsių kaita. (Mironas : Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1969:47)

Fleksija yra esminis tokių kalbų morfologinės žodžio struktūros požymis. Kalbos, kurioms būdingas šis požymis, būtent ir sudaro vieną iš tipologinės klasifikacijos tipų – fleksinį. ( Golovinas :Kalbotyros įvadas , Vilnius, 1982:172)

AGLIUTINACINĖS KALBOS

Golovinas mini, kad daugeliui kalbų būdinga agliutinacija, t.y. nuoseklus tam tikrų priesagų ,,segimas” prie šaknies. Kiekviena tų priesagų žymi tik vieną gramatinę reikšmę. Afiksai yra nuolatinė ir esminė tipologinės žodžio struktūros žymė. Tokią žymę turinčios kalbos sudaro antrajį morfologinį – agliutinacinį kalbų tipą. Šiam tipui priklauso tiurkų, suomių – ugrų, mongolų, dravidų kalbos, baltų kalbos, japonų kalbos ir kt. Aišku, agliutinacija visose išvardintose kalbose nevienodai ryški.
( Golovinas :Kalbotyros įvadas , Vilnius, 1982:173)

Agliutinacinėse kalbose (agliutinacija – klijavimas) žodžiai sudaromi dedant prie šaknies afiksus su viena pastovia gramatime reikšme. Afiksų skaičius priklauso nuo gramatinių kategorijų skaičiaus. Kai reikia pažymėti ir daugiskaitą, ir linksnį, jau paprastai tenka dėti du afiksus, pvz. Totorių k. Kul ,,ranka”,kulda,,rankoje”, kullarda ,,rankose”. ( Sirtautas V.: Kalbotyros įvadas , Šiauliai, 1995:28)

Vienas afiksas pvz.rusų kalboje,gali turėti tik vieną gramatinę kategoriją, ne taip, kaip pvz.lietuvių kalboje, kur formoje “rankose” galūnė –se gali reikšti vietininką ir drauge daugiskaitą.Agliutinuojančiose kalbose nėra balsių kaitos, užtat plačiai veikia balsių harmonija, arba sinharmonizmas.( Mironas : Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1969:47)

Kaip teigia Palionis, šioms kalboms taip pat būdingas fleksijos ir apskritai afiksų vienareikšmiškumas. Nuo fleksinių agliutinacinės kalbos skiriasi daugiausia tuo, kad jose tiek formų kaitybos, tiek formų darybos afiksai turi tik vieną apibrėžtą gramatinę reikšmę. Ir atvirksčiai :tam tikra reikšmė jose dažniausiai reiškiama tuo pačiu afiksu. Antai tiurkų- totorių daugiskaitos afiksas –lar (-ler) visada tereiškia tikrai daugiskaitą ir atvirkščiai: daugiskaita visada tereiškiama tiktai šiuo afiksu. (Palionis :Kalbos mokslo pradmenys , Vilnius, 1985:262)

Dėlto, kad agliutinacinio tipo kalbose afiksai paprastai yra vienaformiai ir vienareikšmiai (monoseminiai), juos lengva atskirti vieną nuo kito ir nuo šaknies, plg. Estų maja ,,namas” ir maja-d ,,namai”, puu ,,medis” ir puu-d ,,medžiai”; vengrų kert ,,sodas” ir kert-e-k ,,sodai”.(Palionis : Kalbos mokslo pradmenys , Vilnius, 1985:262)

Dėl tos pačios priežasties, t.y. afiksų vienareikšmiškumo, agliutinacinėms kalboms nebūdinga nei afiksų sinonimija, nei homonimija. Neturi jos nei vidinės fleksijos, bet, kaip matyti jau ir iš pateiktų pavyzdžių, joms būdinga balsių harmoniūja, arba sinharmonizmas, t.y. žodžio afiksų balsių priderinimas prie šaknies balsio. (Palionis : Kalbos mokslo pradmenys , Vilnius, 1985:263)

Nepažįsta agliutinacinės kalbos nė supletyvizmo (įvairiašaknių to paties žodžio formų). Pavyzdžiui, asmeniniai įvardžiai jose kaitomi, pridedant tam tikrus skirtingus kiekvienai formai afiksus, plg. Estų mina ,,aš”, minu ,,manęs”, meie,,mes”, minusse ..manyje”, meisse ,,mumyse” ir kt. ( Palionis : Kalbos mokslo pradmenys , Vilnius, 1985:263)

Kadangi agliutinacinėse kalbose kiekvienas afiksas teturi tiktai vieną kokią gramatinę reikšmę, tad jose vardažodžiai ir veiksmažodžiai susideda iš šaknų ir po jų ar prieš jas einančių vienas po kito afiksų. Todėl neretai šios rūšies žodžių formos agliutinacinėse kalbose būna gana ilgos, plg. Estų kirjuta-si-me ,,rašėme”, kirjuta-si-te ,,rašėte”, kur si- yra būtojo laiko rodiklis, o –me, -te yra daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens afiksai ( visiškai identiški lietuviškiems). (Palionis : Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985:263)

IZOLIACINĖS KALBOS

Izoliacinės, arba šakninės (kartais dar vadinamos amorfinėmis) – tai tokios kalbos, kurios neturi formų kaitybos afiksų, kurių žodžiai yra tartum grynos, izoliuotos šaknys. Šiam tipui priklauso kinų – tibetiečių, polineziečių, kai kurių vakarų Afrikos tautelių kalbos. (Palionis : Kalbos mokslo pradmenys , Vilnius, 1985:263)

Ilga laiką šio tipo kalbos buvo vadinamos amorfinėmis, manant, kad jos neturi gramatinių formų. Bet pasirodo amorfinių kalbų iš viso nėra:jei kalba turi gramatinę sandarą ( o dabartinės kalbos be gramatinės sandaros būti negali), tai jos žodžiai būtinai turi kokią nors gramatinę reikšmę ir ,,formą”, tik ji gali būti mums įprasta ar neįprasta. Mums, europiečiams, neįprastos kinų kalbos gramatinės formos, turbūt todėl kinų kalba ilgai buvo laikoma gramatinių formų, netgi kalbos dalių neturinčia kalba. Pasirodė, kad tai netiesa. (Golovinas : Kalbotyros įvadas , Vilnius, 1982:173).

Palionis savo veikale teigia: kadangi izoliacinės kalbos neturi formų kaitybos afiksų, sintaksiniai santykiai jose reiškiami tarnybiniais žodžiais ir žodžių tvarka. Pavyzdžiui, kinų kalbos sakinyje Mao pa gou ,,katė(-s) bijo šunies (šunų)”, pakeitus žodžių tvarką –Gou pa mao, visiškai pasikeis sakinio prasmė, būtent jis reikš :,,Šuo (šunys) bijo katės (kačių)”.Taigi čia žodžio sintaksinė funkcija (ar jis bus veiksnys, ar papildinys) priklauso nuo jo vietos sakinyje (veiksnys kinų kalboje paprastai stovi prieš tarinį). (Palionis : Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985:263)

Kitas būdingas izoliacinių kalbų požymis – žodžių trumpinimas: jose apstu vienskiemenių ir dvieskiemenių žodžių (binomų), o triskiemenių ar keturskiemenių palyginti yra labai nedaug. Kaip tvirtina specialistai, senojoje kinų kalboje beveik visi žodžiai buvę vienskiemeniai, tačiau naujesniais laikais žymiai pagausėję ir nevieskiemenių žodžių. Pavyzdžiui, senojoje kinų kalboje buvęs skyrium vartojamas žodis min’ ,,liaudis”, bet dabar šis žodis tevartojamas tik kaip sudurtinio žodžio komponentas (žen’min’ ,,liaudis”, kur žen’ reiškia ,,žmogus” (apostrofas čia reiškia priebalsio minkštumą). (Palionis : Kalbos mokslo pradmenys , Vilnius, 1985:263)

Kinų kalboje šu-knyga, čži- popierius, bao( tari vienu skiemeniu) – pranešti, gun-darbas, ženj-žmogus, nianj-skaityti, fu- tėvas, mu-motina, gan-plienas, bi – teptukas, cianj- švinas. Tačiau šitie vienskiemeniai nekintami žodžiai gali būti gretinami ir kombinuojami.Tokiu būdu pasidaro dvieskiemeniai ir daugiaskiemeniai žodžiai, jau išreiškiantieji kitas sąvokas. Pavyzdžiui, baočži – laikraštis ( pranešti – popierius). Tačiau kinų kalboje atskiras elementas gali turėti keturias skirtingas intonacijas (priegaides) .Intonacijai keičiantis, keičiasi ir elemento tiek leksinė, tiek ir gramatinė reikšmė.(Mironas :Kalbotyros įvadas , Vilnius, 1969:46)
Ir nors izoliacinės kalbos neturi kaitybos afiksų, bet joms būdingi tam tikri darybos afiksai. Todėl ne visai tikslu jas vadinti amorfinėmis kalbomis. Pavyzdžiui, kinų kalboje yra dažna daiktavardžių priesaga –sb- (kilusi iž žodžio, kadaise reiškusio sūnų), kuri prisijungia prie dabar skyrium nevartojamų žodžių, sudaro atskiro, savarankiško žodžio formą. Tuo būdu dabar kinų kalba šalia iš senovės paveldėtų paprastų, neišvestinių žodžių atsirado ir nemaža vedinių. (Palionis : Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985:263)
Didelį vaidmenį izoliacinėse kalbose vaidina skiemens intonacija. Nuo to, kokia intonacija šio tipo kalbose ištariamas žodžio skiemuo, priklauso to žodžio ar jį sudarančių morfemų reikšmės. Iš visų indoeuropiečių šeimos kalbų labiausiai prie izoliacinių tipo priartėja anglų kalba, kuri palyginti nedaug teturi formų kaitybos afiksų ir kurioje žodžio sintaksiniai santykiai reiškiami žodžių tvarka ir tarnybiniais žodžiais (Palionis : Kalbos mokslo pradmenys , Vilnius, 1985:263)

INKORPORACINĖS KALBOS

Inkorporacinėmis arba polisintetinėmis kalbomis vadinamos tokios kalbos, kuriose į tarinio formą įjungiamos inkorporuojamos sakinio dalys ir tuo būdu susidaro savotiškas žodis – sakinys. Šiam tipui priklauso paleoazinės ( čiukčių, kamčiadalių k.), kai kurios Amerikos indėnų kalbos.( Palionis : Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985:264)
Šiose kalbose atskiri žodžiai dažnai yra pilni sakiniai, nes čia veiksnys su papildiniu ir su veiksmažodžiu kai kada suauga į vieną kūną, į vieną formą, o atskiros sakinio dalys dažnai neturi jokių požymių, kurie reikštų jų santykius su kitomis sakinio dalimis. Šitoks reiškinys vadinamas inkorporacija, arba polisintetizmu. Inkorporuojančios arba holofrastinės (gr.holos – visas, sveikas, pilnas; phrazo – sakau), kalbos yra senųjų Meksikos gyventojų kalbos ir kai kurios Šiaurės Amerikos indėnų ir eskimų kalbos, o pas mus – kai kurios Tolimųjų Rytų šiaurinėje dalyje vartojamos kalbos. ( Mironas :Kalbotyros įvadas, Vilnius , 1969 :45-46)
Žinoma, naivu būtų manyti, kad visi vieno tipo kalbos žodžiai ir formos turi tipinių požymių – fleksiją, agliutinaciją, afiksų nebuvimą ir t.t. Tipinis požymis – tai dažniau ar rečiau pasitaikantis, bet ne kiekvienam žodžiui būdingas požymis. Pavyzdžiui, fleksija – nuolatinis ir esminis rusų kalbos rodiklis, bet rusų kalbai nesvetima ir agliutinacija, nors ir savotiška, pavyzdžiui, būtojo laiko, liepiamosios nuosavos formose,k neveikiamųjų veiksmažodžių daryboje iš veikiamųjų. Rusų kalbai nesvetimi ir “izoliavimo” elementai.Morfologinės kalbų klasifikacijos požiūriu, “grynų” kalbų nėra, kaip ir negali būti tipų panašumo; vieno tipo kalba ilgainiui gali pakisti į kito tipo kalbą, pavyzdžiui dabartinė anglų kalba netenka fleksinio tipo požymių ir įgyja daug šakninio tipo požymių. ( Golovinas : Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1982:173)
Analitinė forma (gr.analysis ,,skaidymas”) sudaryta iš kelių žodžių (savarankiškų ir tarnybinių),pvz. (aš) esu rašęs pr. (j’) ai ecrit, vok. (ich) habe geschrieben, angl. (I) have written,t.y. ta forma suskaidyta.(Sirtautas : Kalbotyros įvadas , Šiauliai, 1995:29)
Sintetinė forma (gr.synthesis “sujungimas”) gramatinę formą tereiškia vienu žodžiu, pvz.mačiau.

Plg. Angl. It is light in the park

___________________________

Liet. Švisu parke
Šiame palyginime anglų k. prireikė triskart daugiau žodžių negu lietuvių kalboje.Gramatinės formos anglų k. reiškiamos “suskaidytai”-analitiškai; lietuvių k. galūne –e (parke) nurodo ir vietą (anglų k. žodeliu in), ir skaičių (vienaskaitą), ir vyr.g (mot.g. būtų –oje ar –ėje) (Sirtautas : Kalbotyros įvadas, Vilnius,1969 :29)
Paprastai, aiškinant morfologinę kalbų klasifikaciją, kalbama ir apie analitinių ir sintetinių kalbų skirtumą. Bet iš esmės analitiškumas ir sintetiškumas tiesioginio ryšio su morfologine kalbų klasifikacija neturi. Juk sintetiškumas – tai savarankiškų žodžių formalūs rodikliai, kurie žymi tų žodžių tarpusavio ryšį. Fleksija yra vienas iš tokių rodiklių. Analitiškumas – tai žymė, kad savarankiški žodžiai neturi ryšių rodiklių ir kad ieškoma kitų, tarnybinių žodžių, kuriems ir tenka ryšių rodiklių funkcija. Todėl kalbų skirstymas į analitines ir sintetines labai sąlygiškas, jis rodo tik tradicinę pažiūrą, kad, pavyzdžiui, rusų kalboje sintetiškumas ryškesnis už analitiškumą, o anglų kalboje analitiškumas ryškesnis už sintetiškumą. (Golovinas : Kalbotyros įvadas, 1969, Vilnius, 1969:174)

E.SEPYRO KALBŲ KLASIFIKACIJA

Pagrindinis tipas Technika Sintezės laipsnis Pavyzdys
A.Paprastos grynos reliacinės kalbos 1)izoliuojanti2)izoliuojanti su agliutinacija Analitinė Kinų, anamiečių (vietnamiečių), eve, tibetiečių.
B. Sudėtinės grynai reliacinės kalbos 1) agliutinuojanti,izoliuojanti2) agliutinuojanti3) fuzinė- agliutinuojanti4) simbolinė AnalitinėSintetinėSintetinėAnalitinė PolineziečiųTurkųKlasikinė tibetiečiųŠiluk
C.Paprastos mišrios reliacinės kalbos 1) agliutinuojanti2) fuzinė SintetinėAnalitinė BantuPrancūzų
D.Sudėtinės mišrios reliacinės kalbos 1) agliutinuojanti2) fuzinė3) fuzinė, simbolinė4) simbolinė-fuzinė PolisintetinėAnalitinėTruputi sintetinėsintetinė NutkaAnglų,lotynų,graikųSanskritassemitų

Tipologinės kalbų klasifikacijos klausimas neišspręstas, nors per 150 metų šia tema buvo daug ir įdomasu parašyta. Aišku yra viena, kad kalbos tipą reikia apibrėžti remiantis pirmiausia jos gramatine sandara, pastoviausia, o tuo pačiu ir labiausiai tipizuojančia kalbos savybe. Į šią charakteristiką būtina įjungti ir fonetinę kalbos struktūrą. (Reformatskis : Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:361).

IŠVADOS

1) Tipologinė kalbų klasifikacijos kalbos dar nėra galutinai išanalizuotos.
2) Iki šiol yra išskirti 4 tipologinės klasifikacijos tipai : fleksinės, agliutinacinės, izoliacinės ir inkorporacinės.
3) Fleksinėms kalboms būdingas fleksijos ir afiksų daugiareikšmiškumas.
4) Agliutinacinėse kalbose žodžiai sudaromi dedant šakninius afiksus.
5) Izoliacinių kalbų žodžiai yra grynos, izoliuotos šaknys.
6) Inkorporacinėse kalbose inkorporuojamųjų sakinio dalių pagalba susidaro savotiški žodžiai – sakiniai.
7) Tipologinė kalbų klasifikacija remiasi fonologijos, morfologijos, sintaksės ir leksikos struktūros panašumais.

LITERATŪRA

1) Golovinas : Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1982.
2) Palionis : Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985.
3) Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963.
4) Sirtautas V.: Kalbotyros įvadas, Šiauliai, 1995.

Leave a Comment