Kauno Petrašiūnų vidurinė mokykla
Referatas
1830-1831 m. sukilimas Lietuvoje
Istorijos mokytojui A.Mikalauskui
Parengė:Donatas Sapijanskas
Kaunas 2003
Turinys
1) TURINYS 2psl.2) ĮVADAS 3psl.3) SUKILIMO PRIEŽASTYS 4psl.4) SUKILĖLIŲ VALDŽIA IR KARIUOMENĖ 5psl.5) SUKILIMO EIGA 6psl.6) SUKILĖLIŲ POLITINĖS PROGRAMOS 7psl.7) IŠVADOS 8psl.
Įvadas
1830-1831 m. sukilimas Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje buvo carizmo pavergtų tautų kova dėl laisvės. Sukilimas Lietuvoje turėjo ne tik tautinį, bet ir socialinį pobūdį, ir jis daug kuo skyrėsi nuo sukilimo Lenkijos Karalystėje. Jame dalyvavo taip pat dalis Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos gyventojų. 1830-1831 m. sukilimas turėjo europinės reikšmės, tai buvo to meto revoliucinio judėjimo ir kovos Europoje dalis. 1830 m. liepos 27-29 d. prancųzų revoliucija, nuvertusi Burbonų dinastiją, smogė visai Europos dvarininkiškajai reakcijai. Prancūzijoje valdžia atiteko buržuazijai. Buržuazinės revoliucijos pergalė ardė „Šventosios sąjungos“ sistemą, kuri rėmėsi legitinizmo principais. Liepos revoliucija Prancūzijoje turėjo didelį atgarsį daugelyje Europos kraštų. Ji paskatino revoliucinį pakilimą Europoje, Europos tautų išsivadavimo kovą. Neaplenkė šie įvykiai ir Lietuvos. 1830 m. lapkričio 29 d. kilusio Lenkijos Karalystėje lenkų tautinio išsivadavimo sukilimo idėjų veikiama, 1831 m. sukilo ir Lietuva.
Sukilimo priežastys
1830 m. liepos 27-29 d. paryžiečiai nuvertė Burbonų monarchiją. Tų pačių metų rugpjūčio 25d. belgai sukilo prieš Olandijos viešpatavimą. Italijos ir Vakarų Vokietijos valstybėse kilo politiniai neramumai, kurie kai kuriose pastarosios valstybėse turėjo ir socialinį pobūdį. Šiais įvykiais ir prasidėjo revoliucinis judėjimas prieš 1815 m. Vienoje Europos valstybių monarchų įvestą „Šventosios Sąjungos“ sistemą. Rusijos imperijos vyriausybė su nerimu stebėjo įvykių eigą Vkarų Europoje. Nikolajus I nurodymu vyriausiame kariuomenės Štabe buvo ruošiami žygio į Belgiją ir Prancūziją planai. Carui rūpėjo Prūsijos ir Austrijos vyriausybių pritarimas ir parama šiai intervencijai. Pagal štabo planus intervencijoje į Belgiją ir Prancūziją turėjo dalyvauti ir Lenkijos Karalystės kariuomenė. Tačiau vyriausybės planus sužlugdė 1830 m. lapkričio 29 d. sukilimas Varšuvoje.
Žinios apie sukilimą pasiekė Vilnių ir Lietuvą gruodžio pradžioje. Lietuvos generalgubernatorius A. Rimskis-Korsakovas pirmą žinią apie sukilimą gavo gruodžio 5 d. iš Lietuvos Brastos pašto direktoriaus, gruodžio 3 d. išsiuntusio pranešimą Vilniun. A. Rimskis-Korsakovas tą pačią dieną pasiuntė carui pranešimą apie „Varšuvos maištą“. Įvykiai Lenkijos Karalystėje atkreipė visų Lietuvos gyventojų dėmesį. Jie buvo netikėti ir nelaukti. Gruodžio viduryje Vilniaus gyventojai jau viešai kalbėjo apie lenkų kovą dėl laisvės. Taigi sukilimas kilo, susiklosčius palankioms vidaus ir tarptautinėms sąlygoms. Lietuvoje jį paskatino caro valdžios politika, XIX a. trečiajame dešimtmetyje tapusi atvira reakcine. Gyventojai buvo nepatenkinti permainomis, įvykusiomis po 1795 m. Bajorija ir kiti privilegijuotieji luomai stengėsi atgauti politines teises, turėtąsias Žečpospolitos metais. Magnatai, dvarininkai, smulkioji bajorija ir inteligentija stengėsi atkurti buvusią Lietuvos-Lenkijos valstybę arba išsikovoti tokias pat teises, kokias turėjo Lenkijos Karalystė. Lietuvos valstietija dėjosi su bajorija bendron kovon prieš cro valdžią, tikėdamasi išsivaduoti iš socialinės ir tautinės priespaudos.Sukilėlių valdžia ir kariuomenė
1831 m. sukilime jokios bendros visai Lietuvai valdžios iki generolo A. Gelgaudo vadovaujamos lenkų kariuomenės atvykimo nebuvo. Kiekviena apskritis turėjo savą sukilėlių valdžią ir karinę vadovybę. Sukilėliai kovai prieš caro valdžią ėmėsi karinės jėgos ir administracinės valdžios. Raseinių, Šiaulių, Telšių, Upytės, Ukmergės, Vilniaus, Užnerio (Švenčionių) ir Trakų apskrityse sukilėliai sukūrė savo valdžią: apskričių laikinąsias valdžias arba komitetus. Caro valdžia išsilaikė tik Vilniuje ir Palangoje. Raseinių, Kauno, Trakų ir Šiaulių apskrityse aukščiausioji civilinė ir karinė valdžia buvo sutelkta vieno asmens-apskrities sukilėlių viršininko arba vado-rankose. Kitose apskrityse aukščiausioji sukilėlių valdžia priklausė išrinktoms apskričių laikinosioms valdžioms arba komitetams. Visose apskrityse, išskyrus Trakų ir Vilniaus, sukilėlių valdžia įsteigė apskričių administracijas, karinį, policijos, iždo (finansų ), maisto, teisingumo ir medicinos skyrius, kurie rūpinosi sukilėlių kariuomenės organizavimu, jos aprūpinimu ginklais, amunicija, maistu, lėšomis, taip pat buvo pavesta apskrities sukilėlių valdžios paskirtiems parapijų viršininkams (gaspadoriams, deputatams, inspektoriams, komisaras), o Upytės (Panevėžio) apskrities-žemutiniams parapijų municipalitetams.
Atvykus gen. A. Gelgaudo kariuomenei, prie jo štabo 1831 m. birželio 11 d. buvo sudaryta Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje, kuri tvarkė tik administracinius, organizacinius reikalus ir rūpinosi daugiausia A. Gelgaudo vadovaujamos kariuomenės poreikiais, nes visas vadovavimas sukilimui tuo metu atiteko gen. A. Gelgaudui ir kitiems lenkų kariuomenės generolams. 1831 m. birželio 21 d. Tytuvėnuose buvo išrinkta Žemaitijos centrinė vyriausybė, vadovaujama Raseinių apskrities sukilėlių viršininko E. Stanevičiaus, bet, Laikinajai lenkų centrinei vyriausybei Lietuvoje nesutikus jos patvirtinti, birželio 30 d. ji nustojo gyvuoti. Per sukilimą kiekvienoje apskrityje reguliariosios kariuomenės organizacijos pagridais buvo sudarytos sukilėlių karinės pajėgos, kurių dydis ir struktūra įvairiose vietose skyrėsi. Sukilėlių kariuomenės skaičius svyravo nuo 20 iki 30 tūks. žmonių. Daliniai buvo nevienodai uniformuoti ir ginkluoti. Tik trečdalis sukilėlių turėjo šaunamuosius ginklus. Sukilėliai patys gaminosi ginklus, amuniciją ir kitus karinius reikmenis, taip pat slapta juos pirko Prūsijoje ir gabeno į Letuvą. Sukilėlių kariuomenę sudarė mobilizuoti gyventojai, savanorių tebuvo mažuma; kariuomenėje pasitaikė ir samdinių, pasamdytų turtingesnių žmonių. Valstiečiai sudarė didesnę kariuomenės dalį. Antai Telšių apsk. daliniuose valstiečių buvo nuo 62 iki 92 % , Vilniaus apsk. jų buvo 84,5 %. Sukilimo varomąsias jėgas sudarė vidutinė ir smulkioji bajorija (šlėkta ), taip pat valstiečiai.Sukilimo eiga
Balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje caras pasiuntė stmabius kariuomenės dalinius į Lietuvą. Sukilėlių kariuomenė patyrė daug pralaimėjimų ir buvo priversta trauktis. Caro kariuomenės daliniai užėmė Šiaulius, Telšius, Švenčionis ir kitus apskričių centrus, išskyrus Panevėžį. Sukilėliai prisitaikę prie naujai susiklosčiusių sąlygų: susiskaidė į mažesnius ir judresnius būrius, puldinėjo priešą. Gegužės mėnesį caro kariuomenės daliniams užėmus beveik visus apskričių miestus, sukilėliai turėjo pereiti prie partizaninės kovos. Jie suaktyvėjo gegužės antrojoje pusėje-birželio pradžioje ir tada visiškai kontroliavo kraštą. Šiuo metu jie vėl perėjo į puolimą, apsupo įgulas Biržuose ir Šiauliuose. Beveik visa Upytės ( Panevėžio ) apsk. atiteko sukilėliams. Tokia padėtis Lietuvoje buvo, kai čia pasirodė lenkų kariuomenės daliniai; neteisinga yra kai kurių istorikų išvada, kad sukilimas Lietuvoje tuo metu buvo beveik nuslopintas. Šis laikotarpis-tai visiškai savarankiškas Lietuvos sukilimo etapas.
Birželio pradžioje į Lietuvą atžygiavo gen. D. Chlapovskio, A. Gelgaudo, H. Dembinskio ir papulk. J. Zalivskio kariuomenės daliniai ( apie 12000 karių ). Jų vadovybė nesutarė, veikė neoperatyviai ir nesugebėjo vadovauti sukilimui. 1831 m. birželio 19 d. A. Gelgaudo sukilėlių kariuomenė pralaimėjo kautynes Panerių kalvose ( prie Vilniaus ) ir turėjo trauktis. Atžygiavus į Lietuvą caro rezervinei armijai, jėgų santykis pasikeitė sukilėlių nenaudai. Puolama rezervinės armijos ir kitų kariuomenės dalinių dalis Lietuvos sukilėlių ir lenkų kariuomenės pasitraukė į Prūsijos Karslystę, o kita dalis prasiveržė į Lenkiją. Likę sukilėlių būriai, nuolat persekiojami kariuomenės ir policijos, mažėjo ir 1832 m. pradžioje jų neliko. Slopindama 1830-1831 m. sukilimą, valdžia ėmėsi ne tik karinių, bet ir politinių visuomeninių, policinių ir administracinių priemonių. Sužinojęs apie sukilimą Lietuvoje, caras balandžio 3 d. įsaku bajorus ir šlėktas, taip pat ir visus kitus asmenis, ginkluotai besipriešinančius „teisėtai valdžiai“, liepė teisti pagal karo lauko teismo nuostatus, sprendimus, pavirtintus kariuomenės dalinio vado, vykdyti vietoje, o sukilėlių turtą-konfiskuoti. Apie visus nuteistų bajorų arba šlėktų vyriškosiosios lyties vaikus- pranešti vyriausybei raštu.Vaikus, vadinančius save šlėktomis, bet negalinčius to įrodyti, ir kitų neprivilegijuotųjų vaikus atiduoti į karo kantonistus.Sukilėlių politinės programos
Sukilėlių valdžia savo atsišaukimuose deklaravo visų gyventojų lygybę prieš įstatymus ir, žadėdama laisvę valstiečiams, kalbėjo apie pilietines teises bei asmens laisvę, kokią turėjo Lenkijos Karalystės valstiečiai po 1807 m. liepos 22 d. konstitucijos ir ją papildančių įststymų. Sukilėliai demokratai buvo įsitikinę, kad, laimėjus sukilimui, valstiečiams turi būti suteikta asmens laisvė. Demokratinė sukilėlių vadovybės srovė suprato, jog valstiečiai norėjo išsivaduoti ne tik iš tautinės, bet ir iš baudžiavinės priespaudos ir reikalavo, kad apskričių sukilėlių vadovybės pažadėtų panaikinti baudžiavą, duoti žemės. Tokie pažadai buvo paskelbti Ukmergės, Šiaulių ir Upytės ( Panevėžio ) apskričių sukilimo aktuose; Ukmergės apskrityje valstiečiams žadėta duoti trečdalį jų dirbamos žemės, o likusią – leisti išpirkti, Upytės apskrityje – duoti pusę jų dirbamos žemės.
Visuose savo sukilimo aktuose ir atsišaukimuose Lietuvos sukilėliai pabrėžė atsiskirią nuo Rusijos imperijos ir skelbė vienybę su Lenkijos Karalyste. Tačiau šiuose aktuose ir atsišaukimuose nebuvo išryškinta, kokios valstybinės santvarkos šalininkais jie buvo. Lenkijos Karalystės seimas nepripažino jokių autonominių teisių Lietuvai. Kadangi Lietuvos ir Lenkijos santykiai nebuvo galutinai nustatyti, jie svarstyti ir emigrantų Pracūzijoje. Išryškėję prieštaravimai tarp Lietuvos ir Lenkijos Karalystės sukilėlių atskleidė, kad tarp jų nebuvo sutarimo dėl būsimos valstybės politinės santvarkos. Nesutarimai parodė, jog Lietuvos sukilėliai siekė atstatyti federacinę Lietuvos – Lenkijos valstybę. Buvo taip pat ir puoselėjusių idėją atkurti visiškai savarankišką Lietuvos valstybę.Išvados
1830-1831 m. sukilimas pažadino lietuvių tautą į kovą prieš carizmą dėl tautinio ir socialinio išsivadavimo. Lietuvos sukilėliai įnešė didelį indelį į bendrą sukilimo eigą. Lietuvos ir Lenkijos Karalystės sukilėliai kovojo su viena stipriausių Europoje militarinių jėgų. Sukilimą organizavo ir jam vadovavo vidutiniai ir smulkieji bajoriškieji ( šlėktiškieji ) revoliucionieriai bei demokratai. Tačiau sukilėlių vadovybė nesugebėjo išspręsti valstiečių klausimų. Sukilimas valstiečiams nieko nedavė, nors jie aktyviai dalyvavo jame. Sukilime išryškėjo klasiniai prieštaravimai, kuriuos parodė valstiečių reagavimas į išnaudojimą dvaruose ir nepasitenkinimas dvarininkiška vadovybe sukilėlių kariuomenėje. Žinia apie sukilimą ir laisvės pažadus paskatino valstiečius nusikratyti baudžiaviniu išnaudojimu.Upytės, Raseinių, Šiaulių ir Ukmergės apskričių dvarų valstiečiai atsisakė eiti ląža, mokėti mokesčius ir atlikti kitas baudžiavines prievoles. Be to, jie susidorojo su nekenčiamais ūkvedžiais bei administratoriais Stakliškių klebonijos kaimuose, Šiaulių ekonomijos Kairių palivarke, Telšių apskrities Grūšlaukės palivarke. Sukilime taip pat vyko ryškios klasių kovos. Ryškiausi klasių kovos puslapiai- tai balandžio 22 d. sukilimas prieš telšių apskrities sukilėlių vadovybę ir Panevėžio miestiečių bruzdėjimas. Sukilimo tikslas – pakeisti sukilėlių vadovybę, atimti valdžia iš dvarininkų ir perduoti ją smulkirsiems bajorams bei valstiečiams. Panevėžio miestiečiai reikalavo nubausti buvusius pareigūnus, sukilimo priešus ir nuosaikiuosius dvarininkus, sudaryti demokratišką miesto ir apskrities valdžią.1830-1831 m. sukilimas Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje taip pat parodė jo internacionalinį pobūdį. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos revoliuciniai ir demokratiniai sukilėliai kovos su carizmu nelaikė kova prieš rusų tautą.
Nors sukilimas Lietuvoje ir Lenkijos Karalystėje pralaimėjo, bet daug sukilėlių, pasitraukdami į užsienį, parodė, kad jie neatsisakė savo tikslo, nesudėjo ginklų. Susispietę Vakarų Eueopos krštuose, jie palaikė ryšius su gimtuoju kraštu, siuntė literatūrą ir emisarus, skatino demokratinės minties vystimąsi Lietuvoje ir Lenkijoje. Valio !