Tėvynė Lietuvos išeivijos poezija

Tėvynė Lietuvos išeivijos poezijoje

Tėvynė . Ypatingą reikšmę šis žodis įgyja tų širdyse, kurie ją buvo priversti palikti. Poetai išeiviai “išrauti” iš gimtosios žemės, atplėšti nuo namų, jautė vis didėjančią meilę gimtajam kraštui, kasdien stiprėjantį tėvynės ilgesį. Būtent meilė ir ilgesys pagimdė gražiausius posmus apdainuojančius gimtosio žemės grožį bei jos didingą praeitį, išsakančius skausmą dėl jos netekties, skelbiančius tikėjimą, tautos laisvę, nes tėvynė – visa ko pradžia ir prasmė.

Būtent ji anot Bradūno ne tik maitina, saugo, be ir pašaukia gyventi : “Mane pašaukė žemėje giimti Mano protėvių kraujo jėga” “Mane ašaukė Žemėje gimti” .

Jono Aisčio eileraščių lyrinis “aš” jaučiasi esąs neatsiejama tėvynės gamtos dalis – lietuviškoji žmogaus iš gamtos vienybė – viena kitame, o pati tėvynė personifikuojama. Ji lyriniam subjektui tarsi mylimoji, kuriai vienintėlei atveriama širdis, kuriai nebijoma subtiliai priekaištauti, nes tėvynė – jo liūdesio priežastis. J.Aisčio kaip B.Brazdžionio eileraščio “aš” be tėvynės jaučiasi klajūnas, o K.Bradūno – svetimos duonos valgytojas, nes ten toli nuo tėvynės viskas yra svetima. Lyrinio subjekto širdį užplūsta visiškai kitokie jausmai, kai aprašomas tėėvynės kraštovaizdis, kurio neatsiejama dalis yra Lietuvos upių tėvas – Nemunas, miškas ar giria, pievos, pakelėje rymančios šventųjų skulptūrėlės. Tokie eilėraščiai dvelkte dvelkia šiluma, ramybe, juose gausu šviesių spalvų, deminutyvų. Pagrindinis glaudaus tėvynės ir žmogaus ryšys išsakymo eilėraštis J.Aisčio kūryboje yra “P

Peizažas”. Tokio peizažo , tokio kaimo jau nebėra, tačiau tai tradicinio Lietuvos kaimo vaizdinys, išsupęs tautos kultūrą, suformavęsmeninį jausmą. Šio eilėraščio lyriniam “aš” būdinga liūdnumo, neatsiskiriamumo laimės nuotaika. Lietuviams tai savas, raminantis ir guodžiantis liūdesys. Saldus liūdesys – kaip laimė būti tarp savų, savoj žemėj.

Savoj žemėj yra tėvų, protėvių, giminės, tautos žemė, kurioje tebegirdima protėvio malda :”Žeminėle – motinėle rūpestinga, Sušukuok javų lygiuosius laukelius” ( K.Bradūnas “Protėvių malda”). Poetams brangi Lietuvos praeitis, brangūs papročiai, todėl jų kūryboje gausu tautosakos motyvų. Tai ir verpiančios moterys, ir skambanti kaimo gluosny dalgiai, ir šviesiaplaukės sesutės renkančios ir rišančios rūgius. K.Bradūnas, B.Brazdžionis, J.Aistis grįžta į dar ankstesnius laikus, pagonybę , Gedimino, Vytauto laikus. Jie atskleidžia mūsų tautos garbingą bei didingą praeitį, ja didžiuojasi : “O, Lietuva, aš vaikštau ir gėriuos VVaidenasi man žygiai ir didieji kunigaikščiai.”(J.Aistis “Vaidilai”).

Poetai išeiviai jaučia atsakomybę už tėvynę kaip žmonėsir kaip poetai. Tautos praeities įamžinimas eileraščiuose – tai šio jausmo išraiška. Ji beveik vienoda K.Bradūno, J.Aisčio, tačiau skirtinga B.Brazdžionio poezijoje. Eilėraštyje “Paskutinis pasmerkto .....žodis” lyrinis “aš” prisipažysta esąs prieš tėvynę, nes jis matė ir suprato, kad jai nusikalto kiti, bet tylėjo. Taigi kaltas iš tikrųjų gali būti ir tai tiesiogiai nenusikalsta. B.Brazdžionio lyrinis subjektas yra tarsi šauklys, nerimo dėl tėvynės kurstytojas, raginantis visą tautą kovoti už te
eisę turėti gimtąją kalbą, matyti laisvą tautą, nesuteptą melo tautos istoriją. Jis teigė amžiną tėvynės gyvybę, išpranašauja šviesią tautos ateitį. Eileraštyje “Laisvė” kalbama pačios laisvės vardu. Taigi matome, kad Bradūno, Aisčio bei Brazdžiono kūryboje atskleidžiamas ypatingai glaudus ir tvirtas tėvynės ir žmogaus ryšys. Nors poetas yra toli nuo gimtosios žemės, tačiau dvasia yra joje.

Leave a Comment