BANKAI IR JŲ FUNKCIJOS
Bankų Atsiradimas
Bankų atsiradimas siejamas su tais laikais bei pinigų atsiradimu, kai visuotiniu ekvivalentu galutinai tapo brangieji metalai.Tiems žmonėms, kurie intensyviai užsiėmė prekybos operacijomis, nuolat nešiotis su savimi auksą, sverti jį, tikrinti jo grynumą buvo nelabai patogu. Todėl sugalvojama racionalesnis būdas – paliekamas auksas auksakalio žiniai, juolab kad toks brangagmetalių saugojimas yra daug patikimesnis, o savininkui duodamas kvitas, kad asmuo A tikrai palikęs pas meistrą B tiek ir tiek gryno aukso. Žinoma, auksakaliui už šią rimtą paslaugą tekdavo atitinkamas atlyginimas. Šitaip tapo galima atsiskaityti prekybos operacijose nauju būdu – perleidžiant už prekes ne auksą, o raštelį – kvitą apie auksą, paliktą saugoti pas auksakalį B. Bet kuris kvito pateikėjas bet kuriuo metu galėjo iš auksakalio tą auksą pasiimti. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau rimti pirkliai ir amatininkai norėjo tai daryti: geriau jų nuosavybe tapusį auksą ir toliau laikyti patikimoje vietoje, pas solidų juvelyrą, kurio turtai ir iš kartos į kartą perduodami sąžiningos verslininkystės principai teikė puikias garantijas.Šitaip cirkuliacijoje atsirado auksakalių skolos kvitai – juos imta naudoti kaip mainų ir mokėjimo priemonę. Pradžioje tų kvitų išreiškiamas aukso kiekis buvo tapatus pas auksakalį padėto (deponuoto) aukso kiekiui. Bet aukso saugotojai netruko pastebėti, kad niekada neatsitinka taip, kad kurią nors dieną prireiktų pagal išduotus kvitus atiduoti visą auksą. Priešingai, ženkli dalis aukso nuolat gulėjo rūsiuose, ir kuo plačiau auksakalių kvitais buvo naudojamasi kaip pinigais, tuo rečiau klientams prireikdavo paties aukso. O jei dalį to aukso paskolinus pirkliams, kuriems dažnai ir palyginti neilgam prireikia stambesnių sumų? Rizikos beveik jokios – nėra buvę, kad bent 50% viso turimo aukso kurią nors dieną būtų prireikę, o papildomas uždarbis nemnkas. Tad uždarbis leistų sumažinti mokestį už aukso saugojimą, o tai priviliotų dar daugiau klientų su naujais indėliais. Skaičiavimuose (lentelėje) parodyta, kas įvyksta. Kairė pusė parodo juvelyro sąskaitų balansų iki paskolų suteikimo momento; dešinė pusė – po to, kai buvo išduota pirmoji paskola.
Tradicinis juvelyras Juvelyras – bankininkasAktyvai Pasyvai Aktyvai PasyvaiAuksas 100 Depozitai 100 Auksas 90 Depozitai 100 Paskolos 10 Tie kvitai, kurie išduoti už deponuotą auksą, tai yra 100% aukso vertės, cirkuliuoja kaip pinigai. Taip pat dalis to aukso (tarkime – 60%) taip pat paleista į apyvartą ir cirkuliuoja kaip aukso pinigai. Vadinasi, iš viso cirkuliacijoje yra pinigų kiekis, sudarantis 160% deponuoto aukso kiekio.Ir kol visa ūkinė veikla vykdavo ritmingai, be sukrėtimų, tokia praktika nekeldavo jokių problemų. Jos iškildavo, kai tas ar kitas auksakalys, norėdamas uždirbti kuo daugiau, tiek sumažindavo aukso atsargas savo seifuose, kad vieną gražią dieną jo depozitoriai, atėję atsiimti aukso, jo nebegaudavo. Tokie neatsargūs juvelyrai netekdavo pasitikėjimo ir turėdavo atsisakyti aukso skolinimo verslo, sėkmingesni jų kolegos iš to kartaus patyrimo ilgam pasimokydavo, kad skolinti auksą galima, bet reikiamas rezervas visada turi būti seifuose.Depozitai – tai aukso suma, atiduota saugoti bankui.Rezervai – tai aukso suma, kuri gali būti tuoj pat panaudota patenkinti indėlininkų reikalavimams.
Rezervų norma – tai santykis rezervų sumos su depozitų suma. Kuo mažesnė bus rezervų norma, tuo didesnį pelną bankininkas gaus. Tačiau kuo mažesnė rezervų norma, tuo didesnė tikimybė to, kad atsiradus didesniam skaičiui indėlininkų, norinčių atsiimti savo indėlius, pas bankininką esančių rezervų paprasčiausiai neužteks. Tad bankininko mokumas yra atvirkščias dydis jo veiklos pelningumui.Šiuolaikiniai bankai – tai finansiniai tarpininkai, gaunantys pelną. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditorių ir paskolos gavėjų. Imdamas pinigus savo vardu jis po to perskolina šias lėšas. Šiandien plačiausiai naudojama bankų paslauga yra atidaryti asmenų einamąsias (depozitines, čekines) sąskaitas ir aptarnauti jų atsiskaitymus čekiais. Bankai taip pat veikia kaip taupomosios kasos – priima terminuotus indėlius ir moka už tai palūkanas. Tačiau finansinio tarpininko vaidmenį atlieka ne tik bankai. Tai gali būti ir gyvybės draudimo kompanijos ir pensijos fondai. Tačiau bankai – pagrindiniai finansiniai tarpininkai.
Komerciniai bankai – tai finansinės institucijos, gavusios iš valstybės specialią licenziją, kuri leidžia jos priiminėti čekinius ir kitų rūšių depozitus, taip pat suteikinėti kreditus. Komerciniai bankai didelę dalį tiek čekinių, tiek terminuotų depozitų naudoja paskoloms išduoti (už palūkanas) bei kai kurioms finansinėms investicijoms (pavyzdžiui, vertybiniams popieriams pirkti).Bankų veiklos kryptys geriausiai matomos iš kurio nors banko metinio balanso. Banko aktyvas yra įvairių formų vertė, kuri priklauso bankui, pasyvas – vertė, kurią bankas kam nors skolingas. Bet kuris į banką pakliuvęs dokumentas priskiriamas aktyvui arba pasyvui pagal tai, kam įplauks pinigai, kuriuos jis išreiškia – bankui ar jo klientams. Aktyvą ir pasyvą surašant kartu, sudaromas balansas.Aktyvai – banko išduotos paskolos, pasyvai – indėliai.Banko, kaip verslo įmonės, ypatybė yra ta, kad jis operuoja beveik vien svetimomis, skolintomis lėšomis. Didžioji pasyvų dalis turi būti išmokama pagal pirmą pareikalavimą. Vadinasi, viso deponuoto kapitalo bankas paskolinti negali, jis privalo turėti rezervus. Bankas turi turėti įstatinį kapitalą, kuris yra kaip garantas.Komercinio banko rezervai – tai jo turimi aktyvai, kurie gali būti panaudoti skubiam banko indėlininkų poreikių teikimui. Visa šiulaikinė bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu. Jis reiškia, kad banke laikoma tik dalis jame deponuotų lėšų. Kažkada dalinio rezervo dydis buvo paties banko (jo atsargumo ir polinkio rizikuoti) reikalas. Todėl banko išleidžiamų skolos pasižadėjimų – banknotų – kiekis taip pat priklausė vien nuo paties banko sprendimų. Vadinasi, ir bankai galėjo kurti pinigus, pinigų pasiūla buvo menkai valdoma. Dabar banko rezervas yra įstatymu reguliuojamas dydis. Privalomasis banko rezervas apriboja bankų galimybes kurti pinigų pasiūlą, daro ją reguliuojama.Seniau bankų rezervai buvo vienintelis būdas indėlinninkų lėšų saugumui garantuoti. Jei ūkyje kildavo panika ir visi indėlininkai puldavo atsiiminėti savo pinigų, bankas nebegalėdavo išmokėti, bankrutuodavo, daug žmonių prarasdavo savo santaupas. Dabar tai praeitis , daugelyje šalių indėliai bankuose apdraudžiami; jei bankas ir bankrutuotų, indėlininkų lėšos bus jiems sugrąžintos. Be to, dabar įvestas ir reguliarus vyriausybinis komercinių bankų tikrinimas ir jų revizijos kontroliuojant operacijų teisėumą ir finansinį pagrįstumą. Indėlių saugumo interesais vyriausybė teisiniais aktais apriboja aktyvų rūšis ir kiekius, į kuriuos gali investuoti lėšas bankas (pavyzdžiui, JAV daugumai bankų draudžiama pirkti paprastąsias akcias, kurių dividendas, kaip žinome, labai svyruoja ir dėl to toks pat nepastovus yra ir jų kursas).Dalinio rezervo principas dabar pirmiausia padeda reguliuoti pinigų pasiūlą. Jis realizuojamas įstatymo nustatant būtiną rezervą kaip procentinį banko depozitų kiekį.Pinigų Pasiūlos Reguliavimas
Gali atrodyti, kad dabartiniu metu, kai joks bankas, išskyrus vyriausybės kontroliuojamą centrinį banką, jau nebegali leisti banknotų, pinigų kūrimas bankams nebeįmanomas. Jų emisija – vien vyriausybės rankose. Tačiau taip nėra.Vienas iš pinigų pasiūlos elementų yra pinigų sumos, padėtos į einamąsias (čekines) sąskaitas, čekinius depozitus. Imkime pavyzdį ir pasekime pinigų kūrimo procesą. Tarkime, kad pilietis A pilnametystės proga iš savo dėdės gauna 1000 litų grynais pinigais. Pilietis A sumano atidaryti Žemaitijos banke nuosavą čekinę sąskaitą – įteikia bankui 1000 litų ir gauna čekių knygelę.Tarkime, kad privalomas banko rezervas yra 20%. Vadinasi, bankas 200 litų uždaro į savo seifus, o 800 litų. Žemaitijos bankas paskolins, tarkime, rimtam klientui B, pastoviam Telšių gyventojui, sumaniusiam pirkti antrą automobilį. Banko aktyvų sąraše atsiranda įrašas – 800 litų piliečiui B iš Telšių.Pinigų tarsi nepadaugėjo – 1000 litų, padėtų į banką, pasidalino į 200 Lt, ,,įšaldytų” banko rezerve (rezervu gali būti tik gryni pinigai bei depozitai Centriniame banke) ir 800 Lt, išduotų piliečiui B kaip paskola. Betgi pamiršome pilietį A. jis su čekių knygele rankose dabar gali atsiskaityti už prekes ir paslaugas, išrašydamas čekius su nurodyta jo sąskaita Žemaitijos banke. Faktiškai jo rankose 1000 Lt pinigų. Vadinasi, bendra pinigų pasiūla po to, kai pilietis A padėjo 1000 Lt į banką, padidėjo iki 1800 Lt.Bankai Nauji grynųjų pinigų indėliai (rezervai) Privalomų rezervų prieaugis Čekiniai depozitai, atsirandantys naujų paskolų pagrinduPradinis įnašas 1000,00 200,00 800,00Antroji grandis 800,00 160,00 640,00Trečioji grandis 640,00 128,00 512,00Ketvirtoji grandis 512,00 102,40 409,60Penktoji grandis 409,60 81,92 327,68Šeštoji grandis 327,68 65,54 262,14Sepintoji grandis 262,14 52,43 209,71Visos kitos grandys 1048,58 209,71 838,87Iš viso 5000,00 1000,00 4000,00Bet tai dar ne viskas. Pilietis B negaišo įgyvendinti savo planų, nusipirko automobilį ir 800 Lt atsidūrė firminės ,,Opelio” parduotuvės kasoje, iš kur kitą dieną jie buvo perkelti į Aukštaitijos banko Telšių skyrių. Toliau viskas tęsėsi analogiškai – 20% privalomo rezervo (160 Lt) liko banko seifuose, o 640 Lt buvo paskolinta ir tokia suma dar padidino pinigų pasiūlą. Visas pradinės 1000 Lt grynų pinigų sumos kelias, didinant pinigų pasiūlą.
Toks nebaigtinio proporcija išreiškiamas procesas susiduriamas nagrinėjant multiplikatorių. Šio proceso formulė tokia: 1+R+R2+R3+………=1/(1-R)Čia R – koeficientas, pagal kurį pradinis įnašas perrašomas į kitą įrašą.Mūsų pavyzdyje R=0.8, taigi vadinamasis pinigų multiplikatorius šiuo atveju lygus 5. Jis reiškia, kad 1000 Lt naujų rezervų atsiradimas banke pinigų pasiūlą padidina iki 5000 Lt. Vadinasi, pinigų pasiūla išaugo 4000 Lt, o jei būtume dar tikslesni, čekinių depozitų suma padidėjo 5000 Lt, o grynųjų pinigų kiekis sumažėjo 1000 Lt. Kuo mažesnis privalomo rezervo dydis, tuo daugiau išauga pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Šitaip privalomų bankų rezervų dydis gali būti panaudotas pinigų pasiūlai reguliuoti.Atvirkščia analogija veikia pinigų pasiūlos mažėjimo procesas.Kartotinis pinigų pasiūlos išaugimas arba jos sumažėjimas yra potencialiai pavojingas tautos ūkiui. Jei kai kurie ekonomikos vyksmo indikatoriai ima signalizuoti apie verslo aktyvumo mažėjimą, bankai gali pasidaryti daug atsargesni ir ima laikyti atliekamus rezervus, mažiau pasitikėti paskolų gražinimo garantijomis. Bet koks rezervų dalies padidinimas tuojau pat sukelia grandininę čekinių depozitų sumų mažėjimo reakciją. Pinigų pasiūlos mažėjimas sąlygos visuminės paklausos sumažėjimą, o šis tiesiogiai paveiks nacionalinio produkto augimo galimybes – sukels jo mažėjimą. Ims grėsti gamybos nuosmukis, ir bankų gal net nepagrįsti būkštavimai sukels visai realų gamybos stabtelėjimą. Ir priešingai, jei bankai randa motyvų teikti paskolas iki privalomo rezervo leidžiamos ribos, pinigų pasiūla gali tiek padidinti visuminę paklausą, kad nacionalinio produkto gamyba peržengs potencialias ribas ir įžiebs infliaciją.Jei bankų privalomi rezervai mažinami, tai pinigų pasiūla padidėja dydžiu, lygiu rezervų sumažėjimui padaugintam iš atvirščio privalomo rezervų santykio su depositais n*1/R.
Centrinis Bankas Ir Jo Funkcijos
Centrinis bankas užima ypatingą vietą:
1) jis nėra komercinė įstaiga2) vadovybę skyria parlamentas3) jis turi monopolinę teisę pinigų emisijai.Pinigai egzistuoja tūkstantmečius, o centriniai bankai atsirado palyginti neseniai. Vieni iš seniausių bankų – Anglijos bankai ir Švedijos bankas, buvo įsteigti XVIIa.pab.Šiandien bet kurioje šalyje yra savas cenrinis bankas. Jis įgyvendina 2 pagrindinius uždavinius:1. Centrinis bankas turi užtikrinti ekonominės raidos tolygumą, užkirsti kelią kilti finansinei panikai.2. Antroji užduotis – užtikrinti žemą infliacijos lygį ir kartu neleisti žymiai kilti nedarbo lygiui.
Pagrindinė centrinio banko funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje. Šiuo tikslu jis naudoja tris pagrindines priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijos ir diskonto normą.Centrinis bankas neaptarnauja ūkio subjektų, tik keičia nusidėvėjusias kupiūras, išleidžia progines monetas. Jo klientai komerciniai bankai ir vyriausybė. Komerciniai bankai kaip depozitą centriniame banke laiko rezervus. Per centrinį banką atliekami tarpbankiniai atsiskaitymai.
Rezervų Reglamentavimas
Rezervų norma privaloma čekinių depozitų sumos dalis, kurią bankai turi laikyti atsargoje. Privalomą rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame banke bei grynieji pinigai jo seifuose.Privalomas rezervas – tai rezervų minimumas, viršyti jį bankai visada gali.Centriniam bankui nesunku apskaičiuoti, kiek padidės pinigų pasiūla, jei jis pakeis privalomo rezervo normą. Jei kiekvienas litas grynais pinigais, padėtas į banko einmąją sąskaitą, sukelia 1/R litų prieauglį čekiniuose depozituose, tai privalomo rezervo normą sumažinęs nuo 20 iki 15%, centrinis bankas vietoje 5 litų susilauks 6.67 litų prieauglio pinigų pasiūloje kiekvienam litui (1/0.2=5; 1/0.15=6.67). Kitaip tariant, pinigų pasiūla padidės maždaug trečdaliu.
Atviros Rinkos Operacijos
Tai – vyriausybės vertibinių popierių (obligacijų ir iždo vekselių) pirkimas ir pardavimas rinkoje. Jo esmė ta, kad tokiais veiksmais tiesiogiai keičiamas rezervų kiekis komerciniuosbankuose, taigi – keičiama (kartotiniu dydžiu) pinigų pasiūla.Atviros rinkos turinys toks. Tarkime, centrinis bankas padaro išvadą, kad pinigų pasiūla per maža, ji ima trukdyti didinti gamybą. Jis nusprendžia padidinti pinigų pasiūlą. Tuo tikslu centrinis bankas ima pirkti rinkoje vyriausybės vertybiunius popierius bendrai 10 mln litų sumai. Tiek išauga bankų rezervai; prasidės kartotinis depozitinių sąskaitų sumų augimas. Jei rezervo vienas litas padidina pinigų pasiūlą 2.5 Lt, tai reiškia, kad pinigų pasiūla padidės 25 mln Lt.
Kai ši operacija atliekama tarp centrinio banko ir komercinių bankų, grynųjų piniogų čia išvis nenaudojama: centrinis bankas tiesiog padaro įrašą savo knygose, fiksuodamas, kad obligacijas pardavęs komercinis bankas dabar padidino savo rezervą, privalomai laikomą centriniame banke, ir todėl gali atitinkamai išplėsti paskolines operacijas.To paties efekto – pinigų pasiūlos padidėjimo – susilauks ekonomika ir tuo atveju, kai šalies vyriausybė savo didesnėms išlaidoms finansuoti pageidaus papildomų finansinių išteklių. Ji gali parduoti savo vertybinius popierius (paprastai trumpalaikius – nuo 3 mėnesių iki metų) centriniam bankui, kuris ,,pirks” juo tuo būdu, kad atitinkamai sumai atidarys vyriausybei depozitinę sąskaitą.Analogiškai veikiama, kai siekiama sumažinti pinigų paklausą. Šiuo atveju centrinis bankas parduoda vyriausybės vertybinius popierius atviroje rinkoje. Juos superka komerciniai bankai, atidėdami grynuosius pinigus.Diskonto Norma
Centrinis bankas, suteikdamas dalį komercinių bankų rezervų, sykiu tais pinigų ištekliais gali jiems ateiti į pagalbą – paskolinti pinigų. Nors tai atliekama tik išrašais atitinkamose sąskaitose, paskola iš centrinio banko prilygsta gryniems pinigams ir komercinis bankas jos dėka padidina savo rezervus iki reikiamo lygio, užkerta kelią kartotiniam pinigų pasiūlos sumažėjimui.Centrinio banko nustatoma palūkanų norma, teikiant paskolas komerciniams bankams ar kitoms finansinėms institucijoms, vadinama diskonto norma. Apibrėžiant ją kiekybiškai bei keičiant jos dydį siekiama reguliuoti pinigų pasiūlą – diskonto normą keliant, centrinio banko paskolos gavimo sąlygos, taigi ir komercinio banko kreditinių galimybių išplėtimas – suvaržomi, ją sumažinant – skatinami. Tiesa, kiekybiniu požiūriu centrinio banko paskolos daro įtaką komercinių bankų rezervams labai nedaug, nes jos tesudaro 1% viso skolinamojo kapitalo. Tačiau centrinio banko kreditinė politika svarbi kitu atžvilgiu – į jo numatomą ir kas savaitę koreguojamą diskonto normą orientuojasi pramoninio ir finansinio pasaulio ,,bosai” kaip į vieną iš vyriausybėsūkinių ketinimų rodiklių. Taigi diskonto normos poveikis rinkoje susiklostančioms pinigų pasiūlos – paklausos sąlygoms yra nemažas. Pažymėkime, kad taip yra, jei vyriausybė vykdo aktyvią diskonto normos politiką, nes aukštesnė diskonto norma automatiškai suteikia palankesnes sąlygas pinigų bei užsienio valiutos indėlininkams – tos šalies vertybinių popierių pirkėjams. Esant ramesnei ūkio padėčiai, dažnai diskonto normos politika yra pasyvi – centrinis bankas tiesiog keičia ją taip, kad ji atitiktų rinkoje susiklosčiusią palūkanų normą.
Centrinis bankas gali dviems būdais reguliuoti kiekį, kurį skolina komerciniams bankams: 1. Jis gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi iš Centrinio banko.2. Jis gali paprasčiausiai atsisakyti skolinti bankams. Paskola yra laikina priemonė bankams, kurie siekia padidinti savo rezervus iki reikalingos normos, jei jų rezervai išsenka dėl netikėto indėlių atsiėmimo ar kitų nenumatytų aplinkybių. Paprastai reikalaujama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti.