tevo ir dukters tarpusavio santykiai “BAltaragio malūne

Tėvo ir dukters tarpusavio santykiai
Kazio Borutos apysakoje (Apysaka – pasakojimasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo), tačiau šiek tiek panašesnėje į nonsensą (Nonsensas – vaizdavimo būdas arba kūrinys besiriamentis tikrovėje visiškai neįmanomomis situacijomis) „Baltaragio malūnas“ pasakojama apie Baltaragio ir dukters Jurgos išgyvenimus, sunkumus ir begalinę laimę. Bet visgi visa istorija prasidėjo tada, kai Baltaragis, Paudruvės kaimo senbernis, įsimylėjo gražią ir linksmą merginą – Marcelę. Jį sužavėjo jos juokas, čiauškalai, grožis ir t.t. Nuo to laiko Baltaragis užmiršo malūną ir vieną dieną maalūnas nustojo suktis, o tai pasidarė keista tokiam Paudruvės velniui, Pinčukui. Todėl jis nukeliavo pas savo kaimyną Baltaragį į jo malūną paklausti ar kas atsitiko? Senbernis papasakojo savo bėdą, kad įsimylėjo Marcelę ir norėtų ją vesti. Pinčukas pasiūlė padėti su viena sąlyga: „.tu man atiduok tą, ko neturi, bet ką, turėsi, kai vesi, tai padėčiau.“ Baltaragis sutiko ir padarė didžiulę klaidą, nes per šią nelemtą sutartį prarado dukrą kaip ir žmoną.
Po Marcelės mirties Jurga Baltaragiui priminė motiną, linksmą, guvią, čiauškiančią, besijuokiančią. Jii – tikra mamos kopija ir vienintelė tėvo paguoda.
Baltaragis – šios apysakos pagrindinis personažas (Personažas – tarptautinis žodžis, žodžio veikėjas sinonimas); buvo vienišas ir gyveno savo malūne su vienturte dukra Jurga. Senas našlys buvo labai rūpestingas, meilus ir doras, tačiau šiek tiek už

žsisklendęs savyje žmogus. Vaikščiodavo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti norėdamas ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis. Jo nerūpestingą galvą diena po dienos puošdavo žilų plaukų vainikas.
Baltaragis nuo pat mažens negalėdavo „atsitraukti“ nuo savo malūno. Baltrus – romantiškas žmogus, vaikystėje klausydavęs malūno sparnų ūžimo ir Udruvės ežero (prie kurio buvo ir malūnas) vandenų šniokštimo.
Jurga – Baltraus Baltaragio vienturtė duktė. Gerbė ir mylėjo ji savo tėvą, tačiau didelio dėmesio jam nerodydavo, tiktai skandino jį nežinioje. Kartais, kai nejučiomis Jurgos akys apsiniaukdavo ir lūpose sustingdavo juokas visa, tai tėvą „paskandindavo“ nežinioje ir priversdavo dar daugiau kentėti. „Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skkambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti. Ji buvo tikra išdykėlė, našlio tėvo išpakinta vienturtė.“
Tėvas Baltaragis ir jo duktė Jurga, buvo du gana skirtingų charakterių (Charakteris – veikėjo būdo bruožai, ypatybės, jo ryškus vidaus pasaulis) žmonės. Vienas – labai nuoširdus, o kitas – visiškai kitoks. Tokio tėvo kaip Baltrus Baltaragis reikėtų realybėje ir gerai paieškoti, tokio, kuris būtų nuoširdus ir savo vaikui atstotų mamą. Baltaragis kaip tik toks ir buvo tėvas, ji
is nelyginant su kitais savo vienturtei dukteriai norėjo kas jai būtų geriausia, lepino ją, net rūpinosi tuo, kad kuo geresnį ir padoresnį jaunikį išsirinktų. Saugojo jis Jurgutę, „kaip savo akį“. „Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas, niekas nežinojo, nebent nujautė, kad gražuolė dukra – visas jo džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas“. Jam, rūpėjo visos jos bėdos ir stengėsi kuo daugiau jai padėti, tačiau ta „nedorėlė“ savo „rūpintojėliui“ tėveliui, ypatingo dėmesio nerodė tik stebėjosi, kodėl jo galvą diena po dienos puošia „sidabrinės gijos“. Nors karkartėmis jis tapdavo rūstus ir paslaptingas „senučiukas“. „ . Iš paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis tolimas giminė, bet už priešininką blogesnis: kažko patenkintas ir klastingai šypsodamasis.“. Laukė nesulaukė Jurga tos dienos, kai pas ją atvyksiąs koks gražus ir turtingas jaunikis pasiimti ją į žmonas, tačiau laukė ir sulaukė ji savo išrinktojo Girdvainio, kuris taip pat ieškojo sau nuostabaus grožio pačios. Jurga buvo kaip tik ta kurios jam reikėjo.
Tačiau tos nelemtos vestuvės – po kurių Baltaragis pasidarė visai senas ir nusmurgęs senukas, o Jurga tapo uždaresnė ir išdidesnė. „ – Nereikia, – atsakė ji tėvui, – man tokio jaunikio, kuris dėl savo arklių mane pametė.“ Tėvas visai susirūpino ir nebežinojo ką bedaryti. Kasdien vis daugiau pražildavo ir sulinkadavo tarytum nepakeliamą naštą nešdamas, kai vis dažniau Jurga už
žsidarydavo seklyčioje ir pravirkdavo kaip dar niekada neverkė, tai tėvą „varė į kapus“. „Tėvas labai gailėjosi dukters, jos ašaros kaip akmenys krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo, nei ką pačiam daryti, nei kaip ją nuraminti.“
Bet ši nelemtinga istorija baigėsi tikrai siaubingai, dukra mirė, paskendusi ežere, nes pagalvojo kad ten ją šaukia mylimasis, Girdvainis, o jos tėvas nepakeldamas tokios skaudžios netekties suakmenėjo iš sielvarto.
„Aušra vis plačiau, semią dangų, audra nurimsta, ir viskas išnyksta. Tiktai skaidrus Udruvės ežeras tarp pušynų mirguliuoja kaip pasaka.“
„Baltaragio malūnas“ – pasakotojas pasakoja labai įsigilinęs į savo mintis: skaitant šį apsakymą pradžioje atrodė, kad jis bus linksmo siužeto (Siužetas – kūrinio įvykiai, veiksmai atskleidžiantys veikėjų charakterius), tačiau buvo ne taip. Visdėlto tėvo ir dukters santykiai nebuvo tokie geri, bent jau šiame apsakyme mažai pasakojama apie juos. Tai labai užsisklendę žmonės, kūrinyje jie mažai bendrauja, kalbasi, bet visdėlto didesnė meilė pasireiškia iš Baltaragio pusės.
Kūrinys nesukelia labai linksmos nuotaikos, greičiau liūdną. Tačiau apsakymas prasmingas ir jį įdomu skaityti.

Leave a Comment