tevo ir dukters tarpusavio santykiai “BAltaragio malūne

5306 0

Tėvo ir dukters tarpusavio santykiai

Kazio Borutos apysakoje (Apysaka – pasakojimasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo), tačiau šiek tiek panašesnėje į nonsensą (Nonsensas – vaizdavimo būdas arba kūrinys besiriamentis tikrovėje visiškai neįmanomomis situacijomis) „Baltaragio malūnas“ pasakojama apie Baltaragio ir dukters Jurgos išgyvenimus, sunkumus ir begalinę laimę. Bet visgi visa istorija prasidėjo tada, kai Baltaragis, Paudruvės kaimo senbernis, įsimylėjo gražią ir linksmą merginą – Marcelę. Jį sužavėjo jos juokas, čiauškalai, grožis ir t.t. Nuo to laiko Baltaragis užmiršo malūną ir vieną dieną maalūnas nustojo suktis, o tai pasidarė keista tokiam Paudruvės velniui, Pinčukui. Todėl jis nukeliavo pas savo kaimyną Baltaragį į jo malūną paklausti ar kas atsitiko? Senbernis papasakojo savo bėdą, kad įsimylėjo Marcelę ir norėtų ją vesti. Pinčukas pasiūlė padėti su viena sąlyga: „.tu man atiduok tą, ko neturi, bet ką, turėsi, kai vesi, tai padėčiau.“ Baltaragis sutiko ir padarė didžiulę klaidą, nes per šią nelemtą sutartį prarado dukrą kaip ir žmoną.

Po Marcelės mirties Jurga Baltaragiui priminė motiną, linksmą, guvią, čiauškiančią, besijuokiančią. Jii – tikra mamos kopija ir vienintelė tėvo paguoda.

Baltaragis – šios apysakos pagrindinis personažas (Personažas – tarptautinis žodžis, žodžio veikėjas sinonimas); buvo vienišas ir gyveno savo malūne su vienturte dukra Jurga. Senas našlys buvo labai rūpestingas, meilus ir doras, tačiau šiek tiek už

žsisklendęs savyje žmogus. Vaikščiodavo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti norėdamas ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis. Jo nerūpestingą galvą diena po dienos puošdavo žilų plaukų vainikas.

Baltaragis nuo pat mažens negalėdavo „atsitraukti“ nuo savo malūno. Baltrus – romantiškas žmogus, vaikystėje klausydavęs malūno sparnų ūžimo ir Udruvės ežero (prie kurio buvo ir malūnas) vandenų šniokštimo.

Jurga – Baltraus Baltaragio vienturtė duktė. Gerbė ir mylėjo ji savo tėvą, tačiau didelio dėmesio jam nerodydavo, tiktai skandino jį nežinioje. Kartais, kai nejučiomis Jurgos akys apsiniaukdavo ir lūpose sustingdavo juokas visa, tai tėvą „paskandindavo“ nežinioje ir priversdavo dar daugiau kentėti. „Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skkambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti. Ji buvo tikra išdykėlė, našlio tėvo išpakinta vienturtė.“

Tėvas Baltaragis ir jo duktė Jurga, buvo du gana skirtingų charakterių (Charakteris – veikėjo būdo bruožai, ypatybės, jo ryškus vidaus pasaulis) žmonės. Vienas – labai nuoširdus, o kitas – visiškai kitoks. Tokio tėvo kaip Baltrus Baltaragis reikėtų realybėje ir gerai paieškoti, tokio, kuris būtų nuoširdus ir savo vaikui atstotų mamą. Baltaragis kaip tik toks ir buvo tėvas, ji
is nelyginant su kitais savo vienturtei dukteriai norėjo kas jai būtų geriausia, lepino ją, net rūpinosi tuo, kad kuo geresnį ir padoresnį jaunikį išsirinktų. Saugojo jis Jurgutę, „kaip savo akį“. „Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas, niekas nežinojo, nebent nujautė, kad gražuolė dukra – visas jo džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas“. Jam, rūpėjo visos jos bėdos ir stengėsi kuo daugiau jai padėti, tačiau ta „nedorėlė“ savo „rūpintojėliui“ tėveliui, ypatingo dėmesio nerodė t

. . .

Join the Conversation

×
×