Kuprelio charakteristika”

Aplink tylu. lauke ošia medžiai, vėjas žaidžia gaudynių su pačiu savimi, žolė linguoja pritardama. Tyloje tik malūno girnos ritmiškai sukasi ir mala gležnus, mažyčius grūdelius, jų traškėjimas skamba tarsi prašymas, mažytė tyli malda prieš pat mirtį. Tyloje garsas tarsi išnyksta ir kai ilgai paklausai, girnų jau nebesigirdi, viskas susimaišo tarsi į vieną visumą ir tampa savotiška tyla. Šalia girnų sukiojasi, kažką tvarko, krapšto senučiukas, tačiau nepasakytum, kad jau labai susenęs, o gūvus, judrus.

Sargautų malūnas – visas Kuprelio gyvenimas. Čia jis gyvena, dirba, appie daug ką galvoja, paskęsta prisiminimuose.

Olesis kaime pravardžiuojamas Kupreliu, tačiau jis dėl to nė kiek nepyksta. Taip žmonės jį vadina, nes jis mažas būdamas nukrito nuo rugių šalinės, susitrenkė ir tuomet išaugo kupra. Tačiau jis turi net dvi kupras – vieną krūtinėje, kitą – nugaroje.

Olesis, žmonių manymu, niekad nesusensta, nesikeičia, kiek jį visi mato, tiek jis vis toks pats. Kiek jam metų, niekas nežino, gal penkiasdešimt, gal daugiau, tačiau senas jis neatrodo. Kuprelis pats liesas, baltas, dar daugiau baltas veidas būna nuo miiltų. Liesą baltumą dar pabrėžia tiesi nosis. Tačiau akys vikrios, gyvos kaip žarijos, tik laksto visur. Kojos jo – ilgos, tiesios, pirštai – sudžiūvę, smailūs. Tačiau jis pats visuomet judrus, tik jo nuotaika dažnai keičiasi.

Olesis – daug ką išgyvenęs ir daug patirties sukaupęs žm

mogus, negu priešingai gali pasirodyti. Jis juk taip pat žmogus, mylėjo, nusivylė meile, mokėsi atsigauti ir gyventi toliau, neleisti skausmui užgožti gražios sielos, mokėsi sutryptą širdį vėl atgaivinti, vėl nagais griebtis į gyvenimą.

Kuprelis jautrus žmogus, sugebantis į savo širdį įsileisti meilę, juk jis taip karštai mylėjo Gundę, „kaip naktis myli lakštingalos dainą.” Jis degė meile merginai, kuri šildė jį šaltais žiemos vakarais, kai mylimosios nebūdavo šalia. Jis buvo galbūt šiek tiek savanaudis, juk mylėjo, tačiau tylėjo, norėjo būti šalia jos, troško, kad ji mylėtų jį, kad jaustų tą patį, kaip ir jis, bet juk mes visi tampame savanaudžiais, kai įsimylime, norime, kad į mūsų jausmus atsakytų, to troško ir ponas Olesis. Tačiau jis buvo nedrąsus, ilgai negalėjo atskleisti Gundei savo jausmų, kad ir kaaip to geidė. Jis klausydavosi jos žodžių, norėdamas ją nutraukti ir išlieti visą savo širdį, atskleisti visus savo šiltus jausmus merginai. Tačiau neilgai Kuprelis džiaugėsi mylimosios teikiama šiluma, ji jį paliko, pabėgo su savo ankstesniu mylimuoju. Anksčiau buvęs užsisklendęs savyje, svetimas tarp žmonių, dabar dar labiau paniro į atsiskyrėliškumą. Kadangi anksčiau gyveno vienišas tarp žmonių, taip pat galėjo gyventi ir dabar, tačiau jį dar draskė žaizda širdy, kuri neleido naktimis miegoti, blaiviai mąstyti dienomis. Olesis turėjo kažko imtis, kad galėtų mažiau ga
alvoti – pradėjo dirbti malūne. Dirbdamas pradėjo domėtis filosofija, skaitė knygas apie mirtį, nemirtingumą, krikščionybės esmę, gilino žinias apie ateities filosofiją, taip skaitydamas, mokydamasis tapo protingu žmogumi, į gyvenimą žiūrinčiu kitu kampu negu anksčiau, turinčiu savo nuomonę apie gyvenimą, jo prasmę.
Kuprelio buvo savotiškas nusistatymas apie meilę, vedybas: jis mano, jog meilės ieškoti nereikia vėluotis, nereikia kažko laukti, o atiduoti savo širdį meiliai. Reikia susirasti sau širdies partnerį ir kartu mokytis gyventi, tačiau, manau, toks jo mąstymas susiformavo po nelaimingos meilės istorijos.
Olesis yra romantikas, kuriam svarbus sielos pasaulis, jo manymu, sielą turi ne kiekvienas – tik tas, kas ją pats kuria ir ja tiki.
Malūninikui yra svarbi gamta, jis sėdėdamas ant akmens tarsi bendrauja su pačia gamta, ją supranta, regi jos grožį – juk ji tobula! Stebi besileidžiančią saulę, krintantį šešėlį, skrendantį drugelį, aprasojusią žolę tarsi kokį stebuklą. Gamtoje, kiekviename jos elemente jis regi Dievą. Dievas tuomet būna visur, visame kame, kas juda, kas stovi, kas bėga, lekia, skrenda. Dievu tiki, anot Olesio, tik tas, kas turi sielą ir jaučia ryšį su juo.
Tačiau Kuprelis labai nusivylęs savimi, savo gyvenimu, jo manymu, kas kuria, tas stumia žemę pirmyn, o jis mano esąs sulūžęs, nuolat besistengiantis kurti, tačiau jam nepavyksta, jis nenori mirti, bet miršta.
Olesis – savotiškas žmogus, pa
atyręs nesėkmę meilėje, šią žaizdą jis gydė taip, kaip mokėjo – atsiskirdamas nuo žmonių, studijuodamas filosofiją. Jis prie savęs neprisileidžia arti žmonių, tapo „jausmiškai” atsiribojęs, bijodamas dar vieno įskaudinimo. Jis nebuvo visiškai atsiskyręs, ne, jis bendravo su žmonėmis, galų gale, to reikalavo jo darbas, tačiau jis stengėsi nejausti niekam jokių ypatingų jausmų, o ypač begalinės, karštos meilės, kurią jautė Gundei.

Kuprelio meilės istorija neeilinė, čia, karštai ir beprotiškai mylėjo tik jis pats, Gundė, manau, jo nemylėjo, galbūt tai buvo laikinas susižavėjimas, tačiau tikrai ne meilė, nes ji pabėgo su kitu. Tačiau Olesis pažino meilę, ją jautė, galbūt, tebejaučia, tai praturtino jo gyvenimą, nelaiminga meilė davė savo vaisių. kai kurie sultingi: Kuprelis kibo į mokslus, pamilo gimtąją kalbą, kai kurie papuvę: Olesis liko vienišas, be meilės, užsisklendęs savyje, savo pasaulyje, iš kurio galbūt jau ir nebepabėgs.

Leave a Comment