Kuprelio charakteristika”

9306 0

Aplink tylu. lauke ošia medžiai, vėjas žaidžia gaudynių su pačiu savimi, žolė linguoja pritardama. Tyloje tik malūno girnos ritmiškai sukasi ir mala gležnus, mažyčius grūdelius, jų traškėjimas skamba tarsi prašymas, mažytė tyli malda prieš pat mirtį. Tyloje garsas tarsi išnyksta ir kai ilgai paklausai, girnų jau nebesigirdi, viskas susimaišo tarsi į vieną visumą ir tampa savotiška tyla. Šalia girnų sukiojasi, kažką tvarko, krapšto senučiukas, tačiau nepasakytum, kad jau labai susenęs, o gūvus, judrus.

Sargautų malūnas – visas Kuprelio gyvenimas. Čia jis gyvena, dirba, appie daug ką galvoja, paskęsta prisiminimuose.

Olesis kaime pravardžiuojamas Kupreliu, tačiau jis dėl to nė kiek nepyksta. Taip žmonės jį vadina, nes jis mažas būdamas nukrito nuo rugių šalinės, susitrenkė ir tuomet išaugo kupra. Tačiau jis turi net dvi kupras – vieną krūtinėje, kitą – nugaroje.

Olesis, žmonių manymu, niekad nesusensta, nesikeičia, kiek jį visi mato, tiek jis vis toks pats. Kiek jam metų, niekas nežino, gal penkiasdešimt, gal daugiau, tačiau senas jis neatrodo. Kuprelis pats liesas, baltas, dar daugiau baltas veidas būna nuo miiltų. Liesą baltumą dar pabrėžia tiesi nosis. Tačiau akys vikrios, gyvos kaip žarijos, tik laksto visur. Kojos jo – ilgos, tiesios, pirštai – sudžiūvę, smailūs. Tačiau jis pats visuomet judrus, tik jo nuotaika dažnai keičiasi.

Olesis – daug ką išgyvenęs ir daug patirties sukaupęs žm

mogus, negu priešingai gali pasirodyti. Jis juk taip pat žmogus, mylėjo, nusivylė meile, mokėsi atsigauti ir gyventi toliau, neleisti skausmui užgožti gražios sielos, mokėsi sutryptą širdį vėl atgaivinti, vėl nagais griebtis į gyvenimą.

Kuprelis jautrus žmogus, sugebantis į savo širdį įsileisti meilę, juk jis taip karštai mylėjo Gundę, „kaip naktis myli lakštingalos dainą.” Jis degė meile merginai, kuri šildė jį šaltais žiemos vakarais, kai mylimosios nebūdavo šalia. Jis buvo galbūt šiek tiek savanaudis, juk mylėjo, tačiau tylėjo, norėjo būti šalia jos, troško, kad ji mylėtų jį, kad jaustų tą patį, kaip ir jis, bet juk mes visi tampame savanaudžiais, kai įsimylime, norime, kad į mūsų jausmus atsakytų, to troško ir ponas Olesis. Tačiau jis buvo nedrąsus, ilgai negalėjo atskleisti Gundei savo jausmų, kad ir kaaip to geidė. Jis klausydavosi jos žodžių, norėdamas ją nutraukti ir išlieti visą savo širdį, atskleisti visus savo šiltus jausmus merginai. Tačiau neilgai Kuprelis džiaugėsi mylimosios teikiama šiluma, ji jį paliko, pabėgo su savo ankstesniu mylimuoju. Anksčiau buvęs užsisklendęs savyje, svetimas tarp žmonių, dabar dar labiau paniro į atsiskyrėliškumą. Kadangi anksčiau gyveno vienišas tarp žmonių, taip pat galėjo gyventi ir dabar, tačiau jį dar draskė žaizda širdy, kuri neleido naktimis miegoti, blaiviai mąstyti dienomis. Olesis turėjo kažko imtis, kad galėtų mažiau ga
alvoti – pradėjo dirbti malūne. Dirbdamas pradėjo domėtis filosofija, skaitė knygas apie mirtį, nemirtingumą, krikščionybės esmę, gilino žinias apie ateities filosofiją, taip skaitydamas, mokydamasis tapo protingu žmogumi, į gyvenimą žiūrinčiu kitu kampu negu anksčiau, turinčiu savo nuomonę apie gyvenimą, jo prasmę.

Kuprelio buvo savotiškas nusistatymas apie meilę, vedybas: jis mano, jog meilės i

. . .

Join the Conversation

×
×