Knyga, kaip rašytinis šaltinis, atsirado labai seniai. Senovėje žmonės vienokiu ar kitokiu būdu stengėsi išsaugoti pasakojimus, išmintingas mintis. Jau ilgą laiką, knyga yra visiems lengvai prieinamas ir visų vertinamas daiktas. Tačiau šiame technologijų tobulėjimo ir įsigalėjimo žmonių gyvenimuose amžiuje, knygai kyla rimtas pavojus likti užmirštai ir nustumtai į šalį. Daugelis žmonių kažkur nuolat skuba, neturėdami laiko ramiai poilsio valandėlei. Žodžiu, jiems reikia greitos ir išsamios informacijos. Tad gaila, bet kuo toliau, tuo mažiau žmonių renkasi knygas kaip informacijos tiekėjus. Nežinau kodėl, bet man knygos labiau patinka nei televizija. Galbūt todėl, kad tas parašytas žodis išlieka atmintyje daug ilgiau nei pamatytas vaizdas. Be to, man televizija nepatinka todėl, kad joje nėra nieko artimo ir šilto. Knygą skaityti renkiesi pagal nuotaiką. O televizijoje šito nepadarysi. Tiesą sakant, man gaila, kad šių dienų televizija yra prikimšta visokiausių niekų. Tos mūsuose populiarios “muilo operos” nurungia kitas laidas ar filmus, kuriuos tikrai būtų įdomu pamatyti. Beje, mūsų visuomenė renkasi būtent tokį bukinantį laisvalaikio praleidimo būdą. O tiems, kurie nori šiek tiek intelektualesnių (ar bent jau suteikiančių žinių) laidų, turi ieškoti kito būdo savo norams įvykdyti. Štai kodėl aš nedvejodama rinkčiausi literatūrą. Juk ji vienintelė suteikia savo grožinių kūrinių sąskaita iš niekur kitur negaunamų išgyvenimų. Be to, iš rašytinių šaltinių yra daugiau naudos nei iš televizinio kūrinio. Kaip jau minėjau, informacija lengviau įsimenama, gilėja gramatikos žinios, lavinama atmintis. Vienas didžiausių knygų pliusų yra tas, kad jos, kitaip nei televizija, neperša savo nuomonės. Knygą gali skaityti daugybę kartų, mėgautis jos labiausiai patikusiomis vietomis kada tik nori. Ji nukelia į tokį savitą pasaulį, kurį tu pats gali keisti, jei tik nori.
O televizija įbruka savo nuomonę. Man asmeniškai gan sunku galvoti kitaip nei parodė laidoje. Tas virtualusis pasaulis labai įtaigus, mano nuomone, ne visuomet pasako visą tiesą ir visus faktus. Viskas dėstoma trumpai ir lakoniškai. Tuo tarpu knygoje galima daug ką įžvelgti tarp eilučių, vadinamojoje potekstėje. Kažin, jeigu susitiktų didžiulis knygų mėgėjas ir televizijos šalininkas, kuris savo vidumi ir protu pralenktų priešininką? Manau technika niekuomet neatstos to šilto ir jaukaus knygos pasaulėlio. Žinau, kad televizija atstovauja šių dienų pažangą, tačiau pabaigai norėčiau pasakyti vieną nežinomo autoriaus mintį: “Visa, kas nauja, anksčiau ar vėliau pasensta, o visa, kas sena, su laiku užsimiršta”.