Su knygų pasauliu susipažinau gan anksti. Labai mėgau ir tebemėgstu skaityti. Neseniai perskaičiau knygą, kuri man padarė didelį įspūdį ir kurią rekomenduočiau perskaityti savo bendraamžiui. Tai P. Coelho “Alchemikas”. Šiek tiek apie autorių: Paulo Coelho gimė Brazilijoje 1947 metais. Prieš tapdamas garsiu rašytoju, jis rašė scenarijus, dirbo žurnalistu, teatro direktoriumi. Tačiau devinto dešimtmečio viduryje jis nusprendė pakeliauti po šalį pėsčiomis. Iš patirtų įspūdžių gimė viena geriausių knygų “Piligrimas”. Vėliau buvo išleistas “Penktasis kalnas”, “Prie Piedros upės aš sėdėjau verkdama” ir mano minėtoji “Alchemikas”. Nors aš perskaičiau tik dvi šio autoriaus knygas – “Penktasis kalnas” ir “Alchemikas” – man šis brazilų rašytojas tapo mėgstamiausiu. Jo knygos, pasak kritikų, kreipiasi ne į žmogaus protą, o į širdį. Ši knyga mane tuo ir sužavėjo. Joje gausu gilių apmąstymų, kurių yra vienas pagrindinis tikslas – padaryti lygų žmogų su visa visata. Šiame romane gausu gražių minčių, kurios vertos, kad žmonės jas kartotų ir įsimintų. “Alchemiką” perskaičiau atsitiktinai. Galbūt net nebūčiau susidomėjusi šia knyga jei ne mano sesuo. Ji primygtinai kartojo, kad perskaityčiau. Ir aš galiausiai nutariau įsitikinti ar ši knyga tikrai tokia gera, kaip sako. Jau nuo pirmųjų knygos eilučių atsiskleidžia autoriaus stilius – psichologinis ir kartu realistinis. Knygoje nėra gausiai ir detaliai aprašyta gamta. Ji reikalinga tik sukurti vaizdą ir nuotaiką. Tai tikriausiai vienas didžiausių pliusų, nes nemanau, kad paaugliams labai patinka skaityti ilgus ir dažnai nuobodžius aplinkos aprašymus. Pagrindinių herojų nėra daug. Visas veiksmas susijęs su ispanų piemeniu Santjagu. Jis, keletą kartų susapnavęs tą patį sapną, paskatintas vieno seno žmogaus leidžiasi į Egiptą ieškoti susapnuotojo lobio. Vaikinui reikia keliauti per Sacharos dykumą. Ištikus nelaimei, Santjagas turi atidėti kelionę, tačiau po metų jis vis dėlto leidžiasi ieškoti savojo lobio.
Dykumos oazėje jis sutinka moterį – Fatimą, kurią labai pamilsta. Fatima taip pat labai jį myli ir todėl priverčia keliauti iki piramidžių, kur pasak sapno, yra lobis. Toje pat oazėje gyvena ir senas alchemikas. Jis lydi vaikiną kelionėje bei moko to, ką pats žino. Knyga baigiasi laimingai, kaip ir pasakose. Tačiau rašytojo talentingumas atsiskleidžia ne pasakojant siužetą, o aprašant jausmus, leidžiantis į psichologinius apmąstymus. Tai ramybės knyga, mokanti, kad visa gamta ir žmogus yra kilę iš to paties. Šioje knygoje nėra smurto, todėl tinka skaityti, kai norima ko nors raminančio bei leidžiančio pamąstyti. Taigi šią knygą rekomenduočiau bendraamžiams, norintiems trumpam atsikvėpti nuo skubančios kasdienybės ir rutinos bei atsipalaiduoti skaitant “Alchemiką”.