Tautosakos rinkinėlis

I. Sakmės, pasakos, padavimai
II. Dainos
III. Keiksmai, užkalbėjimai, būrimai

1. SAKMĖS, PASAKOS, PADAVIMAI

Žmogus šuns vietoj

Kitąsyk, kada baudžiava buvo, ponai turėjo didelę valią ant žmonių: ką ponas norėjo, tą su žmogum darė. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo už šunį iš savo kaimyno. Šits, kito šuns neturėdamas, už šunį žmogų atidavė. Ir žmogus negalėjo priešintis. Kad ir mirti būtų paskyrę, ir tada neturėjo valią žodį ištart, nes žmogus tai buvo pono savastis, taip, kaip dabar mums galvijai.
Na, tas žmogus, paskirtas į šuns vietą, turi ir šuuns pareigas pildyt: turi pamazgas lakte lakt, būdoj gulėt ir pono namus saugot.

Vieną naktį atėjo vagis, nusuko spyną, kur buvo staininiai arkliai, pasimovė ir jau vesis. O žmoginis šuo, tai matydamas, loja:

– Im, im, im, im, im!

O kada vedė jau per kiemą, šuo lojo:

– Ved, ved, ved, ved, ved!

Ponas manė, kad jo šuo tyčia taip loja, – žmogus tai būtų atėjęs po langu pasakyti, kad ima arba veda.

Ant rytojaus anksti ponas nori važiuot į svečius – jau jo staininių arklių nėr. Puolė ponas ant savo šuuns su levo smarkumu, o šuo nė gero neduoda:

– Aš, – sako, – lojau gana, o kad tu nėjai žiūrėt, tai kas tau kaltas!
Tada ponas ką tik išmanė, tam žmogui darė. Ant galo puolė prie savo kaimyno, kad jam negerą šunį davęs, – padavė į

teismą.

Teismas tą žmogų neva išteisino, bet ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis norėjo. Tą žmogų pusgyvį išvežė už miesto, kur jis ir išleido paskutinį kvapą.

Papasakojo J. Kalvaitienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Bažnytėlė
Aną metą ganiau dvylą karvę, radau spilgą ir adetą. Iš tos adetos nusikaldinau pinkioką kirvelį. Ėjau ieškoti kirveliui koto ir ančėjau tokį ąžuolą. Aš tą ąžuolą čekšt, man skiedra į bambą takšt. Aš vėlio takšt. Veizu – ateinąs oželis, vienu ragu rėždams dangų, antru ragu rėždams žemę, uodegelė šluostydama žemę. Einąs par miškus, par kadagynus, par alksnynus ir ant aukšto kalnelio rasi smilčių bažnytėlę. Įejęs į bažnyčelę, veiząs – sienos vėdaro, kilbasų liktoriai, sviesto altoriai, lašinių durys. Veizu – ir išeitąs kunigelis, su smetona galvelė aptepta. Aš ant vargonų, ans maan už cimbolo. Aš ant viškų, ans man už kiškų. Aš ant plytos, ans man už kolytos. Aš ant akmens, ans man už tešmens. Aš ant stogo, ans nusprogo. Ano viens paminklas bėr.

Papasakojo J. Kalvaitienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Apie kirmėlę su dviem galvom
Buva panas su pania ir turėja dvi mažutes dukreles. Panas dukrelių niekur neleidė. Dukrelės prašė aran, tėvas išleidė un smėlia pasvartyties. Abi mergaitės bavijas gražiai. Tik neilga trukus, kai panas išleidė mergaites, kas ažuvužė. Dabaja – skrenda kirmėlė su

u sparnais. Nustvėrė mergaitį ir nusineš. Lika tik viena mergaitė ir ana vė bavijas. Atskrida vė kirmėlė su dviem galvam ir tų nusineš. Panas visur ieška ir niekur nerada. Pana dukterės buva labai gražias. Un ponų ata du bernai ir saka:

– Mes jas rasma!

Panas saka:

– Jei rasta, tai bus jūsų.

Bernai nuveja ieškati. Bernai ieška, ieška i rada pamiškėje pirkelį. Taj pirkelėj gyvena diedukas. Bernai klausė dieduku, a neregėja mergaičių. E diedukas prasižada. Tai tie bernai diedukui laužė pirštus ir vis anas nesakė, ir kratė až barzdas, i navet kų narėja, tų darė, i vis nesakė. Tadu bernai diedukui unskėlė barzdų i traukė, tai vat tadu pasakė, kur mergas gyvena. Diedukas saka bernam:

– Laiskitės šita liuktu par virves, tai ty rasta mergaites.

Tas mergas džiaugės, ku užvyda sava svietų. Mergas saka:

– Zaras atskris kirmėlės!

Tai liepė bernam palįstie pa lažėm su sabliam. Kai kirmėlės pavalgė i nuveja gulti, tai bernai kirmėlas papjavė. Tadu jiem labai buva linksma, kai papjavė kirmėlas. Mergas viskų susrinka, zėgarkus i viskų, išlipė, i mergas, i bernai, i nuveja un panų. Eja, eja i daeja un tėva dvarų ir pradžiuga. Nuve un tėvų ir matinų ir džiaugės visi. Tėvas mergas suženija su bernais. Labai gražius balius išruoš, ilgai baliuja. Paskui bernai mergas nusivež sa
ava namuosan.

Papasakojo Elena Pakėnienė, Kauno raj.

Lapė ir žabangos

Vilkas ir lapė drauge bėgo pro žabangas. Žabangose buvo žąsis pakabinta. Abudu buvo seniai ėdusiu ir labai išalkusiu, bet lapė nė žiūrėti nežiūrėjo į žąsį.
– Kodėl tu, kūmute, nelipi? Antai žąsis pakabinta! – klausia vilkas.
– Man šiandien trečiadienis, su mėsa nevalgau, – atsakė lapė.

Vilkas atsiminė trečiadienio neužlaikąs – jis ėda mėsą, kada gaudamas, – ir įsilipo į žabangas, bet, žąsies nepasiekęs, vitimst ir pasikorė. Dabar lapė drąsiai prilipo prie žąsies ir skaniai ją sutriuškino.
– Juk tau, kūmute, šiandien trečiadienis! – tarė leisgyvis vilkas.
– Tam trečiadienis, kurs kojomis žemės nepasiekia, – atsakė lapė

Papasakojo J. Kalvaitienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Žmogaus sutvėrimas

Labai senais laikais, kai dar žmonių ant žemės nebuvo, gyveno vienas ponas Dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame.
Kartą Dievas plovė puišiną veidą, nes, pečių bekūrendamas, buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum.

Taip ir buvo sutvertas pirmasai žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui labai nuobodu, sutvėrė moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.

Papasakojo E. Kybartienė, Kaunas

Tada atiduosiu, kai nuo visų medžių lapai nubirės
Viens žmogus pasižyčiojęs nuo velnio piningus, ir padarę terminą: kai nuo visų medžių lapai nubirės, tai tada žmogus velniui piningus atiduos. Velns rudenį, kai ant me

edžių lapų nebelikę, atėjęs pas tą žmogų piningų prašyt. Žmogus parodęs, kad da ne nuo visų medžių lapai nubirėję, tebėr ant aglių, pušų ir kadagių. Velns purtęs, purtęs, bet nieko nepadaręs. Teip ir iš to žmogaus velns skolės nebeatgavęs.

Papasakojo E. Kybartienė, Kaunas

Senelis parodė, kad pilvs dirb
Eidams senelis par svietą radęs artojų beariantį. Tas senelis jį pašnekinęs, pasakęs padėk Dievs, klausęs, ar gerai ein. Tas žmogus jam atsakęs:

– Eitų nė šio, nė to, bet kad to pilvo nebūtų, tai ir nereiktų teip sunkiai dirbti.

Senelis sakąs:

– Gi aš tau tą pilvą galiu išimti, kad tu nori.

Žmogus prisiėmė. Tas senelis jo pilvą išėmęs ir pametęs ant dirvono ir nuėjęs sau. Žmogus tuoj juntąs, kad jis nebenoriąs valgyti. Parėjęs namo, gulos kur į šiaudus ir gulėjo, kol atsibodo beguliant, – kokias tris dienas. Kad jau išgulėjo, nebenorėjo miego, labai ilgu jam paliko. Mėgino eiti prė darbo – krypst į šalį. Mislyj: Kas dabar bus: neturiu pilvo, nebėra nė sveikatos.

Senelis, po kelių dienų atgal sugrįžęs, klausęs to žmogaus:

– Nu, kaip tau dabar ein be pilvo?

Tas žmogus atsakęs:

– Blogai.

Senelis:

– Tai ar būtų gerai, kad aš tau pilvą atgal įdėčia?

Žmogus atsakęs:

– Būtų.

Senelis tą žmogų nusivedęs pas pilvą ant dirvono ir parodė, kad visą tą dirvoną jau tas pilvas buvo išplėšęs, ir pasakęs:

– Tai ne tu dirbi, bet tavo pilvas.

Ir įdėjęs.

Papasakojo O. Barkauskienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Ožka ir brasta

Brido ožka per brastą, sušlapo kraštą, pasidžiovė ant tvoros, – aš pradėsiu nuo pradžios. Brido ožka per brastą ir t.t.

Papasakojo O. Barkauskienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Gudrus kvailys

Kitą kartą buvo labai gudri pana. Ji pasakė:

– Kas mane nukalbės, aš už to tekėsiu.

Daugybė visokių jaunikių aplankė ją, bet nė vienas negalėjo nukalbėti. Buvę trys broliai: du gudriu, o trečias kvailas. Gudrieji broliai nutarė joti pas paną, bene galės kaip nukalbėti. Prašosi ir kvailys. Tuodu nenori imti drauge, bet neatsikrėsdami leido ir jam joti pas jaunąją paną.

Išjojo visi trys. Bejojant keliu, kvailys atrado nustipusią antį. Nulipęs nuo žirgo, šmukšt į terbelę įkišo. Joja toliau. Kvailys kely pamatė lanką geležinį – ir tą pasiėmė. Joja tolyn kvailys, mato kely špuntą – ir tą į terbelę. Gudrieji broliai galvoja, ką jis čia daro, visokius niekus rankioja.

– Et, – sako, – ką ten su kvailiu. Jis pats nežino, ką darąs.

Ir atjojo pas paną visi. Pirma įėjo vyresnis brolis, bet, neilgai trukus, išėjo, nieko nepešęs. Paskui antrasis – ir tas nieko nepešė: išėjo kaip muselę kandęs. Eina ir kvailys. Įėjęs sako:

– Laba diena, šaltstribūne.

– Prie mano stribūnos ir antį iškeptumei.

– Še, kepk, – kvailys, ištraukęs iš terbos, metė pasmirdusią antį.

Pana vėl tarė:

– Taukai išbėgs.

– Še špuntą, užkiškis, – metė jai špuntą iš terbos.

– Persprogs, – tarė pana.

– Še lanką, apmeskis,kad suveržtų.

Pana nieko nebeturi sakyti. Galvojo galvojo ir tarė:

– Kame tavo žirgas?

– Tarp žiemos ir vasaros.

Ją jau nukalbėjo. Ta net nesuprato – eina pažiūrėti. Teisybė, žirgas buvo pastatytas tarp rogių ir ratų. Kvailys ir gavo sau už pačią gražią turtingą mergaitę.

Papasakojo Elena Pakėnienė, Kauno raj.

II. DAINOS

Pūtė vėjas Aš pamačiau kukutį

Pūtė vėjas,
Pūtė vėjas ųžuolan
Ųžuołėlin.

Nepūsk, vėjas,
Nepūsk, vėjas, ųžuolan
Ųžuołėlin.

Rasi rytoj,
Rasi rytoj ųžuolų
Išvirtusį.

Ir šakełės,
Ir šakełės ųžuolo
Nulaužyta,

Ir vuogełės,
Ir vuogełės ųžuolo
Nubarstyta.

Aš pamačiau kukutį
Par du lauku lekuntį,
Auksa lėzdą sukuntį,
Auksa kiaušius deduntį.
Aš kukočiou: „Diev, padiek“,
Mon kukot‘s – kiaušelį,
Aš kiaušelį – mačiute,
Ma mačiuti – sūrelį,
Aš sūrelį – šeinpjuoviou,
Mon šeinpjuovis – šeinelį,
Aš šeinelį – karvele,
Mon karveli – veršelį,
Aš veršelį – žydeliou,
Mon žydelis – triūbelį,
Aš su trūbu trūbijau,
Mergis vaikus šonkinau,
Aš su trūbu trūbijau,
Mergis vaikus šonkinau.

Aš užėjau ant kalno
Aš užėjau ant kalno,
Pasižiūrau ant marių: (2)

Ko tos marės siūbavo,
Marių vanduo liūliavo? (2)

Ten skendėjo brolelis
Ir jo bėras žirgelis. (2)

Dieve, skandyk žirgelį,
Gelbėk jauną brolelį. (2)

Bus žirgelis ir kitas,
Juodbėrėlis ir kitas. (2)

O brolelis tas vienas,
Sakalėlis tas vienas. (2)

O tai pasirėmiau

O tai pasirėmiau
Ant uosinės tvorelės,
O tai palenkiau
Glotnią galvelę,
Glotnią galvelę
Palei sieros žemelės.
Rūtele mano,
Žalia garbuonėle,
Rūtele mano,
Lengvas parėdėli,
Tai pasikelki
Nuo sieros žemelės,
Tai išbujoki
Palei uosio tvoreles,
Kad nepažintų
Svetima šalelė,
Ką mano tėvelio
Didis dvarelis,
O kad pamislytų, Ką čia žalia girelė,
Kad čia užaugę
Žali jovarėliai.
Išauk, rūtele,
Palei uosio tvoreles
Šią tamsią naktelę,
Pakol užtekės
Kaitri saulelė,
Ai, pakol išauš
Giedri dienelė,
Kad būt kur įsėsti
Raibai gegulei.
Tai aš pavirsiu
Raiba gegule
Ryt anksti rytelio
Ir aš atlėksiu
Rūtų krūmelin,
Tai aš kukuosiu
Raiba gegute.

Jurja, geras vakaras

Jurja, geras vakaras,
Jurja, geras vakaras!

Jurja, paimk raktus,
Jurja, paimk raktus,

Jurja, atrakink žemę,
Jurja, atrakink žemę,

Jurja, išleisk žolelę,
Jurja, išleisk žolelę:

Jurja, žolelę šilkinę,
Jurja, raselę meduotą, −

Žolelė bus dėl arklelių,
Raselė − dėl veršelių.

Jūs mano kūmužėliai

Jūs mano kūmužėliai,
Kūmučiai dobilėliai,
Važiavot vieškelėliu,
Aš jumi gėrėjausi. /2×2/

Žirgeliai risčia bėgo,
Kamanėlės skambėjo,
Iš plieno patkavėlių
Ugnelė kibirkštavo. /2×2/

Jūs mano kūmužėliai,
Kūmučiai dobilėliai,
Kai ėjot per dvarelį,
Aš jumi gėrėjausi. /2×2/

Kasnykai vėduliavo,
Vainikėliai žaliavo,
Iš aukselio žiedelių
Ugnelė kibirkštavo. /2×2/

Jūs mano kūmužėliai,
Kūmučiai dobilėliai,
Sėdėjot už stalelio,
Aš jumi gėrėjausi. /2×2/

O tai skaistūs veideliai,
Tvaska aukso žiedeliai,
Tai gardus žalias vynas
Stovėjo ant stalelio. /2×2/

Vijosi apynėlis

Vijosi apynėlis
Aplinkui viršūnėlę,

Vaikščiojo mūs sesulė
Aplinkui baltus skomus,

Aplinkui baltas skobnias,
Aplinkui baltą duoną,

Aplinkui baltą duoną,
Aplinkui žalią vyną.

Su mažuoju pulkeliu,
Su rinktiniu rėdeliu.

Ponia poną nudaigojo

Ponia poną nudaigojo,
Rūtų darže pakavojo,
Rūtų darže pakavo(jo).

Baltom pieskom apbarstino,
Lelijėlėm apsodino,
Lelijėlėm apsodi(no).

– Aukit aukit ir bujokit,
Pono kapą pakavokit,
Pono kapą pakavo(kit).

Šunes loja, katė moja,
Žiūrėk, slūga, kas atjoja,
Žiūrėk, slūga, kas atjo(ja).

Bene mūsų ponaičiai,
Mūs pono jauni brolaičiai,
Mūs pono jauni brolai(čiai).

– Labas vakars, martele,
Kur padėjai brolelį,
Kur padėjai brole(lį)?

– Dievas žino, aš nežinau,
Ar vainelėj vajavoja,
Ar girelėje medžio(ja).

– Jei vainelėj vajavotų,
Stonioj kardas nekabotų,
Stonioj kardas nekabot.

Jei girelėje medžiotų,
Tai po dvarą kurtai nebėgiotų,
Tai po dvarą kurtai nebėgiot.

Ir atrado brolelį
Žaliam vyšnių sodely,
Žaliam vyšnių sode(ly).

Baltom pieskom pabarstyta,
Lelijėlėm apsodyta,
Lelijėlėm apsody(ta).

– Dabar galas martelei,
Kirsim mes jai galvelę,
Kirsim mes jai galve(lę).

Ir nukirto galvelę
Kaip an daržo kopūstėlį,
Kaip an daržo kopūstė(lį).

Mėnuo saulužę vedė

Mėnuo saulužę vedė
Pirmą pavasarėlį.

Saulužė anksti kėlės,
Mėnužis atsiskyrė.

Mėnuo viens vaikštinėjo,
Aušrinę pamylėjo.

Perkūns, didžiai supykęs,
Jį kardu perdalijo

– Ko saulužės atsiskyrei?
Aušrinę pamylėjai?
Viens naktį vaikštinėjai?

Oi beržel beržel

– Oi beržel beržel,
Berželi mana,
Ar gerai ca tau augcie? (3×2)
– Vis gerai būtų,
Vis gerai būtų,
Kad taliau no kelalio. (2×2)
Piemenai gana,
Šakelas lauža, –
Mani žalių vytena. (2×2)
– O sasiul sasiul,
Sasiula mana,
Ar gerai ca tau būcie? (2×2)
– Vis gerai būtų,
Vis gerai būtų,
Kad taliau nuo kačemelių. (2×2)
Susiedai eina –
Mieliulį veda,
Mani jaunų dziovena. (2×2)

Nelygus stalelis
Nelygus stalelis,
Neateina stiklalis. /2×2/
Lygysim stalelį,
Paleisim stiklalį. /2×2/

Išgėriau septynias,
Da gersiu devynias. /2×2/
Dar mano galvelėj
Da nieko nėra. /2×2/

Šias dainas padainavo J. Kalvaitienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Prašau pas Dievą

Prašau pas Dievą
Per visą dieną,
Kad ūkana diena būtų. (2)

Kad nematytų
Tėvas motinėlė
Per dvarelį parjojančio. (2)

Matyt nematė
Anei negirdėjo,
An žirgužėlio pažino. (2)

Verkė tėvelis,
Verkė motinėlė
Ant sūnelio žiūrėdami. (2)

– Neverk, tėveli,
Neverk, motinėla,
Graži mano mergužėlė. (2)

Prašau pas Dievą
Per visą dieną,
Kad ūkana diena būtų. (2)

Kad nematytų
Tėvas motinėlė
Per dvarelį pareinančios. (2)

Matyt nematė
Anei negirdėjo,
An vainikėlio pažino. (2)

– Neverk, tėveli,
Neverk, motinėla,
Gražus mano bernužėlis. (2)

Gražus mano
Bernužėlis
Žada duoti dovanėlą, (2)

Žada duoti
Dovanėlą –
Žalių rūtų vainikėlį, (2)

Žalių rūtų
Vainikėlį,
Šilkų juostą, kaspinėlį. (2)

Padainavo O. Barkauskienė, Pažėrų km., Kauno apskr.
O kano žali sodai

O kano žali sodai,
O kano žali sodai,
O kano žali sodai,
Žali jovarėliai? (2×2)

Degučių žali sodai,
Degučių žali sodai,
Degučių žali sodai,
Žali jovarėliai. (2×2)

– O kam kam, bernužėli,
O kam kam, dobilėli,
Kam šėrei mudrinai
Bėrąjį žirgelį. (2×2)

– Dėl tavęs, mergužėle,
Dėl tavęs, lelijėle
Tai šėriau mudrinau
Bėrąjį žirgelį (2×2).

O kano žali sodai,
O kano žali sodai,
O kano žali sodai,
Žali jovarėliai? (2×2)

Degučių žali sodai,
Degučių žali sodai,
Degučių žali sodai,
Žali jovarėliai. (2×2)

– O kam kam, mergužėle,
O kam kam, lelijėle,
Kam audei dunzginai
Plonąsias drobeles? (2×2)

– Dėl tavęs, bernužėli,
Dėl tavęs, dobilėli,
Tai audžiau dunzginau
Plonąsias drobeles. (2×2)

III. KEIKSMAI, UŽKALBĖJIMAI, BŪRIMAI

Žemės žemybe, Dievo galybe
Užkalbėjimas nuo gyvatės įkandimo

Žemės žemybe,
Dievo galybe,
Imk savo bjaurybį,
Duok mūsų gėrybį.
Sukalbėti „Sveika Marija“. Užkalbėtą duoną duoda suvalgyti gyvatės įkirstam žmogui ar gyvuliui.

Dagili, aš tave paleisiu kai . Užkalbėjimas, norint privilioti mylimąjį

Jeigu nori, kad kuris nors bernelis tave pamiltų, paimk rankom skaudžiai duriantį dagilį, prilenk jį prie akmens, ant viršaus uždėk akmeniu ir sakyk:
− Dagili, kė pradės mane myłėt toks i toks berniokus (pasakomas vardas ir pavardė), aš tadu tavi palaisiu.
Kai norimas bernelis įsimyli, dagilis paleidžiamas.

Suku suku velnio barzdą Užkalbėjimas paklydus ar ką nors pametus

Jeigu paklydai kur ar pametei ką, vaikščiodamas ir ieškodamas sakyk:
− Suku suku velnio barzdą. Jei neišeisiu (nerasiu) dar geriau suksiu!
Velnias pasivijąs ir išvedąs į kelią ar suieškąs pamestą daiktą.

Pasakė Elena Pakėnienė, Kauno raj.

Dieva karvyte Orų būrimas
– Dieva karvyte,
Dieva karvyte,
Kad bus šilta denyte, skrisk,
Kad nebus, tai neskrisk.
Piemenys, būdava, pasitupda an delna Dieva karvytį ir kalbina. Ana kai kadu, būdava, skrenda, pakelia sparnelius ir nuskrenda, a kai kadu tai ana jau rapinėja, rapinėja, − tadu jau nebus šilta diena, šalta bus.
Jaunas, jaunas Vedybinis būrimas
Jaunas kaip stoja, žmonės taip tiki: reikia žiūrėti [į mėnulį] ir reikia klausti:
– Jaunas, jaunas, pasakyk kur yra mano jaunasis?
Rėteli, pasakyk Vedybinis būrimas
Į rėtį įdurti avių kirpimo žirkles ir sukant sakyti:
− Rėteli, pasakyk, ar aš apsivesiu šiemet?Jei sukasi − apsives.
Keiksmai
Kad tave perkūnas vidury dienos trenktų!
Sena ragana!
O tu žalty prakeiktasis!
Kad jam pilve nerimtų!
Važiuok į peklą akių atdegti!
Kad tu skradžiom nugrimztum!

Kad tave zuikis subadytų!
Kad tave kotas!

Kaip aš tau duosiu in makauzę, tai tu apžilpsi!

Pasikeikė ir papasakojo apie būrimus J. Kalvaitienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Leave a Comment