Maironio Pavasario balsų sesuo (su rūta, audžianti, dainuojanti) ir brolis (su žirgeliu, artojas arba kovotojas) yra tapę kultūrinio Lietuvos kraštovaizdžio embleminėmis figūromis. Sesučių dainos, simboliškoji jų buitis žymi nykstančią, bet gaivintiną senovės gadynę. Tačiau į pačias „sesutes“ poetas kreipiasi ne tik tautosakiškai stilizuota, bet ir albumine maniera (eil. „Paskutinis akordas“ ir kt.). Slinktis nuo tautosakinės prie saloninės kalbėsenos matyti skirtingose „Rūtų vainiko“ redakcijose: „brangiausė“ sesutė virsta „gražuole“, „meiliausis žiedas“ (rūta) – „meiliausiu papuošalu“. Ne tik didaktinio pobūdžio, bet ir intymiausiųjų jausmų raiškos poezijoje Pavasario balsų moteris esti sesuo – kas ji bebūtų – mįslingoji mūza (eil. „Poezija“) ar konkreti persona (eilės, dedikuotos Jadvygai Stanelytei).
Kaip matyti, Maironio moters-sesers vaizdinys nesietinas tik su viena privataus ar visuomeninio gyvenimo sritimi. „Sesučių“ semantinis laukas leidžia pasigilinti į moteriškąsias ir vyriškąsias reikšmes, tiksliau, į Maironio „galvojimo apie vyrus ir moteris kategorijas“[1], XIX ir XX a. pr. nacionalinio judėjimo kontekste.
XIX a. – XX a. pirmosios pusės poetinėje kūryboje simbolinėmis brolio ir sesers figūromis paprastai nusakomi ne tik šeimos ar kaimo bendruomenės nariai, bet ir tautos ar dar tik telkiamos tautinės bendrijos nariai. Erotinės problematikos kūryba dažniausiai dar privengia autonomiškumo: nuo jos neatšlyja nacionaliniai rūpesčiai. Nacionalinis aspektas lieka ne mažiau svarbus, net jei tariamuosius brolį ir seserį ima sieti asmeninės tarpusavio santykių peripetijos. Juk, pasak A. D. Smitho, tautinis idealas ir kova dėl jo atliepia žmogaus ir bendruomenės poreikį atrasti savo tapatumą ir turėti namus, o viena iš telkiančių galių šį siekinį įgyvendinti yra etninės brolybės vizija. Aukso amžius gali išaugti iš šlovingos protėvių praeities ar priešistorinių mitinių laikų, jei žmones lyg darnioje šeimoje vienija bendros vertybės ir bendri jausmai. Tauta, kaip pažymi pasaulio nacionalinių judėjimų tyrinėtojas, ir yra tokia išsiplėtusi šeima, kurioje atskiras šeimas ir pavienius žmones vienija bendra istorinė patirtis ir jos atmintis – kolektyvinių idealų ir emocijų šaltinis[2].
Tokių bendrais idealais ir emocijomis paženklintųjų porų XIX a. vidurio–XX a. pradžios lietuvių kultūroje netrūksta. Tai A. Baranauskas ir K. Praniauskaitė, savo kreipimusi į „Brolį Kristuje“ iniciavusi poetinį ir gyvenimiškąjį judviejų dialogą. Šatrijos Ragana, vertinusi brolio titulą, ir P. Višinskis, skiriąs jai senovės „Tu, sesute“. Šatrijos Raganos ir P. Augustaičio susirašinėjimas prasidėjo pasidalinus Mūzos ir Poeto roles. Į P. Augustaitį Šatrijos Ragana laiškuose kreipiasi jau ne tiesiogiai brolau, brolyti, broleli, brolužyti, kaip P. Višinskio atveju, o atsargiau, su didesne distancija – kaip į brolį.
Broliškų-seseriškų jausmų raiškos gausu vyrų kurtose eilėse – nuo pat XIX a. pirmosios pusės anoniminio eilėraščio, kuriame kreipiamasi į sesutę-mylimąją[3].
Skaistos, o ne juslinės pilnatvės, jausmų ir pojūčių suvaldymo, o ne atsidavimo jiems prioritetas svarbus ir privalomajai kunigų profesinės gyvensenos programai, o šis luomas Lietuvoje juk buvo ypač gausus ir kūrybingas. Tad nieko nuostabaus, kad „sesutė“, kaip pažymi S. Žukas, ilgainiui tampa lietuvių meilės lyrikai būdingu poetizmu[4]. Katalikybei, vyro ir moters santykius suvokiančiai per draudimo dimensiją, šiuo požiūriu artima ir lietuvių tautosakinė kūryba, nepratusi į atviros aistros poetiką[5]. O tautosaka ne vienam lietuvių poetui buvo ne tik pradžiamokslis, bet ir neprilygstamas autoritetas.
Tad moters-sesers vaizdiniu Maironis liudija vieną ryškiausių savo laikmečio lietuvių erotinės poezijos ir apskritai erotinės laikysenos linkmių.
Brolio ir sesers figūrų priimtinumą patiems kūrėjams ir, matyt, visuomenei, rodo ir tai, jog jos atsiranda ne tik originaliuose, bet ir verstiniuose tekstuose – originalo interpretacijose.
Adomo Mickevičiaus „Daina“ iš Konrado Valenrodo iki V. Mykolaičio-Putino jau buvo sulaukusi 11 poetų-vertėjų dėmesio. Be paties A. Mickevičiaus biografijos ir kūrybos auros, šios eilės galėjo patraukti meistriška tautiškumo ir erotiškumo sinteze. A. Mickevičius Konrade Valenrode kalba apie buvusią Lietuvą. Jos legenda jam yra gyvastingoji kūrybos, šileriškosios giesmės versmė. Lietuviškai prabylantiems poetams rūpi aktualioji socialinė, politinė, kultūrinė dabartis. Vilijos (ar sulietuvintos Neries) ir Nemuno, lietuvaitės ir svetimšalio poros pavyzdžiu įtaigaujama, jog asmeninės laimės ieškantieji gali tapti vienišiausiais ir apleisčiausiais žmonėmis, ypač jei nematys ar neįvertins šalia esančio grožio ir jo ieškos svetimoje erdvėje.
Pirmajame Maironio Pavasario balsų rinkinyje „Vilija“, perdėta iš Myckevyčiaus, eina iškart po „Jo pirmosios meilės“. Pirmojoje strofoje pasirodo vandenį semianti lietuvė-sesutė (originale – piękna Litwinka, graži lietuvaitė) – „upelių matutės“ iš pirmos eilutės fonetinė atošauka. Penktojoje strofoje gamtiškoji vandenų realybė Maironio žodeliu lyg pervedama į psichologiškąją plotmę, o lietuvė-sesutė tampa (panašiai ir J. Žiliaus vertime 1899 m.) lietuve-našlele: „Tu save lygiai svetimam pašvęsi, / Brangią tėvučių apleidus šalelę, / Ir lyg terp marių užmiršta paskęsi, / Bet dar liūdnesnė, lietuvė-našlelė!“[6]. Vėlesnėje redakcijoje Maironis šį kreipinį modifikuos, pabrėždamas tėvynę didžiąja raide – „Lietuvos mergele!“ V. Kudirkai gimtoji žemė – brolių žemė. Vienatvė (ypač merginai) – tai ir brolių globos (į šią sąvoką galėtų tilpti ir bernelių dėmesys) netekimas: „Ir tu ateivio attolinta būsi, / Vargše lietuve, nuo gimtinės tavo / Ir užmiršimo vilnyje pražūsi, / Tiktai liūdnesnė, tik be brolių savo“[7]. A. Mickevičiaus neutralų tautovardį „lietuviai“ ir V. Ažukalnis, E. J. Daukša keičia liaudišku „broliai“ ar „broleliai“. Lenkakalbė „Vilija“ savo romantine sugestija davė akstiną ne vienam poetui ir lietuviškai prabilti gaivališkiau, laisviau, erdviau, daugiau dramos negu moralo tonacijomis, į skaitytojo sąmonę apeliuojant ne prikišamu pamokymu, o tautos mergelės likimo ir jos kančios vaizdu. Originalios „Dainos“ pabaigoje nuskambantis teiginys apie meilės jausmo ir upės bėgsmo natūralumą, nepasidavimą kliautims ar draudimams Maironio vertime virsta emociniu šūksniu: „Širdį ir upę sunku suturėti: / Vilijai bėgti, mergaitei mylėti!“[8]
Beje, būtent verstosios eilės “Čiaurika Pančasika“ (iš indų klasikos) yra erotiškai atviriausias Pavasario balsų tekstas. Čia kuriamos „mylimos gražios“ paveikslas, o aistra yra tikrasis likimas ir pasirinkimas, į šalį nustumiantis net dievus.
A. Mickevičiaus „Dainą“ Maironis ne tik verčia, bet ir jos pagrindu kuria savas variacijas. Poemos „Tarp skausmų į garbę“ ketvirtojoje giesmėje vietoj Vilijos pasirodo Dubysa, pamilusi „tolimą vyrą“, o toliau jau maironiškai plėtojama idealizuota lietuvių-sesučių charakteristika. Neištikimoji šiuosyk yra vyrija: „Lietuvės neieško kaip vilnys Dubysos / Sau meilės už girių, kalnų; / Bet širdį ir meilę atranda ne visos, / Nes bėga lietuviai nuo jų! // Kur Temza, Laba, Niagara plačioji, / Ten skursta lietuviai keliais! / Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji, / Ten žudo juos mokslais tamsiais!“[9] Prie tolimųjų vandenų suplaukia lietuviai, V. Zaborskaitės žodžiais, genami „didžiausio liaudies skurdo, žemės bado ir politinių persekiojimų“, tačiau ne mažesnę Lietuvos vargų dalį sudaro inteligentija, „nutolusi nuo liaudies, ištirpusi plačiausiuose svetimų kraštų plotuose“[10]. Maironis iškelia ir trečiąjį faktorių – studijas užsienyje. Savo veikale, pirmiausiai skirtame mokslingajai jaunuomenei, Maironis ne kartą entuziastingai šlovina mokslą, tačiau parodo ir nemaža skepsio jo atžvilgiu. Prancūzų revoliucijos ideologai jį gąsdina bedieviškumu, tačiau Maironis taip pat supranta, kad revoliucingosios demokratijos idėjos – „laisvė, lygybė, brolybė“, – pažįstamos iš knygų, ne taip greitai tampa kasdienio gyvenimo norma (pvz., Motiejui sunku įsivaizduoti, kad jo geras draugas Juozas, kilęs iš valstiečių, drįstų siekti jo sesers bajoraitės rankos, nors „žmonės jog lygūs iš knygų tikėjo“). Dėl Maskvos ir Varšuvos universitetų užsipuolimo poemos autorius susilaukė griežtos ir vienakryptės socialdemokrato S. Matulaičio kritikos. Maironis teisinasi publicistikoje[11], tačiau naujajame poemos „Tarp skausmų į garbę“ variante „Jaunoji Lietuva“ lietuvių gyvenimo už tėvynės ribų geografija Dubysos epizode jau nebenurodoma. Tautosakiškai emocinga „pražuvėlių“ apgailėjimo tąsa kuriama pagal karinę lietuvių liaudies poeziją stilizuotame dainiškajame intarpe „Trys sesutės grėbia šieną“[12]. Jį gieda pagrindinio poemos herojaus sesuo Ona, liūdinti brolio, ketinančio studijuoti ne seminarijoje, o universitete: „Ant galo atsakė: Mus Juozas apleis! / Vargiai jį matysme kada! / Nenori mat eiti jis Dievo keliais, /Nes traukia jį duona kita. // (…) Žinau, jogei brolis suklydo skaudžiai, / O visgi jo gailu slapčia!“ (2, 376). Juozas vaizduojamas kaip jaučiantis pašaukimą kunigystei, tačiau per meilę Marinei jis pereina abejonių klystkelius, kol galutinai sutvirtėja ir apsisprendžia ne asmeninei laimei, o dvasininko keliui, kartu – ir nacionalinio išsivadavimo kovai. Į Onos lūpas įdedama daina artima Pavasario balsų dainai „Už Raseinių, ant Dubysos“. Tačiau poemos kontekstas be apibendrinto tėvynės vargų išdainavimo dainai „Trys sesutės grėbia šieną“ suteikia siužetiškai pagrįstų reikšmių: sesuo į užsienius studijuoti vykstantį brolį aprauda lyg kareivį: „Turi brolį tik tą vieną, / Ir tas vienas joms išjoja. // Ir išjoja į tą šalį, / Kur tėvų tėvai nebuvo; / Retas ten ištverti gali, /Daug jaunųjų ten pražuvo“(2, 45)[13]. Iš tiesų Juozo likimas pakrypsta kaip daugelio tautiečių – jis ištremiamas. Tačiau, dar neseniai būgštavusi, sesuo ima sekti brolio pėdomis – persiima tautinio pakilimo ūpu, ir vieną sykį Juozo draugas Motiejus priblokštas Oną Vilaitytę išvysta naujai:
Nutilo. Ir Vaičius dabar jau suprato,Jog Juozo sesuo tai tikra!Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato!Ir kaip dar lietuvė karšta!..(2, 410) Vėliau už Motiejaus ištekėjusi Ona ne tik dainuoja prie lopšio lietuviškas dainas, atmindama Dubysos pakalnes ir mergautines dienas, bet ir toliau stebina savo deklamaciniais sugebėjimais – jai artimi brolio pamėgti Donelaitis, Baranauskas ar Šileris. Į žemės laukų darbus paniręs Marinės brolis Motiejus ir jo žmona, geriausio draugo sesuo, ženklina naująją, ateinančią lietuvių kartą: luominiai skrupulai netenka savo vaidmens (lygybė! brolybė!), dėl šalies gerovės nebūtina aukoti asmeninio gyvenimo (taikus darbas savo ūkyje), šalia liaudiškos tradicijos jau nuvokiamas ir europinio lobyno turtingumas, elgesį lemia nebe saistanti tėvų valia, o individualus apsisprendimas (Motiejus nenori meluoti sau – meta kunigystę).
Nepaisant – šiandienos akimis žiūrint – sykiais vargano poemos estetinio veido, pernelyg schematinėmis vėžėmis traukiamo veiksmo (nors gal kaip tik dėl to), „Tarp skausmų į garbę“ turėjo stiprų idėjinį pagrindą. Toks ar panašus kūrinys buvo būtinas – ir buvo – kaip išsilaisvinančio tautos gyvenimo gairių kūrimas. „Tarp skausmų į garbę“ išsiskiria vyriškų ir moteriškų personažų simetriškumu. Ar tik nebus Marinė pirmas emancipuotos moters škicas lietuvių literatūroje? Ji padaro stulbinančią muzikinę karjerą, taip suderindama savo meninius potroškius ir tarnavimą didesnei tėvynės garbei, pasitenkindama tuo, jog teko mylėti „didį vyrą“, ir daugiau asmeninės laimės neieškodama. Savo užmojais ir rezultatais, dvasios didybe ir tvirtumu Juozas ir Marinė nenusileidžia vienas kitam ir sudaro išties lygiavertišką porą. Ona yra tiesioginė savo brolio Juozo auklėtinė, besilygiuojanti į jį, o po jo žūties tęsianti pradėtąją vagą, nebeišsitenkančią Dubysos pakrančių gamtiškajame peizaže.
Tačiau vėlesnėje „Jaunojoje Lietuvoje“ moteriškų personažų galia sumenkusi: lieka svarbus Juozo, kaip savo sesers Onos mokytojo, vaidmuo (pirmosios giesmės VII dalis), tačiau pačios Onos saviraiškai nebeskiriama tiek dėmesio. Juozas stengiasi išsižadėti savo jausmų Jadvygai (buvusiai Marinei) iš dalies dėl jos tėvo, neleidžiančio peržengti luominių barjerų, bet argumentuoja ir taip: „Silpnos moteriškės akies spinduliai… / Svajonės tuščios svetimi sopuliai…“(2, 41). Pačios Jadvygos ištarmės jos ir Juozo dramoje nebeišgirstame.
Kitas būdas išsiginti savo jausmų moteriai – neįvardinti jų kaip meilės. Juozas, klūpodamas bažnyčioje – ne tiek melsdamasis, kiek mąstydamas apie Jadvygą ir matydamas ją nuliūdusią, – teleidžia sau priskirti žmogiškąjį supratimą ir krikščioniškąjį gailestį, nejučiomis pasiduodamas slopinamam savajam skausmui, tik įrašytam kitame – moters veide:
Vienintelis jausmas nūn paėmė viršų:Ar buvo tai meilė? Gal ne!Gal buvo tik broliškas gailesčio jausmas,Kuriam mylimosios daugiau sopa skausmas,Kaip savo paslėptas dugne!(2, 34–35) Ir Pavasario balsuose Maironis kalba apie brangias moteris, pasitelkdamas brolio-sesers bendravimo modelį kaip vyro ir moters dvasinio artimumo ir bendrumo išraišką. Ir kaip tarpusavio santykius, pasibaigiančius kulminaciniu „sudieu“. Regis, Maironiui šios krikščioniškosios, kitais atvejais – tautosakinės, apibrėžtys esti ir priebėga, sykiais gal net paties suvokta. Kazys Bradūnas savo turimuose Maironio rankraščiuose atkreipia dėmesį į tai, kad eilėraštis, skiriamas Jadvygai Stanelytei, prasideda „Tu nežinai, graži Jagute!“, o ne, kaip spausdinama raštuose, „daugiau bendrine, kone tautosakine gaida“ „graži sesute!“[14]. „Sesutės“ „tautosakiškumas“ matyti 1920 m. Pavasario balsų leidime įdėtoje nuotraukoje: trys merginos, kurių viduryje – J. Stanelytė, apsirėdžiusios tautiniais rūbais. Tačiau eilėraštyje svarbesnė yra krikščioniškoji paradigma. Nuo pirmosios strofos pabrėžiamas „sesutės“ pamaldumas – ji myli angelą sargą, bučiuoja kryželį, nors tai tėra vėlesnės, erotinės, patirties antitezė. Paradoksali antroji strofa – čia iš religinės leksikos ateinantis žodis kaip tik pažymi tai, kas sudrumsčia švelnų ir saugų tradicinį maldingumą: „Aš nežinau, ar ko gailėjos / Ramiai tebmieganti širdis, / Kada neliūdo, neilgėjos / Vienuolė tavo paslaptis“[15] (kursyvas mano – A. A.). Į tikrąją egzistencinę vienuolystę atveda „kita saulutė“ – kitos, ne motinos ar dangaus, akys – ir „sesutė“ dabar ne linksmąsias daineles (liaudiškas?) dainuoja, o užimta sunkiomis mintimis, kurios vis dėlto atveria platų horizontą: „O mintys sunkios begalinės / Iš erdvių slenka paslapčių“. Naujoji patirtis pakeičia ir regimąjį „sesutės“ veidą: veido baltis įgauna marmuro taurumo (plg. „baltveidės oi verks, nes mylėjo“, nors natūralų „kaimišką“ grožį Maironis gali ir priešpriešinti „baltosioms ponioms“). Lyrinis „aš“ lieka ištikimas savajam vienuolystės keliui, atsiskirdamas nuo jam giminiškos sielos. Paskutiniosios strofos antrąją eilutę baigiant ne kabliataškiu, o dvitaškiu (1913, 1920 m. Pavasario balsai), kaip tik „ji“ pasirodo kaip likimo lėmėja, kreipianti kitu keliu:
Širdis man verkia: tavo sieląAš vien suprasti begaliu:Man skirta eiti, mano miela,Kitu gyvenimo keliu.(1, 264) Lyrinis „aš“, suvokdamas, jog išsiskyrimo skausmo suvis nepavyks „užspausti“, ne tik „jai“, bet ir sau pasako: „Tik valandoj karčioj paklausi, / Kodėl, Dievuliau, taip sunku?“(1, 76). Pagal eilėraščio logiką „jis“ ir „ji“ per bendrą patirtį lieka seserimi ir broliu Kristuje.
Beje, ir „Jaunojoje Lietuvoje“ Jadvygos jausmai, regimi Juozo akimis, nusakomi pusiau religine, pusiau romansine frazeologija: „Jadvyga čionai! Ko nuliūdus jinai? / Nejau, angelėli, ir tu pažinai / Skaudžiausią širdies kalaviją?“(2, 34).
Tautosakiškos tonacijos Maironio eilės – kūriniai, virtę liaudies dainomis – neretai turi įtrūkių, psichologinių nenuoseklumų. Kaip ir pačios liaudies dainos, kuriose kartais sinonimiškai kaitaliojasi bernelių ir brolelių ar mergelių ir seselių įvardijimai[16].
Štai Maironio „Eina garsas“, virtęs liaudies daina, kurios užregistruota net 116 variantų[17]. Tekstas skyla į dvi dalis: pirmose dviejose strofose į sesutę kreipiasi lyrinis „aš“, matyt, brolelis, o likusiose – ne sesė rauda negrįžtančio brolio, kaip galėtume laukti iš nusakytos situacijos, bet „ji“ (sesutė? mergelė? mylimoji? draugė?) verkia mylimojo bernužėlio. Rodos, moteriškasis poeto balsas atviresnis: mergelė kreipiasi į mylimąjį bernužėlį, o vyriškasis „aš“ renkasi pokalbį su sesute, neišsiduodamas, su kokia sesele kalbasi – iš savo namų ar toliau. Pirmojoje dalyje – įprastinė seserų, išlydinčių savo brolius į karą, situacija, o antrojoje – merginų, netenkančių savo mylimųjų, realybė. Taip viename kūrinyje charakterizuojamos dvi – sesers ir nuotakos – socialinės rolės, kurių skausmingasis krūvis vienu metu gali tekti tai pačiai merginai: netekti ir kraujo, ir išsirinktojo „brolelio“. Istoriškai kintantis brolių, seserų, vėliau mergelių, bernelių santykių akcentavimas karinėse-istorinėse dainose[18] net stilistiškai matyti šiame viename Maironio eilėraštyje-dainoje. Archajiškesnį sluoksnį keičia romansinis meilės kančios išdainavimas: „Man gi ašaros tik rieda / Ir kapai vaidinas!“ (1, 114) Naujoviškumo įspūdį sustiprina mergelės apsuptis: tai draugės, o ne sesutės, linksmai giedančios ir besidabinančios šilkais.
Vertas dėmesio ir Maironio „Dainos“ („Už Raseinių ant Dubysos“) tekstas, taip pat virtęs liaudies daina – užrašyti 52 variantai[19]. Iš esmės redaguotas vienas eilėraščio žodis. Pirmajame 1895 m. leidime: „Kaip nedžiūtų, kad nežūtų / Tiek jaunų brolelių, / Kad be laiko tiek nebūtų / Be vilties našlelių!“[20] (kursyvas – A. A.) Vėlesnėse redakcijose „brolelis“ pakeičiamas „berneliu“. Matyt, brolelis našlių, t. y. vedusiųjų, kontekste Maironiui pasirodo jau ne itin derantis, nors eilėraščio kontekste broliai (kaip ir liaudies karinėse-istorinėse dainose) pirmiausia žymi ne kraujo giminystę ir ne ikivedybinį statusą, o karžygiškos dvasios bendrumą ir tautinį solidarumą. Šią, rodos, nežymią „Už Raseinių ant Dubysos“ redakciją galima laikyti modernėjančios tautos ir jos poeto sąmonės paliudijimu: silpsta archajiškojo bendruomeniškumo ženklai.
Eilėraštyje „Įsitikėjimas į savo galią“ sesutės, nors ir atstovauja bendruomenei, daugiau yra susijusios su egotistiniais poeto troškimais. Individualistinė romantinė vaizduotė regi kančios ir jaunos mirties grožį. Tačiau ši vaizduotė yra tramdoma, praeitin krypstantis žvilgsnis gręžiamas į dabartį (entuziastingas raginimas į darbą) ir ateitį („mano – užkylančiai metai!“).
Negaila vaidentuvės, norais plačios,Man gyrusios smertį saldžiai:Netrokštu ant savo duobės užkastos,Kad verktų sesutės graudžiai.[21] Vietoj saldžių jaunystės svajonių ir „sesučių“ randamas kitas estetinis ir etinis idealas: „Pavargti už sentėvių žemę – gražu!.. / Aukščiausį turėt už valdovą!“
Maironio poezijoje tėvynė regima „iš arti“ – tarsi asmuo, mylima moteris. Tačiau moterų galia švelninama: sesutės – ne vilioklės. Šios daugiau nei broliškų jausmų įkvėpėjos ženklinamos epitetais ar antraisiais „vardais“ („graži sesutė“, „draugės-sesutės“). Taip jos išskiriamos iš liaudiškųjų seserų – Lietuvos paveikslo gyvųjų personažių.
Pavasario balsų „sesutės“ – Maironio pamėgtasis poetizmas, svarbus jo poetinei programai, nors kartais jau vargiai joje beišsitenkantis. Šį dvilypumą bene geriausiai bus pajutę neoromantikai – J. Aisčio poezijoje „sesutei“ skiriamas švelnios ar skaudžios ironijos šypsnys.
Tautosakiškai įprastas bernelio ir brolelio susipynimas, komplikuotas ir Maironio lyrikoje, S. Nėries karo metų eilėraštyje „Tavęs aš laukiau“ tampa meninio sprendimo ašimi. Pirmosiose strofose – tautosakiškai stilizuojama informacija apie brolužėlį – kareivį, jo laišką. Paskutinėje strofoje: „Tavęs aš laukiau, savo bernelio“. Eilėraščio centre, trečioje strofoje, įterptas kreipinys į skaitytoją – to laiško, kurispoetės rašomas savajai bendruomenei. Jis ir motyvuoja mergelės bernelio kaip brolio ilgėjimąsi. Kaip ir seniausiose karinėse–istorinėse dainose ar sutartinėse jaučiamas rūpestis ne tik dėl savo artimųjų, bet ir savos šalies likimo.
Į vieną sutelkus Lietuvos kaip moters, o moters kaip sesers, vaizdinius, neoromantinėje poezijoje gimsta Lietuvos-sesers metafora. J. Aistis, „Milfordo gatvės elegijose“ aptardamas savo bičiulio A. Miškinio poeziją, keliskart grįžta prie įstrigusio „mūsų gyvenimo pasakos“ posmo, skirto Lietuvai iš poemos „Žalio beržo stiliuje“:
Tave papuošt žadėjom,Kaip savo tikrą seserį.Esi pačioj jaunystėjIr pačiame pavasary.[22] Lietuvos, kaip sesers, idėja žymi jau kitą lietuvių nacionalinio judėjimo etapą. Etninės brolystės ir seserystės – tautiečių sambūvio – vizija iškyla kaip atsvara biurokratėjančiai valstybei, miesto emancipacijai ir depersonalizacijai. Taip tautinis idealas tampa romantiniu antimodernistiniu maištu, siekiančiu patenkinti emocinės bendrystės ir bendrųjų namų poreikį[23]. Lietuvių neoromantikų poezija rodo, kad, nors ir modifikuotas, tautinis idealas, kurio vienas iš svarbiausiųjų autorių yra Maironis, tebebuvo aktualus. Tiek tautinės, tiek erotinės, o ypač sinkretinės problematikos poezijoje neoromantikai galėjo remtis ne tik tautosakine, bet ir Maironio puoselėta ar net sukurta tradicija.