Taurios ir tragiškos meilės paveikslas Viduramžių literatūroje

Turinys:

1. Įvadas
2. Taurios ir tragiškos meilės paveikslas Viduramžių literatūroje. Romanas “Tristanas ir Izolda” viduramžių literatūros kūrinys
3. Išvados
4. Naudota literatūra

Įvadas

Kiekviena tauta turi savo sukauptą literatūrinį kanoną. Ar nestebina tai, kad kiekviename kūrinyje yra savotiškai paliečiama meilės tema? Dažnas poetas, rašytojas savo jausmus “išlieja” rašydamas. Net ir kare meilė valdo žmonių protus bei sielas. Iš tiesų paslėpti ar nepaslėpti jausmai, jie dažniausiai geriausiai pastebimi kūryboje.
Tereikia tik pažvelgti į istorijos aušrą, kurioje buvo pradėtos vertinti dvasinės vertybės, kuomet į pasaulį žvelgiama realiau nei antikos kūrėjai, bet vis dar neatsisakoma faantazijos detalių. Čia iškyla riteriai, Širdies Damos kultas. Viduramžių literatūra labai turtinga ir įvairi meilės tema. Daug kilnių meilės apraiškų, gilių jausmų, neapsakomų išgyvenimų galima atrasti viduramžių romanuose.
Taurios ir tragiškos meilės paveikslas vaizduojamas Žosefo Bedjė romane “Tristanas ir Izolda”. Ši viduramžiais paplitusi keltų legenda yra perpinta stiprių ir permainingų meilės jausmų. Tai riterinis romanas, kuriame išryškėja kitoks riterio idealas. Toks riteris turėjo mokėti ne tik gerai kautis, bet ir šokti, dainuoti, groti kokiu nors instrumentu, būti mandagus, išauklėtas, privalėjo itin grražiai elgtis su damomis. Čia puikiai aprašytas Tristano paveikslas. Jis stiprus, narsus, nebijo pavojų, jis moka dainuoti ir groti, bet jis nėra idealus, tipiškas kurtuazinis riteris. Taip pat daug dėmesio skiriama Izoldos asmeniniam tragizmui.
Jam būdingas antikinis palikimas – tikėjimas gamtos jėgomis, an

ntgamtiškos detalės, tai, kas pasakiška, nebūdinga krikščionybei. Iš antikos literatūros pasiskolinta ir meilės tema.
Romane aprašomos viduramžių žmogaus vertybės, jo padėtis hierarchinėje visuomenėje, žmonių tarpusavio santykiai, prekyba, plaukiojant jūroje, statomos tvirtos bei kartu didingos pilys, susidūrimai ir kovos dėl gyvenamosios vietos, vienų tautų naikinimas ir pergalingas kitų tautų iškilimas. Viduramžių pasaulėjautoje bei filosofijoje Dievas yra visko pradžia ir viso, kas gyva, priežastis. Tik jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš kurio turi visi mokytis ir juo pasikliauti. Pasaulis laikomas Dievo sukurtu kūriniu. Todėl šios epochos žmogus nori suprasti pasaulį, o jo gyvenimiškuose reiškiniuose jis ieško prasmės, ieško atsakymų į klausimus.
Kitas šio romano svarbus elementas – fantastika. Šis elementas suteikia romanui pakilų toną, o nuotykiai – dinamiškumo. Svarbią vietą viduramžių literatūroje ir šiame romane užžima monologai. Juose herojus išgyvena jausmus, bando surasti atsakymus į klausimus.
Kiekvienas iš mūsų skaitome, įvairių epochų kūrinius, turinčius savitus bruožus, savo rašymo stilių, bendrus motyvus, idealus bei vertybes. Viduramžių literatūroje galima atrasti kažką bendro sau ir kartu pasimokyti.

–—
Jei kas nors lieptų nupiešti meilę? Kokias spalvas reikėtų pasirinkti? O gal tiesiog kas nors ją gali padovanoti? Ar netgi paskolinti, bent vienai dienai? Gaila, kad ji nėra pardavinėjama dabar taip išplitusiuose prekybos centruose, kaip kokie niekučiai. ar galima būt laimingam ir my

ylimam, nusipirkus paprastą pliušinį meškiuką su širdele rankose? Ar galima jaust meilę, jei kas nors tokią padovanotų? Tai mėginimas apgauti save, bet laimė tuomet puikiai pergudrauja mus. Belieka bandyti dar ir dar kartą.

Nuo senų laikų meilė valdo pasaulį. Meilė – paprasta, skaudinanti, nesuprasta o kartu be galo paslaptinga. Ne kiekvienas žmogus galėtų ją apibūdinti. Juk iš tiesų kiekvienam ji suprantama savaip, pagal savo pažinimo ir patyrimo laipsnį. Tai jausmas, kurį apsakyti yra sunku. Žodžiai čia ne visagaliai. Kiekvienas žmogus šį jausmą nešiojasi su savimi. Kiekvienas jaučia skirtingus jausmus ir kiekvienam žmogui savotiškus. Maža mergaitė irgi myli maža širdele. Juk tai prisirišimas, padėka, šiluma. daug paaiškinimų ir vardų turi Meilė. tik reik mokėt ją pajausti. Tai šiltas, geras, nuostabus jausmas. jam apibūdinti nėra žodžių. Mylėdamas jautiesi, tarsi paukštis skrajojantis padangėje, tarsi vieniša uola, ką tik atrasta, tarsi žmogus išsivadavęs iš sunkių gyvenimo šarvų.

Jau nuo senų laikų žmogus stengėsi įamžinti, užrašyti, kažkaip užfiksuoti savo patirtį ir perteikti ją ateinančioms kartoms. Vienas mėgstamiausių ir kartu reikšmingiausių žmogiškosios patirties perdavimo būdų – menas. Menas padeda atskleisti savęs ir pasaulio suvokimą, jo santykį tam tikru būdu sutvarkytais vaizdais, garsais, formomis. Stengiamasi ypatinga meno galia perteikti estetinį pasaulio patyrimą – grožį, kuris padeda suprasti emocinius jausmus, jų reikšmę ir darną. Me

enas skirstomas į daugelį rūšių, literatūrai būdingas žodžio menas. Literatūriniais žodžiais galima perteikti ir išsakyti labai sudėtingą turinį, kurį būtų sunku išreikšti, kad ir melodija ar tiesiog nupiešti. Žodžio galia stebuklinga. Išsakytas žodis gali ne tik džiuginti, bet ir kelti įvairius jausmus, dėstyti samprotavimus, aiškinti, mokyti, vertinti.
Literatūros menas nereikalauja ypatingų priemonių ar sąlygų, kaip įvairių muzikos instrumentų, parodų salių ar dirbtuvių. Jai užtenka šviesos ir knygos. O knygos autoriui, savos patirties reiškėjui, tereikia tik plunksnos, ir popieriaus. Literatūroje kalbama ne tik apie buitinius dalykus, bet ir apie pastovias ir ilgalaikes žmogaus gyvenimo problemas, rūpesčius, leidžia skaitytojui suprasti esmines gyvenimo vertybes ir antivertybes.
Literatūra gali būti ne tik objektyvi kultūros vertybė, bet ir asmeniškų žmogaus jausmų, išgyvenimų, minčių raiškos būdas. Kiekvienam iš mūsų kartais kyla mintis, išsakyti savo jausmus, naudojant raides, jungiant jas į žodžius, o žodžius, jungiant į sakinius. O kartais tiesiog neradę žodžių, bandom juos rasti skaitydami. Tiksliai nežinoma, kaip kūrė Homeras ar Platonas, ar netgi Chretienas de Troyes. Kokius tikslus jie visi turėjo? Galbūt ir jų kūriniai gimė iš paprasto jausmų išsakymo? Ar gal jie norėjo tiesiog atverti, pažymėti tos kultūros, pasaulėžiūros savybes, aprašyti žmogaus gyvenimo problemas, rūpesčius ir kančioje gimstančią laimę ir meilę.

Kiekviena tauta turi savo sukauptą literatūrinį kanoną. Ar nestebina ta

ai, kad kiekviename kūrinyje yra savotiškai paliečiama meilės tema? Dažnas poetas, rašytojas savo širdgėlą, savo skausmą, gilius jausmus “išlieja” rašydamas. Jau ir Antikos laikais buvo kūrinių, kuriuose aprašomi meilės vyksmai, įsimylėjėlių poelgiai. “Iliadoje” Agamemnonas atėmęs Briseidę, priklausančią Achilui, sukelia audringą Achilo pyktį. Herojus atsisako eiti į mūšius, o achajų kariuomenė patiria be jo daug nesėkmių. Net ir kare meilė valdo žmonių protus bei sielas. Iš tiesų paslėpti ar nepaslėpti jausmai, jie dažniausiai geriausiai pastebimi kūryboje.

Kiekvienas iš mūsų skaitome, įvairių epochų kūrinius, turinčius savitus bruožus, savo rašymo stilių, bendrus motyvus, idealus bei vertybes. Kiekvienas žmogus skirtingai pasirenka, kokią knygą skaitys, skirtingas ir požiūris į skaitymą ir motyvacija.

Tereikia tik pažvelgti į istorijos aušrą, kurioje buvo pradėtos vertinti dvasinės vertybės, kuomet į pasaulį žvelgiama realiau nei antikos kūrėjai, bet vis dar neatsisakoma fantazijos detalių. Čia iškyla riteriai, Širdies Damos kultas. Viduramžių literatūra labai turtinga ir įvairi meilės tema. Daug kilnių meilės apraiškų, gilių jausmų, neapsakomų išgyvenimų galima atrasti viduramžių romanuose.

Pirmieji romanai aptinkami XII amžiaus viduryje anglų ir normandų kultūroje. Juose jaučiamas antikos, keltų folkloro ir Rytų pasaulio motyvai. Vienas žymiausių to laikotarpio kūrinių apie tragišką meilę yra romanai apie Tristaną ir Izoldą, parašyti keltų legendų motyvais. XII ir XIII amžiuje šių kūrinių variantų buvo parašyta įvairiomis kalbomis. Vieni šių kūrinių buvo parašyti eilėmis, kiti proza. Pačiais reikšmingiausiais kūriniais laikomi Berulio ir Toma sukurti romanai. “Berulio kūrinys skirtas gana paprastai publikai, vyrauja tikroviškumas, santūrus skausmingos aistros vaizdavimas. Anglijos Toma, truvenas, gyveno Alienoros Akvitaitės dvare ir rašė išsilavinusiems, rafinuotiems skaitytojams. Jam labiau rūpėjo kūrinio meninė pusė: išlaikyti dramatiškumą, siekti patetiškumo, pateikti subtilesnę psichologinę analizę. Jam pavyko pavaizduoti aistros fatališkumą, kai meilė svarbesnė už kurtuazijos idealą ir moralines vertybes.” 1
Iš šių likusių fragmentų ir kitų kūrybinių paminklų prancūzas medievistas Žosefas Bedje 1900 metais prancūzų kalba atkūrė legendą apie Tristaną ir Izoldą. Jame išsamiai aprašė šių veikėjų tragediją ir likimą. Stengėsi perteikti viduramžių pasaulėjautą, kuri atrodė tiek naivi, tiek paprasta.
Pagrindinė romano tema – viską apimanti aistringa meilė, kuri nulemia gyvenimą ir mirtį. Čia puikiai aprašytas Tristano paveikslas. Jis stiprus, narsus, nebijo pavojų, jis moka dainuoti ir groti, bet jis nėra idealus, tipiškas kurtuazinis riteris. Taip pat daug dėmesio skiriama Izoldos asmeniniam tragizmui.
Romane “Tristanas ir Izolda” pastebimas lemties ir atsitiktinumo bruožas. Atsitiktinai Tristanas patenka į savo dėdės karaliaus Marko žemes, kregždė atsitiktinai atneša dėdei Markui Izoldos Auksaplaukės plauką, atsitiktinai išgeriamas ir meilės gėrimas laive. Šis gėrimas simbolizuoja meilės jėgą ir tragizmą. Dar didesnį tragizmą lemia ir pagrindinio herojaus vardas Tristanas – pranc. triste – liūdnas.
Tikrovė pavaizduota su prieštaringumo detalėmis. Tokiame prieštaringame pasaulyje ir herojai pasielgia neteisingai, grubiai, klastingai ir kartu žiauriai. Kenčia ne tik Tristanas ir Izolda, bet ir kiti veikėjai – karalius Markas, Izolda Baltarankė. Dažnai veikėjų poelgiai atrodo paradoksalūs, o pats pasakojimas panašus į fragmentą. Veikėjas vertinamas vienpusiškai: jis arba teigiamas, arba neigiamas. Bet taip pat jis staiga gali ir pasikeisti – iš gero tapti blogu, arba iš blogo, siekiant savo tikslo, tapti geriečiu.

Viduramžiais buvo išsaugotas antikinis palikimas. Jo pagrindu buvo sukurta krikščioniškoji kultūra, todėl šalia tikėjimo Dievu dažnai esti tikėjimas gamtos stichijomis ar net pagoniškais dievais. Antikos literatūrai būdingas kovos ne tik dėl valstybės ar tarp tautų, bet ir kovojama su gyvūnais. Tristanas, norėdamas gauti Izoldos ranką Karaliui Markui, išlaisvina Airiją nuo slibino. Niekas kitas negalėjo nukauti šio slibino tik Tristanas. Tai rodo, jog Tristanas buvo labai stiprus, drąsus, be galo narsus bei pasiaukojantis riteris. Jis pažadėjo savo dėdei, siuzerenui karaliui Markui, kad suras auksinio plauko savininkę ir jis galės ją imti sau į žmonas. Antikinis motyvas – Tristanas kaunasi su Morholtu, kad išlaisvintų karalių nuo skolų; kaunasi su slibinu, dėl Marko busimos žmonos. Iš Antikos kultūros viduramžių autoriai ne tik perėmė poetikos taisykles, bet ir meilės temą. “Enėjo romanai” pasakoja tragišką Enėjo ir Didonės meilę, o “Trojos romane” įsižiebia meilė tarp Trojos karalaičio Troilio ir belaisvės graikaitės Brizeidės. Vienas populiariausių viduramžių siužetų yra pasakojimas apie Tristano ir Izoldos meilę. Tragiška Tristano ir Izoldos meilės tema, o jos siužetas, galima teigti, atkeliavęs iš Antikos laikų. Meilės jausmas žemiškas, tačiau iš anksto yra nustatytos ribos ir taisyklės, mylimoji nepasiekiama, ji priklauso kitam. Stebuklas ir nuotykis šiame romane atlieka simbolinį “išmėginimo” vaidmenį. Kuo daugiau patyręs riteris, tuo labiau jis save pažįsta ir yra kilnesnis.

Kūrinio pradžioje pasakotojas kreipiasi į skaitytoją – “gal norite, senjorai, išgirsti pasaką apie meilę ir mirtį?” kartu čia supriešina meilė ir mirtis. Tarsi sakoma, kad gyvenime nieko svarbiau nėra kaip meilė. Mirus vienam iš mylimųjų, kitas negali ištverti liūdesio, skausmo, todėl čia pat miršta ir antras. Žuvus Tristano tėvui, motina, pagimdžius sūnų ir pavadinus iš savo sielvarto ir liūdesio jį Tristanu, taip pat miršta.
Tristanas pavaizduotas kitokio riterio idealu. Jau jaunystėje “Gorvenalis išmokė jį visko, kas dera gebėti baronui. Išmokė vartoti ietį, kalaviją, skydą ir lanką, svaidyti akmeninius diskus, vienu šuoliu peršokti plačiausią griovį.” Ne tik būti fiziškai stipriu mokė Gorvenalis, bet kartu mokėt atskirti tiesą nuo melo, pagelbėti silpnesniems, ištesėti duotą žodį. Taigi, riteris turi būti ir fiziškai ir dvasiškai būt kilniu.

Būtent viduramžiais iškeliamos žmogiškosios vertybės, kurios net ir dabar egzistuoja bei yra mūsų kultūros pagrindas. Visų pirma tai riteriškos vertybės. Riteris turėjo pasižymėti ne tik kovos lauke, bet ir parodyti savyje glūdinčią riterio narsą bei vasalo ištikimybę. Kartu iš jo reikalaujama nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo, dorovinių siekių visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Taip pat privalėjo turėti ir šiltus jausmus, būti švelniu įsimylėjėliu, parodyti subtilius jausmus. Kaip visuomenės atstovas turėjo būti sąžiningas, apsiskaitęs, teisingas, sąžiningas, vengiantis melo ir klastos bei atsisakyti to, kas nepriklauso. Šias savybes bei vertybes galime pamatyti ir riterių, ir karalių elgesyje. Romano pradžioje Tristanas yra puikus riteris, bet Širdies Damos jis neturi, todėl savo jausmų ir neatskleidžia. Jis narsus, padedantis, kai kada pasiaukojantis ir narsus riteris. Švelnius jausmus jis atskleidžia tik savo artimiesiems. Tačiau Tristano vertybių sistema pasikeičia, kai, išgėręs meilės gėrimo, jis įsimyli Izoldą. Dėl meilės Izoldai Tristanas dažnai apibūdinamas kaip netipiškas riteris. Jam neberūpi žygdarbiai, neberūpi kovos ir siekiai. Jis trokšta visad būti su Izolda, globoti ją, rūpintis ja. Ir jo elgesys prieštarauja jo socialinėms taisyklėms. Jis tarnauja savo damai – Izoldai, paklūsta visiems jos norams, rodo savo meilę – net ir šuniukas, kuris jį taip pralinksmindavo, padovanoja jai, taip rodydamas savo atsidavimą. Jam pasaulis neegzistuoja, jei jame nemato savo mylimosios.

Viduramžiais žmones gabendavo įvairias prekes į kitas šalis ir parsiveždavo iš kitų. Būtent dėl prabangos prekių poreikio buvo pradėti plėsti prekybos ryšiai ne tik sausuma, bet ir jūroje. Čia pirkliai iš vienos šalies veža prekes į kitą šalį, kai kada pardavinėjami ir jauni į vergovę paimti žmonės. Šis prekybos ir plaukiojimo motyvas atskleidžiamas jau romano pradžioje, kuomet norvegų pirkliai įviliojo Tristaną į savo laivą, kad galėtų ji parduoti vergovėn. Gerai išvystyti prekybiniai santykiai pastebimi ir karaliaus Marko žemėse – “Uostan vienas po kito plaukė laivai.”

Viduramžių literatūroje akivaizdžiai susipina krikščioniškoji ir pagoniškoji kultūros. Gausėjo bažnyčių, atsirado bažnytinės raštijos, steigiami vienuolynai, dar labiau pradedama tikėti Dievu. Bet ne visos šalys norėjo pakeisti pagonybę į krikščionybę. Jiems įtikimesni atrodė pagonių dievai ir gamtos stichijos. Norvegų laivą, kuriame kartu palukė pagrobtas Tristanas, užpuola tamsa, kuri aštuonias dienas, aštuonias naktis laivą plukdo nežinoma linkme. ir tik tuomet, kai Tristaną jie paleidžia plaukti valtele, “bematant nuščiūva vėjai ir vilnys”. Taigi, už bausmę – berniuko pagrobimą – Dievai, gamtos stichijos savotiškai baudžia ir duoda suprasti pačiam savo bausmę.
Krikščioniškojo Dievo motyvas pastebimas dialoguose – “teatlygina Dievas tėvui, kuris taip tauriai tave išauklėjo”; “ – Tentageli, – sušuko Tristanas, – telaimina tave Dievas ir telaimina tavo valdovus!”; “– Telaimina dievas tavo mokytoją ir telaimina tave! Dievas myli gerus dainininkus.”
Romane dažnai paminima, jog Tristanas pavojingose ir gero nežadančiose padėtyse dažniausiai pasikliauja Dievu: “Bet jis kliovėsi dievu ir žinojo, kad niekas neišdrįs dvikovoje pakelti prieš jį ginklo. Ir gerai, kad kliovėsi dievu.” Dievas laikomas pačia teisingiausia ir viską nulemenčia būtybe – “Dievas mato širdis, ir jis vienas tėra tikras teisdarys.”
Viduramžių pasaulėjautoje bei filosofijoje Dievas yra visko pradžia ir viso, kas gyva, priežastis. Tik jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš kurio turi visi mokytis ir juo pasikliauti. Pasaulis laikomas Dievo sukurtu kūriniu. Todėl šios epochos žmogus nori suprasti pasaulį, o jo gyvenimiškuose reiškiniuose jis ieško prasmės, ieško atsakymų į klausimus. Kaip ir viduramžių žmonių gyvenime, taip ir romane, veikėjai ieško atsakymų į gyvenimiškus klausimus – “Tristanas tarė: – kaip gi aš gyvensiu? – taip, Tristanai, brangusis, tavo gyvenimas rište surištas su manuoju. O aš kaip gyvensiu?”
Viskas, kas šioje žemėje turi savo tikslą, taip pat turi savo vietą ir paskirtį bei tikslą, nes viską Kūrėjas stebi iš šalies ir vertina. Romano veikėjai sunkiose kovose, neišsprendžiamose padėtyse tarsi kreipiasi į Dievą. “Dievas yra tikras teisdarys, jis išsklaidytų suvisai senus įtarimus.” – taip kalba Tristano šmeižikai, norėdami įrodyti karaliui Markui, jog Izolda ir Tristanas slapta susitikinėja. Ir tik sumanumo pagalba Tristanas lieka neapkaltintas.
Slapta susitikusius įsimylėjėlius pasislėpęs stebi Gondojinas. Tristanas pamatęs Gondojiną paleidžia strėlę, prieš tai ištardamas: “Tenukreipia Dievas šitą strėlę, kur reikia.” Ir ši strėlė perveria išdaviko akį, jam net nespėjus surikti. Šis reiškinys tarsi parodo, koks yra tvirtas ir stiprus yra Tristano tikėjimas Dievu bei kartu atskleidžia, kokia taikli riterio ranka, kurią nukreipia dievas.
Nors krikščionybė buvo pats svarbiausias veiksnys viduramžių epochoje, vis dėlto neatsisakoma ir antikinio tikėjimo burtininkais, mažais nykštukais ar netgi gamta.

Viduramžių kultūrai būdingas bruožas – statomos tvirtos bei kartu didingos pilys, susidūrimai ir kovos dėl gyvenamosios vietos, vienų tautų naikinimas ir pergalingas kitų tautų iškilimas. Romane Tristanas ir Izolda pastebimas ir šis bruožas. Tristano tėvas Rivelanas, Lonua karalius, padeda kovoti Kornvalio karaliui Markui prieš Morganą. O pasakotojas apibūdina karaliaus Marko pilį taip – “iš visų pusių ją supo pievos ir sodai, upeliai, žuvų pilni tvenkiniai ir dirbamos žemės. <.> Pilis stūksojo ant jūros kranto, tvirta ir graži, nebijanti antpuolių nei jokių kariškų įtaisų; o didysis jos kuoras, kadaise milžinų pastatytas, buvo sukrautas iš stambių akmens luistų, dailiai nutašytų ir sudėliotų kaip šachmatų lenta iš žalsvų ir žydrų ketvirtadalių.”
Žmonių gyvenimo formų įvairovė leidžia kitaip pažvelgti į viduramžių kultūrą. Čia formuojasi galingos feodalinės valdos, statomos puikios valdovų pilys, kurios taikos periodu tapdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savo savitomis taisyklėmis ir papročiais. Žmonių gyvenimo būdas aprašomas literatūros kūriniuose. Veikėjai, kaip ir to laikotarpio žmonės, gyvena pilyse, medžioja, prekiauja, keliauja jūromis, ieško naujų geografinių vietovių. Riteriai ieško nuotykių, kovoja dėl mylimosios su pabaisomis, ištikimai tarnauja siuzerenams, tiki gamtos stichijomis ir burtų galiomis: “– Senjorai, pasitarkime su Frosinu, kuprotuoju nykštuku. Jis išmano septynis mokslus, magiją ir visus kerėjimo būdus.” Čia teigiama, jog nykštukas išmanė visus dėstomus dalykus viduramžių mokyklose: gramatiką, retoriką, aritmetiką, geometriją , astronomiją ir muziką.

Viduramžių visuomenė yra hierarchinė, žmones sieja valdymo ir pavaldumo – senjoro ir vasalo – santykiai. Ypatingą ir pagarbią vieta užima riteriai, nes šį titulą reikia užsitarnauti. Jis nėra paveldimas iš kartos į kartą ir “neperduodamas iš tėvo rankų”. Riteriais dažniausiai tampa smulkesnių bajorų sūnūs. Jie dažnai anksti išeina iš tėvų namų tarnauti į stambesnio žemvaldžio namus. Beje, kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors bendrijai, kurios narius yra sujungs bendras statusas bei lygios teisės. Tokių bendrijų viduramžių visuomenėje buvo be galo daug – riterių ordinai, pirklių gildijos, kaimo bendruomenės ir daugelis kitų.
Jog vyrauja hierarchinis skirstymas ir romane “Tristanas ir Izolda” nesunku pastebėti. Kiekvienas romano veikėjas turi savo rangą ir stengiasi elgtis pagal leistinas taisykles. Čia sutinkami maršalas Rohaltas, ponai, karalienės ir karaliai baronai, kunigaikščio Morgano vyrai, riteriai, kapeljonai, siuzerenai, senjorai, senešalai, grafai, šambelionas, vikontas, prievaizdai, kerėtojai ir burtininkai ir daugelis kt. – nuo nykštuko iki pačio aukščiausio – karaliaus.

Kritikai teigia, jog individo gyvenimas viduramžiais yra reglamentuojamas – jis turi laikytis savo bendrijos elgsenos, mąstymo ir pažiūrų. Antra vertus, bendrija ne tik riboja individo laisvę, bet ir gina jo teises. Vasalas privalo ištikimai ir sąžiningai tarnauti savo senjorui. Romane “Tristanas ir Izolda” puikiai aprašyta situacija, kuomet žemesnis pavaldinys sulaužo taisykles ir nesąžiningai elgiasi su vyresniuoju – Tristanas su savo siuzerenu ir dėde Kornvalio karaliumi Marku. Tačiau Tristanas taip elgiasi ne savo protu, tai atsitiktinumas, jog kart su Izolda išgėrė meilės gėrimo. Karalius Markas sužinojęs, jog jo sūnėnas ir pavaldinys Tristanas nusikalto ir palaiko neteisėtus santykius su Izolda Auksaplauke, nutaria paskirti jam bausmę – nužudyti Tristaną kartu su Izolda Auksaplauke.

Simbolinis pasaulio suvokimas ir alegorinė minties raiška yra pagrindinis viduramžių dvasios bruožas. Viduramžių žmogus stengiasi pasaulį suvokti, kaip Dievo sutvertą simbolinį tekstą. Kiekviena detalė slepia savo reikšmę.
Tristanui netgi keletą kartų teko keliauti valtimi, kuri kaip simbolis reiškia kelionę iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų pasaulį. Pirmąkart Airijon Tristanas patenka valtimi, neturinčia nei irklų, nei burės. Jis mirtinai sužeistas užnuodytos strėlės, su savimi turi tik arfą – šventą muzikos simbolį. Tikėta, jog juo groja angelai.
Galima pastebėti ir kitų simbolių, kurie lengviau atskleidžia turinį. Karaliui Markui “susirasti žmoną” padeda dvi kregždės. Būtent skaičius du yra pasaulį sudarančių priešingų pradų – santuokos ir pusiausvyros, gyvenimo ir mirties, blogio ir gėrio, pastovumo ir kaitos, vyriškumo ir moteriškumo, dangaus ir pragaro, mėnulio ir saulės, dienos ir nakties – atspindys. Jis simbolizuoja dvilypumą, priešpriešą, konfliktą. Karalius Markas nenori ieškoti karalaites, kad ją vestų. Jis išgyvena vidinį konfliktą bei jaučia priešpriešą išoriniam pasauliui. Kregždė laikoma meilės deivės Afroditės atributu. “Gausybė teigiamų kregždės ypatybių minima viduramžių bestiariumuose. <.> Kregždė maitinasi ne tupėdama, o skrisdama – taip ir žmogus turi ieškoti to, kas dangiška, atsitolinti nuo to, kas žemiška. Kai gresia žiema šaltis, kregždė skrenda per jūras – taip ir žmogus turi pabėgti nuo pasaulio kartėlio bei šalčio ir meilės šilumoje laukti, kad iš jo dvasios atsitolintų pagundos šaltis” 2 – štai taip aiškinamas kregždės simbolis, kuris aiškiai atskleidžia karaliaus Marko būseną. Jis tarsi nori pabėgti nuo to, ko iš jo reikalaujama, kad suprastų, ko pats trokšta. Kartu kregždės jam kaip laimės, patarimo simbolis. Jos atneša plauką, kuris, pagal liaudies tradiciją, simbolizuoja gyvybės jėgų buveinę. Ilgas plaukas nusako moters grožį. Šiame kontekste, tai išsigelbėjimo ir kartu pražūties ženklas.
Didžioji pušis, po kuria susitikdavo mylimieji vakarais, taip pat slepia savo simbolizuotą reikšmę. Pušis – tai nemirtingumo, ilgo gyvenimo ir vedybinės meilės simbolis. Pušis tarsi saugodavo mylimuosius nuo negerovių. Šaltinio – tyrumo ir vaisingumo – simbolio pagalba, Tristanas pamato pušyje tūnantį, pasislėpusį karalių Marką, todėl nukreipia kalbą, taip išsisukdamas nuo pražūties.
Kalavijas, padėtas tarp Tristano ir Izoldos jiems miegant, simbolizuoja drąsą, narsumą, o kartu ir baimę ir nelaimę, tai teisingo nuosprendžio simbolis, atskiriantis gėrį nuo blogio. Šis simbolinis ženklas padeda karaliui suprasti, kokia yra Tristano ir Izoldos meilė. Užtikusius juo miške miegančius vieną šalia kito ir tarp jų gulintį kardą, jis nesiryžta jų nužudyti.
Net ir lakštingala ir jos giesmė atskleidžia malonų ir kartu graudų, ilgesingą ir skausmingą dviejų įsimylėjėlių likimą. O Tristano dovanotas linksminantis šuniukas – stebuklingas žvangutis – atskleidžia aklos meilės ir paklusnumo simbolį. Sakoma, kad šunys taip pat įspėja apie nematomus pavojus. Mirus mylimiesiems, ant kapo išauga du erškėčiai, kurie dėl savo aštrių spyglių laikomi sunkumų, kliūčių ir kančių simboliu. Dėl nekaltai prasidėjusios meilės kenčia ne tik Tristanas ir Izolda, bet ir karalius Markas nei Izolda Baltarankė.
Viduramžiais tikėta ir skaičių magija. Kiekvienas skaičius tarsi turėjo savo koduotę. Romane “Tristanas ir Izolda” dažniausia minimi tokie skaičiai trys – tai idėja mąstymas ir dvasios sąveika, o kartu ir dualizmo sukurto konflikto pasekmė. Skaičius trys turi daugelį simbolinių reikšmių, viena jų – trys gėrybės – tikėjimas, meilė ir viltis.
“Apsiautė laivą tamsa ir ginė aštuonias dienas”. Skaičius aštuoni atspindi priešingų jėgų pusiausvyrą bei dvasinę galią. Po aštuonių dienų norvegų pirkliai supranta savo klaidą ir bando ją ištaisyti, bandant atsikratyti Tristanu.
“Palengvėle jos nešė valtį septynias dienas ir septynias naktis”. Du kartus pakartotas skaičius septyni. Tai ypatingas, šventas skaičius, išreiškiąs dievybės (3) ir žemės (4) sąjungą. Tai harmonijos tvarkos ženklas.
Būtent iš Senojo ir Naujojo testamento viduramžių rašytojai mokėsi simbolinio mąstymo. Viduramžių žmogui alegorija tampa priemone, kaip suprantamai paaiškinti pasaulį. Alegorija tarsi slepia savyje didaktinį pradą, kuris kyla iš žmogaus polinkio mąstyti apie supantį pasaulį, bei įvertinti.
Pastebima, kad skaičių pagalba romane tiksliai nurodomas laikas (“praslinkus keturiasdešimt dienų”; “jos nešė valtį septynias dienas ir septynias naktis”), kiek kartų kažkas vyko arba netgi kiekis tam tikrų gyvūnų (dvi kregždės) ar daiktų (du grabai).

Antikos literatūrai buvo būdinga naudoti ilgus palyginimus. Šios bruožo neatsisakoma ir viduramžiais, bet viduramžių literatūroje palyginimai ne tokie išplėtoti. Viduramžiais teologai pastebėjo analogiją tarp žmogaus ir pasaulio. Kiekviena žmogaus detalė turi kažkokį atspindį, kažkokią dalelę gamtoje. Todėl daugelis kūno dalių, žmogaus veiksmų ar daiktų palyginimai susiję su gamta. Skaitant romaną, galima atrasti labai daug palyginimų: “vienas šonas raudonas it pumpuras, kitas geltonas it šafranas, papilvė mėlyna it žydrasai akmuo”; “nei kregždė, nei sakalas neskrieja taip greit”; plaukai šviesūs it saulės spinduliai”; strėlės pylėsi ant jų it pavasario lietus”; “kita mergina, baltesnė už vasario sniegą, raudonesnė už rožę; giedros jos akys spindi kaip žvaigždės šaltinyje”.
Išoriniai įvykiai atskleidžia herojų jausmus ir nuotaikas. Lyriškumo suteikia pasakotojo komentarai, reagavimas į vaizduojamus reiškinius. Jis giliai kartu su Tristanu ir Izolda išgyvena jų kančias bei laimę, kartu liūdi, kartu džiaugiasi. Pastebima, kad ši tragiška, bet tauri meilės istorija pateikiama buitiniame fone – karaliaus rūmai, sodas, netoli ošia jjūra.

Viduramžių autoriai visai nesirūpino, koks jo kuriamo šaltinio santykis su tikrove. Čia dar tikima fantastiškiausiais dalykais, nejaučiama riba tarp realybės ir vizijų. Stebuklų sritis yra tiek pat svarbi kaip ir realybė. Sunku patikėti tokiu atsitiktinumu, jog bus rasta ta mergina-karalaitė, kurios plauką atnešė dvi kregždės. Nerealus, o fantastiškas atrodo ir slibinas, su kuriuo kaunasi Tristanas. Pagrindinis akcentas, dėl kurio romano veiksmas įgyja didesnę įtampą yra meilės gėrimas. Tai dar viena fantazijos ir išmonės detalė, tiksliau priežastis, dėl kurios vėliau veiksmas sklandžiai plėtojasi ir kelia įtampą. Romane galima pastebėti pasaulio dualistinį suvokimą, kuris buvo būdingas viduramžiais. Čia vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, tarp gyvenimo ir mirties. Viduramžių herojui tarsi keliauja iš baimės į palaimą, iš nuodėmės į malonę. Ir tik meilė yra toji jėga, kuri taip tvirtai laiko įsikibus į mūsų sielą.

Jei šiandien būtų galima nupiešti jūrą. ar tai būtų meilė? Ne. tačiau meilė turi atrodyti kaip jūra. Gili, plati ir begalinė. kuri negalėtų pabėgti ar pasislėpti.

1. Joseph Bedier, Romanas apie Tristaną ir Izoldą, Baltos lankos, 1996, 126 psl.
2. Hans Biedermann, Naujasis simbolių žodynas, Mintis, 2002, 209psl.

Išvados

Romano “Tristanas ir Izolda” tema – visa apimanti meilė, nebijanti pavojų, kovojanti, persipynusi fatališka aistra, kuri nulemia gyvenimą ir mirtį.
Čia galima atrasti keletą bendrų bruožų: mitinį, susijusį su senosiomis keltų legendomis (Tristanas kaunasi su Morholtu, vėliau su drakonu); stebuklinį-fantastišką (nepaprastas laivelis, stebuklingas meilės gėrimas); krikščionišką (Izoldos priesaika ir išbandymas įkaitinta geležimi); kurtuazinį (Tristanas – idealus riteris; auksinis Izoldos plaukas – trubadūrų toli gyvenančios mylimosios bruožas).
Romanas savo pasakojimo pobūdžiu primena novelę – Tristano klasta, persirenginėjimai.
Čia kartu vaizduojama to laikotarpio realybė – XII amžiaus pabaigos feodalų gyvenimo aplinkos vaizdai: visuomenės papročiai ir institucijos, žirgai, ginklai, medžioklė, miestai, pilys, laivyba, kostiumai, medicina, muzikos instrumentai ir kt. Tikrovė pavaizduota su prieštaringumo detalėmis. Veikėjas vertinamas vienpusiškai.
Aprašomos viduramžių riteriškos vertybės.
Pavaizduoti žmonių buitiniai santykiai, jų darbas luominėje visuomenėje, prekybos ryšiai ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Žmones sieja valdymo ir pavaldumo – senjoro ir vasalo – santykiai.
Akivaizdžiai susipynusi krikščioniškoji ir pagoniškoji kultūros.
Dievas yra visko pradžia ir viso, kas gyva, priežastis. Tik jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš kurio turi visi mokytis ir juo pasikliauti. Pasaulis laikomas Dievo sukurtu kūriniu.
Viskas, kas šioje žemėje turi savo tikslą, taip pat turi savo vietą ir paskirtį bei tikslą, nes viską Kūrėjas stebi iš šalies ir vertina.
Statomos tvirtos bei kartu didingos pilys, susidūrimai ir kovos dėl gyvenamosios vietos, vienų tautų naikinimas ir pergalingas kitų tautų iškilimas.
Simbolinis pasaulio suvokimas ir alegorinė minties raiška yra pagrindinis viduramžių dvasios bruožas.
Viduramžių autoriai nesirūpino, koks jo kuriamo šaltinio santykis su tikrove.
Kitas romano svarbus elementas, būdingas viduramžiams – fantastika. Šis elementas suteikia romanui pakilų toną, o nuotykiai – dinamiškumo. Svarbią vietą viduramžių literatūroje ir šiame romane užima monologai. Juose herojus išgyvena jausmus, bando surasti atsakymus į klausimus.
Visus šiuos bruožus, savybes galima atrasti romane “Tristanas ir Izolda”, todėl galima teigti, jog šiš kūrinys yra viduramžių literatūros.

Naudota literatūra:

1. Aleksejevas M., Žirmunskis V., Moskilkis S., Smirnovas A., Užsienio literatūros istorija, Vilnius, 1972;
2. Bédier J., Romanas apie Tristaną ir Izoldą, Baltos lankos, Vilnius, 1996;
3. Biedermann H., Naujasis simbolių žodynas, Mintis, Vilnius, 2002;
4. Dailidienė V., Viduramžių literatūra, Baltos lankos, Vilnius, 2000;
5. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G., Literatūra, XI-XII klasei, Šviesa, Kaunas, 2003;
6. Lapinskienė L. Simbolinių reikšmių žodynas, Leidykla “Magilė”, 2002;
7. De Libera A. Viduramžių mąstymas, Logos, Vilnius, 2001
8. Talvet J., Visuotinės literatūros istorija, Alma Litera, Vilnius, 1998;
9. Viduramžių riterių romanai, Vilnius, 1980;
10. Žukas S., Literatūros teorija ir kūrinių interpretacijos, Baltos lankos, Vilnius, 2000.

Leave a Comment