T.Venclovos eilėraščio [Už pusmylio, kur kertas autostrados] analizė ir interpretacija.
T.Venclova – vienas žymiausių išeivijos kūrėju, kurio kūryboje puikiai dera modernizmas ir klasika. Kaip pats kūrėjas sakė: klasikinė forma yra pasipriešinimas šių dienų gyvenimo chaosui. Poeto eilėraščiai yra logiški, apmąstyti, juose dažnai randamos sąsajos su kitų autorių kūryba, kultūros ženklai. Šie bruožai pastebimi ir eilėraštyje [Už pusmylio, kur kertas autostrados].
Eilėraštis parašytas klasikine forma: keturi strofos po keturias eilutes. Rimas eilėraštyje – kryžminis ( abab ). Eilėraščio pagrindinė tema – išeivijoje atsidūrusio žmogaus jausena. Pirmoji eilėraščio strofa yppač dinamiška. Inamiškuma žymi šie įvaizdžiai: „autostrados“, „krūpsi ledas“. Dinamiškumas pirmojoje strofoje pabrėžia besikeičiančio pasaulio vaizdą. Šis pasaulis – tai naujas lyrinio subjekto gyvenimo etapas. Pirmojoje strofoje lyrinis subjektas neminimas. Vaizdas tarsi stebimas iš šalies. Labai svarbus pirmosios strofos laikas – pavasaris. Pavasaris taip pat teikia dinamiškumo: jis simbolizuota gyvibiškuma, vitališkuma. Pavasario įvaidį ypač pažymi personifikacija: „krūpsi ledas“.
Antrojoje strofoje tęsiama pirmosios strofos mintis. Pirmojoje strofoje kažkokio gyvenimo pradžia nėra tiesiogiai įvardinta, apie ją galima spręsti tik iš įvaizdžių, o antrojoje toji pradžia tiiesiogiai pasakoma: „Kol kas pradžia, kol kas ne pats kartumas“. Tačiau antrosios strofos įvaizdžiai yra priešpriešos pirmosios įvaizdžiams: Pirmojoje strofoje vaizdas yra ryškus, antrojoje – miglotas. Taip pat svarbus Dievo įvaizdis: „I netgi Dievas, apsimetęs dūmais,/Išsisklaidys“. Šis įvaizdis simbolizuoja gyvenimo ir ve
Iš trečiosios strofos suprantame, kad svarstoma žmogaus išeivio situacija. Visi išgyvenimai svarbūs ne tik lyriniam subjektui, bet yra bendražmogiški. Lyrinis subjektas kreipiasi tarsi į tokio pačio likimo žmonų. Į išeivį žvelgiama filosofiškai, šią mintį pagrindžia tai, kad trečiojoje strofoje keičiasi laikas – žiema. Žiema yra opozicija pavasariui ir ji simbolizuoja sąstingį, šiuo atveju tai tėvynėje likęs sąstingis. Trečiojoje strofoje esti ir netradicinė situacijos samprata: „Didžiuokis tuo, kad netekai namų.“ Į šią situaciją žvelgiama ironiškai. Žmogus vadinamas bėgliu, taip yra įvertinamas jo išėjimas iš gimtinės, jis yra nuvertinamas. Trečiosios strofos pabaigoje ypač ryškus kelionės motyvas. Šį motyvą atspindi ne vienas įvaizdis: valtis, tamsa, druskos giedrumas.
Eilėraščio pabaigoje reikšmingas Itakės motyvas. Taai sąsaja su Homero poema „Odisėja“. Itakė – Odisėjo gimtinė, į kurią jis grįžo įveikęs visus gyvenimo sunkumus. Šiame eilėraštyje Itakė simbolizuoja lyrinio subjekto gimtinę. Gimtinė regima tarsi prisiminimas, jos vaizdas tarsi grimzta į užmarštį: „Itakės kauburius apgaubia miegas“. Paskutinėse eilėraščio eilutėse pabrėžiamas visa ko laikimumas ir tai, jog lyrinio subjekto gyvenimo etapas, kuris susijęs su gimtine, yra baigtas: „Ir kūdikiai neatmena skriaudos“, „Ir bus tiktai mirtis“, „ir nieko niekados“.
Manau, šis eilėraštis yra susijęs su paties autoriaus gyvenimu. Jis pats emigravęs į Vakarus turėjo ja