T.Venclova “Už pusmylio, kur kertas autostrados” analizė

T.Venclovos eilėraščio [Už pusmylio, kur kertas autostrados] analizė ir interpretacija.

T.Venclova – vienas žymiausių išeivijos kūrėju, kurio kūryboje puikiai dera modernizmas ir klasika. Kaip pats kūrėjas sakė: klasikinė forma yra pasipriešinimas šių dienų gyvenimo chaosui. Poeto eilėraščiai yra logiški, apmąstyti, juose dažnai randamos sąsajos su kitų autorių kūryba, kultūros ženklai. Šie bruožai pastebimi ir eilėraštyje [Už pusmylio, kur kertas autostrados].
Eilėraštis parašytas klasikine forma: keturi strofos po keturias eilutes. Rimas eilėraštyje – kryžminis ( abab ). Eilėraščio pagrindinė tema – išeivijoje atsidūrusio žmogaus jausena. Pirmoji eilėraščio strofa yppač dinamiška. Inamiškuma žymi šie įvaizdžiai: „autostrados“, „krūpsi ledas“. Dinamiškumas pirmojoje strofoje pabrėžia besikeičiančio pasaulio vaizdą. Šis pasaulis – tai naujas lyrinio subjekto gyvenimo etapas. Pirmojoje strofoje lyrinis subjektas neminimas. Vaizdas tarsi stebimas iš šalies. Labai svarbus pirmosios strofos laikas – pavasaris. Pavasaris taip pat teikia dinamiškumo: jis simbolizuota gyvibiškuma, vitališkuma. Pavasario įvaidį ypač pažymi personifikacija: „krūpsi ledas“.
Antrojoje strofoje tęsiama pirmosios strofos mintis. Pirmojoje strofoje kažkokio gyvenimo pradžia nėra tiesiogiai įvardinta, apie ją galima spręsti tik iš įvaizdžių, o antrojoje toji pradžia tiiesiogiai pasakoma: „Kol kas pradžia, kol kas ne pats kartumas“. Tačiau antrosios strofos įvaizdžiai yra priešpriešos pirmosios įvaizdžiams: Pirmojoje strofoje vaizdas yra ryškus, antrojoje – miglotas. Taip pat svarbus Dievo įvaizdis: „I netgi Dievas, apsimetęs dūmais,/Išsisklaidys“. Šis įvaizdis simbolizuoja gyvenimo ir ve

ertybių kaitą, jų laikinumą. Antrojoje strofoje įtaigumo siekiama meninėmis raiškos priemonėmis. Vartojamas epitetas „skaidrioj migloj“, įasmininimas „suakmenės krantai“.
Iš trečiosios strofos suprantame, kad svarstoma žmogaus išeivio situacija. Visi išgyvenimai svarbūs ne tik lyriniam subjektui, bet yra bendražmogiški. Lyrinis subjektas kreipiasi tarsi į tokio pačio likimo žmonų. Į išeivį žvelgiama filosofiškai, šią mintį pagrindžia tai, kad trečiojoje strofoje keičiasi laikas – žiema. Žiema yra opozicija pavasariui ir ji simbolizuoja sąstingį, šiuo atveju tai tėvynėje likęs sąstingis. Trečiojoje strofoje esti ir netradicinė situacijos samprata: „Didžiuokis tuo, kad netekai namų.“ Į šią situaciją žvelgiama ironiškai. Žmogus vadinamas bėgliu, taip yra įvertinamas jo išėjimas iš gimtinės, jis yra nuvertinamas. Trečiosios strofos pabaigoje ypač ryškus kelionės motyvas. Šį motyvą atspindi ne vienas įvaizdis: valtis, tamsa, druskos giedrumas.
Eilėraščio pabaigoje reikšmingas Itakės motyvas. Taai sąsaja su Homero poema „Odisėja“. Itakė – Odisėjo gimtinė, į kurią jis grįžo įveikęs visus gyvenimo sunkumus. Šiame eilėraštyje Itakė simbolizuoja lyrinio subjekto gimtinę. Gimtinė regima tarsi prisiminimas, jos vaizdas tarsi grimzta į užmarštį: „Itakės kauburius apgaubia miegas“. Paskutinėse eilėraščio eilutėse pabrėžiamas visa ko laikimumas ir tai, jog lyrinio subjekto gyvenimo etapas, kuris susijęs su gimtine, yra baigtas: „Ir kūdikiai neatmena skriaudos“, „Ir bus tiktai mirtis“, „ir nieko niekados“.
Manau, šis eilėraštis yra susijęs su paties autoriaus gyvenimu. Jis pats emigravęs į Vakarus turėjo ja
austi tai, ką jautė lyrinis subjektas šiame eilėraštyje.

Leave a Comment