švietimo asmenybės

ŠVIETIMO ASMENYBĖS

DŽONAS LOKAS (1632- 1704m.)- tai garsus anglų filosofas pirmasis suprantamai suformulavęs pagrindines konstitucinės demokratijos idėjas. Jis manė, kad reikia atskirti įstatymų vykdomąją ir leidžiamąją valdžią. Viršenybė priklauso įstatymų leidimo valdžiai- parlamentui. Vykdomoji valdžia- karalius su savo ministrais valdo prižiūrimi parlamento, kuris turi teisę pašalinti ministrus ir net karalių. Kai vykdomoji valdžia nepaiso parlamento ir toliau savo veiksmais kelia grėsmę piliečių gyvybei, nuosavybei bei asmens laisvei, piliečiai turi teisę prieš karalių kaip “tironą”. Lokas buvo tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi natūralias teises, į kurias įeina ne tik gyvenimas, bet ir asmeninė laisvė bei teisė turėti nuosavybę.

ŠARLIS LUJI MONTESKJE (1689- 1755 )- tai vienas iš prancūzų švietimo pradinikų kritikavęs Prancūzijos absoliutizmą, karaliaus rūmų išlaidumą, nesibaigiančius karus. Š. Monteskje idealizavo Anglijos konstitucinę monarchiją. Monteskje skirstė valdžią į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teisminę. Jo nuomone blogiausia yra tada, kai vienas asmuo ar įstaiga suima visų trijų formų valdžią į savo vieno rankas. Tada piliečiai bejėgiai prieš valdovo piktnaudžiavimus. Teismų valdžia turi būti nepaperkama, o teisėjų sprendimai- visada atitikti įstatymus.

VOLTERAS (1694- 1778 ) jis smerkė žiaurius įstatymus ir kankinimą, gynė nekaltai nuteistuosius. Jis ragino susivienyti karalius ir filosofus, nes jų priešas bendras- katalikų bažnyčia. Jis negailestingai išjuokė bažnyčią. Puldamas katalikybę jis kartu įrodinėjo, kad žmonės turi tikėti į Dievą, nes kitaip nebus galima palaikyti tvarkos valstybėje. Atpildo aname pasaulyje baimė sulaiko žmogų nuo nusikaltimų šiame.

ŽANAS ŽAKAS RUSO (1712- 1778 ). Jis smerkė teisinę ir turtinę nelygybę. Jo manymu geriausia santvarka- respublika. Buvo abejingas Bažnyčiai, bet netikėjima laikė pavojingu visuomenei. Jis visada domėjosi muzika, parašė dvi operas, išgarsėjo su savo geriausia esė.

DENIS DIDRO 1713- 1784). Jis išleido “Enciklopediją”. Kritikavo Prancūzijos valstybės santvarką, luominę nelygybę bei katalikų bažnyčią ir abejojo religijos skebiamomis tiesomis. Nepripažino Dievo kaip pasaulio kūrėjo.Buvo didelis materealistas, daug dėmesio skyrė dailei, muzikai ir teatrui.

ŽANAS MELJE (1664- 1729 ). Jis ragina panaikinus privatinę žemės nuosavybę atiduoti žemę visiems bendrai naudoti, panaikinti skirstymą į luomus. Jis yra laikomas anarchizmo pradininku. Akcentavo, jog žmogų iškelia tik dorybė ir žinojimas. Jis ne tik smerkė dvasinikų ydas, bet ir apskritai nepripažino religijos. Buvo radikaliausias prancūzų švietėjas. Savo gyvenimą jis baigė savižudybe.

GABRIELIS MABLI (1709- 1785 ). Jis žmonijų nelaimių priežastimi irgi laikė privatinę nuosavybę, bet įrodinėjo, kad blogybes esą galima sušvelninti, įvedant išmintingus įstatymus, kurie ribotų prabangą bei žmonių gobšumą ir įtvirtinyų paprastą gyvenimo būdą.