Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai

Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai

Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai turi kelis gramatinius centrus, kurių vienas yra prijungtas prie kito prijungiamaisiais jungtukais, įvardžiais arba rečiau prieveiksmiais. Skirtingai nuo sujungiamųjų sakinių, išskaidžius tokius sakinius dėmenimis negaunami du prasmingi sakiniai. Sudėtinių prijungiamųjų sakinių dėmenys glaudžiausiai tarpusavy susiję iš visų sudėtinių sakinių. Šių sakinių rūšių tiek pat, kiek ir sakinio dalių: veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir įvairių aplinkybių.

Šalutiniai dėmenys jungiami prie pagrindinių įvairiais prijungiamaisiais jungtukais bei jungtukų funkciją atliekančiomis dalelytėmis (pvz., ar, kad, jog, kai, kol, nes, jei, noors, lyg, tarytum, it, nei ir kt.) ir jungiamaisiais žodžiais: įvardžiais (pvz., koks, kuris, katras, keli; įvairiais jų linksniais!) bei prieveiksmiais (kada, kuomet, kaip, kiek, kur, kodėl). Jungiamieji žodžiai nuo jungtukų labiausiai skiriasi tuo, kad gana dažnai eina sakinio dalimis. Nereti ir įvairūs poriniai jungtukai (pvz., nors ir. bet; kuo. tuo; juo. tuo).

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo visuomet skiriamas nuo pagrindinio nepaisant jo pozicijos pagrindinio dėmens atžvilgiu: šis gali eiti prieš pagrindinį dėmenį, po jo arba būti į pastarąjį įsiterpęs. Dažniausiai vaartojamas, neutraliausias skyrybos ženklas tiems dėmenims atriboti – kablelis. Tais atvejais, kai šalutinis dėmuo įsiterpęs į pagrindinį, tai jis išskiriamas iš abiejų pusių. Kitų skyrybos ženklų – brūkšnio, kabliataškio, kablelio su brūkšniu – vartojimui reikalinga papildoma motyvacija: ilgesnė pauzė dėl sudėtingesnės sakinio struktūros ar ek

kspresijos, inversija ir pan. Dažniausiai skyrybos ženklą pamirštama parašyti prieš šiuos jungtukus ir jungiamuosius žodžius: ar, kol, kaip, kur, lyg, iki, kiek, vos, negu, kas (įvairius šio įvardžio linksnius!), neretai klystama ir tais atvejais, kai dėmenys būna gana trumpi ir įvairiais būdais įterpti vienas į kitą: tuomet pažymima šalutinio sakinio pradžia, bet pamirštama pažymėti jo pabaiga.
Būdavo rytų, kai tekdavo gerokai pavaikščioti po studiją surūkant begalę cigarečių, kol pavykdavo išsivaduoti iš katastrofiškos būsenos. Jei supranti, tai pasakyk, ar tau nenusibosta kasdien tą pačią valandą ir minutę sėdėti toje pačioje vietoje, kur tu siurbčioji arbatą ir matai vis tą patį snukį? Iš to, kaip laiko jis plunksnakotį, kaip spaudžia lūpas, matyti, kad susidoros su darbu. Mintis, kad jie turi bendrą vaikystę, juos suartindavo, kaaip brolius suartina mintis apie tėvą ir motiną, tačiau visa, ką jie darė, ko siekė, juos tik skyrė.
Vienarūšiai šalutiniai dėmenys skiriami pagal vienarūšių sakinio dalių skyrybos taisykles. Svarbiausia nepamiršti to, kad tarp sujungiamaisiais (ir, bei, nei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais susietų šalutinių dėmenų joks skyrybos ženklas nereikalingas:
Atsidėjęs aiškino broliui, kaip pagal medžių šakas nustatyti kryptį ir kaip pagal jų rieves metus skaičiuoti. Kai prisistačiau, jie šiltai mane priėmė ir apgailestavo, kad Broniaus nėra ir kad turėtų kaip tik tą di
ieną parvažiuoti. Kodėl nesakei, jog tai be galo kenksmingas darbas ar kad tu norėtum jį mesti. Visai nestebina tai, koks bejėgis buvo šis autorius nei kokia pikta lemtimi jis buvo apdovanotas likimo.
Pasitaiko tokių prijungiamųjų sakinių, kurių vieną iš dėmenų sudaro įvardis kas arba prieveiksmiai kada, kaip, kiek. Skyrybos ženklų vartojimas šiuo atveju priklauso nuo to, kokiu dėmeniu – šalutiniu ar pagrindiniu – minėti žodžiai eina. Kai jie funkcionuoja kaip pagrindinis dėmuo, tai nuo šalutinio atskiriami kableliu, priešingu atveju skyrybos ženklas nereikalingas. Tokia šių sakinių skyryba susijusi su jų intonacija – prieš šalutiniais dėmenimis einančius anksčiau išvardytus žodžius pauzė nedaroma, plg.:
Kada, tu sakai? Kas, kad tu pusę pasaulio išmaišei, o aš ne. Kodėl nedalyvavo? Jis tik dabar pradėjo suvokti kodėl. Kiek, paklausiau. Tik paklausiau kiek.
Kai vienas šalutinis dėmuo įsiterpia į kitą arba atsiduria tarp vienarūšių sakinio dalių ar sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenų, šalia gali atsirasti du jungtukai, pvz., bet kai, o kai, jog kas, kad nors, tačiau kodėl ir kt. Kablelio rašymas ar nerašymas tarp šių jungtukų nėra klaida, tačiau skyrybos praktikoje įsigalėjusi tendencija kablelio čia nerašyti – linkstama labiau remtis intonaciniu, o ne gramatiniu skyrybos principu:
Man jis pasigyrė, kad kai anksčiau mokėsi Maskvoj, meno saviveiklos režisierių mokykloj, turėjo teisę nemokamai lankytis teatre. Vakare Danutė pasiguodė, jo
og kas tik ją pamatydavo, nė venas nesugebėdavo paslėpti nustebimo ir užuojautos, net artimesni draugai sunkiai ją atpažindavo gatvėje ir nustebdavo jai pasisveikinus. Man ir šį kartą tenka būti asilu, bet kadangi irkluodamas galiu grožėtis jos dailiai nutekintais pečiais ir šiaudinės spalvos plaukais, surištais į du kuodelius, aš užspaudžiu giliai savyje sukilusį norą maištauti.
Tačiau tuo atveju, kai jungtukas pavartojamas kartu su įvairiomis aiškinamosiomis ir pabrėžiamosiomis dalelytėmis (pvz., būtent, ypač, juoba, nebent, tai yra, vis tiek), kablelio tarp jų ir jungtuko nereikia, taisyklėse nenumatyta jokių išimčių ar galimybės rašančiajam rinktis pačiam. Dalelytės ir jungtuko samplaika labai primena dviejų jungtukų samplaiką, bet kableliui šioje vietoje nėra gramatinio pagrindo, nes dalelytės (priešingai negu abu jungtukai) jungtuko funkcijos sakinyje neatlieka:
Iš visko sprendžiant, ta jo dukrelė gerokai išlepinta, juoba kad nuo mažens senelės buvo auginta – senelis iki šiol lėkštės išsiplauti nemoka. Dažnai ir aš nesusivaldau, ypač kai pajaučiu, kad man akis dumia.
Kablelio nereikia ir po samplaikų kažin ar, vargu ar.
Daugelis mano, kad vargu ar pavyks išsiaiškinti, kur slypi visų tų finansinių aferų šaknys. Konradas tylėdamas ilgai klausėsi, o po to pridūrė, kad kažin ar labai norėtų šią kompaktinę plokštelę pasiskolinti.
Šalutinio dėmens formą gali turėti įvairūs apstabarėję vieno žodžio reikšmę turintys ar ją bepradedantys įgauti pasakymai. Jie būna gl
laudžiai susiję su pagrindiniu dėmeniu ne tik prasme, bet ir intonacija, todėl kablelis tarp jų nerašomas. Tiesa, to sustabarėjimo ar apstabarėjimo laipsnis nėra lengvai nustatomas, akivaizdus, todėl visada atsiras tarpinių atvejų, kai skyrybos ženklo vartojimą arba atsisakymą jį vartoti konkrečiame sakinyje lems autoriaus apsisprendimas:
Būdavo tokių valandų, kai užeidavo pasiutęs noras sumalti viską į smulkius miltus ir bėgti kur kojos neša. Po tos Černobylio katastrofos nusiminiau lyg kas būtų vėžiu susirgęs. Arvydas mano, kad žiūrovą reikia kiek tik galima apmulkinti, o aš, sakysim, norėčiau, kad su manim būtų kalbama nuoširdžiai, kaip su tolygiu pašnekovu. O tu stovėk kur stovėjęs ir nebandyk artintis prie manęs, nes imsiu šaukti.
Nereikia skirti ir dabartinės kalbos požiūriu kiek senstelėjusių apstabarėjusių konstrukcijų, prasidedančių įvairiais įvardžio kas linksniais:
Gerai žinai – nėra kas duoną uždirba. Neturiu tau ką pasakyti. Ateikit visi kas gali. Nėra kam nė pasiguost – likau viena kaip pirštas.
Brūkšnys sudėtiniame prijungiamajame sakinyje – ekspresijos ženklas. Daugelyje pasaulio kalbų pasakymas pradedamas nuo jau žinomos informacijos, o baigiamas nauja, aktualia klausytojui. Ta žinoma informacija dažniausiai pateikiama sudėtinio prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje, o nauja – šalutiniame. Tačiau dėmenų tvarka gali priklausyti ir nuo prijungiamojo sakinio tipo – kai kurioms šių sakinių rūšims būdinga šalutinio dėmens propozicija (pvz., sąlygos, tam tikriems laiko sakinių porūšiams):
Kai po pietų pasiuto lyti, tai lijo mažne be pertrūkio kelias dienas. Jei nori, tai penktadienį aš tave nuvešiu pas savo bičiulį Benediktą.
Kai aktualią informaciją norime pasakyti pirmiausia, dėmenis sukeičiame vietomis. Tuomet brūkšnys labai tinka ir yra motyvuotas skyrybos ženklas:
Kas mane čia atviliojo – suprasti negalėjau. Kaip aš ten atsidūriau – iki šiol man mįslė. Koks būsiu po keleto metų – nežinau. Ar aš tikėjau tuo – norit paklausti?
Kablelis su brūkšniu prijungiamuosiuose sakiniuose nedažnas. Labiausiai jis tinka sudėtingesnės struktūros sakiniuose, ypač ten, kur kelis išvardytus vienarūšius šalutinius dėmenis ar šalutinį dėmenį, turintį vienarūšių sakinio dalių, tarsi apibendrina pagrindinis dėmuo:
Nors Monika ir niekad nelankė mokyklos, nors nemokėjo skaityti ir rašyti, nors buvo apsirengusi senais paprastais drabužėliais, – man ji buvo pati gražiausia mergaitė visame sodžiuje.
Šalutinis dėmuo, nuo pagrindinio atskirtas kabliataškiu, įgyja pridūrimo požymių. Šis skyrybos ženklas prijungiamuosiuose sakiniuose gana retas ir pasitelkiamas sugrupuoti kelis šalutinius dėmenis, atitolusius vienas nuo kito:
Vis tupi ant keliuko, kur su tėvu gali susitikti, kur visus žmones, kurie čia praeina, mato; nes jam tik penkeri metukai ir nėra kam juo pasirūpinti, kol temstant sulauks grįžtančios motinos.

Šalutinių sakinių skyryba

1. Šalutinis veiksnio sakinys prie pagrindinio jungiamas jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, ką.; pagrindinių sakinių atliepiamieji žodžiai kartais esti tas, tai. Šalutinis sakinys atsako į klausimą kas?, keliamą iš pagrindinio sakinio. Šalutinis sakinys nuo pagrindinio visada skiriamas kableliu (jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas).
Kas nedirba, tas nevalgo.
Tas, kas tingi, kenkia sau ir kitiems.
2. Šalutiniai tarinio sakiniai atsako į pagrindinio sakinio sudurtinio tarinio vardinės dalies klausimą koks? kokia? (yra, buvo.). Prasideda jungtukais jog, lyg, kad, koks. Pagrindiniame sakinyje prieš tarinio vardinę dalį yra atliepiamasis žodis – įvardis toks, tokia, tokie, tokios. Kartais šis įvardis eina pagrindinio sakinio tarinio vardine dalimi. Šalutinis tarinio sakinys eina po pagrindinio ir atskiriamas kableliu.
Upelio vanduo buvo toks skaidrus, kad jo žvyruotame dugne galėjai skaičiuoti akmenėlius.
Svetainė buvo tokia didelė, jog negalėjai matyti nei jos krašto, nei galo.
Derlius buvo toks, jog ir sudoroti jį nebuvo lengva.
3. Šalutinis pažyminio sakinys atsako į klausimus koks? kokia?, prie pagrindinio jungiamas žodžiais kuris, kuri, iš kur, kada, su kuriuo, nuo kurių, iš kurių., sakinyje paaiškina bet kurią sakinio dalį, išreikštą daiktavardžiu, ir eina tuojau po to žodžio, kurį aiškina. Visuomet šalutinis pažyminio sakinys nuo pagrindinio atskiriamas kableliu; jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas kableliais.
Pamačiau draugą, kurį seniai norėjau sutikti.
Berniukai, kurių mes laukėme, vis nesirodė.
4. Šalutiniai papildinio sakiniai atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo?, jungiami jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, kaip, koks, iš kur. Nuo pagrindinio sakinio visuomet atskiriami kableliu.
Papasakok, ką veikei vasarą.
Tik tu žinai, kaip nušvinta rugio žiedas.
Nežinau, iš kur jis atvyko.
5. Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kur? kame? iš kur?, jungiami jungiamaisiais žodžiais kur, kiek; atliepiamasis žodis dažnai esti ten. Atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.
Ir paliko jie ten, kur sraunus Merkys teka.
Ten, kur jūra siekia dangų, vartos grumias žalsvos bangos.
6. Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kada? nuo kada? nuo kurio laiko? kaip ilgai?, jungiami jungtukais kai, kol bei jungiamaisiais žodžiais kada, kad, lig, vos, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.
Dar gaideliai negiedojo, kai mamužė kėlė.
Vos tik avižos sudygo, kiškis įjunko lankytis ir želmenis skabyti.
7. Šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu?, jungiami jungtukais jog, kad bei jungiamaisiais žodžiais kaip, kiek, tarytum, tarsi, lyg, it, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.
Vėjas taip smarkiai pūtė, jog net stiebas linko.
Katrė verkė, kaip lietus lijo.
Rokas nedrąsiai suspaudė durų rankeną, tarsi eitų į svetimus namus.
8. Kableliu skiriami tarinį turintys ir šalutiniu būdo aplinkybės sakiniu einantys lyginamieji posakiai.
Visi kaimai audė rietimus ilgiems metams, kaip ausdavo kiekvieną pavasarį.
Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti.
Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje.
9. Šalutiniai kiekybės aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kiek?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, jog, juo. juo, juo. tuo ir prieveiksmiu kiek.
Jo kalbos man tiek įkyrėjo, kad laukiau greitesnės jų pabaigos.
Juo katę glostai, juo ji pučiasi.
10. Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai atsako į klausinius kodėl? dėl ko? dėl kurios priežasties? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais kadangi, nes, kad. Atskiriami kableliu.
Morta anksčiau išėjo pėsčia, nes į vežimą nebūtų tilpusi.
Kadangi tu teisus, sunku ir kalbėti.
11. Šalutiniai sąlygos sakiniai atsako į klausimus kuria sąlyga? kada? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais jei, jeigu, kad. Šalutinį sakinį nuo pagrindinio atskiriame kableliu.
Jei tik galėjo paeiti, vaikas kėlėsi ir ėjo.
Kad rūpesčių nebūtų, nusibostų žmogui gyventi.
12. Šalutiniai nuolaidos sakiniai rodo priežastį, kurią pagrindinio sakinio veiksmas niekais nuleidžia ir vyksta, jos nepaisydamas. Jie atsako į klausimus nepaisydamas ko? nepaisant ko? kada? kuria sąlyga?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais nors, kad ir, atskiriami nuo jo kableliu.
Nors visa galėjo senelis, bet niekam bloga nedarė.
Kad ir žmogus numiršta, darbai gyvena.
13. Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kam? kuriam tikslui?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, idant ir atskiriami nuo jo kableliu.
Senelis perkirto suolą, kad pupa galėtų augti.
Jis taip daro, idant visi juo stebėtųsi.

Kelių dėmenų prijungiamieji sakiniai
(šalutinių sakinių laipsniai)

Jei prijungiamajame sakinyje šalutinių dėmenų du ar dar daugiau, tai jų hierarchiniai tarpusavio ryšiai ir ryšys su pagrindiniu dėmeniu dažnai būna nevienodi: vieni jų gali priklausyti nuo pagrindinio dėmens, o kiti būti siejami jau tik su kuriuo nors šalutiniu dėmeniu. Atsižvelgiant į tai, nustatomi šalutinių sakinių laipsniai. Šalutiniai dėmenys, priklausantys nuo pagrindinio, yra to paties, pirmojo, laipsnio. Kitų laipsnį lemia tai, kuris šalutinis dėmuo prisijungia nuo jo priklausantį dar vieną šalutinį dėmenį:
Kad lova būtų lengviau pastumiama (1), kojose buvo įtaisyti platūs žalvariniai ratukai, kurie galėjo sukiotis į visas puses (1). Iš balso Vaida pažino, jog čia tas pats vyrukas (1), kurį buvo sutikusi praeitą savaitę (2), kai važiavo pas ją pakvietusią motinos giminaitę (3), nes toji norėjo (4), kad jos draugės dukteriai nereikėtų kaisti mieste per visą vasarą (5).

Patys dažniausi sudėtiniai prijungiamieji sakiniai yra tie, kurie susideda tik iš vieno pagrindinio ir vieno šalutinio sakinio. Kur kas rečiau vartojami prijungiamieji sakiniai, sudaryti iš vieno pagrindinio ir dviejų ar kelių šalutinių sakinių. Pagal tarpusavio santykius jie gali būti skirstomi į tris tipus: 1) sakinius su dviem ar keliais nevienarūšiais šalutiniais sakiniais; 2) sakinius su dviem ar keliais vienarūšiais šalutiniais sakiniais ir 3) sakinius su dviem ar keliais laipsniškai prijungtais šalutiniais sakiniais.
1. Tą patį pagrindinį sakinį ar jo dalis aiškinantys skirtingų rūšių šalutiniai sakiniai pagrindinio sakinio atžvilgiu gali eiti įvairiose pozicijose. Vienas jų gali eiti prieš pagrindinį, o antras po pagrindinio arba įsiterpęs į jo vidurį: Kada žmogus ateidavo prašyti darbo, pirmiausia reikėdavo atlikti tris darbus, kuriuos pats ponas užduodavo. Kai saulė grįžo pavasario keliu, toje vietoje, kur pernai braidžiojo gandrai, pravestos arimų vagos švytėjo ir degė. Pagaliau į pagrindinį sakinį gali būti įsiterpę du ar keli šalutiniai sakiniai ir aiškinti skirtingas arba vienarūšes to sakinio dalis: Keturioms dienoms praslinkus, kai pagijau, sužinojau, kad vaikai mokykloje jau rašo raides. Aš viską padariau, ko nežadėjau, tiktai nepabaigiau, kaip pabaigė visi.
2. Vienam pagrindiniam sakiniui priklausantys du ar keli vienarūšiai sakiniai visada atsako į tą patį klausimą ir dažniausiai turi prieš kiekvieną šalutinį sakinį tą patį prijungiamąjį žodį: Tol bėgau, kol buvo tamsu ir kol pribėgau mišką. Nors jau pavasario saulė linksmai žiūrėjo pro medžių lapus, nors ore sprogo ir žydėjo medžiai, tačiau sėdėjau savo kambary ir rengiausi egzaminams. Ji atsimindavo tuos laikus, kai ponai valdė dvarus ir kai urėdai rykštėmis plakdavo žmones. Jausdamas, kad negalės atsikalbėti ir kad pono rūstybė pridarytų jam daug sunkumų, Tarutis nusprendė vasarai atiduoti Kaziuką į dvarą.
Tos pačios rūšies šalutiniai sakiniai kartais gali būti jungiami ir skirtingais prijungiamaisiais žodžiais: Jis krapštė paausį, raukėsi, [.] kamantinėjo merginą, kur jai skauda, ar dažnai užeina priepuoliai.
Kartais prijungiamasis žodis pasakomas ne prieš visus pasikartojančius šalutinius sakinius, o tik paprastai prieš pirmąjį. Pasikartojantys keli predikatiniai centrai sujungiami sujungiamaisiais jungtukais arba be jokių jungtukų: Jo motina buvo atėjusi pas mokytoją ir pranešė, kad tėvas sunkiai serga ir Juozapėlis reikalingas prie namų. Gerai vasarą, kai šilta ir giedra, kai paukščiai čiulba ir medžiai žaliuoja ir žmogus sočiai pavalgęs. Aptarti prijungiamieji sakiniai su dviem ar keliais nevienarūšiais ir vienarūšiais šalutiniais sakiniais iš esmės nesiskiria nuo sakinių, susidedančių iš pagrindinio ir jam priklausančio šalutinio sakinio. Tokie šalutiniai sakiniai yra pirmojo laipsnio.
3. Kai sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose, susidedančiuose iš pagrindinio ir dviejų ar kelių šalutinių sakinių, pirmasis šalutinis sakinys priklauso pagrindiniam, antrasis – šiam šalutiniam sakiniui, priklausančiam pagrindiniam ir t. t., tokiuose sakiniuose pirmasis šalutinis sakinys, priklausantis pagrindiniam sakiniui, vadinasi pirmojo laipsnio šalutiniu sakiniu, priklausantis pirmojo laipsnio šalutiniam sakiniui vadinasi antrojo laipsnio šalutiniu sakiniu ir t. t.: Jurui atrodė, kad pagaliau iš jo atimta viskas, kas buvo brangiausia. Svarbu, kad mums būtų įdomu skaityti tai, ką užsibrėžėme. Užtat šėriau, kad norėjau, kad jis gražus būtų. Sakyk, lūgne, kur tu dėsies, kai ledas ežerą sukaustys? Pasuko tiesiog į kalnelį, nes iš tolo buvo matyti, kad kas tenai daroma. Petras grįžtelėjo į kelią ir nustebęs pažino, kad tas, kuris valdė arklį, tai buvo iš tiesų dėdė Steponas. Čia pateiktuose pavyzdžiuose pirmojo laipsnio šalutiniai sakiniai turi po vieną antrojo laipsnio šalutinį sakinį. Sakinių su trečiojo ar dar aukštesniojo laipsnio šalutiniais sakiniais kalboje pasitaiko daug rečiau: Petras visa būtybe pajuto, kad nebuvo ir nebus žmogaus, kuriam jis galėtų atverti tai, kas kunkuliuoja, svyla ir skauda širdyje. Sako, kad Stragaičių dvaras turėjęs tiek žemės, jog ponai ir patys nežinoję, kur jų laukų riba.

Leave a Comment